Lietuvoje

2021.01.28 05:30

Ministrė Navickienė – apie galimus pokyčius vaikus auginantiems tėvams ir šeimadienių idėją

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.01.28 05:30

Jei norime, kad išsipildytų gražus tikslas, kad neliktų nematomų ir nepastebėtų žmonių, turi pasikeisti požiūris – nuo žmogaus turėtume eiti link problemos sprendimo, LRT.lt sako socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. Ji sutinka, kad kai kuriais klausimais ir koalicijoje gali kilti diskusijų, pavyzdžiui, dėl Stambulo konvencijos. Vis dėlto M. Navickienė tvirtina nematanti kontroversijos tarp šios konvencijos ir pagalbos šeimoms.

Pasak ministrės, trumpalaikės užduotys yra susijusios su pandemija ir jos padariniais, o ilgalaikiai tikslai apima ateities projekcijas, kaip turi atrodyti socialinės apsaugos laukas. Tarp ministrės tikslų – glaudesnis bendradarbiavimas su kitomis ministerijomis, žmonių įgalinimas bei dėmesys vienišiems tėvams.

Portalo LRT.lt interviu su ministre M. Navickiene – apie vaiko teisių situaciją šalyje, šeimadienius tėvams, turintiems vieną vaiką, žmonėms, besirūpinantiems artimaisiais, ir praeitos Vyriausybės darbų tęstinumą.

– Praėjo kiek daugiau nei mėnuo, kai esate ministre, – ar užteko laiko susipažinti su situacija? Kokius didžiausius iššūkius išskirtumėte ir kokie pirmieji darbai laukia?

– Tokioje situacijoje, kokioje yra Lietuva, tikriausiai ir aš, ir kiti ministrai, ir visa Vyriausybė susidūrėme su trumpalaikiais iššūkiais, o tada jau su ilgalaikiu planavimu ir savo strateginiais tikslais, kuriuos atsinešėme, kuriuos sieksime įgyvendinti.

Trumpalaikiai tikslai ir trumpalaikės užduotys yra susijusios su pandemija. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos tikslas yra padėti tiems, kuriems to reikia labiausiai – nukentėjusiems nuo pandemijos ir netekusiems savo darbo, savo pajamų, pragyvenimo šaltinio. Kadangi turime ribotus valstybės resursus, tikrai stengiamės, kad tos priemonės būtų kuo taiklesnės, taip pat leidžiančios tą sunkų etapą išgyventi.

Socialinėje srityje man vis dar stinga tokio kolektyvinio bendro matymo.

Labiausiai siekiame, kad darbo vietos nebūtų prarastos. Tam iš naujo suplanavome ir suradome finansavimą prastovų mechanizmui, kad darbdaviai galėtų išsaugoti darbo vietas, kad nereikėtų papildomai prisidėti prie darbuotojų išlaikymo. Bus kompensuojama 100 proc. atlyginimo iki pusantro minimalios algos dydžio tam, kad darbuotojai neatsidurtų Užimtumo tarnyboje. (...)

Jei kalbėčiau apie savo ilgalaikius tikslus, kuriuos norėčiau įgyvendinti ir kurių norėčiau siekti, vis tik yra tokių ateities projekcijų, kaip ateityje turėtų atrodyti socialinė apsauga Lietuvoje. Kitose srityse, tokiose kaip gynyba ar ekonomika, lyg matome bendrų susitarimų ir tarp partijų, ir su socialiniais partneriais, o socialinėje srityje man vis dar stinga tokio kolektyvinio bendro matymo.

Turėtume rasti tinkamą balansą tarp apsaugos silpniausiųjų, kuriems labai to reikia, ir tarp tų žmonių, kurie gali būti įgalinti. Taip galėtume jų potencialą kažkaip išnaudoti, kad žmonės, kurie gali dirbti, dirbtų, užsidirbtų, rūpintųsi savimi ir mokėtų mokesčius.

– Ar čia būtų galima kalbėti ir apie Vyriausybės programoje išskirtus sėkmės rodiklius iki 2024 metų, pavyzdžiui, bendro skurdo rizikos lygio mažėjimą, gyventojų užimtumą, neįgaliųjų naudojimąsi socialinės integracijos priemonėmis? Ar vis dėlto išskirtumėte kiek kitus prioritetus?

– Dabar daugiau kalbu apie tikslą, kad mes susitartume dėl ilgalaikiškesnės strategijos, kaip turėtų atrodyti visas socialinės apsaugos laukas, į kurį patenka visos tos priemonės. Apie tai kalbame ir Vyriausybės programoje – yra tikslų mažinti skurdą, gerinti integraciją, didinti įgalinimą tų žmonių, kurie gali dirbti.

Mano pačios didelis tikslas – siekti horizontalaus požiūrio į socialinę apsaugą ir kitų ministerijų kuruojamų laukų sąsajų, kadangi labai daug dalykų priklauso ne tik nuo vienos ministerijos. Tarkim, turime tampriai bendradarbiauti su Sveikatos apsaugos ministerija, su švietimo sistema, taip pat su Ekonomikos ir inovacijų ministerija, jei kalbame apie galimybę dirbti atviroje darbo rinkoje.

Tos problemos liečia ir kitas ministerijas, todėl keliu sau tikslą, kad, rengdami Vyriausybės priemonių planą, tokių problemų sprendimus matytume kompleksiškai, o ne tik apsiribotume vienos ministerijos lauku. Svarbu, kad tos priemonės būtų tarpusavyje susijusios, viena kitą palaikytų.

Jei norime, kad išsipildytų tas gražus išsikeltas tikslas, jog neliktų nematomų ir nepastebėtų žmonių, mes turime suprasti, kad tą žmogų, kuriam reikia valstybės pagalbos, turime užčiuopti tada, kai jam dar nėra taip blogai, kai jo problema nėra taip įsisenėjusi. Tokį žmogų pastebėti turime visuose valstybės valdymo lygmenyse ir visose srityse – mokykloje, darbo vietoje, socialinėje sistemoje.

Turi būti tam tikras požiūrio pasikeitimas, kad nuo žmogaus problemos mes einame link sprendimo. O ne taip, kaip būdavo anksčiau, kad turime tam tikrą paslaugų pasiūlą ir prie jos bandome priderinti žmogaus rūpesčius.

– Norėčiau pasikalbėti apie pandemijos situaciją. Dėl sergamumo COVID-19 ir saviizoliacijos nemažai globos įstaigų susiduria su darbuotojų trūkumu, dėl to ministerija kvietė pagelbėti koronaviruso židiniais tapusioms įstaigoms. Nors skiepijimas čia jau prasidėjo, su kokiais pandemijos iššūkiais dar susiduria socialinės globos įstaigos? Ar situacija gerėja?

– Iš tiesų situacija buvo sudėtinga ir įtempta, ji vis dar tokia išlieka. Sergamumo rodikliai ir buvo, ir yra gana dideli. Pavyzdžiui, iš 8,5 tūkst. darbuotojų yra 2,5 tūkst. tų, kurie persirgo koronavirusine infekcija, vadinasi, jie tam tikru metu negalėjo vykdyti savo pareigų, galbūt to negalėjo ir kai kurie kolegos, jie turėjo būti saviizoliacijoje. Puikiai suprantame, kad globos sistema paremta tuo, jog tų rankų tikrai reikia. (...)

Dabar pagrindiniai iššūkiai tokie, kad skiepijimo procesas praeitų sklandžiai, kad kuo daugiau žmonių priimtų sprendimą skiepytis. (...) Kartais sprendimą pasiskiepyti turime priimti ne tik dėl savęs, bet ir dėl kitų žmonių, kurie galbūt dėl savo sveikatos būklės arba kitų priežasčių yra tikrai pažeidžiami. Turime juos apsaugoti – tiek savo šeimos, tiek visuomenės narius. (...)

Norėčiau dėti dideles pastangas, kad žmonės maksimaliai galėtų gyventi bendruomenėse, kad tie, kurie gali gyventi savarankiškai, taip ir gyventų.

Tikimės, kad, prasidėjus vakcinavimo procesui, matydami pozityvius to padarinius, jog skiepai tikrai padeda, o ne pakenkia, globos namų gyventojai ir darbuotojai ryšis priimti sprendimą, jei dar tokio nebuvo priėmę.

Tikiuosi, kad pasiskiepys kuo daugiau žmonių ir tada pagaliau po truputį bus galima grįžti į tą rutiną, kai gyventojai galėdavo susitikti su savo artimaisiais. Manau, kad to labiausiai visi laukia – socializacijos, grįžimo į savo vėžes. Bet tai galime daryti tada, kai išlauksime to momento.

Taip pat reikia nepabėgti ir nuo tos temos, kad pandemija, kaip ir visos krizės, parodo ir tam tikrus sisteminius trūkumus, kaip veikia įstaigos. Ne tik globos, ne tik socialinėje erdvėje. Tikriausiai daug kur galima išmokti tas pandemines pamokas.

Tačiau, kalbėdami apie globos įstaigas, ypač turime kalbėti ir apie tam tikrą prioritetą, kurį Socialinės apsaugos ir darbo ministerija turi, kad kuo daugiau gyventojų visgi gyventų bendruomenėse, savarankiškai, būtų įgalinti, o ne kad valstybė bandytų visas savo problemas spręsti paprastesniu keliu per globos įstaigas.

Suprantu, kad tas iššūkis yra ilgalaikis, jis nėra paprastas, bet norėčiau dėti dideles pastangas, kad žmonės maksimaliai galėtų gyventi bendruomenėse, kad tie, kurie gali gyventi savarankiškai, taip ir gyventų.

– Jūsų ministerijai teks tvarkytis ir su per pandemiją padidėjusiu skurdu. Įvairių organizacijų atstovai išskiria, kad maisto poreikis vargstančiųjų valgyklose padidėjo 3–4 kartus, o kartais šeimai su keliais vaikais maistui lieka keliolika eurų ar vos keli eurai savaitei. Ką darysite, kad situacija gerėtų, kad žmonės sulauktų pagalbos?

– Man atrodo, turime kalbėti ne tik apie kažkokias išmokas ar piniginę paramą žmonėms, bet ir apie taiklesnes socialines paslaugas, kurias žmonės gali gauti tada, kai jų reikia labiausiai. Tačiau skurdo rodiklių gerinimas tikrai yra viena iš pagrindinių užduočių – ypač didelį skurdą patiria vyresni žmonės, vieniši pensininkai, todėl inicijuojame vadinamąsias vienišų pensininkų pensijas.

Jos turėtų būti suplanuotos dar šiemet ir nuo metų vidurio žmones pasiekti – pradžioje šios pensijos būtų našlių pensijos dydžio, ateinančiais metais ketintume jas išauginti iki maždaug 40 eurų su trupučiu.

Tokie dalykai, kurie galėtų padėti prasčiausioje situacijoje esantiems žmonėms, yra planuojami ir mūsų priemonių planuose, tikiuosi, su tais valstybės resursais, kurie yra šiandien, mes galėsime pasiekti geresnių rezultatų.

Bet lygiai taip pat svarbu kalbėti apie socialines paslaugas, kad žmonės, kurie gali atsirasti darbo rinkoje, patyrę tam tikrų sudėtingų išbandymų per pandemiją, kuo greičiau grįžtų į darbo rinką. Taip pat tikslas, kad neįgalieji, kurie šiandien dar yra gana uždarose sistemose, socialinių įmonių sistemose, galėtų geriau integruotis į atvirą darbo rinką. Tokie sprendimai bus priimti tam, kad tie žmonės galėtų geriau pasirūpinti savimi.

– Norėčiau aptarti praeitos Vyriausybės darbų tęstinumo klausimus – kokius darbus tęsite, o kokie sprendimai gali būti atšaukti ar pakoreguoti?

– Kol kas neturiu tokio retrospektyvaus požiūrio, kad norisi kažką keisti ar atšaukti, stengiuosi žiūrėti labiausiai į ateitį – kas yra dabar, ką reikia spręsti. Labai gaila, bet biudžete kokių nors suplanuotų priemonių sprendimams, kaip galėtume padėti nuo pandemijos per karantiną nukentėjusiems žmonėms, šiais metais, deja, nepaveldėjome.

Labai gaila, bet biudžete kokių nors suplanuotų priemonių sprendimams, kaip galėtume padėti nuo pandemijos per karantiną nukentėjusiems žmonėms, šiais metais, deja, nepaveldėjome.

Reikėjo tuos pinigus suplanuoti, priemones sukurti ir jas paleisti, kad galėtume susidoroti su sudėtinga situacija. Tam tikros priemonės, kurios jau buvo, dėl kurių žmonės turėjo lūkesčių, pavyzdžiui, vaiko pinigai, jos ir yra suplanuotos. Vaiko pinigus, kuriuos Seime patvirtinome, žmonės gaus.

Lygiai taip pat pensijų indeksavimo klausimai, kurie, mano įsitikinimu, yra labai jautrūs, – siekiame, kad biudžete atsirastų pinigų pensijoms indeksuoti daugiau, nei buvo suplanuota biudžete buvusių valdančiųjų. Tie pinigai buvo rasti tam, kad pensijos augtų sparčiau.

Turime akcentuoti, kad pensijų augimas, nuoseklus pensijų augimas ir peržiūra visų pensinių sričių, kokios tik yra, turėtų būti prioritetas. Pensijos turi augti nuosekliai drauge su darbo užmokesčio fondu. Man atrodo, tai yra pagrindinis mūsų, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, tikslas, kad šioje vietoje žmonių lūkesčiai tikrai būtų atliepti.

– Nacionaliniame žmogaus teisių forume sakėte, kad palaikysite Stambulo konvencijos ratifikavimą, tačiau sutikote, kad ir valdančiosios daugumos nuomonės gali išsiskirti. Galbūt pati inicijuosite diskusijas?

– Natūralu, kad vertybiniais klausimais nuomonės išsiskiria dažnai. Aš džiaugiuosi, kad mes frakcijoje tas skirtingas nuomones galime turėti ir turime, labai daug diskutuojame įvairiausiais klausimais.

Manau, kad labai svarbu argumentacija, kas yra Stambulo konvencija. Man Stambulo konvencija yra moterų apsauga nuo smurto, tai yra mano tikslas, aš jo siekiu ir sieksiu. Man neatrodo, kad Stambulo konvencija savyje programuoja kažkokių nevertybinių dalykų, kuriuos galimai įžvelgia kiti žmonės.

Tačiau lygiai taip pat mano darbotvarkėje yra ir kitų klausimų, susijusių su šeimų gerove, su šeimų, auginančių vaikus, darbo ir šeimos įsipareigojimų derinimu, kurie ne mažiau svarbūs ir turi eiti paraleliai. Nedarau tokios skirties pasirenkant vertybinį kelią – arba Stambulo konvencija, arba pagalba šeimoms. Aš nematau jokios kontroversijos.

Nedarau tokios skirties pasirenkant vertybinį kelią – arba Stambulo konvencija, arba pagalba šeimoms. Aš nematau jokios kontroversijos.

Esu prieš smurtą prieš moteris lyčių pagrindu, esu už tai, kad Lietuvos šeimos galėtų daug sėkmingiau ir geriau derinti savo darbą ir šeimos įsipareigojimus, turėtų paskatas auginti daugiau vaikų, kad mūsų demografinė situacija gerėtų.

Manau, klausimas bus diskusinis, jis nebus paprastas ir lengvas, bet diskutuoti reikia. Tiek iš Europos Parlamento, tiek iš kitur girdime, kad Lietuva yra kaip ir Europos Sąjungos šalių pabaigoje tuo klausimu, o tai tikrai nedaro mūsų valstybei garbės.

– Vyriausybės programoje taip pat išskiriamas dėmesys vienišiems tėvams, siekis sudaryti geresnes sąlygas tėvams grįžti į darbo rinką. Jūs esate kalbėjusi apie papildomų darželių steigimą, pačioje programoje minimas pavėžėjimas į mokyklas. Ar čia taip pat būtų galima kalbėti apie tėvadienius bei mamadienius vieną vaiką turintiems tėvams? Apie kokias priemones dar galėtume kalbėti, kad šeimoms būtų lengviau derinti šeiminius reikalus ir darbą?

– Manau, kad pandemijos iššūkiai rodo ir tam tikras galimybes. Dabar visi mokomės dirbti nuotoliniu būdu, tikiu, kad tokio darbo kultūra galėtų šiek tiek persikelti ir į kitus sektorius, kai nėra krizės ir nėra būtinybės dirbti nuotoliniu būdu. Tai liktų kaip galimybė, galinti padėti derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus. Jei yra galimybė dirbti nuotoliniu būdu, ji galėtų būti ir suteikiama.

Taip pat manau, kad vieniši tėvai, auginantys vaikus, šiandien patiria gana stiprių iššūkių. Vienišų tėvų galimybės turėti lankstesnes darbo sąlygas, geresnes socialines paslaugas (kalbant apie vaikų užimtumą) taip pat yra tarp mūsų prioritetų. Tikiuosi, galėsime apie tai plačiau diskutuoti su socialiniais partneriais.

Mamadieniai bei tėvadieniai yra ir mano darbotvarkėje, tikiuosi, jau pavasario sesijoje galėsime apie tai diskutuoti, tuo labiau kad ir prezidentas buvo teikęs siūlymą suteikti mamadienius ar tėvadienius ir vieną vaiką auginančioms šeimoms.

Aš taip pat kalbėjau, kad mamadienius ar tėvadienius galėtume vadinti šeimadieniais. Yra tokių šeimų, kurios rūpinasi ne tik mažais vaikais, bet ir sergančiais suaugusiais savo artimaisiais, kuriems reikia papildomo dėmesio ir priežiūros.

Tai, žinoma, nesprendžia žmonių problemų, kai reikia nuolatinės priežiūros, tačiau tai yra tam tikra galimybė padėti, skirti laiko, kai šeimos narį reikia nuvežti pas gydytoją ar rūpintis kitais dalykais. Dirbant ir neturint tokios laisvos dienos sunkiau produktyviai dirbti, neturėti sąžinės graužaties, kad negali padėti savo artimiausiems.

Tai būtų labai nedidelė palengvinimo priemonė, bet ji signalizuotų, kad valstybė supranta, koks kartais sudėtingas žmonių gyvenimas, kai reikia rūpintis artimaisiais.

Man atrodo, yra nemažai priemonių, kurios skirtos būtent šeimos gyvenimo gerovei. Priešmokyklinio ugdymo įstaigų prieinamumas yra labai didelė problema. Bendradarbiaudami su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija galvojame apie tai, kad galėtų būti teikiamos pavėžėjimo paslaugos, tai galėtų iš dalies spręsti problemas.

Kita problema – kad priešmokyklinio ugdymo įstaigas lankytų vaikai, kurie patiria socialinę riziką, tie vaikai, kurie tam tikrais atvejais galėtų jaustis saugiau ugdymo įstaigoje arba ne tiek saugiau, kiek galėtų turėti geresnes galimybes pasirengti mokykliniam ugdymui, kad neiškristų iš galimybių rato tik todėl, kad gimė sudėtingesnėje aplinkoje.

Vienodos galimybės suteikimas visiems vaikams yra labai didelis prioritetas, ieškome sprendimų, kaip visus vaikus kuo anksčiau įtraukti į ugdymo sistemą.

– Vyriausybės programoje taip pat svarstoma vaiko pinigus susieti su ikimokyklinių įstaigų lankymu.

– Taip, yra tų skirtingų priemonių, kuriomis galima motyvuoti šeimas leisti vaikus į ugdymo įstaigas. Tačiau pandemija padiktavo ir kitų iššūkių, susijusių su nuotoliniu mokymu, kai nebūtinai visi vaikai prisijungia į nuotolines pamokas arba į dienos centrų veiklą, kaip būdavo anksčiau, nes jų galimybės tapo labiau apribotos. Taip pat kyla tam tikrų iššūkių vaikų gerovei ir saugumui.

Palaikau diskusiją, kad turėtų atsirasti neperleidžiamos tėvystės atostogos.

Noriu pasidžiaugti, kad konstruktyviai bendradarbiaujame su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, kad turėtume sąrašus tų vaikų, kurie neprisijungia į pamokas, kurie patiria sunkumų. Tada lyginame duomenis su Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos informacija, kad galėtume tuos vaikus pamatyti ir suteikti pagalbą, jei tokios pagalbos jiems reikia. Iššūkių yra nemažai, bet ir emocinis, ir fizinis saugumas yra tikrai pajautrėjusi tema.

– Iš lygių galimybių ekspertų neretai sulaukiame kritikos dėl motinystės ar tėvystės atostogų – kritikuojama tai, kad atostogos per ilgos, kad tai lemia moterų iškritimą iš darbo rinkos, kalbama apie poreikį turėti neperleidžiamų vaiko priežiūros atostogų mėnesius. Ar bus pokyčių šioje srityje?

– Tikrai palaikau diskusiją, kad turėtų atsirasti neperleidžiamos tėvystės atostogos. Dar tada, kai dirbau Seime ir buvau opozicijoje, inicijavau diskusiją ir su Švedijos ambasadore, ir ekspertais iš užsienio apie tai, kaip galėtų atrodyti toks modelis. Tikslas nėra tai, kad tėtis turėtų kažkokią prievolę, bet reikia matyti tikslą, kad tėčiai įsitrauktų į vaiko priežiūros procesą, esant labai ankstyvam vaiko amžiui.

Visi moksliniai tyrimai patvirtina, kad tai stiprina tėčių ir vaikų ryšį, gerina šeiminius santykius, taip pat suteikia mamoms daugiau galimybių sugrįžti į darbo rinką, sulygina mamos ir tėčio darbo galimybes, o rūpestis šeima tampa ne tik moters atsakomybe. (...)

Dabar jau buvo diskusijų, kad tai turėtų būti du ar trys mėnesiai. Reikia surasti geriausią formą ir nedaryti reformos tik tam, kad užsidėtume varnelę. Turime labai gerai išdiskutuoti, kad pasiūlytu mechanizmu būtų pasiekti tie tikslai. Dėl mechanizmo dar diskutuosime – iki galo nebuvo įtikinamas tas variantas, kuris buvo pateiktas. Manau, galima išdiskutuoti geresnį modelį, ir, kai tik jį turėsime, iš karto pateiksime visuomenės teismui.

– Kai kurie srities ekspertai pažymėjo, kad Vyriausybės žvilgsnis nukreiptas į skurdžiausias, socialiai pažeidžiamiausias grupes, tačiau be dėmesio palikti priklausantieji vidurinei klasei, tad trūksta požiūrio į visuotinę socialinės apsaugos aprėptį. Ar įžvelgtumėte tokioje kritikoje tiesos? Ar toks ir buvo tikslas, ar vidurinė klasė liko kiek primiršta?

– Nesutikčiau – Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos net pavadinimas savaime koduoja, kad tai yra ir socialinės apsaugos, ir įgalinimo dirbti ministerija. Mes tikrai ir siekiame abiejų tikslų, tiesiog suprantame, kad rūpinimasis vidurine klase ateina per galimybes dirbti, užsidirbti, persikvalifikuoti, turėti savo kompetencijas, galimybes derinti darbą ir šeimą, kad nebūtų perteklinių apsunkinimų rūpinantis savo šeima.

Man atrodo, kad visuomenės grandys viena kitą palaiko, tiesiog reikia rasti tinkamą balansą. Tikrai nepasakyčiau, kad be dėmesio palikti vidutines pajamas gaunantys žmonės.

Mes, tie stipresnieji, kurie mokame mokesčius ir galime pasirūpinti, turime solidariai pasirūpinti kitais, kuriems reikia papildomų priemonių, paslaugų paketų. Tačiau jokiu būdu aš nebrėžčiau tokio supriešinimo. Man atrodo, kad visuomenės grandys viena kitą palaiko, tiesiog reikia rasti tinkamą balansą. Tikrai nepasakyčiau, kad be dėmesio palikti vidutines pajamas gaunantys žmonės.

Manau, reikėtų skirti apsaugą tų žmonių, kuriems labiausiai jos reikia, ir įgalinimą tų, kurie gali savimi pasirūpinti. Kiekvieniems iš jų turėtų būti ir bus skirti atskiri priemonių ir motyvavimo paketai.

– Prieš kiek daugiau nei metus savo komentare rašėte: „Kyla klausimas ir dėl to, kiek iš tikro veiksmingai įvykdyta vaiko teisių apsaugos reforma – ar ministras šiandien gali aiškiai pasakyti, šiuo metu sistemoje pakanka kompetentingų darbuotojų ir socialinių paslaugų šeimoms, kad vaikas jaustųsi saugus?“ Diskusijų dėl Vaiko teisių apsaugos reformos kyla ir dabar – vis pasigirsta kritikos dėl neva per dažnai paimamų vaikų, dėl nutinkančių nelaimingų atsitikimų. Ar dabar esate patenkinta tuo, kaip veikia Vaiko teisių apsaugos tarnyba, reforma?

– Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė (Ilma Skuodienė – LRT.lt) dirba mažiau nei metus, ji tikrai atėjo į darbą gana sudėtingomis aplinkybėmis – vyksta reforma, taip pat per pandemiją teko ją valdyti. Tikrai labai pasitikiu vadove.

Man atrodo, kad situacija pasiekta ne tiek įstatymišku reglamentavimu, kiek ta vertybine linija, kad vaikas turi būti saugus visose savo gyvenimo aplinkose, o ne tik namuose, šeimoje, su globėjais, mokykloje ar gatvėje – visur. Tai turi būti tokia konstanta ir mūsų visų bendrai ginama vertybė – vaikas turi būti saugus visose savo aplinkose.

Tikriausiai ta diskusija, kuri vyko prieš metus, ji taip pat savyje turėjo tokio išpūsto poliarizavimo. Jis galbūt buvo paskatintas tam tikrų pavienių politikų, kad turi būti arba vaikas saugus, arba šeima laiminga. Man atrodo, kad tai labai neteisingas požiūris. Trūko subalansuotų, ramių, argumentuotų debatų tada, kada įstatymas buvo priimamas.

Bet šiandien, turėdami tokį reglamentavimą, kokį turime, galbūt ir Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyboje esame perėję nuo baudimo prie palydėjimo, kad žmonės nebijotų kreiptis pagalbos tada, kai reikia. Ir vadovė sau kelia iššūkį, kad tai nebūtų kažkokia baimės ir baudimo vieta, kad tada, kai reikia patarimo, galėtum jį gauti.

Diskusija, kuri vyko prieš metus, ji taip pat savyje turėjo tokio išpūsto poliarizavimo. Jis galbūt buvo paskatintas tam tikrų pavienių politikų, kad turi būti arba vaikas saugus, arba šeima laiminga. Man atrodo, kad tai labai neteisingas požiūris.

Man atrodo, pasitikėjimas tarp institucijų yra labai svarbus, juo labiau kad perėjome nuo kažkokių grėsmių lygių nustatymo šeimose prie paslaugų lygio. Tos šeimos, kurios susiduria su sunkumais ir galimai gali patirti riziką, visų pirma gauna paslaugas. Labai norėčiau, kad tai būtų užsifiksavę ir pačių žmonių sąmonėje, kad paslaugos yra skiriamos tam, kad mes visi keistume savo elgseną ir gerintume aplinką Lietuvos vaikams augti.

– Kalbant ne apie tarnybą, bet apie vaikų gerovę kiek plačiau, UNICEF tyrimo duomenimis, pagal gerovės rodiklius Lietuva rikiuojasi gale – už mus prasčiau pasirodė tik penkios tirtos šalys. Kokias jūs matote vaiko teisių problemas ir kokios priemonės reikalingos, kad vaiko teisės būtų veiksmingiau apsaugotos?

– Man atrodo, paliečiau dalį dalykų atsakinėdama prieš tai. Svarbu socialinių paslaugų taiklumas, kad mes tuos vaikus pastebėtume, o tada jų tėvams, jiems ar globėjams, aplinkiniams pritaikytume tam tikras pagalbos priemones.

Bet labai labai svarbu kalbėti apie emocinę sveikatą, emocinę būklę – tiek vaikų, tiek tėvų – ir emocinės pagalbos prieinamumo gerinimą visiems, kuriems to reikia. Tai yra sudėtingas iššūkis, tačiau užsimerkti prieš tas problemas negalime, prieš savižudybių lygmenį lygiai taip pat.

Ir dabar, pandemijos fone, tik dar aštresniais kampais pamatome tą dalyką, kai žmonės užsidaro namuose, kai kartais patiria ir finansinių sunkumų, kitų problemų ir bėdų, tai tikrai didina rizikas. Man atrodo, itin svarbu gerinti emocinę sveikatą ir turėti bendrų priemonių su Sveikatos apsaugos ministerija, kad tokios paslaugos būtų geriau prieinamos. Tai vienas iš prioritetų, kurių mes sieksime.

– Norėčiau pasikalbėti apie galimybes šeimoms, kurios augina vaikus su negalia, pasirinkti, kokioje mokykloje – specialiojoje ar bendrojo lavinimo – mokysis jų vaikas. Kol kas tai suderinti pavyksta ne visada. Suaugusieji taip pat susiduria su daugybe problemų – diskriminacija darbo rinkoje, nepritaikyta aplinka, paslaugų trūkumas... Kokias problemas įžvelgiate šioje srityje ir ką darysite, kad ta situacija keistųsi?

– Tai labai plati ir gera tema. Mes turime tęsti pokalbį apie tokių taiklių socialinių paslaugų prieinamumą, atitinkantį individualų šeimų arba neįgalių asmenų poreikį tiems, kuriems tų paslaugų reikia. Labai svarbu žinoti, ko jiems reikia, žinoti, kiek yra tokių žmonių, [kuriems reikia pagalbos]. Kartais savivaldybėse matome problemų, kad nėra noro pamatyti tikrojo poreikio, yra noras teikti kažkokias paslaugas pagal nusistovėjusį standartą.

Kalbant apie žmones su negalia, ypač svarbu kalbėti apie tai, ko jiems reikia ir ką valstybė geriausio su turimais resursais gali suteikti. Man atrodo, turėtume kalbėti ne tik apie negalios lygius medicinine prasme, bet ir apie maksimalų aplinkos pritaikymą tiems žmonėms, kurie turi skirtingo pobūdžio galią.

Ta žmonių galia pasireiškia per tai, kiek aplinka yra pritaikyta jų gyvenimui. Tai yra tiek darbinė aplinka, tiek gyvenimo aplinka... Ir mano, ir ministerijos prioritetas yra neįgaliųjų darbas atviroje darbo rinkoje – ne socialinėse įstaigose, o atviroje darbo rinkoje, kad būtų subsidijuojama ir žmogui pritaikoma darbo vieta.

Man atrodo, galimybės mokytis ir dirbti yra tos dvi galimybės, kurios šiandien neįgaliems žmonėms yra labiausiai apribotos. Reikia dėti visas pastangas, kad tos dvi galimybės žmonėms atsirastų.

Interviu su ministre M. Navickiene vyko sausio 15 dieną.

Populiariausi

Ligoninė
COVID-19 TRUMPAI 13

Lietuvoje

2021.02.25 09:33
COVID-19 TRUMPAI

COVID-19 Lietuvoje: protrūkis Visuomenės sveikatos centre, darželiuose, ligoninėse, gamybos įmonėse

538 nauji atvejai; atnaujinta 11.18
13
Matematikos egzaminas.
8

Lietuvoje

2021.02.25 14:04

Ministerija apsisprendė, kaip ir kada vyks brandos egzaminai: startas – birželio 7 dieną

skelbiamas tvarkaraštis, ilginama egzaminų trukmė; atnaujinta 14.50
8
„Vaisingumo klinikoje“ galėjo būti neapskaityta apie milijonas eurų
11

Lietuvoje

2021.02.25 15:02

Teisėsauga įtaria – „Vaisingumo klinikoje“ galėjo būti neapskaityta apie milijonas eurų

sulaikyti 9 asmenys, tarp jų – įmonės vadovas; atnaujinta 15.22
11