Lietuvoje

2020.11.27 21:12

Kandidatė į švietimo ministrus žada nepopuliarius sprendimus: atėjau ne dėl politinių dividendų

Mindaugas Jackevičius, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2020.11.27 21:12

Kandidate į švietimo, mokslo ir sporto ministrus siūloma laikinai Kauno technologijos universitetui vadovavusi bei ėjusi prorektorės pareigas konservatorė Jurgita Šiugždinienė. Ji tikina, kad į šį postą ateina susikrauti ne politinių dividendų ir žada spręsti įsisenėjusias švietimo sistemos problemas.

– Ponia Šiugždiniene, pas prezidentą dar nebuvote. Kiek žinau, kitą savaitę apsilankysite, bet gal jau buvo pasikvietę prezidento patarėjai?

– Buvau susitikusi su prezidento patarėjais.

– Keli patarėjai egzaminavo?

– Na, nesakyčiau, kad egzaminavo, buvo tikrai dalykiškas pokalbis apie programą. Kalbėjausi su 3 patarėjais ir dar keliais nuotoliniu būdu.

Dienos tema. Kandidatė į švietimo, mokslo ir sporto ministrus Šiugždinienė: atėjau į šią poziciją tikrai ne dėl politinių reitingų

– Koks įspūdis? Sutapo vizijos?

– Įspūdis tikrai geras, labai konstruktyvus pokalbis. Man tas pokalbis labai svarbus, nes norisi turėti bendrą matymą arba bent jau panašius matyti dalykus, kad ateityje turėčiau, jeigu tapsiu ministre, paramą ir prezidentūros palaikymą.

– Skaičiau ne vieną interviu su jumis, kai buvo paskelbta, kad jūs esate kandidatė į ministrus. Šiek tiek konkretumo pasigedau, bet apie viską iš pradžių. Pirmiausia – apie prastus moksleivių pasiekimus, apie kuriuos signalizuoja tarptautiniai tyrimai ir brandos egzaminų rezultatai. Štai matematikos egzamino vasarą neišlaikė 32 proc. abiturientų. Ką darysite, kai tapsite ministre?

– Daug dalykų, kuriuos reikia peržiūrėti. Pirmiausia, jeigu kalbame apie ugdymo rezultatus, reikia kalbėti apie ugdymo turinį. Šiuo metu tas procesas jau vyksta, tai tikrai pasigilinsiu, kaip tas procesas vyksta, nes nuo ugdymo turinio taip pat labai daug priklauso ir kokie bus mūsų moksleivių rezultatai. Taip pat ugdymo turinys, kaip žinoma, yra susijęs su pedagogų pasirengimu. Čia kita sritis, kurioje laukia daug darbų. Tai ir pedagogų kvalifikacijos kėlimas, ir pedagogų rengimas, pedagogų rengimo centrai – daugybė darbų, kurie yra svarbūs tam, kad ugdymo rezultatai būtų geresni, negu yra dabar.

– Konservatorių programoje, kurią jūs rengėte, beje, įrašyta, kad sieksite, kad mokytojai turėtų magistro laipsnį. Kaip tai pasieksite, kai dabar Lietuvoje ir kolegijos ruošia pedagogus?

– Mūsų programoje pasakyta, jog tikrai mes nesiekiame, kad šiandien ar rytoj visi pedagogai, kurie dėsto bendrojo ugdymo mokyklose, įgytų magistro laipsnį. Tam reikalingas protingas periodas, tam reikalingos sąlygos, bet mes dairomės į kitas pažangias valstybes ir matome, jog bendrojo ugdymo mokyklose pedagogai turi magistro laipsnį, ir tai yra labai svarbu, kad mūsų jaunąją kartą mokytų gerai pasirengę žmonės.

– Tie, kurie turi magistro laipsnį, bus kaip nors finansiškai skatinami?

– Manyčiau, būtų galima galvoti ir apie finansinį skatinimą.

– Tyrimai byloja apie labai didelius skirtumus mieste ir kaime. Ir jūs pati kalbate apie tai, kad vaiko ateities neturi nulemti tai, kur jis gimė. Ko konkrečiai imsitės, kad suvienodintumėte mokslo kokybę?

– Na, čia turbūt vienas pagrindinių mano tikslų. Nesvarbu, kur tu gyveni ar kokia tavo šeimos socialinė situacija, kad tikrai galėtum įgyti perspektyvą suteikiantį išsilavinimą. Ir čia yra keli dalykai: vienas momentas, kad mums reikia užtikrinti, jog ir mažuose miesteliuose būtų kokybiškas ugdymo procesas. Jeigu dar šiandien mažose mokyklėlėse mokoma jungtinėse klasėse ir ugdymo kokybė mūsų netenkina, tai mes turėtume imtis tam tikrų sprendimų. Ar pavėžėti į kitą mokyklą, ar kaip nors kitaip spręsti.

Bet, žinoma, noriu pabrėžti, kad vien kalbėti apie mažų mokyklų ar neskaitlingų mokyklų uždarymą tikrai nevertėtų. Manau, mes turime galvoti ir apie naujos kartos mokyklas. Aš labai norėčiau, kad rajonuose, kaimuose atsirastų naujos kartos mokyklų, kurios būtų tarsi pokyčių katalizatoriai, ir kad tie vaikai, kurie šiandien neturi galimybių prisiliesti, tarkim, prie laboratorijų, neturi galimybių išbandyti mėgintuvėlio, neturi ir neformaliojo ugdymo galimybių, tų galimybių turėtų. Ir tai, man atrodo, galėtų būti tarsi sniego gniūžtės efektas.

– Kad taptų traukos centru ir iš kaimų, mažų miestelių vyktų būtent į tą mokyklą?

– Būtent. Dar vienas svarbus dalykas, kurį norėčiau pabrėžti, kad mes tikrai turime atkreipti daugiau dėmesio į mokyklas, kurioms šiandien nesiseka. Mes turime sukurti sistemą, kad tos mokyklos, kurių rezultatai yra prastesni – mes tą puikiai matome, metai iš metų kai kurioms mokykloms nekaip sekasi, – mes turėtume vykdyti stebėseną, vertinimą ir turėtume suteikti toms mokykloms realų paramos paketą. Tai galėtų būti ir direktoriai iš kitų mokyklų, kurie galėtų paremti, konsultuoti tų mokyklų, kurioms nesiseka, vadovus. Tikrai negalime jų palikti likimo valiai.

– Jūs jau paminėjote jungtines klases. Ir iš tiesų tyrimai rodo, kad labai prasti rezultatai jungtinėse klasėse, tačiau ministerija iki šiol toleravo ir leido tas klases jungti. Ar jums užteks politinės valios atsisakyti, uždrausti jungtines klases, nes tai reikštų ir tam tikrų mokyklų, mažų mokyklų uždarymą?

– Na, kaip jau minėjau, pagrindinis tikslas yra kokybė. Ir, man atrodo, kiekvienam iš mūsų, kurie turime vaikų, svarbiausia, kad vaikas turėtų galimybę įgyti kokybišką išsilavinimą. Čia turėtų būti pagrindinis principas, reikia kalbėti su savivaldybėmis, reikia žiūrėti protingai. Ir tas pavėžėjimas turi būti racionalus, na, šiandien mes turime tokių atvejų, kad dėl savivaldybių ribų mes kartais vaikelį vežame į kitą mokyklą, kuri yra žymiai toliau negu mokykla už savivaldybės teritorijos, kitoje savivaldybėje, tai, manau, čia reikia daug pokalbių su savivaldybėmis, nes tai savivaldybių atsakomybė. Manau, kartu mes tikrai galime surasti sprendimą ir užtikrinti, kad mūsų vaikai įgytų kokybišką išsilavinimą.

– Retas atvejis, kad savivaldybė sutiktų, kad tėvai sutiktų su mokyklų uždarymu. Ar esate pasiryžusi dėl tos kokybės, kaip jūs sakote, paaukoti ir politinius reitingus?

– Na, aš tikrai nesivaikau politinių reitingų ir atėjau į šią poziciją tikrai ne dėl politinių reitingų. Atėjau, nes noriu matyti realų pokytį, ir tikiuosi, kad esu pajėgi kalbėtis. Jūs labai akcentuojate mokyklų uždarymą. Atidarykime mokyklų, atidarykime šalia gerą mokyklą – savivaldybei tai yra labai svarbu. Atidarykime arba sustiprinkime jau esamą mokyklą, ką padarė Didžioji Britanija, ką padarė kitos šalys – ne tik racionalizavo tinklą, bet ir įdiegė tam tikrų pokyčių, atidarė naujų visai kitos kartos mokyklų.

– Ponia Šiugždiniene, Jūs kalbate, kad imsitės lyderystės dėl Nacionalinio partijų susitarimo dėl švietimo, ir sakote, kad būtina įtraukti ir opoziciją, ir valdančiojoje koalicijoje esančias partijas. Bet kam to reikia? Ar tai nepanašu į laiko stūmimą? Ar manote, kad iš principo įmanoma susitarti švietimo srityje? Paskaičius programas matyti, kad „valstiečių“ programa visiškai skiriasi nuo konservatorių. Tai ką jūs norėtumėte tame susitarime įteisinti?

– Manau, tai yra be galo svarbu, nes tikiu, kad tiek „valstiečių“, tiek konservatorių, tiek liberalų – visų mūsų tikslas yra tikrai geresnė švietimo sistema. Susitarimas mums leistų sutarti dėl bendrų tikslų ir bendros krypties. Niekas nesako, kad jis turi būti labai detalus ir kalbėti apie detalias priemones.

Mums svarbu, kad valstybė labai aiškiai deklaruoja, kokius tikslus švietimo sistemai kelia. Tuomet galima kalbėti ir apie tam tikras finansavimo projekcijas, ir tas susitarimas mums leistų ne bėgti, kaip dabar paknopstom keičiant ir keičiant sistemą neįsigilinus, neaptarus, o žiūrėti į priekį ir tikėti, kad nebūtinai tas pokytis įvyks šiandien. Kaip jūs sakote, politiniai dividendai... Jų nebus. Jų nebus, jeigu kas nors tikisi politinių dividendų šitoje kėdėje, tai gali tai pamiršti. Galbūt tie politiniai dividendai ir tas pokytis ateis po penkerių ar dešimties metų, nes tai yra švietimo sistema. Mes kalbame apie kartų pokyčius.

– Kiek suprantu, dėl rezultatų esate pasiryžusi, jeigu reikės, aukoti ir savo populiarumą?

– Tikrai taip, tikrai nesivaikau populiarumo. Smagu, kada žmonės mėgsta, kada žmonėms patinka, bet, manau, rezultatas, kokybė, vaikų ateitis yra žymiai svarbesnis dalykas.

– Dar noriu paklausti apie aukštąjį mokslą – kokių sisteminių reformų reikėtų aukštajame moksle? Štai Europos bendradarbiavimo ir plėtros organizacija sako, kad reikėtų skatinti universitetų specializaciją, daug metų kalbėta apie universitetų jungimą Lietuvoje. O kaip jūs manote, kas būtų tas receptas aukštajam mokslui?

– Na, turbūt vieno geriausio recepto tikrai nėra. Yra būdų, kaip galima stiprinti aukštąjį mokslą, ir pirmiausia, man atrodo, reikėtų peržiūrėti valdymo ir finansavimo modelį. Aš manyčiau, kad finansavimas turėtų būti grįstas sutartimis su aukštosiomis mokyklomis. Finansavimas turėtų būti stabilesnis.

– Nebe krepšeliais?

– Krepšelis yra studijų krepšelis. Kalbu apie bendrą universitetų finansavimą mokslui ir studijoms, manau, jis turėtų būti sutartinis ir bent 3 metų, kad aukštoji mokykla galėtų planuoti pokyčius ir ne tik bijoti kitų metų, laukti rezultato, kaip čia bus, ar ateis tiek krepšelių, ar daugiau, ar mažiau. Manau, verta diskutuoti ir apie krepšelio likimą. Ir, ko gero, pagalvoti, ar tikrai toks finansavimo modelis pasiteisina. Sakyčiau, būtina, kad nereikėtų žeminti kokybės kartelės, ypač universitetų lygiu, bet matyčiau didžiulį poreikį didinti krepšelio kainą, tai yra finansavimą vienam studentui.

Mes šiandien atsiliekame dvigubai. Mokslas yra labai svarbi dedamoji, mokslą mes šiandien taip pat prastai finansuojame. Ir čia, mokslo srityje, taip pat yra labai daug ką nuveikti.

– Ką darysite su kolegijų sektoriumi, kuris dabar, galima drąsiai sakyti, merdi, nes jų studentus nusivilioja universitetai, kurie irgi stokoja studentų, kasmet mažėja abiturientų ir jie priima su labai žemais balais?

– Man visuomet gaila, kad ta mūsų konkurencija vyksta čia, viduje. Verdame savo katile ir nekonkuruojame užsienyje, nekonkuruojame globaliai. Man atrodo, reikia sėsti prie bendro stalo ir išsigryninti kolegijų, universitetų misijas. Na, ir atsakomybes. Turi būti labai aišku, kokias kompetencijas ugdo kolegija, kokias kompetencijas ugdo universitetas.

Turbūt nėra visai normalu, kad šiandien kolegijose studijuoja žymiai mažiau studentų negu universitetuose. Jeigu mes apsidairysime Europoje, matysime visiškai kitokį vaizdą. Todėl, kad natūralu, jog universitete studijos yra žymiai brangesnės, ten yra mokslo dedamoji. Na, ir paprastai didelė dalis mūsų specialistų turėtų būti rengiami kolegijų, profesinio ugdymo lygmeniu. Šiandien ta piramidė yra apsivertusi.

– Esate sakiusi, kad mėgstate greitus rezultatus. Kaip žinome, švietime greitų rezultatų nebūna. Kaip matuosite savo darbo sėkmę ar rezultatus?

– Na, čia esu įvardijusi kaip savo silpną vietą. Kažkas tą klausimą kėlė. Suprantu, kad greitų rezultatų nebus, ir esu pasiruošusi ir ilgiau laukti rezultato. Bet mano pagrindinė kryptis – didžiulių skirtumų mažinimas. Ir jeigu tas skirtumas, kuris šiandien egzistuoja, apie kurį kalba ir tarptautiniai ekspertai, pusantrų metų tarp vaikų, kurie baigia mokyklas, yra šitoks ugdymo skirtumas, tai mano tikslas būtų tą skirtumą sumažinti ir panaikinti.