Lietuvoje

2020.12.14 05:30

Masiulis skeptiškai vertina Nausėdos egzaminą Vyriausybei: ar nenutiko taip, kad studentai egzaminavo profesūrą?

Gytis Pankūnas, LRT.lt2020.12.14 05:30

Įsivaizduokite didžiulės korporacijos savininką ir vadovą, kuris išplėtoja korporaciją iki gigantiškos, labai sėkmingos ir tada sako: „nusipirkau jachtą ir atostogausiu“, interviu LRT.lt sakė Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) senbuvis Kęstutis Masiulis, vertindamas partijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio sprendimą tapti užsienio reikalų ministru. Politikas perspėjo, kad tokiais atvejais dažnai prasideda „korporacijų griūtys ir bankrotai“.

Kriminalinės žvalgybos parlamentinės kontrolės komisijos (KŽPK) pirmininku Seime išrinktas konservatorius K. Masiulis LRT.lt neslepė ketinantis aiškintis, ar žvalgybos duomenys nėra panaudojami politiniams tikslams, ar jais nėra šantažuojami žmonės. Be to, parlamentaras tikino, kad jis kels klausimus ir dėl galimų nepotizmo atvejų specialiosiose tarnybose.

K. Masiulis pabrėžia esantis kiek kitoks politikas TS-LKD gretose – palaikantis liberalias idėjas, nebijantis pareikšti, kad pritaria tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo idėjai.

– Esate patyręs politikas – dirbote Seime, savivaldoje, patarinėjote Valstybės saugumo departamento (VSD) direktoriui, dviem ministrams pirmininkams. Ar formuojant naują ministrų kabinetą, Jums buvo pasiūlyta kandidatuoti į ministro pareigas ar kitas pareigas vykdomoje valdžioje?

– Ne, nebuvo.

– Dėl to nesijaučiate užmirštas ar neįvertintas?

– Kai pasveri savo kompetencijas, galvoji, kad galėtumei būti svaresnėse pozicijose. Aš nemanau, kad mano kompetencijos yra silpnos. Bet, kaip viskas susiklosto, taip susiklosto. Suprantu, kaip formuojamos komandos. Neretai jos formuojamos, atsižvelgiant ne tik į kompetencijas. Tie, kas tampa komandos lyderiais, jie nori, kad aplink juos būtų lojalūs žmonės, panašiai mąstantys, galbūt net ir panašaus amžiaus. Suprantu tuos dalykus, apie juos aš dėstydavau. Skriaudos nejaučiu, bet, kita vertus, kai jautiesi, kad galėtumei būti naudingas, ypač valstybės valdymo, reformų srityse, apie ką dėsčiau, kas labai stringa, bet nesi įvertintas, tai tikrai gaila.

– Ar nebijojimas kritikuoti net ir artimiausių bendražygių Jums neužkirto kelio kandidatuoti į kokias nors svarbias pareigas?

– Gali būti. Toks mano būdas – sakyti, ką galvoju. Tarkime, frakcijos posėdyje kalbėjome apie Dovilės Šakalienės rezoliuciją dėl moterų teisių Lenkijoje. Pasakiau, kad man ši rezoliucija priimtina. Jeigu atsisakome vertinti įvykius Lenkijoje, bet vertiname įvykius Baltarusijoje, tai nėra gražu. Man taip elgtis yra sunku. Tada tenka laviruoti, nebūti Seimo salėje.

Bet komandoje yra ir kitų žmonių, kurie aštriau pasisako, pavyzdžiui, Dainius Kreivys. Jis gana aštriai šnekėjo apie Latviją. Kaip ministrui tokie pasisakymai būtų per daug aštrūs. Taigi turbūt kiekvienas iš mūsų supranta kontekstą, būdamas žemesnėje pozicijoje, gali reikšti nuomonę atviriau ir bandyti aštriau formuluoti poziciją. Vėliau tai nueina į bendrą vardiklį, atsiranda priimtinas kompromisas. Pavyzdžiui, diskusijos dėl žmogaus teisių nugulė į Seime priimtą deklaraciją dėl užsienio politikos ilgalaikių gairių.

Jeigu tu nekelsi klausimų, kurie yra principiniai, tai nebus pažangos, bus taip, kaip pas „valstiečius“ buvo, kur vyrauja viena nuomonė. Mūsų partijoje taip niekada nebūdavo. Pavyzdžiui, Andrius Kubilius labai toleruodavo kitokią nuomonę. Tiesą sakant, ir Gabrielius Landsbergis toleruoja kitą nuomonę, ją net skatina, skatina polemiką.

– Buvote išrinktas KŽPK pirmininku. Kokias pagrindines žvalgybos sistemos problemas įvardintumėte? Į kokias iš jų orientuositės komisijos darbe?

– Būna taip, kad kriminalinę žvalgyba atliekančios institucijos pradeda tyrimą, tačiau jis nepasitvirtina. Pagal Lietuvos įstatymus, yra pakankamai trumpi terminai, kada tie tyrimo duomenys turi būti pašalinti. Ar jie iš tikrųjų yra pašalinami? O galbūt jie yra kaupiami ir po 10 metų žmogus, apie kurį rinkta informacija, bus šantažuojamas?

– 2016 m. Teisės ir teisėtvarkos komiteto, atlikusio parlamentinį tyrimą, pirmininkas Julius Sabatauskas tąkart teigė, kad tyrimo išvados rodo, jog kriminalinės žvalgybos informacija gali būti naudojama ir politiniais tikslais. Kalbate apie šiuos pavojus?

– Taip. Čia yra daug aspektų. Tos tarnybos, aišku, turi imuniteto padalinius, kad taip nebūtų, bet ar to užtenka? Kas galėtų dabar į tokius klausimus gauti atsakymus? Parlamentas, kuris yra aukščiausia institucija, kuri gali atlikti parlamentinę kontrolę. Bet mes patys, parlamentarai, neapjėgūs nuvažiuoti, tarkime, į Specialiųjų tyrimų tarnybą, lįsti į tas bylas, tyrinėti. Mums tai nei žmogiškai, nei technologiškai yra nepasiekiama. Bet parlamentas gali turėti ombudsmeną, tai yra dar vieną Seimo kontrolieriaus pareigybę, suteikti jam įgaliojimus dirbti su ypatingai slaptais dokumentais, teisę apsilankyti bet kurioje kriminalinės žvalgybos institucijoje ir tirti, ar nėra pažeidžiamos žmogaus teisės.

– VSD pastaruoju metu demonstruoja išskirtinius pasiekimus – galime paminėti FSB pareigūno sulaikymą, vadinamuosius „šnipų mainus“ ir kitus darbus. Bet panašu, kad departamentas pamiršta apie žmogaus teises – šių metų pradžioje Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą, tvirtino, kad „VSD yra įsteigta Imuniteto valdyba, tačiau jos tikslas yra išimtinai susijęs tik su įstaigos saugumo užtikrinimu ir nevykdo pareigūnų veiklos vertinimo žmogaus teisių apsaugos užtikrinimo aspektu“. Apie žmogaus teisės jau ir pats užsiminėte. Ar tai galėtų būti vienu svarbiausiu KŽPK veiklos akcentu?

– Galėtų būti toks akcentas labai svarbus. Dar galėtų būti tiriama, ar pakankamai skaidriai specialiosiose tarnybose vykdoma pareigūnų karjera. Mes nežinome, ar nėra ten nepotizmo, protekcionizmo. Neturiu galimybės patikrinti, bet girdėjau, kad Sauliui Skverneliui, Algirdui Stončaičiui pasitraukus iš policijos, tam tikri asmenys kai kuriose kriminalinėse tarnybose galėjo labai staiga pakilti karjeros laiptais. Tie žmonės, spausdami savo vadovus dėl nepakankamo tarnybos finansavimo, galėjo gauti aukštesnes pareigas. Gali taip būti ar negali? Niekas negali atsakyti, bet taip neturi būti daroma. Politikai, kokias aukštas pareigas beužimtų, negali daryti įtakos specialiosioms tarnyboms. Jos turi dirbti autonomiškai, skaidriai. Lygiai taip pat skaidriai turi vykti ir personalo karjera. Ir šie dalykai galėtų būti tiriami.

Bet parlamentas gali turėti ombudsmeną, tai yra dar vieną Seimo kontrolieriaus pareigybę, suteikti jam įgaliojimus dirbti su ypatingai slaptais dokumentais, teisę apsilankyti bet kurioje kriminalinės žvalgybos institucijoje ir tirti, ar nėra pažeidžiamos žmogaus teisės.

– Šiemet kilo skandalas po to, kai paaiškėjo, kad VSD pareigūnas rinko arba, kaip vėliau paaiškino pats VSD, tikrino informaciją apie tuometinio kandidato į prezidentus Gitano Nausėdos aplinkos žmones, į prezidentus žadėjusį kandidatuoti Vygaudą Ušacką. Nors buvo siūlymų pradėti parlamentinį tyrimą dėl galimo tarnybų kišimosi į politinius procesus, nuspręsta tyrimo nesiimti, o gal vis dėlto reikėjo? Ką manote?

– Sunku atsakyti. Aš, kaip žmogus, dirbęs VSD ir patarinėjęs dviem premjerams tokiais klausimais, manau, kad gali būti pagrįstų norų iš specialiųjų tarnybų, kurios užsiima užsienio žvalgyba, pasitikrinti, ar tų pagrindinių politikų, kurie taps mūsų užsienio politikos formuotojais, aplinkoje nėra prifarširuota žmonių iš Rusijos, ar jie praeityje ar dabartyje neturi kokių abejotinų sąryšių. Pafantazuokime. Ar Rusija to nenorėtų? Jai tai būtų svajonių svajonė. Taigi man tokie VSD patikrinimai neatrodo neteisingi, tačiau, jei turėtumėme ombudsmeną ar specialų Seimo kontrolierių, tai būtų galima su jo pagalba tarnybos paklausti, ar buvo tikrinimai – prireiktų uždaro komisijos posėdžio – ir, jei buvo tikrinimai, ar buvo sunaikinta sukaupta medžiaga, jei nerasta svarbios informacijos. Jeigu buvo sunaikinta, tai viskas yra teisinga. Svarbu, ir ar tie tikrinimai buvo sankcionuoti.

– Užsiminėte apie kriminalinės žvalgybos sankcionavimą. Prokuratūra neatlieka kriminalinės žvalgybos, bet kontroliuoja kriminalinės žvalgybos teisėtumą, sankcionuodami kriminalinės žvalgybos veiksmus. Kaip vertinate tai, kad generalinis prokuroras Evaldas Pašilis jau atleistas, tačiau kandidato į šias pareigas prezidentas kol kas taip ir nepateikė? Ar neturime čia skylės?

– Turime skylę. Daug, kur tų skylių turime. Nenorėčiau vertinti prezidento, jis yra autoritetas, nors matau prezidento veiksmuose veiklos būdų, kurie man yra nepriimtini. Vyriausybė galėjo būti tvirtinama greičiau. Greičiau galėjo būti sprendžiama ir dėl generalinio prokuroro. Jeigu buvo žinoma, kad E. Pašilis bus atleidžiamas, tai gal buvo galima susirasti ir kažkokią alternatyvą? Gal tokį elgesį galima paaiškinti tuo, kad prezidentas nori, kad generalinis prokuroras būtų paskirtas, kai jau bus nauja dauguma? Jei taip, tada gerai, toks argumentas būtų rimtesnis.

– Manote, kad kandidatų į ministrus vertinimas prezidentūroje užsitęsė per ilgai?

– Taip.

– Kodėl?

– Man pasirodė, kad čia buvo labiau viešųjų ryšių veiksmas, o ne rimtas tikrinimas. Man atrodo, kad tos dvi kandidatūros, kurių buvo atsisakyta, mano požiūriu, buvo vienos iš stipresnių. O tos kandidatūros, kurias vertinu kaip silpnesnes, jos buvo patvirtintos. Be to, kiek mus pasiekė informacija, kandidatų atsisakyta, remiantis nepakankamai objektyviais kriterijais.

Kandidatė į žemės ūkio ministrus Dalia Miniataitė man atrodė daugiausiai patirties turinti visoje ministrų komandoje. Galvojau, kad abejonių dėl jos nebus, bet ji krenta ir krenta dėl ko? Priežastys, kurias pateikė prezidentas, yra keistokos. Lygiai taip pat ir su susisiekimo sritimi – abejoju, ar pakeitimas yra į stipresnį ministrą. Sakyčiau, kad priešingai.

– Prezidentūros veiksmus vadinate viešųjų ryšių akcija. Ko tada, Jūsų manymu, siekia prezidentas?

– Nežinau, sunku vertinti. Reikia daugiau informacijos turėti. Man atrodo teisininko Vytauto Sinkevičiaus pastabos buvo teisingos, kad kandidatų į ministrus atmetimui reikia labai rimtų ir konstitucinių argumentų. Jie nebuvo atmesti konstituciniais argumentais, jie buvo atmesti politiniais argumentais. Dar galima būtų suprasti, jei būtų atmesti kandidatai, turintys mažai patirties, bet tie egzaminuotojai, kurie vertina kandidatus, buvo stipresni už juos, ar jie pasirengę egzaminuoti? Ar nenutiko taip, kad studentai egzaminuoja profesūrą, kaip buvo Prancūzijoje naujųjų kairiųjų sukilimo metu?

– Manot, kad Ingrida Šimonytė neturėjo nusileisti G. Nausėdai?

– Bet tada būtų konfliktas ir tas konfliktas pereitų į ateitį. Aš iš pradžių pyktelėjau ir pamaniau: „gerai, čia reikia parodyti raumenis“. Bet ką tai reikštų? Procesai dar labiau užsitęstų? Reikėtų skirti premjerą iš naujo? Į kur nueitume su tokiu konfliktu?

Saulius Skvernelis ir Aurelijus Veryga laukė nežinia, ko, gruodžio 23 dieną konstituciškai baigiasi jų galiojimo terminas. Tai nejaugi mes turime užsispirti ir toliau delsti? Prezidentas ožiuojasi, tai ir mes ožiuosimės? Įeitume į gilią konstitucinę krizę, o kasdien ir toliau mirtų dešimtys žmonių. Todėl reikia priiminėti greitus sprendimus, kurie bus skausmingi. Deja, visos krizės yra suvaldomos per skausmą. Prezidentas laiką tempė, A. Veryga su S. Skverneliu laiką tempia, trukdydami Seime pereiti prie nuotolinių posėdžių, nepriiminėdami griežtų sprendimų dėl epidemijos suvaldymo, tai mes negalime elgtis neatsakingai. Taigi, geriau jau keisti kandidatus į ministrus, sutikti su prezidentu, apsipilti galvą pelenais ir pasakyti „taip, anie kandidatai buvo prastesni, tai imkite geresnius“.

– Kalbant apie jau paskirtus ministrus, TS-LKD lyderis G. Landsbergis tapo užsienio reikalų ministru. Ar negalvojate, kad partijos pirmininkui dirbant šį intensyvų darbą, susitelkimas ir vienybė partijoje gali pakrikti?

– Aišku, kad tai yra didžiulis vadybinis iššūkis. Įsivaizduokite didžiulės korporacijos savininką ir vadovą, kuris išplėtoja korporaciją iki gigantiškos, labai sėkmingos ir tada sako: „nusipirkau jachtą ir atostogausiu“. Labai dažnai nuo to prasideda griūtis ir bankrotai. Nors ir būna pasamdyti geri vadybininkai, bet jie nebūtinai taip gerai tvarkosi, kaip korporacijos savininkas. Bet kartais būna atvirkščiai, būna dar geriau, bet tai priklauso nuo to, kokią vadybininkų komandą korporacijos vadovas surenka.

Prezidentas ožiuojasi, tai ir mes ožiuosimės? Įeitume į gilią konstitucinę krizę, o kasdien ir toliau mirtų dešimtys žmonių.

Taigi, Gabrieliui, kaip partijos vadovui, yra iškilęs uždavinys gerai sustyguoti savo pavaduotojus, pasistengti, kad toje didžiulėje frakcijoje, kurioje yra daug naujų žmonių, ir partijoje, kurios pirmininkus jis dar nori būti perrinktas, būtų sveikas klimatas. Mes partijoje daug ginčijamės, partijos pirmininko rinkimai būna karšti, pas mus nėra taip, kaip „valstiečius“, kur rinkimai vyksta iš vieno kandidato, kur pirmininkas trepteli kojyte ir kiti nenori niekur pretenduoti. Taigi partijoje turi būti priimti teisingi sprendimai ir parinkti tinkami žmonės, kurie perimtų tas partijos vadeles.

– Naujojo Seimo darbas prasidėjo aistromis – tvirtinant Seimo valdybą, „valstiečių“ kandidatūrai į šį organą vis neatsirasdavo vietos ir tik prieš kelias savaites Seimo vicepirmininku buvo patvirtintas Jonas Jarutis. Dabar Audito komiteto pirmininko poziciją užėmė ne didžiausios opozicinės frakcijos narys, o Mišrios Seimo narių grupės atstovas Zigmantas Balčytis. Ar tai tikrai nėra tam tikras kerštas „valstiečiams“ už jų veiksmus praėjusios Seimo kadencijos metu?

– „Valstiečiai“ tai sugebėjo gerai iškomunikuoti ir išorėje taip vertinti procesus galimybės atsiranda. Kitaip tariant, buvo labai gera jų komunikacija ir nepakankama mūsų. Iš tikrųjų nebuvo tokio keršto, mes elgiamės labai nuosekliai.

Buvo sutarta, kad bus setyni Seimo pirmininko pavaduotojai, iš jų keturi – mūsų, trys – opozicijos. Vienas pavaduotojas – būtų opozicijos lyderio pozicija. „Valstiečiams“, rodos, trūksta tik trijų balsų, tai jie galėtų pasiimti „lenkus“ ir turės opozicijos lyderį. „Valstiečiai“ žaidė savo žaidimą, jie nori turėtų du pavaduotojus. Mes sakėme jiems – duokite į pavaduotojus rimtą žmogų. Jie siūlė savo atstovę Aušrinę Norkienę, kuri yra menkai kam težinoma. Už ją nebūtinai turėjome balsuoti. Aišku, galima būtų buvę pradėti nuo „valstiečių“. Bet man įspūdį padarė Gedimino Kirkilo pastebėjimai, kad „valstiečiai“ tuščioje vietoje kėlė bangas, nes, jeigu būtų norėję, viską būtų iš karto gavę, siūlydami į pareigas rimtus atstovus. Jeigu būtų pasiūlę Robertą Šarknicką, Tomą Tomiliną ar Saulių Skvernelį, tai būtų sunku sakyti, kad jie nerimtus žmones siūlo.

Kalbant apie Audito komitetą, tai vėl priminčiau G. Kirkilo mintis. Pagal Seimo statutą, šio komiteto pirmininkas arba pavaduotojas priklauso opozicijai, kuri turi daugiau kaip pusę Seimo mažumos atstovų. „Valstiečiai“ neturi daugiau kaip pusės Seimo mažumos atstovų, tai jie gali pretenduoti arba į pirmininką, arba į pavaduotoją, bet jie reikalauja pirmininko. Jiems duoti pirmininko nebūtina, jiems užtenka pavaduotojo. Be to, ar būtinai „valstiečiams“ turi priklausyti pavaduotojo pozicija? Galvojome, kad reikėtų atsižvelgti į tai, kad opozicija išsidalino dalį postų, o Mišri Seimo narių grupė nieko neturi, nors joje yra 13 žmonių, ji yra didesnė negu kai kurios opozicinės frakcijos. Būtent Audito komiteto pirmininko posto ir norėjo Mišri Seimo narių grupė, pasiūliusi Z. Balčytį, o jis juk yra buvęs Europos Audito rūmų narys, dvejose Vyriausybėse dirbo finansų ministru.

Buvo skelbiama, kad neva pažeidėme Seimo statutą, bet manau, kad jo nepažeidėme. Be to, dar ir dabar nėra paskirtas Audito komiteto pavaduotojas. Jei skirtume bet kokį pavaduotoją iš opozicijos, nebūtinai „valstietį“, jokių taisyklių nepažeistume.

Galėčiau ir dar kartą prisiminti G. Kirkilo pastebėjimus. Jis teigia, kad „valstiečiai“ norėjo Audito komiteto vadovo posto, nes ateinančius dvejus metus bus audituojami ir svarstomi praėjusios Vyriausybės darbai, taigi labai smagu būtų patiems savo darbus vertinti.

– Visame pradėjusio dirbti Seimo šurmulyje „valstiečių“ lyderis Ramūnas Karbauskis pasitraukė iš parlamento. Jus ši žinia nustebino?

– Nė kiek.

– Kodėl?

– Man R. Karbauskio išėjimas iš Seimo yra tas pats kaip A. Verygos plaukų nusiskutimas, solidarizuojantis su S. Skverneliu, kuris sirgo sunkia liga. Žiūrėkite, S. Skvernelis dabar juk su plaukais, o kur A. Verygos plaukai? Kada žmogus mato, kad auga bloga ševeliūra, tai ir atranda pretekstą nusiskusti, o A. Veryga dar ir norėjo suvaidinti kažką, padaryti viešųjų ryšių akciją. Tai ir su R. Karbauskiu yra lygiai tas pats – jis išėjo, nes milijonieriui nėra, ką veikti Seime, kai sėdi ir trini opozicijos suolą. Jis nenori šūkauti nuo šoninio mikrofono, kritikuoti, nes, norint kritikuoti, reikia skaityti įstatymus. Kai dirbo jo Vyriausybė, tai jis turėjo mažai darbų, nes tik laikė už vadelių savo frakciją. Žmogus turi gyvenimą, turi gyvenimo draugių, vienoje valstybėje turi žmoną, kitoje – gyvenimo draugę. Tegul jis išeina ramiai gyventi, galės žvaigždes per teleskopą stebėti. R. Karbauskio sprendimas išeiti iš Seimo buvo iš anksto žinomas, nujaučiamas ir tikrai nereikia apsimetinėti, kad jis išėjo dėl kažkokio konflikto.

– Pašiepėte R. Karbauskį, palygindamas jo išėjimą su A. Verygos plaukų nusiskutimu, bet ir Jūs pats praėjusią kadenciją nusiskutote plikai, sulaukęs kritikos?

– Taip nutiko per mano palaidą liežuvį. Leptepėjau, kad kiekvienas gali nusiskusti dėl tokio solidarumo, kad nėra solidarumo, o tik viešųjų ryšių akcija. Ir aš nepakeičiau nuomonės. Mane tada paragino nusiskusti, tai aš kitą dieną ir nusiskutau. Norėjau parodyti, kad nusiskusti galvą nieko nereiškia, kad tai padaręs, solidaresnis netampi.

– Ar „valstiečių“ elgesys Seime, pasitraukus jų lyderiui, keičiasi?

– Pirmieji įspūdžiai yra labai teigiami. Turėčiau juos pagirti. Žiūrėkite, kokie buvo „valstiečių“ destruktyvūs veiksmai ir konfrontacija iki visų tiltų deginimo. Jie nenorėjo susitikti, įžeidinėjo būsimą premjerę, nesiūlė jokių kandidatų į komitetų pavaduotojus. Jie demonstravo įsižeidusių pozas, o dabar viskas pasikeitė. I. Šimonytė buvo jų frakcijoje, normaliai kalbėjosi, buvo klausimai, buvo atsakymai, dar net kažkokią dovanėlę I. Šimonytei jie įteikė.

Vyriausybės programoje yra daug tęstinių darbų, tad ją „valstiečiai“, manau, turėtų palaikyti. Jeigu jie, patys kalbėdami apie tokių darbų svarbą, palaikys Vyriausybės programą, tai, manau, elgsis adekvačiai savo žodžiams.

– Pažvelkime į dabartinę valdančiąją koaliciją. Konservatoriai pradeda darbą su dviem liberaliom partijom ir panašu, kad nuomonių išsiskyrimų tikrai bus, apie tai kalbama ir atvirai. Bet ar nėra grėsmės, kad tokiose situacijose gali kilti ir didesni konfliktai?

– Visaip gali būti. Bet aš mačiau, kaip buvo surašyti koalicijos formavimo metmenys. Ten labai gražiai sudėlioti principai, punktai, kuriems aš pritariu. Taip pat numatyti klausimai, aktualūs atskiroms partijoms. Daugeliui jų irgi pritariu, nes esu liberalios demokratijos atstovas, liberalus žmogus. Liberalūs principai, tiesą sakant, yra bendražmogiški. Mūsų partijoje, aišku, yra daug daugiau konservatyvių žmonių nei aš. Suprantu, kad jiems bus sunkių diskusijų ir greičiausiai tokiais atvejais, kai išsiskirs nuomonės, balsuosime laisvai. Duok Dieve, kad atrastume bendrą vardiklį.

R. Karbauskio sprendimas išeiti iš Seimo buvo iš anksto žinomas, nujaučiamas ir tikrai nereikia apsimetinėti, kad jis išėjo dėl kažkokio konflikto.

Nemanau, kad dėl kai kurių klausimą rasime bentą pritarimą iš opozicijos. Galbūt vieniems klausimams pritars socdemai, bet nepritars „valstiečiai“. Tarkime, dėl tos pačios lyties asmenų partnerystės įteisinimo. Nors pats Popiežius pripažįsta, kad tai galėtų būti. Bet, matyt, bus žmonių, kurie tokių dalykų nenori, netoleruoja. Man tai yra suprantama, nes visuomenė yra pakankamai konservatyvi ir partijos turi atsižvelgti į savo elektroratą. Taigi, abejoju, kad partnerystei bus pritarta vien dėl to, kad gali pritrūkti balsų Seime. Man asmeniškai labai abejonių kelia kanapių klausimas, bet norėčiau, kad į diskusiją įsilieti medikai, ekspertai, kurie nušviestų situaciją šiuo klausimu. Vertinu specialistų, mokslininkų žodį: jei jie sako, kad reikia, tai reikia, jei sako, kad nereikia, vadinasi, nereikia.

– Išsiaiškinkime. Jums kelia abejonių mažo kiekio narkotinių medžiagų disponavimo, kaip veikos, dekriminalizavimas. Bet ką manote apie siūlymą įteisinti tos pačios lyties asmenų partnerystę? Esate „už“ ar „prieš“?

– Esu „už“. Man tai nekelia klausimų, nes manau, kad tai yra žmogaus teisių reikalas, asmeninis žmonių apsisprendimas. Neturime imti ir nurodinėti žmonėms, kaip jiems gyventi. Jei jie kartu gyvena ir užgyvena turtą, tai turime į tai nereaguoti? Neleisti jiems tą turtą kartu tvarkyti? Jeigu Popiežius, kuris yra pati konservatyviausia institucija, tą pripažįsta, tai negi mes turėtumėme būti šventesni už Romos Popiežių?

Esu liberalus žmogus, palaikau tokią idėją. Be to, esu skaitęs ne vieną tekstą, kuriame labai aiškiai buvo pasakyta, kad labai griežta, pikta retorika prieš tokius santykius, prieš bent jau mažą žingsnį tokių santykių įteisinimo link dažniausiai kyla iš pasąmoningos baimės, kad pats turi savyje tokių potraukių.

Populiariausi