Lietuvoje

2020.12.13 16:42

Pamokos Lietuvai: kaip Švedija ir Airija kovoja su neapykantos nusikaltimais

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.12.13 16:42

Kol neapykantos nusikaltimai Lietuvoje išlieka opi problema, kitos valstybės ieško sprendimų, kaip didinti pažeidžiamų žmonių pasitikėjimą sistema bei užkirsti kelią pažeidimams. Pavyzdžiui, Švedijoje įkurti specialūs neapykantos nusikaltimų padaliniai, griežtinamos bausmės. O štai Airija daugiau dėmesio skiria rasistiniams išpuoliams, čia sukurta speciali platforma, kurioje galima pranešti apie tokius pažeidimus.

Nors oficiali statistika rodo, kad neapykantos nusikaltimai Lietuvoje yra pavieniai, tačiau situacija nėra tokia gera, kaip rodo skaičiai. Specialistai sako, kad nukentėję asmenys ne visada kreipiasi į teisėsaugos institucijas, o atsakingi pareigūnai ne visuomet moka atpažinti tokio pobūdžio nusikaltimus.

Apie tai buvo diskutuota Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje „Atsakas į neapykantą: gerosios praktikos pavyzdžiai“.

Švedijoje – specialūs padaliniai, griežtesnės bausmės

Nacionalinio žmogaus teisių forumo diskusijoje gerąja patirtimi pasidalijo Švedijos LGBT policijos asociacijos įkūrėjas, Neapykantos nusikaltimų padalinio inspektorius Goranas Stantonas.

Neapykantos nusikaltimų padalinys Stokholme veikia nuo 2007 metų. Jo tikslas – užtikrinti, kad žmonės praneštų apie neapykantos nusikaltimus, labiau pasitikėtų policija. Taip pat siekiama suteikti kuo galima daugiau žinių policijai, kad pareigūnai sugebėtų identifikuoti neapykantos nusikaltimus.

„Stipriname tautinių mažumų ir LGBT pasitikėjimą policija, bendradarbiaujame su tomis grupėmis. Be to, mūsų šalyje buvo padidintas bausmių griežtumas Baudžiamajame kodekse.

Jei įvykdomas nusikaltimas, kurio pagrindinis motyvas yra dėl žmogaus priklausymo tam tikrai rasei, dėl jo odos spalvos, religinių įsitikinimų, seksualinės orientacijos, lytinės tapatybės ar lyties išraiškos, tokios aplinkybės pradėtos laikyti sunkinančiomis nusikaltimą“, – aiškino G. Stantonas.

Glaudesnis bendradarbiavimas su žydų, musulmonų bendruomenėmis

Iki 2015 tokie specialieji tyrėjai, kurie dirbo su neapykantos nusikaltimais, veikė tik Stokholme, tačiau buvo nuspręsta, kad tokie padaliniai atsirastų dar dviejuose miestuose. Anot G. Stantono, apie neapykantos nusikaltimus buvo kalbama su policijos pareigūnais, atskiromis visuomenės grupėmis, buvo aiškinama, ką pareigūnai turi žinoti, kad galėtų ištirti nusikaltimus ir pritaikyti Baudžiamąjį kodeksą.

Kalbėdamas apie sėkmės Švedijoje veiksnius, G. Stantonas pažymėjo, kad 2000–2007 metais neapykantos nusikaltimai dėl homofobinių paskatų buvo laikomi Vyriausybės prioritetu. Taip pat buvo priimti įstatymai, pagal kuriuos sugriežtintos bausmės.

„Be to, mūsų nacionalinėse LGBT grupėse ir policijos padaliniuose atsirado specialiai neapykantos nusikaltimams tirti skirti asmenys. Buvo paskirtas atitinkamas komisaras, rengiamos bendros konferencijos su LGBT bendruomene, vyko Stokholmo Pride eitynės, pradėtas didelis bendradarbiavimas su žydų, musulmonų bendruomenėmis“, – vardijo Neapykantos nusikaltimų padalinio inspektorius.

Vis dėlto, pripažino jis, yra ir nesėkmės faktorių. Pavyzdžiui, 2007–2014 metais neapykantos nusikaltimų Švedija jau nebelaikė prioritetu, tad šiam klausimui spręsti liko vos keli paskirti žmonės, nebeliko nacionalinės politikos, švietimo programų, o neapykantos nusikaltimai buvo tiriami kituose padaliniuose, nebeliko specialiai neapykantos nusikaltimams skirto vyriausiojo komisaro.

Airijoje – dėmesys kovai su rasizmu

Kiek kitokia programa kovai su neapykantos nusikaltimais veikia Airijoje. Čia veikia pilietinės visuomenės bendruomenė INAR, jungianti 125 organizacijas Airijoje, kurios yra susijusios su pačiomis mažiausiomis Airijos etninės grupėmis.

Airijos tinklo prieš rasizmą (INAR) direktorius Shane`as O’Curry`is diskusijos metu pasakojo, kad šis tinklas padeda analizuoti informaciją, čia bendroms kampanijoms sujungiamos įvairios organizacijos.

„Labai svarbu suprasti, kad rasizmas vyksta ne tik neapykantos nusikaltimų srityje – jo apraiškų pasitaiko ir institucijose. Atlikome analizę ir matome, kad iš tiesų labai svarbu į šią problemą atkreipti dėmesį, kad suprastume jos esmę. Būtina užtikrinti, kad institucijos tinkamai reaguotų į neapykantos nusikaltimus, kad pagalba aukai ir institucinis atsakas būtų neatskiriami dalykai“, – akcentavo Sh. O`Curry`is.

Ši platforma įkurta 2014 metais, tais metais INAR užregistravo 350 pranešimų, kurie buvo susiję su įvairiausiais pažeidimais, o 122 jų buvo rasistinio pobūdžio. Tuo metu policija užfiksavo tik 43 tokius pažeidimus. Tai reiškia, kad policijoje nebuvo praktikos, kaip identifikuoti neapykantos nusikaltimus, kaip juos tirti, kodėl policija užfiksavo mažiau pažeidimų aiškino Sh. O`Curry`is.

„Turime nutraukti tylą, susijusią su rasizmu. (...) Jei problema nesprendžiama, aukos antrą kartą viktimizuojamos“, – tvirtino INAR direktorius.

Kviečia pranešti apie rasizmą

2013 metais taip pat buvo sukurta iReport.ie sistema, kuri turėjo rinkti informaciją, susijusią su rasizmo išpuoliais.

„Tai turėjo būti platforma, kurioje žmonės pasakoja savo istorijas. Norėjome, kad būtų išgirsti tikri balsai. Tokia platforma leido daugumos bendruomenėms tapti mažesnių bendruomenių sąjungininkais. Šie tikslai buvo sėkmingai įgyvendinti“, – džiaugėsi Sh. O`Curry`is.

Ši sistema yra anonimiška, nepriklausoma ir nėra baudžiamosios teisės sistema, skirta surinkti informacijai apie nusikaltimą, kad jis būtų vėliau ištiriamas.

INAR direktorius pabrėžė, kad sistema iš esmės kainuoja mažiau nei 1000 dolerių per metus, o surinktų duomenų ataskaitos pateikiamos nevyriausybinėms organizacijoms, Airijos Vyriausybei ir kitoms nacionalinėms organizacijoms, žiniasklaidai, politikos formuotojams... Sistema 2019 metais gavo 530 pranešimų dėl rasistinių incidentų.

„Per septynerius metus užregistravome apie 3 tūkst. įvykių, rengiame pranešimus, bendradarbiaujame su organizacijomis ir nacionalinėmis institucijomis visoje Europoje. Per visą šį laiką pastebėjome, kaip keičiasi bendravimas su nacionalinėmis valdžios institucijomis, policija. Visos šios valdžios institucijos yra įsipareigojusios kovoti su neapykantos nusikaltimais, matome didelę pažangą dėl nusikaltimus reglamentuojančių teisės aktų“, – teigė Sh. O`Curry`is.

Anot jo, prieš 7 metus Airija buvo panašioje situacijoje, kokioje dabar yra Lietuva. Tuomet buvo sunku būti išgirstiems, tačiau organizacija sukūrė pasitikėjimą ir tapo ta institucija, į kurią kreipiasi žiniasklaida, atsiradus klausimams dėl neapykantos nusikaltimų.

Kokia situacija Lietuvoje?

Kalbėdama apie tai, kaip Lietuva atrodo pasaulio kontekste, Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų vadovė Goda Jurevičiūtė sakė, kad dar nežinome, su kokio masto problema susiduriame. Taip yra dėl to, kad įvairios bendruomenės vis dar nusprendžia nepranešti apie neapykantos nusikaltimus, kadangi baiminasi neigiamos reakcijos.

Net ir pranešus apie, pavyzdžiui, neapykantos kurstymą internete, pareigūnai neretai nusprendžia nepradėti ikiteisminių tyrimų, o pradėjus tyrimą dėl smurtinių nusikaltimų dažnai praleidžiamas neapykantos aspektas, sakė G. Jurevičiūtė.

Vis dėlto, pridūrė ji, nors dar galime sau prikišti daug neigiamų dalykų, tačiau per pastaruosius kelerius metus buvo žengta daug teigiamų žingsnių. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai pareigūnams kyla įtarimų, kad tai galėjo būti neapykantos nusikaltimas, atsiveria tam tikros gairės, į kokius klausimus reikėtų atsakyti, kad galėtume nuspręsti, ar tai iš tiesų buvo neapykantos nusikaltimas.

Pasak G. Jurevičiūtės, bendruomenės vis dar susiduria su išankstinėmis pareigūnų nuostatomis, kurios daro įtakos tam, kaip atliekamas tyrimas: „Tai yra didžiulė problema, tačiau ji pripažįstama, apie ją kalbama, o tai yra svarbu“, – kalbėjo Žmogaus teisių stebėjimo instituto projektų vadovė.

Kokias problemas įžvelgia policija?

Lietuvos policijos mokyklos Policijos veiklos skyriaus viršininko pavaduotojas Vilius Velička sakė, kad situacija šiuo metu gerėja ir nėra bloga – yra įvairių galimybių, projektų bei mokymo programų.

Žinoma, sutiko jis, problemų vis dar egzistuoja, kadangi bendras visuomenės požiūris bei nuostatos daro įtakos ir policijos pareigūnams.

„Apie tai reikia diskutuoti, kalbėti, šviesti visuomenę, o pareigūnams svarbu ne tik mokymai, bet ir ugdymas. Svarbu dirbti visiems, ne tik matyti problemas ir kalbėti, bet tai reikia daryti susėdus prie stalo su nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios užtikrina žmogaus teises, su pažeidžiamų bendruomenių atstovais“, – pridūrė V. Velička.

Panašios nuomonės laikosi ir Kauno apskr. VPK Viešosios tvarkos valdybos Bendruomenės pareigūnų veiklos skyriaus viršininkė Agnė Greblikaitė. Jos teigimu, problemų egzistuoja, tačiau yra užmegztas pareigūnų ir bendruomenių ryšys, o situacija juda gera linkme.

A. Greblikaitė pasakojo, kad pareigūnai stengiasi bendrauti su bendruomenėmis, prisistatyti joms, paaiškinti, kuo gali padėti, supažindinti su kultūra, viešosios vietos taisyklėmis, informuoti, kur reikėtų kreiptis atsitikus nelaimei.

Vykstant religinėms šventėms ar minėjimams, pareigūnai stengiasi užtikrinti, kad bendruomenės jaustųsi saugios, tad dažniau pasirodo, prieina pasisveikinti, stebi situaciją, sakė Bendruomenės pareigūnų veiklos skyriaus viršininkė.

Populiariausi