Lietuvoje

2020.12.19 16:13

Lenkų Vilniaus Respublika, arba Kaip sovietai vedė lenkus į karą su lietuviais

Zbigniew Rokita, Gazeta Wyborcza2020.12.19 16:13

Lenkų krašto sostine turėjo tapti Naujoji Vilnia, rytinis Vilniaus rajonas. Planuojamos respublikos teritorijoje turėjo atsidurti 215 tūkst. gyventojų, jos himnu turėjo tapti „Rota“ (lenkų patriotinė daina – vert. past.), o balta ir raudona spalvos turėjo papuošti kuriamo politinio darinio vėliavą.

Ši publikacija yra LRT.lt portalo partnerio „Gazeta Wyborcza“ originalus kūrinys.

„Reikalaujame Lenkijos „žaliųjų žmogeliukų“ Vilnijos krašte įvedimo ir referendumo vietos gyventojams“, – buvo agituojama feisbuko paskyroje pavadinimu „Wileńska Republika Ludowa“ („Vilniaus Liaudies Respublika“). Internetinėje erdvėje paskyra atsirado 2014 metais, kai Rytų Ukrainoje kūrėsi „liaudies respublikos“.

Nieko nuostabaus, kad Vilnijos krašto idėja nevirto antraisiais Ukrainos pietumis, Baltarusijos rytais, Estijos šiaure ar kitu regionu, tuomet pozicionuojamu kaip potencialus karštasis taškas. Viskas dėl to, kad lietuviai prisiminė, kas vyko Vilnijos krašte prieš 30 metų.

Užšaldyti konfliktai

Kaip pastebėjo Tony Judtas, nors pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui Europoje buvo keičiamos sienos, žmonės vis tiek likdavo savo vietose. Po Antrojo pasaulinio karo – su nedidelėmis išimtimis, pavyzdžiui, Lenkija – buvo atvirkščiai: sienos liko, tačiau žmonės masiškai migravo. Besibaigiant Šaltajam karui nebuvo aišku, kaip tai paveiks žemėlapį ir jo gyventojus.

Šaltojo karo pabaiga atšaldė Maskvos anksčiau užšaldytus konfliktus. Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, tarp armėnų ir azerų arba tarp gruzinų ir abchazų, virto kruvinais karais; kiti, pavyzdžiui, konfliktas tarp lenkų ir čekų arba tarp vengrų ir slovakų, turėjo kitokią formą. Vilniaus, kuriame gyveno beveik 250 tūkst. Lietuvos lenkų, ateitis nebuvo aiški.

Po karo į Lenkiją buvo perkelta apie 200 tūkst. lenkų, daugiausia iš miestų, taip pat inteligentija. Likusieji – daugiausia valstiečiai ir darbininkai – gyveno provincijoje. Minėti žmonės dominavo Vilnijos krašte (Šalčininkų rajone – beveik 80 proc., Vilniaus rajone – 63 proc.), kuris juosė Vilnių (sostinėje gyveno 100 tūkst. lenkų, tai yra kas penktas Vilniaus gyventojas) žiedu, sudarytu iš kaimų ir miestelių.

Per „perestroikos“ piką Baltijos šalys atsidūrė nepriklausomybės judėjimų avangarde. Lietuvos aikštes užtvindė manifestuotojai, dainuojantys patriotines dainas ir laikantys rankose uždraustas trispalves vėliavas.

Minint 50-ąsias Molotovo–Ribentroppo pakto metines, dėl kurio Lietuva atsidūrė sovietų įtakos zonoje, buvo suformuota 600 kilometrų gyvoji grandinė – Baltijos kelias. 2 milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos gyventojų susikibo rankomis, reikalaudami pasmerkti paktą. Kartu lietuviai norėjo išsaugoti Vilnijos kraštą, Stalino prijungtą prie Lietuvos TSR. Reikia nepamiršti, kad Lietuva buvo viena iš valstybių, po Antrojo pasaulinio karo praplėtusių savo teritoriją.

Cenzūros sušvelninimas, tautinių simbolių prikėlimas, vieši istoriniai debatai – visi apgirto nuo laisvės.

Tačiau Lietuvos lenkai aktyviai nedalyvavo lietuviškajame atgimime, visa tai vyko miestuose. Kiekviena tautinė grupė virė savose sultyse, Lenkija turėjo savo tautinį atgimimą.

„Prisimenu tai gerai, tėvai siūdavo mums tautinius kostiumus, džiaugiausi, kad pagaliau prie mokyklinės kuprinės galiu prisegti baltos ir raudonos spalvų vėliavą“, – pasakojo daktarė Barbara Jundo-Kaliszewska, iš Vilnijos krašto kilusi istorikė, parašiusi knygą „Istorijos įkaitai. Lenkų mažuma postsovietinėje Lietuvoje“.

Pažadintas separatizmas

Lenkų savivaldos veikėjai, atstovaujantys Vilnijos kraštui, lenkų autonomijos idėją pirmą kartą iškėlė 1988 metais. Jau kitais metais ji sulaukė masiško lenkų palaikymo. B. Jundo-Kaliszewskos manymu, konflikto degikliu tapo užmigdyti iki šiol istoriniai nesutarimai ir Lietuvoje vykdoma kalbinė politika.

Dekretas „Apie Lietuvos TSR valstybinės kalbos vartojimą“ įpareigojo institucijas per porą metų pereiti nuo rusų prie lietuvių kalbos. Latvijoje ir Estijoje, kur taip pat gyveno didelės slavų mažumos, valdžios siekis nežengė taip toli ir jie planavo palikti rusų kalbą santykiui „pilietis–valstybė“ plėtoti. Dauguma Lietuvos lenkų praktiškai nesinaudojo lietuvių kalba arba iš viso neturėjo su ja jokių sąlyčio taškų. Lenkai bijojo, kad tarybiniam centrui išnykus jie bus prilyginti marginalams ir lituanizuoti.

Lenkų savivaldybės viena po kitos pradėjo reikalauti iš Lietuvos valdžios tautinių rajonų statuso – savotiško autonomijos pakaitalo. Be lietuvių kalbos, juose turėjo galioti ir lenkų kalba. Iš pradžių buvo kalbama apie kultūrinę autonomiją, tačiau konfliktui aštrėjant atsirado ir politinės autonomijos postulatų.

Tačiau terminas „lenkų rajonai“ galėjo turėti blogą kanotaciją. Tarpukariu Maskva steigė tokius rajonus kaip placdarmus savo tolesnėms aneksijoms: Dzeržinskio vardu pavadintas Lenkų nacionalinis rajonas Baltarusijos TSR ir Marchlewskio vardu pavadintas Lenkų nacionalinis rajonas Ukrainos TSR (tokie pat dariniai tuomet buvo Padniestrė Moldovos ir Karelija Suomijos atžvilgiu).

Vilnius vis labiau baiminosi lenkiško separatizmo. Lietuviai vis dar prisiminė „Żeligowskio maištą“ – 1920 m. Varšuvos inspiruotą Vidurio Lietuvos atplėšimą nuo Lietuvos ir prijungimą prie Lenkijos.

Iš pradžių Maskva labai nepatikliai žvelgė į vidinius lenkų mėginimus siekti autonomijos. Sovietai bijojo, kad šis precendentas įžiebs tautinius konfliktus. Kuo labiau Lietuva siekė nepriklausomybės, tuo labiau Maskva dairėsi galimybių, kaip išlaikyti Lietuvą TSRS sudėtyje.

Išrauti viską, kas įmanoma

1989 m. kalbininkas Janas Ciechanowiczius, vienas iš kelių Lietuvos lenkų, tapo deputatu į tarybinį „parlamentą“.

„Kartu su Anicetu Brodawskiu [kitu lenkų ir lietuvių deputatu] žinojome, kad šalies destrukcija virs kraujo praliejimu. Galvojome, ką daryti su Lietuvos lenkais. Vieni siūlė laikytis Maskvos, kiti norėjo traukti paskui separatistus, norėjusius atsiskirti nuo Maskvos. Tvyrojo visiška suirutė, – pasakojo J. Ciechanowiczius. – Priėjome išvadą, kad jei 1939 metais sovietai atėmė iš mūsų pusę šalies, o dabar visi reikalauja laisvės, galbūt mes, lenkai, gyvenantys viename trečdalyje sovietų aneksuotos teritorijos [Ukraina, Baltarusija, Lietuva], paskelbsime savo autonomijos koncepciją. Privalėjome tai padaryti, kol egzistavo TSRS, nes jei sugriuvus lenkų reikalas būtų buvęs pasmerktas visiems laikams“.

1989 metais jie iškėlė koncepciją suformuoti dar vieną – Rytų Lenkų Respubliką TSRS sudėtyje. Buvo norima pritraukti į ją lenkus, po 1937 m. iškeldintus į Kazachstaną ir Rusiją. Idėja numatė turinčių didelę simbolinę, o netrukus galbūt ir praktinę reikšmę tarybinių „vaivadijų“ sienų keitimą.

„Kol gyvuotų TSRS, respublika egzistuotų jos sudėtyje, o jei TSRS sugriūtų, turėtume autonomijos užuomazgas – Lvovo, Gardino, Vilniaus žemes. Atsirastų buferinė valstybėlė, kuri, kaip ir Vidurio Lietuva, surengtų referendumą ir prisijungtų prie Lenkijos. Štai tokia buvo idėja. Tuo pačiu metu neketinome imtis jokių veiksmų prieš Lietuvą, nebuvo kalbos apie ginkluotą sukilimą“, – sako J. Ciechanowiczius.

Jis pripažįsta, kad Rytų Lenkų Respublikos koncepcija Maskvoje nebuvo sutikta entuziastingai. Tačiau, regis, nebuvo galutinai atmesta. Buvo nuspręsta išsiaiškinti nuotaikas Varšuvoje.

Dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ Adamas Michnikas rašė: „Mus pasiekė idėja paskelbti Tarybinės Lenkų Respublikos projektą. Aukšto rango LJDP (Lenkijos jungtinė darbininkų partija – vert. past.) valdininkas, sėdint mums abiem prie apskritojo stalo, bandė mane įkalbėti tai padaryti. Tuomet mums nekeldavo problemos klausimas, kaip turėtume padėti gyvenantiems Vilnijos krašte lenkams, kad šie ką nors pasiektų susidūrę su Sąjūdžiu. Labiau nedavė ramybės klausimas, kaip turėtume padėti pačiam Sąjūdžiui, kad jam pavyktų atsilaikyti prieš Maskvą. Joks sutapimas, kad pačioje Lenkijoje Tarybų Lenkų Respublikos idėją labiausiai rėmė dvi stovyklos – komunistiniai kietakakčiai ir radikali, nacionalistinė dešinė, kuri, mūsų manymu, buvo veikiama saugumo struktūrų. Bijojome, kad komunistai gali ištraukti iš spintos šį velnią (…).“

Lietuviai, vaidinantys lenkus

„Solidarumas“ nesileido būti įtraukiamas į Lietuvos vidaus žaidimą: jis ne tik neparėmė naujos tarybinės respublikos idėjos, bet ir lenkų tautinės autonomijos. Kartu „Solidarumas“ nenorėjo atgauti Vilnijos krašto. Varšuva suvokė, kad jei tik kels senųjų rytų paribių, kresų, klausimą, tą patį galės padaryti Bona.

Kad ir kaip būtų, Lietuva bijojo, kad Varšuva arba Maskva, tapusi vieninteliu potencialiu Lietuvos lenkų siekių rėmėju, atims iš jos Vilnijos kraštą. Kai 1990 m. sausį Gorbačiovas, norėdamas atvėsinti karštas nepriklausomybės siekiančių lietuvių galvas, atvyko į Lietuvą, jo buvo paklausta apie lenkų autonomiją. „Sveikinčiau ta linkme nukreiptus siekius“, – atsakė pirmasis sekretorius.

Tuo metu lenkų autonomijos sukūrimo postulatai buvo vis drąsesni. Lenkai vis stipriau akcentuodavo savo teisių paisymo būtinumą, buvo šaukiami vis nauji suvažiavimai. Tuomet, kai Kalnų Karabache ar Abchazijoje liejosi pirmas kraujas, tautinę autonomiją skelbiantys šūkiai skambėjo itin grėsmingai.

Lietuvos veikėjai, žvelgiantys į lenkus kaip į polonizuotus lietuvius arba baltarusius, tik gilino augantį konfliktą. „Aš asmeniškai ir visas Sąjūdžio judėjimas nelaikome lenkais tų, kurie tokiais save deklaruoja. Tai, kad šie žmonės laiko save lenkais, nereiškia, kad jie iš tikrųjų tokie yra“, – sakė Alvydas Medalinskas.

Tuo metu lenkai klausė – kodėl Sąjūdžio deputatai parėmė gagaūzų autonomiją Moldovoje arba totorių Kryme, o jų nenori paremti?

Šeši deputatai

„Istorijos įkaituose“ skaitau: „Dar prieš paskelbiant Kovo 11-osios [nepriklausomybės] aktą, žvelgiant į pavienes tautybes, blogiausiai lietuviai vertino lenkus. Teigiamai apie juos atsiliepdavo tik 12 proc. respondentų. Nusistatę prieš lenkiškumą lietuviai manė, kad lenkai kelia didesnę grėsmę respublikos vientisumui negu TSRS.“

Degančią ugnį papildomai pakurstė balsavimas dėl Lietuvos nepriklausomybės, kurią Lietuvos parlamentas paskelbė 1990 metų kovą. Iš 130 balsavusiųjų 124 balsavo už ir tik šeši lenkų deputatai susilaikė nuo balsavimo. Jų pozicija iki šiol prisimenama prie Vilijos ir Nemuno krantų. Duodamas interviu Lenkijos televizijai TVP, pirmasis Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis dalijosi prisiminimais, kaip vienas iš lenkų deputatų tuomet šaukė: „Padarysime jums Karabachą!“ „Galėjome turėti čia Kaukazą“, – pridūrė V. Landsbergis.

Knygoje „Okińczicas – Vilniaus autoritetas. Pasakojimas apie laisvą Lietuvą“ („Okińczyc – wileński autorytet. Opowieść o wolnej Litwie“) Czesławas Okińczycas, tuometis lenkų deputatas, prisimena minėtus šešis deputatus: „Jie nuolat aiškino, kad tai aš nieko nesuprantu, kad kai Lietuva taps nepriklausoma, juos sunaikins, lituanizuos, apiplėš.“

Lietuva įžengė į dvivaldystės laikotarpį. Pasaulis nepripažino Lietuvos nepriklausomybės, Vašingtonas tvirtino, kad Lietuvos Statutas turi būti sprendžiamas tarp Vilniaus ir Maskvos. Lietuvoje vis dar bazavosi sovietų kariuomenė, veikė saugumo aparatas, Lietuva buvo ekonomiškai priklausoma nuo TSRS. Deklaruojama nepriklausomybė – viena, o reali – visai kas kita.

Lenkų valdžia Šalčininkuose nepritarė Lietuvos nepriklausomybei. Ji informavo, kad Šalčininkų rajono teritorijoje vis dar galioja Vilniaus anuliuota tarybinė konstitucija, o pats rajonas laikomas TSRS dalimi.

Maskva stengėsi ją papirkti didesnių tautinių teisių pažadais.

Be penkių minučių karas

Barbara Jundo-Kaliszewska sako, kad kulminaciniu momentu tapo 1990 metų rugsėjį Eišiškėse įvykęs suvažiavimas ir jo metu priimtas nutarimas dėl Lenkų nacionalinio teritorinio krašto, tai yra Vilnijos krašto autonomijos Lietuvos sudėtyje, steigimo. Vilnius turėjo tapti salele lenkiškoje jūroje.

Lenkų krašto sostine turėjo tapti Naujoji Vilnia, rytinis Vilniaus rajonas. Planuojamos respublikos teritorijoje turėjo atsidurti 215 tūkst. gyventojų, jos himnu turėjo tapti „Rota“, o balta ir raudona spalvos turėjo papuošti kuriamo politinio darinio vėliavą. Minėto suvažiavimo reikšmė buvo esminė dėl dar vienos priežasties.

Janas Sienkiewiczius, vienas iš lenkų lyderių, interviu Lenkijos televizijai TVP sakė: „Suvažiavime taip pat dalyvavo kariškiai, du ar trys sovietų armijos pulkininkai. Elgdamiesi labai užtikrintai, jie pasiūlė sovietų kariuomenės pagalbą formuojant savisaugos dalinius.“

„Ar Vilnijos krašte tuomet buvo iškilusi civilinio karo grėsmė?“ – klausiu Jundo-Kaliszewskos.

„Taip. Tai liudija KGB dokumentai.“

„Sovietų karininkai siūlė apginkluoti ir apmokyti vietos lenkus, padėti steigti paramilitarines grupes, kurių tikslas buvo neva „apginti save“, – sako istorikė. – Lietuvos visuomeninė televizija ragino važiuoti į Eišiškes ir organizuoti masinį protestą suvažiavimo metu. Tačiau dauguma lenkų nenorėjo karo. Būtent todėl jie atmetė sovietų pasiūlymą.“

„Rusijos ir Vidurio Rytų Europos studijoje“ istorikas Vladas Sirutavičius rašo, kad Romualdas Ozolas, 1990–1991 metais ėjęs Lietuvos vicepremjero pareigas, dienraščio „Tiesa“ korespondento paklaustas, ar Ciechanowiczius ir Brodawskis iš tikrųjų gavo iš TSRS Tautinės Tarybos pirmininko Rafiko Nišanovo „palaiminimą suskaldyti Lietuvą“, atsakė: „Žinau, kad Nišanovas buvo susitikęs su grupe suinteresuotų asmenų ir pasakė: „Informuokite landsbergistus apie jau įvykusį faktą, mūsų kariuomenė jums padės.“

Ultimatumas

1991 metų pradžioje turėjo įvykti Kremliaus nutarimu paskelbtas referendumas dėl TSRS išsaugojimo. Tačiau Vilnius atsisakė jį surengti, o vietoj jo paskelbė savo referendumą Lietuvos nepriklausomybei palaikyti.

V. Sirutavičius apskaičiavo: kai visoje Lietuvoje už nepriklausomybę pasisakė 76,5 proc. turinčių teisę balsuoti žmonių, Vilnijos krašte, kurio daugumą gyventojų sudarė lenkai, rezultatai buvo gerokai mažesni – Vilniaus rajone nepriklausomybei pritarė 24 proc. balsavusiųjų, o Šalčininkų rajone tik 13 proc. Tuo metu referendume dėl TSRS išsaugojimo, kuris vis sėlto buvo surengtas, net 98 proc. balsavusiųjų Vilnijos krašte parėmė likimo Sovietų Sąjungos sudėtyje idėją.

Padėtis aštrėjo. 1991 metų pavasarį į Vilnių atvyko Olegas Šeninas, TSKP CK politinio biuro narys. O. Šeninas perspėjo lietuvius, kad jeigu jie nepaisys Kremliaus nustatyto „išstojimo iš TSRS mechanizmo“, nepriklausoma Lietuva gali prarasti žemes, kurios 1939–1940 metais buvo atimtos iš Lenkijos ir perduotos Lietuvai, tai yra Vilnijos kraštą kartu su Vilniumi. Svečias iš Maskvos taip pat pareiškė, kad Lietuva taip pat galėtų prarasti Klaipėdą. Vilnijos kraštas būtų prijungtas prie Baltarusijos, o Klaipėda –prie Kaliningrado.

Vilnijos krašto lenkai netrukus po O. Šenino vizito balsavo už lenkų krašto projektą, kuris kaip mini valstybė turėtų būti sujungtas federacijos saitais su Lietuva. Lenkai siekė kur kas daugiau nei autonomijos.

Lietuviai į situaciją pažvelgė labai rimtai. Mostiškėse vykusiame suvažiavime, kuriame buvo paskelbtos naujojo darinio nuostatos, dalyvavo ir Lietuvos vadovas V. Landsbergis. Lenkai įpareigojo Vilnių per kelis mėnesius patvirtinti paskelbtus pokyčius. Jei ultimatumo laikas būtų pasibaigęs, Vilnijos kraštas galėtų galutinai atmesti paklusnumą Lietuvai. Tačiau nutiko įvykis, kuris pakeitė istorijos eigą.

Persistengė

1991 metų vasarą autonomijos šalininkai padarė blogus statymus. Maskvoje prasidėjo Janajevo pučas, kietakakčiai sukilo prieš M. Gorbačiovą, tačiau po keliasdešimties valandų susikompromitavę pralaimėjo kovą. Tačiau pats M. Gorbačiovas irgi buvo susikompromitavęs. Tai buvo vinis į TSRS karstą.

Lietuvos nepriklausomybė buvo nulemta. Ateinančiomis savaitėmis ją pripažino visas pasaulis, o Lietuvos valdžia išvaikė sukilusias Šalčininkų ir Vilniaus rajono tarybas. Daliai vietos savivaldos atstovų buvo pateikti kaltinimai, kita dalis pabėgo iš Lietuvos.

Pabėgusiuosius pakeitė lietuviai komisarai, nemokantys lenkų kalbos ir nusistatę prieš lenkus. „Istorijos įkaituose“ rašoma: „XX a. pabaigoje „lenkiško klausimo sprendimo“ procesas Vilnijos krašte virto Pyro pergale. Jį lydėjo persekiojimas, atleidimai iš darbo, atskirų aprašomųjų įvykių dalyvių patraukimas baudžiamojon atsakomybėn, kai kurių lenkiškų laikraščių draudimas – tad pats procesas turėjo drastišką ir ekstremaliai emocionalią išraišką. (...) Kolektyvinės atsakomybės principo panaudojimas lenkų gyventojų atžvilgiu, lenkiškų savivaldybių išvaikymas ir kalbinės politikos sugriežtinimas pirmą kartą (nuo 1989 metų) sulaukė griežto atsako iš Lenkijos Vyriausybės pusės.“ Konfliktas tęsiasi iki šiol.

„Žvelgdami iš perspektyvos, galime teigti, kad, laimei, neatsirado galimybės galutiniam separatizmui ir autonomijos TSRS sudėtyje paskelbimui“, – sako Jundo-Kaliszewska.

Vietos lenkų ir lietuvių konflikto temperatūra, kalbos ir istorinė Vilniaus politika, iš Varšuvos reiškiamos paramos mažumos aktyvumui nebuvimas ir tos mažumos atkaklumas – visa tai galėjo turėti tragiškų pasekmių. Galėjome tapti dar viena Padniestrės Moldovos respublika, neegzistuojančia žemėlapyje, kurios gyventojai neturėtų pasų. Padedamas Maskvos Vilnijos kraštas galėjo tapti dar viena postsovietine paravalstybe.“

Originalų straipsnį galite skaityti čia.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.