Lietuvoje

2020.12.30 20:20

Niekieno žemė tarp Lenkijos ir Lietuvos: po dienos darbų laukuose naktį tekdavo ginklu saugoti trobą, kad jos nepadegtų kaimynas

Aurimas Švedas, LRT RADIJO laida „Istoriko teritorija“, LRT.lt2020.12.30 20:20

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, taikos įsivyravimo kai kur teko laukti gerokai ilgiau. Viena tokių teritorijų – paribio žemės tarp Lenkijos ir Lietuvos, trejetą pokario metų nepriklausiusios nė vienai valstybei. Dalis šių kraštų gyventojų, nelaikę savęs nei lenkais, nei lietuviais, norėdami saugiau gyventi, tautinę tapatybę privalėjo rinktis, kiti gi išeitimi tematė pasitraukimą iš gimtųjų žemių.


Smurtą istorikai vis dažniau imasi interpretuoti kaip analitinę kategoriją, kuri gali padėti geriau suprasti tai, kas 20 a. pradžioje vyko Vidurio Rytų Europoje, pamatyti jungtis tarp Pirmojo pasaulinio karo paliktų neišspręstų konfliktų ir per Antrąjį pasaulinį karą įvykusių žiaurumo aktų. 1920-1923 m. neutraliosios zonos statusą turėjusi teritorija tarp lenkų užimto Vilniaus krašto ir Lietuvos, taip pat dažnai pasižymėjo nesantaikos protrūkiais, sako tai tyrinėjęs Lietuvos istorijos instituto vyresnysis mokslinis darbuotojas dr. Tomas Balkelis.

„Kalbame apie gana didelę teritoriją, tai yra 400 kilometrų ilgio ir 12 kilometrų pločio juostą, kuri tęsėsi nuo Vištyčio iki Zarasų, joje gyveno apie 30 tūkst. gyventojų. Ir nėra jokios centrinės valdžios, ji atiduota į vietinių milicijų rankas – yra lenkų Milicja Ludowa Pasa Neutralnego bei Lietuvos šaulių organizacija, ir vadinamieji lietuvių partizanai, kurie dažnai veikia bendruose būriuose.

(...) Atvejis įdomus tuo, kad kol gyvavo neutralioji zona, o ji gyvavo tik trejus metus, joje yra nepaprastai daug bjaurių, žiaurių dalykų. Daug teroro, kankinimų, įkaitų žudymo atvejų. Ir kas labai brutalu, kad dalyvauja ne vien milicijos, ginkluotų karių vyrai, bet ir kaimynas prieš kaimyną“, – LRT RADIJO laidai „Istoriko teritorija“ sakė T. Balkelis.

Neutraliąja zona šis ruožas, tarpininkaujant Tautų sąjungai, paskelbtas 1920 m. lapkričio 29-ąją, praėjus daugiau kaip mėnesiui po to, kai generolo Liucjano Želigovskio kariuomenė užėmė Vilnių. Įtampa tarp dviejų valstybių tęsis ir po zonos panaikinimo, iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios bei abiejų okupacijos, ir vienaip ar kitaip veiks šių žemių gyventojus – lietuvius, lenkus, gudus, žydus bei savęs nė vienai tautai nepriskiriančius „tuteišus“.

„Norėdami išgyventi, jie dažnai privalo rinktis, kuriai pusei priklauso. Nes likus be socialinės paramos tinklo, be tapatybės, tau gresia pavojus, tu gali būti apkaltintas nelojalumu“, – sakė T. Balkelis.

Neretas iš fronto grįžęs vyras tebeturėjo ginklą, o jaunos pokario valstybės rėmėsi ir dar besiformuojančiomis nacionalinėmis kariuomenėmis, ir nemažai savarankiškumo turėjusiomis sukarintomis organizacijomis.

„Organizacijos kaip Šauliai, latvių Aizsargai, estai turėjo ir tebeturi Kaitseliit, suomiai irgi turėjo vadinamąsias Baltąsias milicijas. Tai yra paramilitarinės struktūros, kurios egzistuoja šalia valstybinių, dažnai kaip pusiau nepriklausomi dariniai, jų funkcija yra įtraukti piliečius į politinius projektus, kad jie gintų savo naująsias tėvynes“, – kalbėjo istorikas.

Dažnai savigynos būriai veikė konkrečiose teritorijose. Kaip pasakoja T. Balkelis, vieni ryškiausių pavyzdžių lietuvių pusėje buvo Perlojoje, Širvintose, lenkų – Varviškėje, Giedraičiuose, Avižonyse.

„Esi ūkininkas, dieną dirbi lauko darbus, o vakare, pasiėmęs šautuvą, eini saugoti savo sodybos, kad kaimynas atėjęs nepadegtų“, – sakė T. Balkelis. Kita išlikimo strategija – pasitraukimas, tačiau ne visi turėjo kur, o ryžtis rizikuoti buvo sudėtinga.

Yra nemažai atvejų fiksuota, kai lietuvių ūkininkai, pavyzdžiui, gyvenantys Lazdijų apylinkėse prie Liudvinavo, ieško žemės pirkti giliau Lietuvoje, centrinėje dalyje. Jie nori išsikraustyti, nes smurtas trukdo gyventi. Tokių atvejų buvo nemažai, nors reiškinys ne masiškas, taip pat žinau, kad vyko ir lenkų išsikraustymas. Jeigu tiksliau, kai 1923 m. pavasarį buvo panaikinta neutralioji zona ir Lietuvai atiteko Širvintų ir Giedraičių apylinkės, daugybė lenkų, kad nepasiliktų tarpukario Lietuvos valstybėje, persikraustė arčiau Vilniaus, į Lenkijos teritoriją“, – pasakojo laidos pašnekovas.

Be to, pagalbos prisišaukti buvo bandoma ir oficialiais kreipimaisis į nacionalinę valdžią ar dar aukščiau.

„Populiarus būdas reaguoti buvo grupiniai skundai, peticijos, kurios buvo siunčiamos ir Lietuvos, ir Lenkijos vyriausybėms, bet taip pat ir Tautų sąjungai. Yra išlikę nemažai grupinių skundų, kuriuose Zervynų, Marcinkonių, Kabelių, dar kelių Dzūkijos kaimų bendruomenės, daugybė pavardžių, pasirašo ir reikalauja: nutraukite lenkų smurtą, kuris vyksta mūsų krašte, prijunkite mūsų kaimus prie Lietuvos“, – kalbėjo Istorijos instituto tyrėjas.

1923 m. vasarį Tautų Sąjungai padalijus zoną padalijo Lietuvai ir Lenkijai, o netrukus ir nusprendus demarkacinę liniją laikyti tarpvalstybine sieną, čia gyvenusieji pateko po vienos ar kitos valstybės jurisdikcija.

Kaip aiškina T. Balkelis, karinė demobilizacija ne visuomet reiškia kultūrinę demobilizaciją – tyrinėtojai šiuo terminu apibūdina situaciją, kai ne tik sudėti ginklai, tačiau ir įvyksta buvusių karių socialinė integracija, savotiškas susitaikymas su priešu. Buvusioje demilitarizuotoje zonoje viso tarpukario laikotarpiu incidentai kartodavosi.

„Žinome, kad žmonės, kurie smurtavo, daugiausia šauliai ir milicijų būrių nariai, tiek lenkų, tiek lietuvių pusėje dažnai nueidavo dirbti į pasienio struktūras. (...) Daug jų gavo žemės, apsistojo tame pačiame krašte Lenkijos ir Lietuvos pasienyje. Smulkūs incidentai nuolatos kartojasi per visą tarpukarį – grobiami pasieniečiai, apsišaudoma, yra vienas kitas pasieniečio nužudymo atvejis. Pasienyje taip pat vyksta šešėlinis, mažai tyrinėtas gyvenimas – vyksta didžiulė kontrabanda, nes siena vis tik yra pralaidus darinys, be to, nepamirškime, kad tarpukario Vilniaus krašte pragyvenimo lygis buvo gerokai mažesnis, negu tarpukario Lietuvoje“, – sakė istorikas.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Istoriko teritorija“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.