Lietuvoje

2021.01.18 05:30

Švietimo ministrė – apie tai, ką reikėtų daryti su mažomis mokyklomis ir kaip elgtųsi, jeigu pedagogai liptų pro langus

Aida Murauskaitė, LRT.lt2021.01.18 05:30

Prie Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vairo stojusi konservatorė Jurgita Šiugždinienė neslepia, kad nemažai išlindo spragų, jas tenka lopyti, nėra lengva spręsti ir pandemijos klausimus, ką reikia daryti čia ir dabar. O ir riziką patiriančių vaikų skaičiai jai sukėlė didelį nerimą. 

Kaip prabėgo pirmasis mėnuo valdžioje, LRT.lt kalbasi su J. Šiugždiniene.

– Galėjote nuspėti, kad jūsų darbas atrodys taip, kaip atrodo dabar? Kad Vyriausybė rinksis ir vakarais, ir savaitgaliais?

– Nė viena mano darbo pradžia nebuvo lengva, todėl negaliu sakyti, kad nustebino tai, jog tenka dirbti savaitgaliais. Esu įpratusi daug dirbti. Žinoma, būčiau norėjusi, kad padėtis būtų kitokia ir kad galėtume susitelkti į esmines, įsisenėjusias švietimo problemas.

Dar rengdami rinkimų programą matėme, kokia padėtis, todėl numatėme tam tikrus veiksmus. Bet atėjus dirbti į ministeriją nėra lengva čia ir dabar spręsti ir problemas, susijusias su pandemija, ir kitus švietimo bei sporto klausimus, kurie negali laukti.

– Dažnai per posėdžių transliaciją galima pamatyti, kad jūs kažkur einate, esate ir važiavusi. Tai dėl gyvenimo ir darbo skirtinguose miestuose? Važinėjate kasdien?

– Taip, važinėju. Tai dariau ir dirbdama Vyriausybėje prieš dešimt metų. Esu kaunietė ir neplanuoju keltis į Vilnių. Tad dalis mano gyvenimo – traukinyje. Vieną kartą teko posėdžiauti ir traukinyje – jungiuosi, kad ir kur būčiau.

– Turite telefone žingsniamatį? Kiek perdien žingsnių įveikiate?

– Neskaičiuoju žingsnių. Bet kai turiu galimybę, savaitgaliais bėgu gerą krosiuką. Tai mano pagrindinis sportas šiuo metu.

– Per pastarąjį Seimo Švietimo ir mokslo komiteto posėdį kalbėjote apie mokslininkams svarbių dalykų finansavimą iš europinių lėšų, o ne iš biudžeto. Vadinote tai ydinga praktika, sakėte, kad daug tokių dalykų yra paslėpta. Daug tų paslėptų dalykų, skeletų spintoje, randate pradėjusi vadovauti švietimui?

– Tikrai daug. Jie nemaloniai nustebina. Atrandame tai, kam nenumatytas finansavimas arba buvo planuojama finansuoti iš europinių fondų, nors naudojimosi jais net strategijos dar neturime pasitvirtinę. Taip jau įprasta pas mus, kad Lietuva dalį savo funkcijų ar paslaugų, kurias turėtų finansuoti iš biudžeto lėšų, finansavo struktūrinių fondų pinigais. Tai problema, nes šie fondai mažėja. Mums reikės atrasti lėšų savo biudžete.

Tarkime, mokyklų vertinimas ir pagalba mokykloms, kurioms sekasi prasčiau. Visa tai turėtų būti viena iš natūralių ministerijos funkcijų, finansavimas turėtų ateiti iš biudžeto, bet iki šiol mes tai finansuojame iš struktūrinių fondų.

– Premjerė sakė, kad jau radote sprendimą dėl vaikų, kurie iškrinta iš radaro. Kalbu apie vaikus, kurie neprisijungia prie nuotolinių pamokų. Kiek tokių vaikų yra ir kaip spręsti šią problemą ketinate? O gal ir sprendžiate?

– Kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija nemenkai padirbėjome šiuo klausimu. Parengėme algoritmą, kuris padėtų mokykloms nustatyti tuos vaikus ir jų nepamesti iš to radaro.

Skaičiuojame, kad yra maždaug 8 procentai vaikų, kurie patiria sunkumų mokydamiesi nuotoliniu būdu. Yra 7,7 tūkst. vaikų, kurie gyvena šeimose, patiriančiose socialinę riziką. Bet ne tik tokiose šeimose gyvenantys vaikai gali iškristi iš mokymo proceso.

Mūsų pasiūlytas mechanizmas padės nustatyti vaikus, kurių šiandien nėra tame mūsų radare. Matome šeimų, kurioms šiuo metu sunku. Tokiems vaikams esame numatę konkrečias pagalbos priemones, tarkime, papildomas individualias konsultacijas kartą per savaitę, skirsime tam finansavimą.

Taip pat pirksime papildomai nešiojamųjų kompiuterių su internetiniu ryšiu. Esame suskaičiavę, kad šiuo metu apie 11 tūkst. mokinių stokoja kompiuterinės įrangos namuose. Tai nereiškia, kad jie nesimoko, kad visai neturi prieigos. Jie galbūt prisijungia telefonu, bet tai nėra pakankama. Be to, kai kur stinga geros kokybės interneto ryšio arba jo visiškai nėra.

– Kai kurios mokyklos pripažino, kad kartais vaikus, kurie neturi sąlygų mokytis namie, atsiveža į mokyklas ir jie čia jungiasi prie pamokų nuotoliniu būdu. Mokytojai neviešai prisipažįsta kartais laužantys karantino taisykles ir einantys pas vaikus pamokyti, kada kokį mygtuką paspausti, kur namų darbus surasti, nes tėvai arba nemoka, arba nejaučia atsakomybės padėti savo atžaloms.

– Visa tai mums žinoma. Su ekspertais tarėmės, kaip elgtis tokiais atvejais, kai mokiniams reikalinga priežiūra švietimo įstaigoje – mokykloje, dienos centre, jaunimo namuose. Tarėmės, kad ten būtų sudaryta galimybė mokytis nuotoliniu būdu ir teikiamas nemokamas maitinimas.

Mokyklos ir mokytojai mato, kad būna sudėtingų situacijų, kai vaikai neturi galimybių prisijungti dėl aplinkybių šeimoje.

Ministerija atliko bendrojo ugdymo mokyklų mokinių apklausą. Paaiškėjo, kad apie 25 tūkst. mokinių reikalinga mokymosi pagalba. Maždaug pusei šių mokinių yra skirtas nemokamas maitinimas, o šeimos gauna socialinę paramą. Ketvirtadalis šių mokinių neturi motyvacijos mokytis, o kas dešimto vaiko tėvai iš viso nebendrauja su mokykla.

Man šie skaičiai kelia didelį nerimą. Ketiname ir savanorius pasitelkti, jie padėtų tiek mokyklose, tiek dienos centruose.

– Esate sakiusi, kad tapusi ministre imtumėtės iniciatyvos, kad būtų parengtas nacionalinis susitarimas dėl švietimo. Jau žengėte kokių nors žingsnių, kad pradėti darbai būtų tęsiami, kai jūs jau nebebūsite ministre, kad sprendimai nepriklausytų nuo politinių vėjų?

– Taip, darbai jau vyksta, susitinkame su įvairiomis bendruomenėmis, kalbamės, koks galėtų būti nacionalinio susitarimo procesas, formatas. Ketiname šį procesą paleisti sausio pabaigoje–vasario pradžioje. Kol kas vyksta konsultacijos.

– Jau kalbėjotės su profesinėmis sąjungomis. Vienas aštriausių kampų – etatinis mokytojų darbo apmokėjimas. Kadaise jis turėjo tris kišenes, po prezidentės Dalios Grybauskaitės įsikišimo – dvi. Kokiai struktūrai jūs pritartumėte, kodėl? Ką sutarėte su profsąjungomis?

– Su profesinėmis sąjungomis sutarėme organizuoti darbo grupę, ji darsyk aptartų etatinio apmokėjimo klausimą. Joje dalyvautų ir ekspertai, jie pasiūlytų reikalingų patobulinimų etatinio užmokesčio struktūroje, kad ji būtų paprastesnė.

Pagrindinis dalykas yra tas, kad etatinis apmokėjimas labiausiai turėtų būti siejamas su kontaktinėmis valandomis, kad būtų mažiau galimybių laisvai interpretacijai, kas sudaro etatą.

Bet pagrindinė problema yra ne etatinis apmokėjimas, o tai, kad vienas pedagogas Lietuvoje vidutiniškai dirba 0,7 etato. Jei dirbu ne visu etatu, mano atlygis niekuomet nebus toks, koks dirbant visu etatu. Etatų yra mažiau nei mokytojų. Tad atlygio sistema kelia susirūpinimą daugeliui mokytojų. Padėtis yra skirtinga: mažose savivaldybėse – vienokia, didelėse – kitokia.

Norėtųsi, kad pedagogai dirbtų visu etatu.

– Viena vertus, kai kur mokytojų yra per daug, kitur mokyklų vadovai laužo galvą, kur rasti fiziką toms kelioms valandoms.

– Nėra taip paprasta šį klausimą išspręsti. Tai vienas iš pagrindinių darbų, kurie laukia. Norime, kad mokytojai turėtų geras darbo sąlygas, kad ugdymo kokybė būtų stipri mokyklose. Nepasakysiu recepto, bet yra įvairių sprendimų.

Kai kuriose savivaldybėse įkuriami mokyklų miesteliai, kai skirtingo lygio mokyklos – pradinės, pagrindinės, gimnazijos – sujungiamos į akademinį miestelį, šiam dariniui vadovauja vienas direktorius, dalijamasi infrastruktūra, mokytojais. Tokiuose miesteliuose yra lengviau mokytojui sudaryti etatą. Bet skirtingose savivaldybėse gyventojų tankumas yra skirtingas, skiriasi mokinių skaičius, tad kai kurie sprendimai joms netinka.

– Reikėtų mažas mokyklas uždaryti?

– Vienareikšmiškai to sakyti negalima, bet ugdymo kokybė turi būti svarbiausias dalykas. Mokyklų, kur yra jungtinių klasių, galimybės suteikti tinkamą išsilavinimą yra labai ribotos. Girdžiu, kai sakoma, kad jungtinių klasių turi ir kitos šalys, tarkime, pradinio ugdymo lygmenyje. Bet ten gerai išplėtota pagalba švietimui, klasėje dirba ne vienas mokytojas. Lietuvoje padėtis, deja, nėra tokia ir mes negalime sau leisti, kad dešimt mokinių mokytų trys mokytojai.

Mūsų pagrindinis tikslas – siekti, kad kiekvienas vaikas, nepriklausomai nuo to, kur jis gyvena, gautų geros kokybės išsilavinimą. Mokyklų tinklo pertvarka nėra tikslas, tai tik priemonė šiam uždaviniui įgyvendinti.

Jei negalime užtikrinti gerų starto pozicijų mažoje mokykloje, turime galvoti pirmiausia apie kokybę.

– Mokytojai prieš porą metų streikavo, lipo pro langą ministerijoje. Kaip tuomet vertinote šią situaciją?

– Pagrindinė priežastis, kodėl taip įvyko, mano akimis, buvo komunikacijos trūkumas. Visuomet reikia kalbėtis atidarius duris, kad nereikėtų lipti pro langą. Buvo daug neaiškumų, per vėlai į procesą įsitraukė ir savivaldybės.

Manau, kad daugeliu klausimų, kuriuos dabar aptarinėjame, reikia labiau pasitikėti ir savivaldybėmis, ir pačiomis mokyklomis.

Jei nepasitikėsime jomis, jei nepasitikėsime mokytojais, turėsime tėvo ir vaiko situaciją, kas nėra gerai. Mokyklų savivalda turi stiprėti. Mokyklų vadovai yra lyderiai, jie gali spręsti ir sprendžia svarbius klausimus.

– Kaip elgtumėtės jūs, jei pedagogai liptų per ministerijos langą jums vadovaujant?

– Eičiau ir kalbėčiau su kiekvienu, kuris ateina, aiškinčiau, kodėl priėmiau vienokį ar kitokį sprendimą. Manau, kad tuomet priimti sprendimai buvo nepakankamai apgalvoti, nebuvo pakankamai jiems pasirengta. Bet jei jau taip atsitiko, reikia kalbėtis su kiekvienu.

– Dar viena istorija, prie kurios jums teko prisiliesti. Kauno technologijos universiteto rektorius Petras Baršauskas turėjo palikti pareigas dėl plagijavimo skandalo, jūs perėmėte vairą, vėliau pretendavote tapti nuolatine, nebe laikina rektore. Ta situacija buvo sunki jums asmeniškai? Teko skalbti universiteto mundurą?

– Žinoma, ta situacija buvo sudėtinga. Taryba nusprendė taip, tad vadovavau. Tiesiog dirbau man patikėtą darbą.

– Pati kadaise buvote buriuotoja, jūsų vyras – taip pat šios srities sportininkas. Jau planuojate vasaros atostogas?

– Dar neplanuojame. Žinoma, vyras dėliojasi varžybų tvarkaraščius ir planuoja dalyvauti tiek europinėse, tiek pasaulinėse varžybose, bet apie atostogas dar per anksti galvoti. Kol kas nežinia, kur pasisuks pandemija. Be to, pirma reikia visus darbus susidėlioti, o ne apie atostogas galvoti, nors ir neteko ilgą laiką atostogauti. Juk prieš naują darbą turėjau rinkimų maratoną.

Populiariausi