Eidamas 87-uosius metus, mirė Kovo 11-osios akto signataras Vladimiras Beriozovas.
V. Beriozovas gimė 1929 m. rugsėjo 29 d. Mažeikių apskrities Viekšnių valsčiuje. Buvo ketvirtasis gausios (4 sūnūs ir dukra) diplomuoto agronomo šeimoje.
Iki Antrojo pasaulinio karo jo tėvas, Antanas Beriozovas, nepriklausęs jokiai partijai, valdė ir nuomojo įvairius dvarus ir ūkius, dirbo agronomu. Karo metais jis dirbo Noreikiškių (netoli Kauno), Poginės (prie Babtų), Pavermenio (Kėdainių apskrity) valstybinių ūkių agronomu ir administratoriumi. Vladimiras tuo metu lankė Kauno V. Kudirkos pradžios mokyklą, vėliau mokėsi kitose vidurinėse mokyklose, t. y. ten, kur gyveno tėvai.
1950 m. buvo pašauktas į tarybinę armiją. 1953 m., atitarnavęs kone ketverius metus, grįžo į Kauną ir buvo nukreiptas į komjaunimo bei partinį darbą. Dirbo Molėtuose, Širvintose, Ignalinoje.
1961 m. neakivaizdiniu būdu baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą.
1967 m. buvo pakviestas dirbti į Lietuvos komunistų partijos (LKP) Centro komitetą (CK). Iš pradžių dirbo instruktoriumi, vėliau skyriaus vedėjo pavaduotoju ir vedėju.
Prasidėjus Atgimimo laikotarpiui, demokratėjant Komunistų partijos vidiniam gyvenimui, Sąjūdžio aktyviai palaikomas ir remiamas, Vladimiras Beriozovas buvo išrinktas LKP CK antruoju sekretoriumi. Tai buvo pirmas atvejis, kai respublikinės partinės organizacijos antruoju sekretoriumi išrinktas žmogus be Tarybų Sąjungos komunistų partijos (TSKP) CK žinios, vadinasi, prieš jo valią. LKP buvo pirmoji ir kartu vienintelė partinė organizacija be Maskvos statytinio.
1989 m. V. Beriozovas kartu su Algirdu Brazausku pradėjo aktyviai ruoštis partijos atsiskyrimui nuo TSKP. Šie bandymai baigėsi gruodžio mėnesį įvykusiu XX suvažiavimu, kuris priėmė nutarimą atsiskirti nuo TSKP. Kaip teigiama Seimo internetiniame puslapyje, tai buvo ne tik deklaratyvus sprendimas, o tvirtas pagrindas kurti naują partiją. Savarankiška LKP ir savo statutu, ir programa iš esmės skyrėsi nuo TSKP, rėmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, kovo 11-ąją balsavo už jos paskelbimą. Vėliau LKP pakeitė pavadinimą, tapo LDDP – Lietuvos demokratine darbo partija.
1989 m. Vladimiras Beriozovas demokratiškuose rinkimuose buvo išrinktas TSRS liaudies deputatu. Tarp Lietuvoje rinktų deputatų jis surinko daugiausia rinkėjų balsų.
1990–1992 m. Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos deputatas, kairiųjų frakcijos pirmininko pavaduotojas.
1992–1994 m. – Lietuvos Respublikos prezidento patarėjas. Signatarų klubo narys.
2014 metais V. Beriozovo 85-metis buvo paminėtas Seime – atidaryta paroda ir pristatyta signataro atsiminimų knyga.
Knygoje pasakojo, kaip buvo atkurta nepriklausomybė
Savo prisiminimais apie Kovo 11-osios priešistorę V. Beriozovas dalinosi 2000 metais išleistoje knygoje „Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo akto signatarai, 1990“:
„Minint Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akto dešimtmetį, kaip aktyvus anų dienų dalyvis ir liudininkas laikau pareiga prisiminti kai kurias Kovo 11-osios priešistorijos nuotrupas.
1990 m. vasario 7 d. anuometinė LTSR Aukščiausioji Taryba pasmerkė ir nutarė likviduoti 1939 metų Vokietijos ir TSRS sutartis ir jų pasekmes Lietuvai.
Priėmus šį nutarimą reikėjo nuspręsti, kaip toliau elgtis naujai Aukščiausiajai Tarybai, išrinktai pagal tuo metu galiojusią Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublikos (LTSR) konstituciją, kada ir kokius dokumentus būtina priimti. Pasipylė įvairūs pasiūlymai, užsimezgė karštos diskusijos.
Pasikalbėjusi su žmonėmis, sudarančiais Sąjūdžio aktyvą, LKP vadovybė į Centro komiteto rūmus sukvietė pokalbiui Sąjūdžio ir savarankiškos LKP lyderius. Nebuvo vargo tai padaryti, nes po LKP XX-ojo suvažiavimo dalis Sąjūdžio lyderių jau buvo ir savarankiškos LKP CK Biuro nariai.
Svarstėme, kada ir kaip skelbti Nepriklausomybės atkūrimo aktą. Po ilgų ir karštų ginčų vis dėlto buvo nutarta, kad naujajai Aukščiausiajai Tarybai susirinkus į Pirmąją sesiją, Nepriklausomybės atkūrimo aktas dar nebus svarstomas. Pakaks vasario 7 dienos nutarimo. Esą, reikia pradėti derybas su Maskva vasario dienos nutarimo pagrindu.
Tačiau kaip tik tuo metu Maskva nusprendė kovo 12 dieną sušaukti TSRS liaudies deputatų suvažiavimą.
Vėl aštriai iškilo problema: kada šaukti pirmąją naujosios Aukščiausiosios Tarybos sesiją? Skelbti Nepriklausomybės atkūrimo aktą iki TSRS liaudies deputatų suvažiavimo, ar elgtis taip, kaip buvome anksčiau sutarę?
Apsvarsčius visus argumentus už ir prieš, deputatų dauguma vis dėlto nusprendė: šaukti pirmąją Aukščiausiosios Tarybos sesiją kovo 11 dieną, iki TSRS liaudies deputatų suvažiavimo.
Sąjūdžio remiami deputatai įkūrė klubą, kuris reguliariai posėdžiavo, bet jo posėdžiai buvo uždari. Sesijos išvakarėse mes pareiškėme pageidavimą susieiti visiems kartu. Sąjūdžio deputatai sutiko. Tai mes ir padarėme 1990 metų kovo 11-ąją dieną.
Protingos ir tvirtos anuometinės santarvės dėka, įdėmiai ir geranoriškai įsiklausant abipusius pasiūlymus ir juos derinant, kely į Lietuvos nepriklausomybę, į Kovo 11-ąją dieną buvo išvengta didelių materialinių nuostolių ir žmonių aukų.
Tiesa, mums, anų dienų liudininkams ir aktyviems dalyviams, šiandien vis dažniau su grauduliu ir apmaudu tenka skaityti anų istorinių įvykių neobjektyvių interpretacijų, nutylėjimų ar tiesiog klastočių. Pažiūrėkime anų laikų kino kronikas. Taip uoliai iš jų išrankioti kadrai, vardai ir veidai tų, kurie anuomet buvo visos lietuvių tautos dėmesio centre.
Gaila, kad būsimosios lietuvaičių kartos, studijuodamos istorinį laikotarpį, turės tikėti tais, kuriems lankstaus stuburo ir pataikaujančio proto, o taip pat „teisiųjų įkvėpėjų“ dėka pavyko prasiskverbti į naujųjų istorijos kūrėjų kohortą.“
Bus palaidotas Signatarų kalnelyje
Kaip pranešė Seimo kanceliarijos Informacijos ir komunikacijos departamento Ryšių su visuomene skyrius, urna su velionio palaikais bus pašarvota Vilniaus laidojimo rūmų (Olandų g. 22) Didžiojoje salėje. Atsisveikinimas – ketvirtadienį, kovo 17 d., nuo 16 val.
Velionis bus palaidotas Signatarų kalnelyje Vilniaus Antakalnio kapinėse penktadienį, kovo 18 dieną.
