Lietuvoje

2021.01.26 21:30

Šiukšlyną karo istorijos muziejumi su kolegomis pavertęs Robertas įrodinėja – netiesa, kad mažuose miesteliuose nuobodu

Edvardas Kubilius, LRT RADIJO laida „Už Vilniaus", LRT.lt2021.01.26 21:30

Vieną dieną šiukšlynas, kitą – muziejus, į kurį žmonės važiuoja iš visos Lietuvos ir dar toliau. Tokia karo laikų bunkerio metamorfozė 2013 m. įvyko šalia Kalvarijos, o vienas jos iniciatorių Robertas Degutis gimtąjį kraštą norėtų keisti į gerą ir toliau. Traukos didmiesčiams nejaučiantis 34-erių verslininkas ir visuomenininkas patikina – Kalvarijoje veiklos netrūksta nei jam, nei šeimai.


Per pasienyje esantį Kalvarijos miestelį ar šalia jo žygiavo ne viena kariuomenė, todėl įkurti karo istorijos muziejų grupelei jaunų savo krašto puoselėtojų pasirodė perspektyvi mintis. Didelio aplinkinių palaikymo tuomet nebuvo, tačiau dabar tai – vienas iš pagrindinių lankytinų objektų Kalvarijoje.

Traukos vieta R. Degutis su kolegomis nusprendė paversti vieną iš Molotovo gynybinės linijos, pradėtos statyti 1940 m., bunkerių. Ši linija turėjo tęstis per dabartinių Lietuvos, Lenkijos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijas, bet prasidėjus karui tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, nebuvo baigta įrenginėti. Bunkeriai liko apleisti, ilgainiui tapo sąvartynais, į kuriuos vietiniai tempė šiukšles, nors vieta, kurią LRT RADIJO laidai „Už Vilniaus“ aprodė R. Degutis, į tokią jau seniai nebepanaši.

Per karybos istoriją bunkeris pasakoja ir Kalvarijos miestelio istoriją. O papasakoti apie kalvotą kraštą yra ką.

„Pirmojo pasaulinio karo metu visiškai šalia Kalvarijos buvo fronto linija, ji laikėsi apie 8-9 mėnesius, kariavusios dvi valstybės išnaudojo kalvas. Antrajame pasauliniame kare (...) buvo padegta Kalvarija, taip buvo sunaikinta dalis mūsų istorijos. O šiaip visuose kariniuose konfliktuose Kalvarija pasižymėjo, nes yra pasienio miestas – sovietmečiu čia buvo įkurdintas karinis desantininkų dalinis, Napoleono armija, grįždama iš Maskvos, visiškai šalia Kalvarijos, kaip spėjama, ilsėjosi“, – pasakojo R. Degutis.

Bunkeryje-muziejuje jo kūrėjai prieš karantiną supažindindavo su čia esančiais eksponatais, moksleiviams apie daiktų ir krašto istorijas pasakojo per pažintinius žaidimus. Atlyginimų už tai muziejaus įkūrėjai negauna, iš užsakovų ima nedidelį mokestį, kuriuo padengia jo išlaikymo ir atnaujinimo kaštus.

„Visi bunkeriai Lietuvoje buvo nepritaikyti, todėl nežinome, kaip 100 procentų tiksliai viskas turėjo funkcionuoti, bet pagal rašytinius šaltinius bandome istoriją kurti“, – laidai „Už Vilniaus“ pasakojo R. Degutis.

Jis vedžioja po penkias patalpas, esančias bunkeryje, visos jos – daugiau ar mažiau teminės. Vienose ginklai ir jų dalys, kitur – radijo ryšio technika, vaikų ypač mėgstamos pačiupinėti, šiandien jau nepavojingos, granatos ir patrankų sviediniai.

„Šitoje patalpoje turėjo būti techninė bazė – oro filtravimo sistema, nes bešaudant bunkeris būtų greit užsipildęs dujomis, taip pat labai svarbus dalykas vanduo, šiame kambaryje yra maždaug 8-9 metrų gylio šulinys, kuris vis dar laiko vandenį. Jis buvo reikalingas aušinti ginklus, jeigu priešas „užsuktų“ vandenį, ginklai perkaistų ir tuoj būtų tiesiog beverčiai“, – sakė pašnekovas.

Prie eksponatų galima ne tik prisiliesti, muziejaus įkūrėjai pasistengia, kad tai, ką jie pasakoja, mokiniams nebūtų tik eilinė pamoka. Ryšio technika – vienas įsigytų daiktų, pagyvinančių susitikimus muziejuje.

„Pirkome su tikslu, kad vaikams parodytume, kaip veikė telefonas. Tarpusavyje juos sujungus didelės ritės pagalba, galima jais susikalbėti. Vaikams gali paaiškinti, kad telefonas nebuvo toks, kokį dabar turime, kad gali bet kur susikalbėti – reikia praeiti, pratiesti ritę. Ir vykdavo tokia edukacinė pamoka, kai jie tiesdavo 200 metrų ritę, kad galėtų su draugu pasikalbėti“, – kalbėjo R. Bendikas.

Kiekvienas eksponatas čia atsidūrė su sava istorija.

„Vienus žmonės mums atneša, kitus dovanoja, yra tekę šiek tiek nupirkti iš privačių kolekcionierių, kad jei būtų pas mus, didžiąją dalį esame radę patys – tiesiog bendraujame su žmonėmis, kurie gyvena ties buvusia fronto linija, yra žemių savininkai, jie papasakoja, gavęs leidimą atvyksti su metalo detektoriumi ir išžvalgai tą teritoriją. Jei pavyksta surasti, eksponatus gabename į muziejų“, – kalbėjo R. Degutis.

„Mūsų tikslas yra išsaugoti tai istorijai, ne numesti kur nors pas save palėpėse, o atvežti čia, į muziejų, ir rodyti žmonėms“, – pridūrė jis.

R. Degutis sako su bendraminčiais norėjęs, kad Kalvarija įdomi ne tik dėl kalvotos gamtos, savo senamiesčio ir miestelio žydų sinagogų. Pastarosios – žinomiausi Kalvarijos objektai. Kaip pasakoja R. Degutis, Kalvarija nuo seno buvo žydų gyvenvietė, prieš Antrąjį pasaulinį karą jie buvo skaitlingiausia miestelio tautinė grupė, tad į Lietuvą įžengus naciams, Kalvarija stipriai nukentėjo, buvo sunaikinta apie 70 proc. pastatų.

„Miestelis nuo senų laikų buvo žydų miestas, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą čia gyveno apie 80, gal net daugiau procentų žydų. Vėliau, prasidėjus vokiečių invazijai, tai keitėsi, dabar teturim liudijančias sinagogas ir istorijas žmonių, kurie čia gyveno“, – sakė pašnekovas.

Netoli Kalvarijos yra ir zoologijos sodas – užsukantys ten neretai aplanko ir Kalvariją, ir atvirkščiai.

„Man smagu dėl to, kad atsimenu zoologijos sodo pačią pradžią, kai dabar jau miręs savininkas kūrė jį savo pomėgiui. Dabar, kai tiek praėję metų, jis susilaukia didelio turistų srauto. Zoologijos sodo evoliucija man pavyzdys, kaip pradėti nuo mažų dalykų ir pamažu kelti“, – LRT RADIJO laidai „Už Vilniaus“ pasakojo R. Degutis.

Jis norėtų griauti įsitikinimą, kad mažuose miesteliuose gyvenimas nuobodus, nepilnavertis. Tačiau apgailestauja, kad turintys entuziazmo savo gyvenamąją aplinką keisti ne visuomet susilaukia palaikymo iš aplinkinių, su tuo teko susidurti ir jam pačiam.

„Pačiais pirmais metais, kai labiausiai reikėjo palaikymo ir paramos iš aplinkinių, iš valdžios atstovų, susilaukėme daugiau kritikos negu palaikymo, buvo dažnas pasakymas – „kam jūs tai darote, vis tiek bus paversta šiukšlynu, žmonės kaip vežė, taip veš“. Bet po tiek laiko viskas apsisuko, dažnai mus pristato pavyzdžiu ir, kai atvyksta kokie garsūs svečiai į Kalvariją, bunkeris turi būti vieta, kurią būtinai reikia aplankyti“, – kalbėjo R. Degutis.

34-erių vyras ilgą laiką dirbo aktoriumi, 12 metų vaidino teatre, o prieš trejus metus sukūrė dažasvydžio verslą. Vasaromis organizuoja stovyklas jaunimui, renginius. Roberto žmona pagal išsilavinimą yra socialinė darbuotoja, tačiau šiuo metu profesionaliai siuva ir siuvinėja. „Kaip mes sakom, užtenka ir ant duonos, ir ant dešros“, – sako R. Degutis.

Prie verslo sėkmės prisideda ir tai, kad visai šalia Kalvarijos yra Lenkija, iš ten įprastai pigiau galima įsigyti įrangą ar medžiagas. Bet įspūdį pašnekovui palieka ne kainos, o kitkas.

„Tai yra pigiau kainos atžvilgiu, bet nustebino ir tai, kad visiškai kitaip bendrauja užsakovai su tavimi, kitas mentalitetas – iš gerosios pusės. Pavyzdžiui, susiradome tiekėją, kuris tieks dažasvydžio kamuoliukus, užsakėme kiekį, o jis rytoj jau rašo: „aš jums jau išsiunčiau“. Nors pinigų mes jam net nebuvome pervedę. Ir jis tik po kokios savaitės mums atsiunčia sąskaitą apmokėjimui. Tikrai pasimetėme, jis net nematė juk, susirašinėjome, ir tokių atvejų tikrai yra daug, pasitikėjimas klientu Lenkijoje yra didelis“, – pasakojo R. Degutis.

Aktualija „Via Baltica“ kelio pašonėje gyvenantiems kalvariškiams – planuojama šio kelio plėtra. R. Degutis sako, kad dėl to besipiktinančių tikrai yra.

„Man tai įtakos neturi, bet žinau, kad yra žmonių, ūkininkų, kurie gyvena būtent toje pusėje, daug kam ir laukus perkirs per pusę, ir pats kelias priartės prie vienkiemių, praktiškai vos ne prie sodybų. Tai kiti, kurie gyvena toje vietoje, tikrai yra nusiteikę priešiškai prieš Via Baltica, bet ką padarysi, tai yra valstybinės reikšmės projektas ir nelabai kaip galime protestuoti ir kažką padaryti“, – kalbėjo jis.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Už Vilniaus“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.