Minint Sausio 13-osios trisdešimtmetį, prof. Landsbergis rusų tautai linki išsivaduoti iš Kremliaus režimo

Agnė Skamarakaitė, LRT RADIJAS, LRT.lt
2021.01.13 07:45
Vytautas Landsbergis

Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininkas profesorius Vytautas Landsbergis LRT RADIJUI sako, kad Sausio 13-oji dar nesibaigė: agresorius Kremliuje nepripažįsta savo nusikaltimų ir pasaulį toliau gąsdina diktatūra. „Mūsų viltis, kad vis dėlto Rusijos žmonės, tauta, ne visai tokia. Ir jie taip pat nėra laimingi po tuo jungu. Iš ten gali ateiti ir Rusijos atgimimas“, – viltingai, Lietuvai minint Sausio 13-osios trisdešimtmetį, pranašauja V. Landsbergis.

LRT tęsia Sausio 13-osios trisdešimtmečiui skirtus pokalbius. Šį kartą bendrausime su pačiu Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo pirmininku profesoriumi V. Landsbergiu.

Sausio 13-osios trisdešimtmečiui skirtą projektą galite rasti čia.

– 30 metų praėjo. Kokios dabar mintys ir jausmai jus užplūsta, prisiminus tą 1991-ųjų sausio 13 dieną?

– Mano mintys ir jausmai šia proga – tai ne tik prisiminimai, kuriuos čia galėčiau pasakoti labai ilgai. Aš noriu pasakyti keletą minčių apie visą situaciją, susijusią su ta agresija ir sąmokslu, nes tai buvo dvilypis dalykas ir tam nėra skiriama reikiamo dėmesio. Nei teisininkų, nei istorikų.

Nėra jokios specialios institucijos, kuri viską nagrinėtų, klasifikuotų ir išryškintų klausimus, į kuriuos dar neatsakyta. Taip pat dėl liudininkų, kurių iki šiol dar nepasiklausė niekas.

Jūs, radijas, apklausinėjate žmones. Ir tai yra labai gerai – tai labai įdomūs ir svarbūs liudijimai. O anksčiau jų net neklausė. Tad kodėl tokia keista šalis?

Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje
Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje / AP nuotr.

– Kaip jūs manote, kokia institucija tai turėtų būti? Ar kažkokia iš esamų, ar atskirai sukurta?

– Geriausia, kad būtų įsteigta speciali institucija – Sausio 13-osios agresijos, galbūt ir sąmokslo tyrimo institutas. Tai buvo dvilypis reiškinys dviejuose frontuose.

Vienas frontas buvo Sovietų Sąjungos viršūnių lygmuo: politbiuras, jėgos struktūrų vadovai, kaip aš sakau, „jiegailos“. Tai Kriučkovas (Sovietų Sąjungos Valstybės saugumo komiteto (KGB) pirmininkas Vladimiras Kriučkovas – LRT.lt), Pugo (Borisas Pugo; 1991 metais jis ėjo tuometės SSRS vidaus reikalų ministro pareigas – LRT.lt), Jazovas (Sovietų Sąjungos gynybos ministras Dmitrijus Jazovas – LRT.lt).

Krikštatėvis ir KGB viršūnių parinktas tam vaidmeniui, būtent gelbėti sovietų „deržavą“ (valdžią – LRT.lt) nuo griūties, buvo Michailas Gorbačiovas. Jis buvo parinktas. Jis vykdė tai. Jis buvo tiesiogiai atsakingas. Jis vadovavo, jis leido pulti ginklu.

Jie dar neseniai buvo gyvi. Juk buvo galima jų ir tiesiogiai paklausti, buvo galima surinkti jų pasisakymus, išanalizuoti, ką jie jau yra pasakę. Tai yra tas aukščiausias lygmuo.

Na, o, žinoma, krikštatėvis ir KGB viršūnių parinktas tam vaidmeniui, būtent gelbėti sovietų „deržavą“ (valdžią – LRT.lt) nuo griūties, buvo Michailas Gorbačiovas. Jis buvo parinktas. Jis vykdė tai. Jis buvo tiesiogiai atsakingas. Jis vadovavo, jis leido pulti ginklu. Tai yra paliudyta.

Vytautas Landsbergis
Vytautas Landsbergis / E. Blaževič/LRT nuotr.

– Jis (M. Gorbačiovas – LRT.lt) savo prisiminimuose sako nedavęs tokio įsakymo.

– Ne. Jo prisiminimai yra blėniai, rašomi lengvatikiams. Tačiau yra liudijimai žmonių, kurie tyrė. Jo biografas Andrejus Gračiovas apklausė aukščiausius pareigūnus to meto, tuos, kuriuos aš išvardinau. Jie papasakojo, kad jie ne vieną kartą bandė gauti M. Gorbačiovo leidimą panaudoti karinę jėgą Lietuvoje. M. Gorbačiovas nesutikdavo, o paskui sutiko: „Gerai, pamėginkit!“ Jiems to ir užteko.

Kai M. Gorbačiovas sako, kad jis nedavė tiesioginio įsakymo, niekas jo nepaklausė: „O gal tu davei leidimą?“ Taip, žinoma! Jie labai norėjo, o jis davė leidimą ir dabar sako: „Aš nedaviau įsakymo.“ Tai čia tokia būdinga veidmainystė visai sovietijos politikai ir propagandai.

M. Gorbačiovas net neapklaustas šitoje byloje, bet čia jau kaltė Lietuvos teisėsaugos, kuri neišdrįso net parašyti laiško M. Gorbačiovui. Tai ką, mes vis dar pavaldiniai?

Tai štai tas aukštasis lygmuo. M. Gorbačiovas net neapklaustas šitoje byloje, bet čia jau kaltė Lietuvos teisėsaugos, kuri neišdrįso net parašyti laiško M. Gorbačiovui. Tai ką, mes vis dar pavaldiniai?

Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje
Sausio 13-osios įvykiai Vilniuje / AP nuotr.

– Sakot – drąsos. Tai čia yra tiesiog drąsos trūkumo klausimas?

– Aš nesuprantu, kažkoks psichologinis „feleris“. Sąjunginė respublika? Negalima kreiptis į aukštesnę valdžią? Arba aš visiškai nesuprantu, arba jiems kažkas nurodo. O kas, iš kur nurodo, aš nežinau. Bet tai irgi verta ištirti. O kas nurodinėjo Lietuvos generalinei prokuratūrai visą tą laiką, kad, šiukštu, nesikreipkite į M. Gorbačiovą? Kas nurodinėjo? Ar jums neįdomu?

Aš manau, kad čia esminis mūsų nepriklausomybės klausimas: ar mes turime nepriklausomą teisėsaugą? Štai nuo čia prasideda. Čia yra viena medalio pusė, tas aukštasis lygmuo, kuris jau susisiekė ir su Lietuvos aukštuoju teisėtvarkos lygmeniu, tartum pavaldiniais savo.

Na, o kitas yra nematomas frontas – Sausio 13-osios nematomas frontas pačioje Lietuvoje.

– Kas tai?

– Čia gali išvardinti ką nori. Net ir televizija. Tai valstybės institucija ar ne visai valstybės institucija? Ją norėjo užgrobti. Lietuva, gindama ir žmones, kurie gynė televiziją, gynė valstybę. Bet kaip įvairiais atvejais elgiasi ta institucija, tai vėl atskiras klausimas.

Jam aiškino, kad aukų nebus daug – čia tie lietuviai, nepriklausomybės šalininkai, išsilakstys. Išsigandę jie patys norės pakeisti tą Landsbergio valdžią.

O pačioje Lietuvos valdžioje buvo galbūt daugelio dar prisimenama ir suvokiama radikali dvivaldystė, dvivaldystė pačioje Lietuvoje. Čia buvo didžioji Kremliaus viltis, kad Lietuva skils, pakriks ir su ja bus galima susitvarkyti, nes į valdžią ateis „gorbačiovininkai – tie, kuriems jis sako: „Aš susitarsiu“, „susitarsiu“ reiškia „mano sąlygomis“.

Jis tą labai aiškiai išskyrė, kad Prunskienė (Kazimira Danutė Prunskienė – LRT.lt) yra ta, su kuria galima susitarti, o V. Landsbergis yra tas blogasis, su kuriuo neišeina susitarti. Tai reikia jį nuversti! Bet reikia nuversti jų pačių rankomis. Štai ir visas mechanizmas! Bet, aišku, įsakymas ateina iš ten, iš pagrindinio štabo. „Zadanija“ (pavedimas, užduotis – LRT.lt). Ir kaip tą padaryti? Jeigu buvo žmonių, tai čia nieko tokio – „stafkė“ daug aukštesnė.

Jam aiškino, kad aukų nebus daug – čia tie lietuviai, nepriklausomybės šalininkai, išsilakstys. Išsigandę jie patys norės pakeisti tą Landsbergio valdžią. Kažkam Maskvoje tokią miglą pūtė ir, žinoma, taip pat prisidėjo prie agresijos.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / R. Požerskio nuotr.

Tie, kurie tą melą vežė į Maskvą, taip pat prisidėjo prie žmonių mirties Vilniuje. Tai ne tik Burokevičius (Mykolas Burokevičius; Lietuvos komunistų lyderis, vienas 1991 m. valstybinio perversmo iniciatorių – LRT.lt). Vienas kitas yra nuteisti, bet yra daugybė, kurių net nepabandė apklausti mūsų teisėsauga. Jokių atsakymų mes nežinome. O gal pabandė apklausti, bet atsakymai guli įslaptinti. Ateičiai. Kada nors. Šiandien dar negalima – kam nors gali politiškai pakenkti. Tai mes tokiose nesąmonėse toliau ir gyvename.

10-ą sausio mes gavome M. Gorbačiovo ultimatumą – reikalavimą paskelbti, kad mes pavaldūs Sovietų Sąjungos Konstitucijai.

Prieš tą Sausio 13-ąją buvo užpuolimų, buvo žmonių mirčių. Jau anksčiau buvo ultimatumų. 10-ą sausio mes gavome M. Gorbačiovo ultimatumą – reikalavimą paskelbti, kad mes pavaldūs Sovietų Sąjungos Konstitucijai. Mes svarstėme tą Aukščiausiojoje Taryboje. Aš parengiau atsakymo projektą.

Deputatai aktyviai dalyvavo, koregavo. Tai buvo bendras dokumentas. Aš jį pasirašau, bet tai buvo parlamento atsakymas, kad mes to nedarysime, mes to negalime padaryti. Mes neturime mandato atšaukti nepriklausomybę ir įstoti į Sovietų Sąjungą. Mes nesakėme: „O taip, mums patinka sovietų Konstitucija, mes norime gyventi pagal sovietų Konstituciją!“ Ne, mes to nedarėme, ypač kai mes jau atmetę ją buvome ir priėmę savo Konstituciją.

– Jūs sakėte: agresija ir sąmokslas. Tą sąmokslą dar norėčiau patikslinti. Ką jūs turite omenyje? Lietuvius?

– Aš kalbu apie vidinį frontą. Vidinis frontas – čia buvo keli atvejai, kad ir, sakysime, tas kainų pakėlimas prieš pat šturmą. Labai provokuojantis dalykas. Neleido Aukščiausioji Taryba, o Vyriausybė padarė!

Vytautas Landsbergis
Vytautas Landsbergis / D. Umbraso/LRT nuotr.

– Manote, sąmoningai buvo padaryta?

– Aš manau, kad taip. Arba buvo vykdomas nurodymas iš Maskvos. Na, ir premjerė buvo valinga asmenybė. Galbūt ministrai nenorėjo ginčytis ir tartum Vyriausybės vardu buvo padarytas toks nutarimas. Nors Aukščiausioji Taryba, parlamentas buvo uždraudęs tai daryti, kol bus parengtos kompensacijos žmonėms. O žmonės dar gavo smūgį – keturiskart aukštesnes kainas, be jokių kompensacijų.

Net Algirdas Brazauskas, kalbėdamas tomis dienomis, truputį taip nuosekliau paspausdamas paklausinėjo jį Algirdas Patackas. O kiti gal ir nedrįso. Bet A. Patackas paklausinėjo ir Brazauskas pripažino, kad tai buvo klaida. A. Patackas paklausė: ar tai buvo sąmoninga klaida? A. Brazauskas abejodamas atsakė, kad gal nesąmoninga. Bet kai tu darai tokias klaidas, nuo kurių priklauso valstybės likimas, tai ne juokas.

Tuo naudojasi Kremliaus bosai, būdami įsitikinę arba įtikinti, kad čia visai nedaug reikia. Reikia tiktai parodyti truputį jėgos ir tie visi Vilniuje išsilakstys, vėl paskelbs tarybų valdžią.

Vėliau A. Brazauskas, rašydamas apie pirmąją Vyriausybę, kurios vicepremjeras jis buvo, taip pat pripažino, kad tai buvo didelė klaida. Tai buvo šokas žmonėms. Tačiau kai tai buvo svarstoma, jis nepasisakė prieš. Jis galėjo užprotestuoti. Matote, kokia sudėtinga buvo mūsų padėtis, net aukščiausiu valdžios lygmeniu: suskilimas, kažkokios varžybos. Tuo naudojasi Kremliaus bosai, būdami įsitikinę arba įtikinti, kad čia visai nedaug reikia. Reikia tiktai parodyti truputį jėgos ir tie visi Vilniuje išsilakstys, vėl paskelbs tarybų valdžią.

– O kokie buvo jūsų asmeniniai santykiai su M. Gorbačiovu?

– Na, kaip kada. Kai mes susitikdavome Maskvoje tais devyniasdešimtais metais, jau po kovo 11 dienos, tiesa, teko susitikti dar ir liaudies deputatų suvažiavime, mes, keturi deputatai iš Lietuvos, buvome pas M. Gorbačiovą ir aiškinome jam situaciją, kur eina Lietuva ir ko ji siekia. Bet po to, po kovo 11-osios, jie ten, Maskvoje, buvo labai įniršę, įpykę ir vis grasino visaip mus sudoroti, kad niekada nesiderės, nebus jokių derybų...

Paskui prasidėjo derybos, ir aš tris kartus buvau Maskvoje pas M. Gorbačiovą. Buvo tokia kalba: atvira, tiesi, kartais šiek tiek įtempta, nes jis bandydavo paspausti. Jis bandydavo būti toks ir draugiškas, bet visada iš aukščiau šiek tiek, globėjiškai į mane kreipdavosi vardu Vytautas. Sakydavo: padarykite tą ir tą, nes kitaip jūs vis tiek nieko nelaimėsite.

Michailas Gorbačiovas Vilniuje 1990 m.
Michailas Gorbačiovas Vilniuje 1990 m. / AP nuotr.

– Familiarumo tam tikro buvo ir požiūrio iš aukšto?

– Jisai bandė būti globėju, vyresniuoju, tokiu kaip ir mokytoju, kuris turi reikalą su nepaklusniais vaikais. Bet tas jam neišėjo.

– 1991-ųjų sausio 13 diena. Kuo ji svarbi Lietuvos istorijai?

– Ta diena nesibaigė ir neprasidėjo tiktai sausio 13-ąją, ji nepasibaigė iki šiol. Tas pats agresorius iki šiol skelbia, kad mes esame jo pavaldiniai, kad viskas buvo teisėta. Mus žudyti jis turėjo pagrindo, nes mes buvome nepaklusnūs, maištavome, net mūsų teisininkai, kurie persekioja žmogžudžius, patys bus persekiojami – tų žmogžudžių šeimininkas Maskvoje persekios mūsų teisininkus!

Tas pats agresorius iki šiol skelbia, kad mes esame jo pavaldiniai, kad viskas buvo teisėta. Mus žudyti jis turėjo pagrindo, nes mes buvome nepaklusnūs, maištavome, net mūsų teisininkai, kurie persekioja žmogžudžius, patys bus persekiojami.

Tereikia įsivaizduoti, iki kokio lygmens yra pasikėlusi jų puikybė ir nebaudžiamumas! Gąsdinti pasaulį tokia diktatūra. Jie persekios, grobs, galbūt nuodys kokiais nors „novičiokais“. Turėkit galvoje, kas pasielgia ne taip, kaip mums patinka, mes jums galim „novičioko“ užfundyti.

1991-ųjų sausio 13-oji
1991-ųjų sausio 13-oji / AP nuotr.

Taigi viskas tebėra. Tas agresorius tebėra savo vietoje ir jis nepasmerkia savo veiksmų. Priešingai, Rusija yra šalis, kuri pačioje pabaigoje pasielgė garbingai. Priėmė nutarimą. SSRS liaudies deputatų suvažiavimo nutarimas, 1989 m. gruodžio 24 d. Labai lengva atsiminti, nes Kalėdos, Kūčių vakaras. Ir mes parvežame iš Maskvos į Vilnių diplomatinę pergalę. Sovietų Sąjunga pasmerkė savo veiksmus!

Deja, jie ten, viršuje, nepasikeitė. Mūsų viltis, kad vis dėlto Rusijos žmonės, tauta, ne visai tokie. Ir jie taip pat nėra laimingi po tuo jungu. Iš ten gali ateiti ir Rusijos atgimimas.

Žinoma, tada dar sausio įvykių nebuvo, bet ji pasmerkė savo veiksmus 1940-aisiais, kai užgrobė Baltijos valstybes. Ji pasmerkė. Oficialiai. Dabartinė Rusijos valdžia nori atšaukti tą pasmerkimą, kitaip sakant, aprobuoti, patvirtinti, kad gerai buvo, kad jus užgrobė, gerai, kad ištrėmė, gerai, kad šaudė ir naikino. Viskas gerai! Tai buvo naudinga Sovietų Sąjungai. Štai ką jie skelbia. Deja, jie ten, viršuje, nepasikeitė. Mūsų viltis, kad vis dėlto Rusijos žmonės, tauta, ne visai tokie. Ir jie taip pat nėra laimingi po tuo jungu. Iš ten gali ateiti ir Rusijos atgimimas.

Parengė Vismantas Žuklevičius.