Lietuvoje

2021.01.07 11:38

Sausio 13-osios muziejus. Savo prisiminimais dalijasi Algirdas Gasiūnas

LRT.lt2021.01.07 11:38

Artėjant Sausio 13-osios trisdešimtmečiui, LRT kvietė įvykių liudininkus pasidalyti asmeniniais archyvais iš 1991-ųjų metų Sausio įvykių. Sulaukėme daugybės žmonių archyvų, taip pat daiktų. Kartu su LRT.lt skaitytojais dalijamės gauta medžiaga. Savo prisiminimais dalijasi Algirdas Gasiūnas.

Tomis 1991 m. sausio dienomis, įtampai augant ir vis įžūliau demonstruojant jėgą sovietinei kariuomenei, „jedinstvininkams“, Atkuriamojo Lietuvos Seimo pirmininko Vytauto Landsbergio pakviesti, visi Lietuvos žmonės skubėjo važiuoti į Vilnių – saugoti mūsų Seimo, saugoti Nepriklausomos Lietuvos žiniasklaidos.

Buvo jau užimti Spaudos rūmai, Krašto apsaugos rūmai Vilniuje ir kituose miestuose, Vilniaus geležinkelio mazgas, po Vilnių demonstratyviai važinėjo sovietinės kariuomenės šarvuočiai ir sunkvežimiai su kareiviais. Grėsė vėl nauja okupacija. Atvykstančių saugoti žmonių srautą, kiek galėdama, koordinavo Sąjūdžio Taryba.

Mes, kupiškėnai, buvome pakviesti budėti į Vilnių iš sausio 12-osios į sausio 13-ąją. Išvažiavom iš Kupiškio šešiolika pilnutėlių autobusų. Ne visi norintys važiuoti sutilpo. Kai kas dar važiavo savomis mašinomis. Iš Žaidelių gyvenvietės išvažiavome savo kolūkio autobusu.

Be manęs važiavo Algis Ridikas, Edmundas Alekna, Vytautas Sipavičius, Žaidelių aštuonmetės mokyklos mokytojas Gintaras Petrikas, Alvydas Lapinskas, Antanas Marmokas ir Alizavos seniūnijos viršaitis Antanas Januška su žmona Dalia Januškiene. Kupiškyje mūsų autobusas pasipildė kitais kupiškėnais ir išvažiavome į Vilnių, išlydėti Kupiškio sąjūdžio grupės koordinatoriaus Algio Seibučio.

Vilniuje pirmiausiai nuvažiavome prie LRT komiteto, Konarskio gatvėje, o iš ten penkis mūsų autobusus nukreipė važiuoti prie TV bokšto Karoliniškėse, kur labiau trūko budėtojų. Prie TV bokšto nuvažiavome ir mes. Čia, bokšto papėdėje, jau buvo anksčiau atvykusių iš Kauno ir kitur. Sutikau atvykusį budėti ir draugą iš Kauno Artūrą Šulioką su dar vienu draugu, tad, besidalinant naujienomis ir besiklausant čia koncertavusio Lietuvos ansamblio, laikas greitai bėgo.

Sutikom tarp budinčių milicininkų ir kupiškėnų milicininkų, kurie buvo atkomandiruoti tvarkos palaikymui nuo galimų provokacijų iš „Jedinstvos“ pusės. Taip, gan smagiai leidžiant laiką ir geriant vilniečių atneštą arbatą, po pirmos (nakties), staiga per garsiakalbius išgirdome, kad šarvuočių kolona juda link Karoliniškių. Greitai ją ir išvydome.

Atbėgusi iš bokšto darbuotoja paprašė, kad eitume arčiau bokšto ir apsuptume jį žiedu. Dalis nubėgome ir apsupome jį keliais ratais, o dalis liko žemutinėje aikštelėje laukti. Moteris paprašėme būti arčiau bokšto sienos, mums už nugarų, galvodami, kad taip joms bus saugiau. Keli tankai, šaudydami tuščiais šoviniais, bandė įvažiuoti į žemutinę aikštelę.

Radę skersai pastatytą smėlio barstytuvą, sustojo, bet neilgam. Dar paleido kelis šūvius, tikėdamiesi sukelti paniką ir išblaškyti žmones, tačiau, žmonėms nesitraukiant, ėmė traiškyti pastatytas kliūtis. Pervažiavo smėlio barstytuvą, sutraiškė lengvąją mašiną. Girdėjosi šauksmai, klyksmai, kad pervažiavo žmogų, bet iš toliau mes nieko gerai nematėm.

Tik tragikomiška situacija susiklostė, kai vienas paauglys, užšokęs ant tanko ir užsikabinęs ant tanko vamzdžio, kabėjo ir rankom, ir kojom užsikabinęs, o tankistas, sukinėdamas vamzdį, niekaip negalėjo jo nupurtyti. Kitas tankas „demonstravo galią“ vamzdžiu talžydamas autobusus ir, prakišęs kiaurai per išdaužtus langus savo vamzdį, kilojo autobusą ir talžė į žemę.

Kareiviai nuo šarvuočių pradėjo šaudyti į bokšto viršų šviečiančiomis kulkomis. Tuo metu puolimo taktika pasikeitė. Pirmieji tankai grįžo atgal prie laukiančios kolonos ir, išsirikiavę į koloną, šaudydami tuščiais šoviniais, pralaužė bokšto teritoriją supusią tvorą ir ėmė ropoti prie bokšto. Šaudymas tęsėsi, bet tik tankai šaudė tuščiais šoviniais.

Kareiviai šaudė koviniais, sumaišytais su šviečiančiomis kulkomis ir vis į bokštą. Gal tikėjosi taip išvaikyti žmones, nes atrodė tikrai grėsmingai. Tačiau mes, susiglaudę petys į petį, susikibę alkūnėmis, irgi šaukėme ir skandavome „LIE-TU-VA, LIE-TU-VA, LIE-TU-VA!, LIE-TU-VA BUS LAIS-VA!“

Ir... meldėmės. Prie mūsų prisijungė daugiau žmonių, atbėgusių iš žemutinės aikštelės. Iš trijų žiedų, supusių bokštą, pasidarė gal penki. Apsupę bokštą su mumis, tankai ir šarvuočiai sustojo. Pauzė ir pasigirdo rusiškos komandos. Tarp mūsų ir glaudžiai mus apsupusių tankų prabėgo šturmo grupė, ginkluota desantiniais automatais su neperšaunamom liemenėm ir šalmais, dešinėn – link durų į bokšto vidų.

O toliau, mums tebeskanduojant „FA-ŠIS-TY, FA-ŠIS-TY“, pasigirdo šūvių papliūpos ir dūžtančio stiklo garsas. Atsigręžęs dar pamačiau, kaip vienas bokšto apsaugos darbuotojas paleido vandens čiurkšlę į besiveržiančius kareivius ir... krito automato serijos pakirstas. Ant arčiausiai bokšto stovėjusių žmonių galvų ir nugarų krito išdužę stiklai ir rikošetuojančios kulkos.

Susmuko po stiklais ir mūsų užnugaryje stovėjusi Dalia Januškienė. Ją vyras pro tankus ištempė ir nuvedė ieškoti greitosios. O šturmo grupė, prasiskynusi kulkomis kelią, jau kilo laiptais į viršų, pastoviai šaudydama – aukštas po aukšto. Kita kareivių grupė ėmė vyti visus nuo bokšto, talžydami kairėn ir dešinėn. Nuo durų pasigirdę pagalbos šauksmai persipynė su kareivių keiksmais. Šalia mūsų iš antro aukšto virve nusileido vienas bokšto gynėjas, bet ant tanko sėdėję kareivukai tik tylėdami žiūrėjo ir nereagavo. Pro juos saugiai ir mes pralindom išorėn.

Vos pralindę pro tankus, išgirdome kairėje šauksmus – ten žmones blaškė vienas tankas, judėdamas tai pirmyn ant žmonių, tai atgal. Puolėm pagalbon – vedėm slidinėdami pažliugusiu šlaitu žemyn šūviais kontūzytus ir sužeistus, kiti nešė užmuštuosius žemyn, prie aikštelės, kur stovėjo greitosios pagalbos mašinos, o dar kiti, ištikti streso, tiesiog stovėjo ir žiūrėjo klausydami bokšte dar tratančių šūvių.

Tikrai manėm, kad bokšte dar daug bus aukų. Tada labiausiai ir pajutom, kad visą kūną krečia drebulys – matomai, šalto drėgno oro ir streso mišinys. Na, kareiviai pradėjo ir vėl mus stumti tolyn nuo bokšto, nuo kalniuko, už bokšto teritorijos ribų, šaudydami palei kojas. Nesitrauksim, sako Algis Ridikas, susikibkim.

Susikibom – aš, Algis Ridikas, Edmundas Alekna, Vytautas Sipavičius, o Gintaras Petrikas išėjo prieš tanką ir ėmė kažką šaukti. Tankas pasuko vamzdį į jį ir iššovė. Gintaras susmuko. Pripuolę nutempėm į šoną, po to šlaitu žemyn, prie greitosios pagalbos mašinos, kuri jį nuvežė į ligoninę. Kaip vėliau sužinojome, jam buvo sprogę abu ausų būgneliai. Gal apie keturias šūviai nurimo.

Likę žmonės tylomis skirstėsi. Grįžome ir mes prie savo autobuso, kuris išliko sveikas, nes tolėliau buvo pastatytas. Tik žiūrime nuo tilto – apačioje sustojo juoda „Volga“, o iš jos išlipo juodu ilgu paltu kažkurio tai Vilniaus rajono tuometis TSKP sekretorius Vladislavas Švedas. Greta sustojo „Latvija“, iš jos pasipylė grupė šlitinėjančių apgirtusių žmogysčių.

Mes ėmėm skanduoti „Šve-dai, Šve-dai, ką čia veiki?“ Bet nesureagavo, tik skubiai, kaip bandą avinų, per išlaužtą tankų tvoros skylę nusivarė savo „jedinstvininkus“ link bokšto. Gal jie turėjo suvaidinti bokšto išvaduotojus? Kas žino, kam ten tų apgirtusių prireikė?

Išaušo sausio 13-osios rytas. Gražus, saulėtas. Miestas tuščias, kaip iššluotas, tik per garsiakalbius visur skamba: „Broliai, sesutės, ... visą valdžią Lietuvoje perėmė Nacionalinis gelbėjimo komitetas!“ Širdis nusirita į kulnus. Negi per pora valandų, kol Karoliniškėse nusnūdau pas pusbrolį, buvo šturmuotas ir Seimas?

Negali būti – pustekinis tuščia gatve lekiu link Lietuvos Seimo rūmų ir meldžiuosi. Pagaliau iš Žvėryno pusės jau matau Seimo rūmus ir minią žmonių aplink. Ačiū Dievui! Įsilieju į minią prie Seimo rūmų ir klausomės perduodamų pranešimų – skaičiuojami žuvusieji, klausomės apie pasaulio reakciją į šios nakties kruvinus įvykius, skelbiamas Gedulas.

Po dešimtos tuneliu pražlega šarvuočiai. Vėl nerimas. Bet gal dieną neišdrįs šturmuoti, juolab, kad čia nepalyginamai daugiau žmonių, o ir savo juodus darbus daugiausia naktimis daro. Iš Seimo rūmų praneša, kad lėktuvu iš Maskvos atskrido TSRS delegacija ir netrukus atvyks į Seimo rūmus. Visiems palengvėja – bent šiandien kariškiai aprims.

Pradedame jausti, kad psichologinė pergalė jau mūsų pusėje. Ačiū mūsų parlamentarams, kurie tą naktį dirbo Seime be poilsio, o Aukščiausios Tarybos pirmininko balse nė karto nenuskambėjo baimės ir pasimetimo gaidelė. 12 val. Seimo rūmuose kunigas R. Grigas aukoja Šv. Mišias. Per atvirą langą jis laimina mus ir mūsų artimuosius, likusius namuose.

Į Seimą atvyksta TSRS delegacija. Įtampa atslūgsta, gerų ir mus palaikančių žinių daugėja. Metas važiuoti namo, bet pirmiausia dar važiuoju aplankyti sūnaus Stasio, besimokinančio M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o po to – jau į Kupiškį, kur šeima nežinioje laukia.

Populiariausi