Ligoninėse daugėjant COVID-19 pacientų, premjerė Ingrida Šimonytė neatmeta galimybės prašyti medikų iš užsienio pagalbos. Pasak premjerės, jau dabar nėra paprasta surinkti komandas, kurios galėtų dirbti su naujais pacientais, iš kitos pusės, nėra ir daug šalių aplinkui, kuriose situacija dėl pandemijos būtų tokia gera, kad jos galėtų paskolinti savo medikų. Apie tai plačiau LRT laidoje „Dienos tema“ žurnalistė Rita Miliūtė kalbėjosi su ministre pirmininke.
– Šios dienos duomenimis, ligoninėse gydomi 2 372 COVID-19 pacientai, 180 iš jų – reanimacijoje. Šią naktį įsigaliosiančio karantino pasekmes pajusime tiktai po to, kai paaiškės, kiek kainavo šių dienų apsipirkimai forsuojant Kalėdas. Ar dabar turimi duomenys ir jų rodomos tendencijos leidžia sakyti, kad sveikatos sistema neperdegs iki Naujųjų metų?
– Manau, niekas neleidžia taip sakyti, neleidžia sakyti net ir pats karantinas. Šiandien Sveikatos ekspertų taryboje pas prezidentą buvo pristatytos dvi mokslininkų hipotezės, kaip galėtų būti: jeigu karantino reikalavimų didžioji dalis visuomenės laikysis, tada ta projekcija yra tokia, kad sausio pabaigoje jau galėtume kalbėti apie 500–600 naujų atvejų, kas turbūt jau būtų valdoma arba arti valdomos padėties. Jeigu per šventes atsitiktų taip, kad žmonės nutartų numoti ranka į apribojimus ir daugiau bendrautų tarpusavyje, tuomet labai tikėtina, kad sausio pradžioje, pirmą dešimtadienį, turėtume dar vieną bangą, dar vieną atkrytį. Ta banga nusileistų iki tų pačių 500–600 tik dar po mėnesio. Akivaizdu, kad labai sunku vertinti tokius dalykus, kurie priklauso tiesiogiai nuo žmonių elgsenos.
Šiandien norėčiau tikėtis, kad tas faktas, jog bus uždarytos ne visos parduotuvės ir kai kurios dar prekiaus didesniu asortimentu dėl savo pobūdžio, netaps vada mūsų žmonėms pramogauti tose vietose. Jeigu taptų, tai, akivaizdu, karantino reikalavimus reikės dar labiau griežtinti.
Nuliūdino tos nuotraukos, kurias vakar mačiau iš parkavimo vietų aplink didžiuosius prekybos centrus. Man atrodo, tai labai daug ką pasako apie tuos dažnus atsikirtimus, kuriuos girdime viešojoje erdvėje, kad visi laikosi reikalavimų, užtikrina plotus, visaip ar kitaip neleidžia žmonėms didinti rizikos užsikrėsti.
– Naujasis sveikatos apsaugos ministras yra išreiškęs viltį, kad panašiu metu – apie sausio mėnesį – būtų galima sumažinti naujų nustatytų užsikrėtimų iki 200. Iš to, ką kalbate, turime suprasti, kad tai nebūtų realus scenarijus?
– Turėtų būti tikrai labai didelė sėkmė, kad galėtume tai pasiekti, bet jeigu karantino reikalavimų bus laikomasi plačiu mastu ir dauguma visuomenės laikysis, tai tos tendencijos turėtų būti pakankamai palankios, nes sumažinti naujų atvejų skaičių iki 500–600, kur paraleliai per tą patį laiką pastiprinę procesus ir struktūras, atsakingas už kontaktų atsekimą, testavimo metodikas ir strategijas, galėtume kalbėti apie reikalavimų peržiūrėjimą, švelninimą ir truputėlį laisvesnį gyvenimą iki vakcinavimo. Bet dabar apie tai kalbėti, deja, yra tikrai per anksti ir tikrai ne laikas.
– Paskelbus, kad ne maisto prekių parduotuvės nebedirbs nuo trečiadienio, minios plūstelėjo apsipirkti. Žiūrint į gatves atrodo, kad šiemet Kalėdos paankstintos, kad ir kaip liūdnai jos atrodytų vėliau. Tai turbūt leidžia sakyti, kad žmonių sąmoningumas nėra toks, kokio norėtųsi. Ar matote daugiau rezervų valdžios institucijoms valdyti situaciją?
– Taip, gali būti papildomų sprendimų, kurie dar labiau situaciją sugriežtintų, jeigu toks poreikis būtų. Vis dėlto pirmiausia norėčiau pamatyti, kiek mūsų visų elgesys pakis rytoj įsigaliojus naujoms taisyklėms. Mane nuliūdino tos nuotraukos, kurias vakar mačiau iš parkavimo vietų aplink didžiuosius prekybos centrus. Man atrodo, tai labai daug ką pasako apie tuos dažnus atsikirtimus, kuriuos girdime viešojoje erdvėje, kad visi laikosi reikalavimų, užtikrina plotus, visaip ar kitaip neleidžia žmonėms didinti rizikos užsikrėsti, – tikrai sunku tą daryti, kai tiek žmonių suplaukia į bet kokį prekybos centrą. Manau, kad situaciją labai atidžiai stebėsime, jeigu reikės papildomų sprendimų, tarkime, dėl ne maisto prekių ar dėl apgyvendinimo paslaugų šventiniu laikotarpiu, tie sprendimai bus padaryti.
– Apie kokius sprendimus kalbama?
– Galime kalbėti apie sprendimus, kurie labai aiškiai atribotų būtinąsias prekes nuo nebūtinųjų. Europoje patirtis, reikia pasakyti, skirtinga, mažai yra šalių, kuriose aiškiai negalima prekiauti tose prekybos vietose, kurios prekiauja ir maisto, ir ne maisto prekėmis, ne maisto prekėmis, nes tada jau reikia diskutuoti, ar elementai, lemputės yra būtinoji prekė, ar ne, bet tas padaroma. Daugumoje valstybių parduotuvės, kurių pagrindinė veikla yra prekiauti maisto produktais, veikia, bet jeigu tai taptų labai dideliu traukos centru ir matytųsi, kad žmonės tiesiog pramogauja parduotuvėse ar jose leidžia dideliais būriais labai daug laiko, matyt, reikėtų svarstyti ir didesnius sugriežtinimus.
– Jūs kalbėjote apie du scenarijų variantus. Jeigu visuomenė nesilaikys prašomų ir privalomų apribojimų, draudimų, rekomendacijų ir išsipildys ekspertų prognozuojamas aukštesnis susirgimų skaičius, ar galite nupiešti, kaip atrodys vaizdas Lietuvos ligoninėse?
– Manau, jau dabar vaizdas Lietuvos ligoninėse atrodo labai blogai. Didžiausia problema yra ta, kad lovų skaičių padidinti gal ir galima, bet visa tai daroma kitos sveikatos pagalbos sąskaita. Tai reiškia, kad žmonės, kurių netenkame, miršta ir nuo COVID-19, bet taip pat turime didžiulį perteklinį mirtingumą nuo kitų sveikatos būklių žmonių, kurie negauna kitos sveikatos pagalbos. Tai yra pirmiausia priežastis, dėl kurios turėtume susiimti, sustoti ir likti daugiau namuose, mažinti nebūtiną judėjimą, nebūtinus kontaktus, kad mūsų sveikatos sistema galėtų atlaikyti, kad mūsų pačių giminės ir artimieji gautų ir tą sveikatos pagalbą, kurios dabar kurį laiką negalės gauti todėl, kad visas jėgas, pajėgas reikia koncentruoti į COVID-19 situaciją.
Atvažiuoti galima, gal net galima išeiti pasivaikščioti viešojoje vietoje, kaip yra dabar numatyta, dviem žmonėms, kurie tarpusavyje nebūtinai yra viena šeima, gal dvi pensininkės kaimynės, bet tai nepakeičia pagrindinės taisykles, kad bendrauja viena šeima.
– Dar vienas išbandymas visuomenės lauks per pačias Kalėdų šventes. Labai svarbu įvedant apribojimus, kad jie žmonėms būtų aiškūs, suprantami ir kad būtų vienodi visiems. Bet pagal dabartinius apribojimus, nustatytus švenčių dienoms, žmogus, gyvenantis Lietuvoje, važiuoti per Kalėdas aplankyti ar pamatyti tėvų pro langą kitame mieste negalės, o jo sesuo ar brolis, atskridęs iš užsienio, galės ir nuvažiuoti. Šitą dalyką Vyriausybėje praleidote ar tai padaryta sąmoningai ir pasakykite argumentus – kodėl?
– Truputėlį kitaip žiūrėčiau, nes viena šeima ar vienas namų ūkis – tai žmonės, kurie kartu gyvena nuolat. Kažkas, kas atvyksta iš užsienio, yra kita šeima ir kitas namų ūkis, ir lygiai dėl tos pačios priežasties, tarkim, pas mane negalėtų atvykti mano sesuo su savo vaikais. Kad ir kaip būtų žmonės artimi, giminės ir tų pačių tėvų vaikai, vis dėlto tai skirtingos šeimos ir skirtingi namų ūkiai.
– Bet iš to, ką skelbia Vidaus reikalų ministerija, tai kitaip bus kontroliuojamas judėjimas žmonių, kurie atvykę iš užsienio arba kurie važiuoja į užsienį, ir tų, kurie važiuoja iš Vilniaus į Alytų.
– Čia galbūt yra klausimas, ar žmonės iš viso gali atvykti į Lietuvą iš užsienio arba išvykti. Taip, gali, kadangi tarptautinis susisiekimas nėra uždraustas ir nėra apribotas. Tačiau jau esant viduje ir bendraujant yra labai aiški nuostata, kad asmeninės šventės švenčiamos ir kontaktai vyksta vienoje šeimoje. Atvažiuoti galima, gal net galima išeiti pasivaikščioti viešojoje vietoje, kaip yra dabar numatyta, dviem žmonėms, kurie tarpusavyje nebūtinai yra viena šeima, gal dvi pensininkės kaimynės, bet tai nepakeičia pagrindinės taisykles, kad bendrauja viena šeima.
– Bet jūs kalbate apie judėjimą ir bendravimą savivaldybės ribose. Jeigu žiūrėtume teisės aktų, tai kitoje tu jau negali išeiti pasivaikščioti.
– Mes kalbame apie judėjimą kaip įmanoma arčiau namų. Konkretus kilometražas ar kiti apribojimai komplikuoja patį taisyklių laikymąsi, bet pasikliaujame žmonių sveiku protu, kad išėjimas pasivaikščioti reiškia išėjimą pasivaikščioti, o ne išėjimą pasivaikščioti iš Vilniaus į pajūrį.
– Skiepai bus ne mažiau svarbus iššūkis, nei suvaldyti pandemiją: tinkamai juos nupirkti, paskirstyti, išaiškinti, kad reikia skiepytis, kai Lietuvoje turime žmonių, tikinčių, kad matuojant temperatūrą galima užprogramuoti smegenis per kaktą. Ar planuojama, kad tas už skiepijamą atsakingas žmogus turės išteklių visuomenės švietimui?
– Taip. Iš įvairių šaltinių gaunu informacijos ir apie tokias nevaldiškas iniciatyvas, kaip galima būtų papildyti komunikaciją iš įvairių pusių – iš akademinio taško, nes kartais žmonės atmeta valstybės institucijų komunikavimą kaip tam tikrą pretenziją nepasakyti visos tiesos iki galo. Manau, ir valstybės institucijos turi labai korektiškai komunikuoti ir atskleisti visas naudas, bet taip pat nepamiršti paminėti, tarkime, rizikų, kurios gali kilti atskiriems žmonėms, kad sprendimą žmonės priimtų tikrai informuoti.
Bet gali būti ir daugiau iniciatyvų, kurios paskatintų žmones pasirinkti skiepą: ar tai būtų akademikai su savo ramiu, nuosaikiu, akademišku, mokslu pagrįstu kalbėjimu, ar tai būtų visuomenėje žinomi žmonės ir autoritetai, kurie galėtų savo pavyzdžiu prisidėti prie skatinimo. Tikrai stengsimės tą kampaniją (nelabai mėgstu tą žodį, bet, matyt, galima pavadinti kampanija) organizuoti plačią ir sutelkti visas pajėgas, kurios gali žmonėms, palaikantiems arba pozityviai abejojantiems ir linkusiems priimti sprendimą gavus papildomos informacijos, tą informaciją suteikti, kad jie visą informaciją gautų.
