Lietuvoje

2020.12.05 07:00

Studijas Kaune baigusi indė įsimylėjo tolimą kraštą, todėl grįžo į Lietuvą: jaučiau, kad kažką čia palikau

Valdemaras Šukšta, LRT.lt2020.12.05 07:00

Persikėlus į kitą miestą ar emigravus į kitą šalį, nėra lengva priprasti prie aplinkos. O koks jausmas apima apsigyvenus šalyje, kuri nuo gimtinės skiriasi kone viskuo? Kaune įsikūrusi Titty Varghese iš Indijos prisiminė, kiek daug dalykų ją šokiravo, tačiau bene pirmi žodžiai šeimai, kuriuos ištarė apie Lietuvą, skambėjo taip: „Mamyte, aš myliu šią vietą!“ Portalui LRT.lt moteris papasakojo apie pirmuosius žingsnius nepažįstamame mieste, o vėliau gyvenimą Kaune ir apie jausmus, užplūstančius šiandien, kai visame pasaulyje siautėja koronavirusas.

Laisvės pojūtis

T. Varghese apie Lietuvą sužinojo iš universiteto konsultantų Indijoje. Studijuodama istorijos magistrą gimtojoje Keralos valstijoje, ji jautė, kad norėtų išbandyti kitą sritį, mat domino politikos, lyderystės studijos. Neilgai trukus ji susikrovė lagaminą ir 2013 metų rudenį atskrido į Lietuvą Kauno technologijos universitete (KTU) siekti viešosios politikos ir administravimo magistro laipsnio. Į visiškai kitokią aplinką – kitokie žmonės, kitokia kasdienybė, net orai kitokie – patekusi indė papasakojo, kas jai sukėlė kultūrinį šoką pirmaisiais gyvenimo Kaune mėnesiais.

„Pirmiausia mano šeimos nariai nerimavo, kaip pajėgsiu gyventi Lietuvoje – svečiame, europiniame krašte – be jų palaikymo. Indijoje net baigęs mokslus, maždaug iki 35 metų, žmogus gyvena kartu su šeima. Aš pati vis dar gyvenau su tėvais, išskyrus bakalauro studijų laikus, kai buvau įsikūrusi studentų bendrabutyje. Gyvenant su tėvais yra mažiau laisvės, todėl, kai atvykau į Lietuvą, nebuvo kas mane kontroliuotų, gąsdintų. Aš galiu eiti gatve, net jei yra 20 ar 21 valanda. Esu visiškai laisva. Tai buvo labai svarbus įvykis gyvenime: niekas manęs nekontroliuoja, nesako, ką daryti ar ko nedaryti“, – pirmuosius įspūdžius prisiminė T. Varghese.

Ji teigė, kad tokia patirtis įkvėpė pasitikėjimo savimi, paskatino būti atsakingesnei, – juk Indijoje moterys ne tokios nepriklausomos.

„Lietuvoje pamačiau moterį, kuri vairavo autobusą! Buvo didžiausias šokas, bet labai įdomu. Pamačiau, kiek daug moterų vairuoja automobilius. Moterų yra visur, jos nėra tik namų šeimininkės, jos vaikšto gatvėmis, dirba, gali išgerti alkoholio“, – linksmai pasakojo pašnekovė.

Nors Keralos valstijoje, iš kurios kilusi T. Varghese, gyvena apie 35 mln. žmonių, jos gimtieji namai yra gana nuošalioje vietoje, tokių dalykų ten neišvysi.

Galiu eiti gatve, net jei yra 20 ar 21 valanda. Aš visiškai laisva.

Prisimindama pirmuosius žingsnius Kaune indė sakė jautusis tarsi vaikas, žvelgiantis į naują pasaulį.

„Mano pirmas komentaras apie Lietuvą šeimai buvo toks: „Mamyte, aš myliu šią vietą!“ Nors mama yra Indijoje, per mano žodžius ji pažįsta Kauną. Aš tikiuosi, kad studijų baigimo proga arba vasarą jai pavyks atvykti į Lietuvą“, – vylėsi T. Varghese.

Lietuviai puikiai žino indiškus filmus

Pašnekovė pabrėžė, kad kiekvienas pastatas, kiekviena bažnyčia, interjeras ar architektūra, žmonės ir jų elgesys – kone viskas, ką atrado Kaune, kėlė didelį susidomėjimą. Ji prisiminė ir dar vieną nuostabą sukėlusią akimirką.

„Lietuvoje žmonės daug žino apie indiškus filmus ir aktorius. Aš net pati tiek apie juos nežinau. Dauguma senelių Lietuvoje apie tai nusimano. Kai atvykau į Lietuvą, autobuse vienas vyras paklausė: „Ar tu iš Indijos?“ Nemokėjau lietuvių kalbos, bet išgirdau „Indija“, tariau angliškai „taip“. Jis manęs paklausė, ar žinau kai kuriuos aktorius, ėmė dainuoti kelias dainų eilutes iš indiškų filmų“, – prisiminė pašnekovė.

Čia pat ji pridūrė, kad vyras dainavo hindi kalba, kuria ji nekalbanti, – Keralos valstijoje vartojama malajalių kalba.

„Svarbiausia – turiu bindį (raudonas taškas ant moters kaktos), galbūt dėl to jis atpažino, kad esu iš Indijos“, – prisiminė T. Varghese.

Teko keisti įprastą bendravimą

Indę stipriai nustebino ir tai, kaip laisvai Lietuvos žmonės vieni į kitus kreipiasi vardais. Indijoje tai neįprasta, ypač bendraujant su vyresniaisiais. Pasak moters, net jei ji kalbėtų su 2–3 metais už save vyresniu žmogumi, negalėtų kreiptis vardu, nes tai gimtinėje laikoma nepagarbos ženklu. T. Varghese teigė, kad Indijoje kreipiantis įprasta vartoti žodžius „sere“, „madam“, „broli“, „sese“, ir prisiminė, kaip pati Lietuvoje su viena mergina pasisveikino sakydama: „Labas, sese!“ Mergina sutriko ir paprašė kreiptis vardu.

„Tai ir įdomu, ir šaunu. Lietuvoje per paskaitas išgirdau, kaip mano kursiokai sako dėstytojo vardą. Tai mane taip šokiravo! Aš mokiausi su savo vyru, irgi atvykusiu iš Indijos, tad mudu stebėjomės, kaip galėtume kreiptis į dėstytoją vardu. Prireikė 2–3 mėnesių, kad prisitaikytume prie kitokios kultūros. Dabar aš jau įpratusi, žinau, kad žmonės neįsižeidžia ir neatrodys, kad jų negerbiu“, – apie pirmuosius įspūdžius Kaune pasakojo T. Varghese.

Pašnekovė pripažino, kad atvykus iš kito žemyno lydėjo baimė, kaip reikės elgtis, kokių lūkesčių turės žmonės. Todėl ji džiaugiasi, kad lietuviai draugiški ir priima skirtingus žmones. Tiesa, ji jaučia skirtumų tarp situacijos 2013 metais ir 2020-aisiais.

Prireikė 2–3 mėnesių, kad prisitaikytume prie kitokios kultūros. Dabar aš jau įpratusi, žinau, kad žmonės neįsižeidžia ir neatrodys, kad jų negerbiu.

„Ypač dėl priėmimo. Per šį laiką buvo keblumų ir dėl bendravimo, ir dėl keliavimo, ir net dėl apsipirkimo, bet dabar užsieniečiai lengvai prisitaiko, daug organizacijų jiems padeda, ypač įsitraukti į socialinį gyvenimą“, – teigė indė.

Ji pasakojo, kaip ne karantino metu skatino bendradarbiauti lietuvius ir studentus iš užsienio, pavyzdžiui, organizuodavo renginius ir jų metu aukodavo drabužius labdarai. T. Varghese teigimu, studentai palaiko tokius sumanymus.

„Aš esu moterų lyderystės tinklo įkūrėja ir kartu su studentų organizacijomis skatiname studentus būtų aktyvesnius socialine bei humanitarine prasme. Per paramos renginius kitataučiai ir lietuvių studentai turi galimybę veikti kartu. Kad ir kur tu eini, yra toks požiūris: esame tauta, kuri padeda kitiems, nepaisant tautybės, iš kur atvykai ir kitų kontekstų, – tu esi žmogus ir palaikai kitą visuomenę“, – minėjo T. Varghese.

Save ji apibūdino kaip tolerantišką ir priimančią žmones bei jų kultūrą – nesvarbu, iš kur jie yra, kokia jų ekonominė situacija, religiniai įsitikinimai. Indės manymu, būtent tai padėjo įsitvirtinti Lietuvoje.

Nuraminta baimė per pirmą karantiną, bet vienišumas per antrąjį

T. Varghese Lietuvoje gyvena ir įsisukus koronaviruso pandemijai. Anot jos, pavasarį, pirmosios bangos metu įvedus karantiną, klausimas „O jeigu kas nors man nutiks?“ buvo didžiausias rūpestis. Ji teigė turėjusi nuogąstavimų, kur reiktų kreiptis, jeigu užsikrėstų virusu, ar jai būtų suteikta pagalba, ar ją gydytų kaip užsienietę, ar vienodai – kaip lietuvius.

„Mane nudžiugino tai, kad tuo metu ir Sveikatos apsaugos ministerija, ir kitos įstaigos situaciją vertino labai rimtai ir vienodai saugojo visus. Dėl priimtų sprendimų aš jaučiausi rami, žinojau, kad jeigu kas nors būtų negerai, man nereikės jaudintis, nes aš esu Lietuvoje, čia stipri sveikatos sistema ir manimi būtų pasirūpinta“, – apie savijautą pavasarį pasakojo indė.

Pašnekovė pridūrė, kad ir universitetas bendrauja su visais darbuotojais bei studentais, užtikrina, kad nutikus nelaimei išties pagalbos ranką. Vis dėlto ji pripažino, kad per antrą karantiną jaučiasi vieniša, išsigandusi, kita vertus, yra nemažai darbų, nuolat vyksta skambučiai per programas „Zoom“ ir „Skype“, tik įpratus aktyviai leisti laiką su draugais nesmagu tiek ilgai sėdėti prie kompiuterio.

„Mes iš tikrųjų tampame vienišais žmonėmis: mažiau bendraujame, neiname susitikti gyvai, net į tą pačią parduotuvę rečiau einame. Dėvime kaukes, nuolat dezinfekuojamės, bet vis tiek širdyje nuolat kirba baimė. Labai sunku prisitaikyti prie tokios situacijos, ypač kai esi užsienietis, nebent turi galimybę susimatyti ir pasikalbėti. Kiek kartų mes galime kalbėtis telefonu ar per feisbuką? Iš tikrųjų jau apie 8 mėnesius niekur neinu“, – sakė T. Varghese.

Mes iš tikrųjų tampame vienišais žmonėmis: mažiau bendraujame, neiname susitikti gyvai, net į tą pačią parduotuvę rečiau einame

Kaip su COVID-19 liga kovoja gimtinė?

Moteris minėjo, kad Indijoje gyvenantys artimieji labai jaudinasi dėl jos, atrodo, net labiau nei dėl savęs.

„Suprantate, mes įpratę gyventi kartu ir iškilus bėdai kiekviena mama norės padėti savo vaikui. Bet šiuo atveju nėra galimybių jai atvykti, pabūti šalia“, – atsakė T. Varghese.

Ji pasakojo, kad artimieji jaudinasi ir dėl situacijos Indijoje, o jos sesuo, su vyru ir vaikais gyvenanti kartu su mama, dirba slaugytoja. Pasak pašnekovės, bent gimtoji Keralos valstija gana gerai tvarkosi su pandemija: karantinas, paskelbtas kovo antroje pusėje, nėra labai griežtas, bet galioja iki šiol. Be to, buvo išmoktos nesenos pamokos.

„2018 metais Keralą maždaug 2–3 mėnesius merkė musoniniai lietūs, tą vasarą kritulių buvo labai daug. Tokio masto potvynio valstija nebuvo mačiusi kone 100 metų, maždaug 500 žmonių žuvo. Valdžia nebuvo tam pasiruošusi, gyventojai nežinojo, ką daryti. Tuo metu valstijos bei regionų valdžia dirbo kartu, kad išgelbėtų kuo daugiau gyvybių“, – kaip vieną iš susitelkimo pavyzdžių minėjo pašnekovė.

Taip pat Kerala patyrė Nipos viruso protrūkį. Šį virusą, pasak T. Varghese, paskleidė šikšnosparniai. Apsirgo daug žmonių, dalis mirė, nes virusas labai sparčiai paveikdavo organizmą. Pasak pašnekovės, anuomet valdžia ėmėsi priemonių, kad suvaldytų viruso plitimą, todėl ir koronaviruso pandemijos fone jau buvo žinoma, ką daryti.

„Buvo didelių pamokų ir jas išmokus dabar pritaikoma tai, kas anuomet veikė. Todėl šįkart valdžia sugebėjo apsaugoti pažeidžiamą visuomenės dalį Keraloje“, – sakė moteris.

T. Varghese teigimu, dar vienas aspektas, kuris prisidėjo prie infekcijos suvaldymo, – privačių ligoninių teikiamų paslaugų kainų kontrolė. Pasak pašnekovės, ne kiekvienas koronavirusu užsikrėtęs pacientas keliauja į valstybinę ligoninę, nes gali trūkti lovų ar medicinos personalo, o privačios ligoninės Indijoje yra gana brangios.

„Jeigu jauti koronaviruso simptomus – pakilusi temperatūra, kamuoja kosulys, – keliauji į artimiausią ligoninę, net jei ji privati. Pandemijos metu valdžia įvedė taisyklę privačioms ligoninėms: jei jose gydomi COVID-19 pacientai, gydymas yra pigesnis. Net jei pacientą teko išplėšti iš mirties nagų, teko ventiliuoti plaučius, ligoninė negali labai stipriai įkainoti gydymo“, – pasakojo T. Varghese.

Pašnekovės teigimu, vietos valdžioje yra po atsakingą asmenį, lankantį gyventojus: jis domisi, ar jiems nieko netrūksta, esant reikalui parūpina pagalbą, paramą. Ypač reikia rūpintis senjorais ar nuošaliau gyvenančiais tautiečiais.

Moteris minėjo, kad Indijoje gyvenantys artimieji labai jaudinasi dėl jos, atrodo, net labiau nei dėl savęs.

Lietuvos ilgesys namuose

Doktorantūrą bebaigianti indė ketina likti Lietuvoje. Nors į Lietuvą ji atvyko 2013-aisiais, iš tikrųjų čia praleido apie 4 metus: po pirmo semestro pagal studentų mainų programą T. Varghese išvyko į Suomiją, ten mokėsi vienus metus; baigusi magistro studijas netrukus turėjo grįžti į Indiją, nes per pusmetį nepavyko susirasti darbo.

„Lietuva visada buvo mano mintyse ir jaučiau, kad ilgiuosi kažko svarbaus savo gyvenime. Jaučiau, kad kažką palikau Lietuvoje, tad ėmiau galvoti, kaip galėčiau grįžti. Nors gavau gana gerą darbą Indijoje, nebuvau laiminga. Esu įsitikinusi, kad net jei žmogus turi puikų darbą, gauna didelę algą, bet nesijaučia laimingas ir patenkintas, tai nėra prasmės gyventi tokioje vietoje.

Ji ėmė domėtis, kaip galėtų grįžti į Lietuvą, ir nusprendė tęsti mokslus – įstojo į doktorantūrą KTU. Šis momentas, pasak pašnekovės, buvo vienas laimingiausių gyvenime.

„Tu leidi savo laiką, bet neprasmingai, todėl nesi laimingas. Todėl nusprendžiau vėl atvykti į Lietuvą. Man pasisekė, kad galėjau studijuoti doktorantūroje. Buvo tik viena vieta universitete, aš pateikiau prašymą ir įstojau. Labai džiaugiuosi, kad priėmiau sprendimą grįžti į Lietuvą“, – pasakojo T. Varghese.

Taip pat skaitykite