captcha

Jūsų klausimas priimtas

Lietuvos Nepriklausomybės akto signatarai: kur juos nubloškė likimas?

Aukščiausiosios Tarybos (AT) aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo pasirašė labai skirtingi žmonės. Kai kurie jų politikoje išliko iki šių dienų, kiti šio amato atsikando labai greitai.
Priėmus Kovo 11-osios Aktą, AT vadovybė: K. Motieka, B. Kuzmickas, V. Landsbergis, Č. Stankevičius, A. Sakalas. Seimo archyvo/ Algirdo Sabaliausko, Pauliaus Lileikio, Jono Juknevičiaus nuotr.
Priėmus Kovo 11-osios Aktą, AT vadovybė: K. Motieka, B. Kuzmickas, V. Landsbergis, Č. Stankevičius, A. Sakalas. Seimo archyvo/ Algirdo Sabaliausko, Pauliaus Lileikio, Jono Juknevičiaus nuotr.

1990 metų kovo 11-osios vakarą į posėdžių salę susirinkę Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos–Atkuriamojo Seimo deputatai be didelių diskusijų vieną po kito priėmė kelis teisės aktus, paklojusius pamatus Lietuvos nepriklausomybei, tarp jų – ir Aukščiausiosios Tarybos aktą dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo. 

Tuomet didžiausi nesutarimai, kada tai daryti, jau buvo išspręsti. 

15min siūlo pažvelgti, kaip likimas susiklostė ryškiausioms to meto asmenybėms. 

Lemtingas Vytauto Landsbergio ir Stasio Lozoraičio pokalbis

Profesorius Vytautas Landsbergis Lietuvai siekiant atkurti nepriklausomybę griežė pirmu smuiku.

Tuo metu Algirdo Brazausko bendražygiai, tokie kaip Česlovas Juršėnas, visuomet atmesdavo tokius dešiniųjų samprotavimus.

Jų teigimu, atsiskyrusi Lietuvos komunistų partija deklaravo, kad nepriklausomybės reikia, balsais palaikė Nepriklausomybės atkūrimo aktą, o abejonių, kada ją palankiausia skelbti, turėjo ne tik komunistai, bet ir „sąjūdiečiai“. 

Kaip vėliau pasakojo V. Landsbegis, kovo 11-osios išvakarėse netylant ginčams tarp „Sąjūdžio“ atstovų, lemtingas buvo pokalbis telefonu su Lietuvos pasiuntiniu Vašingtone Stasiu Lozoraičiu. Jis pasakė: skelbkite iškart. S. Lozoraičio žodis buvo svarus – tai ir buvo padaryta. 

Didele balsų persvara nurungęs Algirdą Brazauską profesorius laimėjo AT pirmininko rinkimus. Vėliau jis sakė, kad jei šis balsavimas būtų pakrypęs kitaip, kitokie rezultatai galėjo būti ir balsuojant dėl nepriklausomybės. 

Plenarinių posėdžių salėje deputatai (iš kairės) Vytautas Landsbergis, Algirdas Mykolas Brazauskas, Česlovas Stankevičius. Seimo archyvo/ Algirdo Sabaliausko, Pauliaus Lileikio, Jono Juknevičiaus nuotr.

Visą šį laiką V. Landsbergis nebuvo dingęs iš viešo gyvenimo.

Jis dešimt metų vadovavo 1993 m. įkurtai Konservatorių partijai, vėliau tapo šios partijos Politikos komiteto pirmininku. Pasitraukęs iš pirmininkavimo partijai konservatorių patriarchas niekuomet nevengė pažerti kritikos partijos nariams. 

V. Landsbergis rašo straipsnius, leidžia knygas, kuriose  iš pradžių daugiausiai gvildeno M. K. Čiurlionio kūrybą, o vėliau – Lietuvos ir tarptautinius politinius klausimus.

Vytautas Landsbergis. J. Kalinsko/15min.lt nuotr.

2004 ir 2009 metais V. Landsbergis laimėjo rinkimus į Europos Parlamentą.

Tiesa, šiemet V. Landsbergiui teko nuryti karčią nuoskaudą – rudenį Seimas nusprendė neskirti jam Laisvės premijos. 

Kazimieras Motieka – susikūręs blizgančią teisininko karjerą

Kazimieras Motieka buvo vienas iš keturių žmonių, pasiūlytų į AT pirmininkus, tačiau jis atsisakė kandidatuoti V. Landsbergio naudai, o vėliau tapo jo pavaduotoju.

„Man atrodo, reglamente nenumatyta, kad aš turėčiau padaryti išpažintį, kokie motyvai“, – paklaustas, kodėl nepretenduoja tapti pirmininku, AT posėdyje atkirto griežto žodžio niekad nevengęs teisininkas. 

Tuomet būta kalbų, kad K. Motieka labiau tiko vadovauti AT, nes įtampa su Maskva tik stiprėjo – o tam reikėjo gerai pasikausčiusio teisėje žmogaus. 

K. Motieka pasižymėjo 1989 metų TSRS liaudies deputatų II suvažiavime Kremliuje, kur pirmą kartą per visą tarybinės okupacijos laikotarpį oficialiai pareikalavo grąžinti Lietuvos nepriklausomybę. 

K. Motieka viešai yra papasakojęs ne vieną istoriją iš Lietuvai lemtingo laikotarpio. Viena iš jų – kaip 1991 metų sausį slėpė Kovo 11-osios aktą, į kurį signatarai žiūrėjo kaip į nepriklausomybės pasą ir ateities garantą. 

 

Signatarų parašai ant Lietuvos Nepriklausomybės atstatymo Akto. Lrs.lt nuotr. 

„Nutarėme nuvežti į Kauną pas kardinolą Vincentą Sladkevičių. Tai buvo pavojinga, nes kelyje stovėjo tankai ir šarvuočiai, bet atidėlioti nenorėjome“, – žurnalas „Europos laiku“ citavo K. Motieką.

Deputatas išardė „žiguliuko“ kuro baką ir ten padarė slėptuvę. Trečią valandą nakties kartu su signataru Mečiu Laurinkumi sėkmingai nuvažiavo į Kauną – sovietų kariškiai jų nesustabdė. 

Kurį laiką prisibelsti prie kardinolo jiems nesisekė – paskambinus iš telefono automato paaiškėjo, kad V. Sladkevičius tuo metu sirgo, todėl jo patarnautojas prie telefono dvasininką pakvietė labai nenoriai. 

„Pasakėme, kad norime ne paimti, o atiduoti. Jeigu pas jį darytų kratą, Vatikanas sukeltų didelį skandalą. V. Sladkevičius sutiko Aktą paimti ir jį patikimai paslėpti. Palaimino mus, palinkėjo geros kelionės, perdavė linkėjimų V. Landsbergiui. Ši slėptuvė sėkmingai liko neatskleista“, – prisiminė teisininkas. 

Nepriklausomybės aktas kardinolo namuose Kaune išbuvo ne vienerius metus. 

Nuo  1954 iki 1961 metų K.Motieka dirbo prokuroru, vėliau tapo advokatu.

Dabar, būdamas jau 86 metų, K. Motieka vis dar dirba savo įkurtoje advokatų kontoroje ir priklauso teisininkų elitui. 

Mečys Laurinkus – saugumo vadas, kurį dabar džiugina darbas sode

Kartu su K. Motieka į Kauną Akto originalą gabenęs AT prezidiumo narys Mečys Laurinkus yra viešai pasakojęs, kad nepriklausomybės Akto priėmimo išvakarėse teko įkalbinėti A. Brazauską ir jo bendražygius balsais palaikyti Nepriklausomybės Aktą, nes šie tikino bijoję susidorojimo ir tikino, kad atsakomybės už tai neprisiims. 

Paskaičius signatarų prisiminimus, matyti, kad dėl nepriklausomybės datos buvo įvairiausių abejonių. Vieni siūlė palaukti pusmetį, kiti – priimti visus reikalingus teisės aktus, o vėliau, pasižvalgius, kokia reakcija, imtis esminio dokumento. 

Signataras prieš keletą metų 15min apgailestavo, kad po nepriklausomybės paskelbimo signatarai – savo noru ar ne, liko už brūkšnio. 

„Reikia pripažinti, jog per visus tuos metus atsirado skeptiškas požiūris į signatarus. Ypač – iš valdžioje esančių politikų pusės. Tai gerokai nustebino ir pačius signatarus“, – teigė jis. 

M. Laurinkus buvo pirmasis Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovas, pats ir pasiūlęs įkurti tokią instituciją.

Trumpai padirbęs 1990–1991 metais, į  saugumo departamentą grįžo 1998-aisiais ir jam vadovavo šešerius metus. 

Iki tol dvejus metus dirbo parlamente, į kurį buvo išrinktas iškėlus Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratams.

Vėliau buvo paskirtas Lietuvos ambasadoriumi Ispanijoje, o po to – Gruzijoje, bet, užsitraukęs prezidentės Dalios Grybauskaitės nemalonę, iš Gruzijos buvo atšauktas.

„Jeigu diplomatas nori politikuoti, jis turi pasirinkti kitą profesiją“, – motyvus atšaukti ambasadorių išdėstė D. Grybauskaitė. 

M. Laurinkus bandė sugrįžti į politiką: 2011-aisiais su „krikščionimis“ nesėkmingai taikė į sostinės tarybą, o 2012 metais norėjo kandidatuoti į Seimą, tačiau vėliau apsigalvojo, nes suprato, kad šansai menki. 

M. Laurinkus atsidėjo rašymui – skelbia komentarus, išleido romaną apie meilę „Elektra“.

Pernai LRT.lt jis prisipažino rašantis savo malonumui ir mėgstantis padirbėti savo sode. 

Aleksandras Abišala – fizikas, anksti atsikandęs politikos

Derybinės grupės dėl Lietuvos atsiskyrimo nuo TSRS narys Aleksandras Abišala ne kartą yra minėjęs, kad Lietuva skelbdama nepriklausomybę prasprūdo pro siaurą istorinį langą, kuris po kelerių mėtų užsvėrė ilgam. 

1992 liepos – gruodžio mėnesiais Lietuvos premjeru pabuvęs signataras nusprendė, kad politiko karjera – ne jam. 

A. Abišala yra pasakojęs, kad visada sau buvo labiau fizikas, nei politikas, be to, jam baigus darbą Vyriausybėje, pagrindinė Lietuvos įstatymų bazė buvo suformuota, todėl nusprendė, kad darbas atliktas ir įkūrė tikrąją ūkinę bendriją „A. Abišala ir partneriai. Konsultacinė firma“. 

A. Abišala konsultavo „Mažeikių naftą“ valdžiusią amerikiečių bendrovę „Williams“, kurios atėjimas į Lietuvą buvo apaugęs dideliais skandalais ir kuri galiausiai naftos įmonę pardavė Rusijos naftos bendrovei „Jukos“.

Kai apie tai buvo paskelbta 2002 rugpjūtį, Lietuvoje kilo didelis triukšmas, nes, kaip buvo teigiama, amerikiečiai tai padarė slapčia nuo Lietuvos Vyriausybės. 

Kaip samdomas konsultantas jis buvo Lietuvos derybininkas dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo iki 2012-ųjų, tačiau šio tikslo jam pasiekti nepavyko. Dėl šių derybų jam buvo suteiktas valstybės įgaliotinio specialiems pavedimams. „Rangas – visam gyvenimui. Tai premija man“, – BNS yra džiaugęsis jis. 

A. Abišala iki šiol sėkmingai verčiasi konsultavimu, yra užregistravęs tris išradimus. 

Česlovas Juršėnas – parlamento rekordininkas, praradęs dvejus akinius

Komunistiniam A. Brazausko flangui priklausiusiam Česlovui Juršėnui dar ilgai teko atlaikyti dešiniųjų  dūrius.

Jis ne kartą yra pasakojęs istoriją, kaip karštų ginčų metu „megztosiomis beretėmis“ vadinami V. Landsbergio gerbėjai du kartus sudaužė jo akinius. 

Č. Juršėnas yra vienintelis buvusios Lietuvos komunistų partijos narys, viešai atsiprašęs žmonių už šios partijos padarytus nusikaltimus. 

Č. Juršėnas parlamentaro mandatą be pertraukos turėjo 6 kadencijas, beveik 23 metus. Prieš 2012-ųjų rinkimus į Seimą jis paskelbė pasitraukiantis iš politikos. Kaip pats juokavo – reikia išeiti, kai dar gali tai padaryti savo kojomis, o ne kojomis į priekį. 

Č. Juršėnas tris kadencijas buvo Seimo pirmininku ir tris – Seimo pirmininko pavaduotoju. 

2004 metais kandidatavo į prezidentus, tačiau nesėkmingai. 

1990–1995m. Lietuvos demokratinės darbo partijos (LDDP) pirmininko pavaduotojas, 1995–2001 m. jis šiai partijai vadovavo, o vėliau – Lietuvos socialdemokratų partijos narys, dabar yra šios partijos garbės pirmininkas. 

Nors baigė karjerą parlamente, Č. Juršėnas iš viešumos  nedingo – dalyvauja renginiuose, sako kalbas, nėra visiškai atsitraukęs nuo politikos: dirba socialdemokratų valdymo organuose. 

Algirdas Saudargas bėgo į Lenkiją kurti vyriausybę tremtyje

„Visas pasaulis dabar sėdi sau ir laukia. Paskelbs jie ar ne? Mes turim įtakos tam paketui, kuris sukels emocinį bumą visame pasaulyje. Ir kuris atsilieps Maskvos suvažiavime emociniu būdu... Tas gali turėti įtakos sprendimams. Čia galima būtų tiksliai skaičiuoti, turint Maskvos scenarijų... Tik korespondentai labiau pavargs belaukdami. Yra paprastas politinis dalykas – visi laukia, reikia padaryti“, – 1990 metų kovo 9 dieną įvykusiame „Sąjūdžio“ deputatų pasitarime kolegas drąsino Algirdas Saudargas.

Tuo metu didžiausi ginčai vyko dėl to, kada skelbti nepriklausomybę. Ar tai apskritai daryti – kalbos nebuvo. 

A. Saudargas buvo vienas iš devynių žmonių, kurie parašė Kovo 11-osios aktą. Vėliau jis pasakojo, kad Kovo 11-osios sėkmę lėmė tai, jog viską pavyko padaryti greitai ir savu laiku. 

1991 metų sausio 12 dieną nujaučiant, kad sovietų valdžia mėgins jėga nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, A. Saudargas pabėgo į Lenkiją, kur turėjo sukurti Vyriausybę tremtyje – Lenkijos parlamentas jam iškart atvykus davė kabinetą ir telefono liniją. 

Jo karjera susiklostė sėkmingai – be klystkelių ir didelių skandalų.

Po nepriklausomybės atkūrimo A. Saudargas 1990–1992 metais, o paskui – 1996-2000  buvo užsienio reikalų ministras, tris kadencijas dirbo Seime. 

2000-aisiais spaudoje piktintasi, kad A. Saudargas klojo pamatus dukters Eglės karjerai – moteris buvo paskirta specialiąja atašė Belgijoje. Tačiau dėl to didelis skandalas nekilo, patriukšmavę visi tai greitai pamiršo. 

Nemalonu jam buvo ir 1999-aisiais, kai dėl vidinių konfliktų teko pasitraukti iš tuometės Lietuvos krikščionių demokratų partijos (kuri vėliau susijungė su Tėvynės sąjunga) vadovo posto. 

2004-aisiais signataras tapo ambasadoriumi prie Šventojo Sosto, o šiuo metu jau antrą kadenciją dirba Europos Parlamente, kur pateko pagal konservatorių sąrašą. 

Šaltinis www.15min.lt

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...