Lietuvoje

2021.01.24 14:10

Monika Ošmianskienė – apie sovietinį visuomenės mentalitetą ir priešiškumą neįgaliesiems

Domantė Platūkytė, LRT.lt2021.01.24 14:10

Fasadai gražesni, bet dar labai atspindi mūsų likusį sovietinį mentalitetą – žmonėms su negalia Lietuvoje aplinka nepritaikyta, portalui LRT.lt sako Seimo Neįgaliųjų teisių komisijos pirmininkė Monika Ošmianskienė. Anot jos, nors ilgai tokias problemas teisinome sovietiniu palikimu, tačiau sisteminių bėdų dar gausu, o jos metai iš metų neišsprendžiamos.

Portalo LRT.lt interviu su M. Ošmianskiene – apie išlikusį sovietinį mentalitetą, problemų sprendimą atkarpėlėmis ir darbus, kuriuos įvykdžius tikslas Seime būtų pasiektas.

– Norėčiau pradėti nuo jūsų karjeros posūkių. Anksčiau dirbote programuotoja, vėliau buvote Vilniaus savivaldybės tarybos narė. Kaip nusprendėte pasukti į nacionalinę politiką?

– Mano kelias išėjo gana natūraliai. Tiesiog nenustojau stebėtis tuo, kas vyksta, stebint politiką iš šono, matant blogus dalykus. Vieną dieną pabodo matyti vėl ir vėl išleidžiamas Europos Sąjungos lėšas ir nesukuriant tinkamos aplinkos visiems – taip pat ir žmonėms su negalia.

Atrodo, ilgai teisinomės tuo, kad turime daug sovietinės statybos pastatų, daug sovietinio palikimo, todėl aplinka neprieinama. Bet iš tikrųjų mes įsisavinome daug europinių lėšų, o aplinka gal ir gražesnė, fasadai gražesni, bet iš esmės dar labai atspindi mūsų likusį sovietinį mentalitetą. (...)

Supratau, kad norint tikslesnių pokyčių reikia eiti pas politikus ir bendrauti su jais, per politiką formuoti pokyčius. Pirminė mano mintis buvo prisijungti prie politinio judėjimo, pasakoti politikams apie problemas. (...) Kurį laiką tiesiog stebėjau, bet pamačiau, kad Aušrinė Armonaitė ir Remigijus Šimašius palieka Liberalų sąjūdį ir kuria komitetą į Vilniaus miesto savivaldybės tarybos rinkimus. (...)

Įsisavinome daug europinių lėšų, o aplinka gal ir gražesnė, fasadai gražesni, bet iš esmės dar labai atspindi mūsų likusį sovietinį mentalitetą.

Susipažinusi gavau pasiūlymą kandidatuoti į tarybą. Negalėjau atsisakyti tokio šanso ir galimybės pasiekti didesnių pokyčių, nusprendžiau išbandyti savo jėgas. Rinkimai praėjo, žmonės patikėjo, man pavyko patekti į Vilniaus miesto tarybą. (...) Tada visiškai natūraliai artėjo Seimo rinkimai ir, norint dar tikresnių pokyčių nacionaliniu lygmeniu, kandidatavimas į Seimą buvo visiškai natūralus.

– O kokie bus jūsų asmeniniai tikslai per šią kadenciją? Kokie darbai turėtų būti įvykdyti, kad galėtumėte sakyti, jog tikslas pasiektas?

– Be abejo, pirminis prioritetas – žmonės su negalia ir jų gyvenimo kokybės gerinimas. Kaip aukščiausią savo prioritetą išsikėliau aplinkos prieinamumą žmonėms su negalia. Tas klausimas lyg ir sprendžiamas, bet neišsprendžiamas.

Statybos reglamentas jau yra pakankamai geras, reikalavimai statybai, renovacijoms yra pakankamai aukšti ir galėtų užtikrinti gerą aplinkos prieinamumą žmonėms su negalia. Bet matome, kad rezultatai yra kitokie – vis dar yra sisteminių spragų, trūksta priežiūros ir kontrolės, stebėsenos.

Jei po ketverių metų turėtume tokią situaciją, kad nauji projektai jau atiduodami tokie, jog atitinka keliamus reikalavimus, kad yra galimybės ir mechanizmai aptikti pažeidėjus, savininkus, kurie po to panaikina prieinamumą žmonėms su negalia...

Gana dažna problema, kai stebėjimo metu aplinkos pritaikomumas žmonėms su negalia yra, tačiau pridavus pastatą tai dingsta. Jei būtų kontrolės mechanizmas, atsakomybė prieš tokius dalykus, tada sakyčiau, kad pasisekė, kad pasiekiau pagrindinį tikslą.

Antras gana svarbus mano prioritetas – žmonės su proto ir psichikos negalia, turintys polinkį į agresiją ir saviagresiją. Tokių žmonių nėra daug, bet tai yra labai didelė ir sudėtinga problema ypač artimiesiems, žmonėms, prižiūrintiems juos, nes trūksta paslaugų, o nuo šių žmonių nusisuka net įvairūs specializuoti dienos centrai.

Sudėtinga dirbti, o kai nemokama dirbti, kai trūksta pagalbos, žmonės gali būti pavojingi ir kitiems dienos centrų lankytojams ar aplinkiniams.

Tačiau kiekvienas žmogus yra žmogus su savo teisėmis – juk ne iš piktos valios jis kartais yra agresyvus. Žmogus turi sulaukti pagalbos, nes, kiek teko bendrauti, tėvai visiškai išsunkti, turi pasirinkimą arba vaiką patys prižiūrėti, periodiškai tramdyti jį ir tokį gyvenimą gyventi, arba atiduoti į ligoninę, kur jis bus pririštas, girdytas vaistais ir nesupras, kodėl ir už ką su juo taip elgiamasi. (...)

– Dažnai išskiriama problema – neįgaliųjų atskirtis nuo visuomenės. Nuo ko reikėtų pradėti spręsti šią problemą – galime kalbėti apie švietimą mokyklose, mokyklų pritaikymą neįgaliesiems..?

– Man atrodo, pirminis raktas ir kelias į atskirties panaikinimą yra švietimas – tiek žmonių su negalia, tiek visuomenės. (...) Jau einama gera linkme, bet reikia asmeninės pagalbos, kurios dar nėra. Mes negalime nuvesti vaikų su negalia į mokyklas ir sakyti: „Pasiimkit“.

Nes taip kenčia visi – ir mokyklos bendruomenė, ir neįgalių vaikų tėvai, ir patys neįgalūs vaikai. Turime teikti paslaugas, turi būti užtikrintas aplinkos prieinamumas, nes būna atvejų, kai vaikai, neturintys proto negalios, negali lankyti bendros mokyklos. Tai nedovanotina 21 amžiuje.

O visuomenei vėl iš naujo reikia prisiminti, kad žmonės su negalia egzistuoja, kad tai nėra kažkas baisaus, kad jie gali ir gyventi, ir dirbti, ir mokytis šalia. Dabar dar turime didelių iššūkių – kai reikia grupinio gyvenimo namus pastatyti, apgyvendinti 8 ar 10 žmonių su proto ar intelekto negalia, kurie paprastai būna tikrai draugiški, geri, visuomenė labai stipriai priešinasi. (...)

Eina kaimynai ir pradeda protestuoti, rašyti didžiausius raštus, kad „mes suprantame, labai už, bendruomeniniai namai yra labai gerai, bet ne šalia mūsų. Tegu stato kur nors kitur, bet ne pas mus“.

Eina kaimynai ir pradeda protestuoti, rašyti didžiausius raštus, kad „mes suprantame, labai už, bendruomeniniai namai yra labai gerai, bet ne šalia mūsų. Tegu stato kur nors kitur, bet ne pas mus“. Jiems reikia susipažinti, pamatyti, žinoti, kalbėtis ir šviesti.

– Šiek tiek užsiminėte apie paslaugų trūkumą. Kaip vertinate šiais metais nutikusią istoriją, kai mamai, auginančiai vaiką su autizmo sindromu, negavus pagalbos ir nušokus nuo tilto, dabar gresia laisvės atėmimas nuo 10 iki 15 metų arba iki gyvos galvos? Šiuo atveju šeima sako negavusi jokių paslaugų. Kas turėtų keistis, ar sieksite pokyčių paslaugų gavimo srityje?

– Aš labai prastai vertinu šią situaciją – ji labai liūdna ir parodanti tą liūdną padėtį Lietuvoje. Yra daug problemų, bet yra nematomų esminių problemų, kai žmonės visiškai paliekami su savo bėda. (...) Tėvams, prižiūrintiems sunkios negalios vaikus, (...) ir fiziškai, ir psichologiškai labai sunku. Artimieji negali išeiti dirbti, nes nėra, kur palikti vaikus su negalia, nėra pagalbos į namus.

Iš esmės pirmiausiai turėtume kalbėti apie pagalbą namuose. Mes turime gana platų spektrą įvairių paslaugų, (...) bet jos pilnai neatliepia poreikio. Yra paslauga integrali pagalba į namus – teikiama kelias valandas, be savaitgalių ir panašiai.

Yra nematomų esminių problemų, kai žmonės visiškai paliekami su savo bėda.

Kelias valandas tarsi ir duoda, bet trūksta sisteminio požiūrio, kad neįgaliam žmogui reikia pagalbos, kad reikia atlaisvinti artimuosius nuo slaugos ir priežiūros, jog jie galėtų gyventi savo gyvenimą ir jo neprarasti gimus neįgaliam vaikui šeimoje ar suaugusiam patekus į bėdą.

Yra dvi problemos, kurias reikia išspręsti – mes turime 10 paslaugų, kurios skirtos po truputį spręsti kažkokioms nedidelėms atkarpėlėms, bet problemos neišsisprendžia. Man atrodo, čia reikia tokio kompleksinio požiūrio peržiūros.

– Dar viena istorija, apie kurią norėčiau pasikalbėti. Berniukas, turintis autizmo sindromą, teismo sprendimu gydomas psichiatrijos ligoninėje. Toks sprendimas priimtas dėl berniuko netinkamo elgesio ir sukelto smurto. Čia ekspertai išskiria, kad medikamentinis gydymas, nesuteikiant kitos pagalbos, vaikui žalingas, o vyraujantis medikamentinis požiūris – sovietmečio palikimas. Įžvelgiate šioje srityje problemą?

– Visiškai teisingai, apie tai kalba žmogaus teisių ekspertai. Kadangi nesu psichiatrijos žinovė, man labai sunku komentuoti – būna ir tokių atvejų labai labai sudėtingų, ypač vyresniame amžiuje, kai žmonėms bendravimo ir panašios paslaugos situacijos galbūt ir neišsprendžia. Bet jei nuo vaikystės, kuo anksčiau užsiimama su vaiku, turinčiu polinkį į destruktyvų ir agresyvų elgesį, galima pasiekti labai gerų rezultatų.

Turėjome tokį atvejį su vaiku, turinčiu autizmo sindromą, su polinkiu į saviagresiją. Buvo stiprus pablogėjimas, tėvai nežinojo, ką daryti. (...) Su vaiku dirbo daug specialistų ir pokytis buvo milžiniškas, vaikas tapo visiškai ramus ir laimingas.

Tai buvo įrodymas, kad tai, apie ką kalba Dainius Pūras ir kiti ekspertai, [veikia], nes buvo daug teorinių kalbų, bet praktikos nebuvo. Man šis pavyzdys labai pastiprino supratimą, kad reikia eiti tuo keliu, reikia teikti paslaugas ir vaikus anksčiau pagauti, suteikti jiems paslaugas, kad jie užaugę neturėtų elgesio sunkumų. (...)

– Taip pat susiduriame su didžiuliu specialistų trūkumu – pradedant švietimo darbuotojais, logopedais, mokytojų padėjėjais... Buvęs švietimo, mokslo ir sporto viceministras Arūnas Plikšnys sakė, kad numatoma steigti per 6 tūkst. naujų etatų, peržiūrėti atlyginimų sistemą, o tai numatoma įgyvendinti iki 2024 sausio 1 dienos. Įmanoma šių išvardintų tikslų pasiekti per kadenciją? Ar sieksite keisti padėtį?

– Reikia specialistus ruošti, kad užpildytume jų poreikį. Iki šiol trūko ne tik specialistų, bet ir finansavimo. (...) Tačiau pinigų negana, finansavimo negana – specialistų trūksta ne tik dėl pinigų. (...) Reikėtų apie profesijos prestižą kalbėti, apie atlyginimus verta kalbėti, nes esu gavusi ir švietimo pagalbos specialistų kreipimąsi, kad yra labai nelygybė jų atlygio, lyginant su mokytojų atlygiu. Reikia tai peržiūrėti.

– Daug sunkumų patiria ir šeimos, auginančios vaikus su negalia. Tikriausiai tai susiję ir su specialistų, pagalbos trūkumu, tačiau tėvams sunku įsidarbinti, o mokyklos vis atsisako priimti vaiką su negalia, nukreipia į kitą mokyklą.

Dėl šių ir įvairių kitų problemų tėvai atsisako leisti vaikus į mokyklą, pasirenka namų mokymą, o patys iškrenta iš darbo rinkos. Kaip padėsite tokioms šeimoms – ar tai labiau susiję su paslaugų teikimu, ar matytumėte kitus sprendimo būdus?

– Vienareikšmiškai matyčiau, kad turi būti paslaugos vaikams, maksimaliai reikėtų atsisakyti ugdymosi namuose, aišku, būna atvejų, kai vaikui per sunku visą dieną būti mokykloje, jis pavargsta, todėl turi būti namuose. Tokiais atvejais reikalingos paslaugos namuose.

Tėvai turi turėti pasirinkimą eiti dirbti. Būtinai. Tai viena pagrindinių žmogaus teisių. Visomis prasmėmis, žiūrint iš socialinės politikos pusės, tai yra socialinė investicija, kad mama ar tėtis eitų dirbti. Tada žmogus ir užimtas, ir uždirbantis, ir sveikesnis, laimingesnis. Taip išsisprendžia daug problemų. Reikia suprasti, kad skirdami paslaugą mes investuojame. (...)

– Tačiau įsidarbinti sunku ne tik tiems, kurie rūpinasi žmonėmis su negalia, bet ir neįgaliesiems. Pavyzdžiui, 2018 metais atlikta visuomenės apklausa atskleidė, kad 37 proc. žmonių mano, jog darbo vietoje paplitusi diskriminacija dėl negalios, o Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba daugiausia kreipimųsi ir skundų, susijusių su diskriminacija, sulaukia dėl lyties, negalios ir amžiaus.

Socialinės įmonės šiuo metu jau kritikuojamos kaip netinkama įdarbinimo forma. Kas turėtų keistis, kad situacija būtų geresnė ir būtų lengviau įsidarbinti?

– Įdarbinimo sistema turi visokių mitų. Papuolus į dviejų pusių susipriešinimą tarp socialinių įmonių ir neįgaliųjų organizacijų, aš save randu per vidurį. Pagrindinė žmonių su negalia neįsidarbinimo problema, mano supratimu, yra visai ne darbdavio požiūris, o žmogaus išsilavinimas ir kvalifikacijos neturėjimas. Ir žmonėms be negalios tokiu atveju yra labai sunku įsidarbinti, o žmonėms su negalia, be abejo, dar sunkiau. (...)

Ugdymas ir švietimas (...) yra tie dalykai, kur reikia nukreipti žvilgsnį ir stiprinti taip, kad profesinės savirealizacijos būtų orientuotos į rezultatą, o ne tiesiog į procesą. Dabar skiriama pinigų, žmogus su negalia kažkokios profesijos mokosi, dažnai ta profesija būna nereikalinga, jis eina ten todėl, kad gauna stipendiją, nėra motyvuotas ir suinteresuotas tuo, ką mokosi. (...) Mano supratimu, čia reikėtų orientuotis į rezultatą, gautas žinias.

Dabar skiriama pinigų, žmogus su negalia kažkokios profesijos mokosi, dažnai ta profesija būna nereikalinga.

O, kalbant apie darbo rinką, man teko susidurti su darbdaviais tikrai ne kartą, su neįgaliųjų organizacijomis kalbėtis, kad darbdavių, norinčių įdarbinti neįgaliuosius yra, bet to norinčių neįgaliųjų nėra – nei kas kreipiasi, nei kas ieško. Taigi antras dalykas – pačių neįgaliųjų motyvacija. Juos reikia motyvuoti, kad jie patys ieškotųsi darbo (...).

Kalbant apie socialines įmones, jos yra gana demonizuojamos kaip didelis blogis, kaip verslai, kurie lobsta žmonių su negalia sąskaita. Šios pozicijos nepalaikau, manau, kad verslas yra verslas ir ne įmonės statusas pasako, ar tai geras, ar negeras verslininkas. (...) Vienintelė didelė bėda – skirtingos žmonių su negalia įsidarbinimo sąlygos.

Socialinėse įmonėse yra taip, kad antros grupės žmonės su negalia įdarbinami ir gauna subsidijas neribotą laiką, o ne socialinėse įmonėse – tik šešis mėnesius. Reiškia, antros grupės žmonėms su negalia yra daug daugiau šansų įsidarbinti socialinėse įmonėse. (...)

Sakyti, kad tai yra visiškai diskriminacinis dalykas, kad galima įžvelgti segregacijos požymių, kad jos yra segreguojančios... Jas taip vadina, bet aš sakyčiau, kad socialinėse įmonėse yra visiškai mišrus kolektyvas, žmogus su negalia yra laisvas darbintis ten, kur nori, jis nėra verčiamas dirbti socialinėse įmonėse.

Tad sakyti, kad tai yra segregacinės įmonės, negalima, nes tokios turėtų būti įmonės, skirtos tik neįgaliesiems, kai gali dirbti tik ten. O dabar tai yra laisvas pasirinkimas. (...)

– Opi problema – žmogaus teisių padėtis socialinės globos įstaigose. Šiais metais pensione buvo surastas už grotų įkalintas žmogus, o vėliau nustatyta daugybė kitų pažeidimų. Nors pertvarka vyksta, specialistai išskiria, kad ji vyksta per lėtai, pažeidžiamos žmogaus teisės, o personalas viršija savo įgaliojimus. Ar bus skiriama dėmesio vykstančiai pertvarkai?

– Šis klausimas yra labai opus ir aktualus, be abejo, kiek galėsiu skirti dėmesio, skirsiu. Žmogaus teisės pažeidžiamos dideliuose pensionatuose, o maži grupinio gyvenimo namai taip pat gali būti mažoje institucijoje – didelės institucijos gali tapti mažomis.

Žiūrint žmogaus teisių kampu, kiekvienas turi teisę gyventi namuose, oriai, kur nori, o gyvenimas grupinio gyvenimo namuose turi būti vienas iš pasirinkimų, o ne vienintele išeitimi. Turi būti paslaugos namuose, o jei dėl kokių nors priežasčių žmogus norėtų gyventi tokiuose namuose – prašau, gali gyventi ir ten. Taip turėtų būti.

Aišku, tai yra finansų klausimas, sakyčiau, kad bendruomeninio gyvenimo namai yra ne siena, o būdas, kaip dirbama su žmonėmis – ar jie namelyje jaučiasi kaip namuose, ar jie yra savo gyvenimo šeimininkai, ar gali nuspręsti, ką nori valgyti, kada nori valgyti, ar gali susirasti, kur išeiti, kada nori. Ar yra laisvės ribojimas, gyvenimas pagal kito primestas taisykles, ar gali gyventi pagal save – tai esminis dalykas.

Problema, kad žmones, kuriems pasireiškia agresija, randame prirakintus – tai labai baisu. Tai pamirštas, politiškai niekam neįdomus klausimas, nes jis didelių politinių dividendų neatneša, bet jis turi būti išspręstas. Tai vienas tų klausimų, kuriuos keliu į aukštesnį prioritetą.

Populiariausi

Agnė Bilotaitė
5

Lietuvoje

2021.03.08 14:10

Ekstremaliųjų situacijų komisija siūlo atlaisvinti judėjimą visoje šalyje, išskyrus „juodąsias“ savivaldybes

šiuo metu „juodosioms“ priskiriamos 8 savivaldybės; atnaujinta 15.17
5
Vilniuje pranešus apie įtrūkimus daugiabutyje, evakuoti gyventojai
29

Lietuvoje

2021.03.08 20:49

Vilniuje pranešus apie įtrūkimus daugiabutyje, evakuoti visi jo gyventojai: vertinama, ar pastatą galima toliau eksploatuoti

papildyta vaizdo įrašu; pastatas turėjo problemų ir anksčiau; atnaujinta 22.15
29
Rugsėjo 1-osios šventė. Mokslo metų pradžios šventė
6

Lietuvoje

2021.03.08 12:27

Mokyklas atverti norintis rajono meras: tėvų nuomonės įvairios – dalis sako nenorintys, kad kaišiotų pagaliukus į nosis

bandomosios mokyklos pirmokės tėvas apie vaikų testavimą: tai – nosies pakutenimas; atnaujinta 13.02
6
Policijos kontrolė
6

Lietuvoje

2021.03.08 12:44

Ant Vyriausybės ekspertų tarybos stalo – ribojimų atlaisvinimo per Velykas klausimas

svarstys ir dėl prekybos ribojimų galimo tolesnio mažinimo
6
Vilniuje pranešus apie įtrūkimus daugiabutyje, evakuoti gyventojai
15

Lietuvoje

2021.03.09 07:42

Ekspertų išvados – daugiabutis Gabijos gatvėje saugus: pažeidimų nėra, atšokusios plytelės priklijuotos nekokybiškai

gyventojai į namus galės grįžti dar šiandien; atnaujinta 09.22
15