Nuo smurtinio žingsnio jaunuolius sustabdžiusi Irena ištarė: jei mirsime, laiminu jūsų mirtį

Domantė Platūkytė, LRT.lt
2021.01.08 05:30
Irena Kubilienė

„Savo tautinio kostiumo garbe prisiekiu, kad protestuosiu, jei kas nors kalbės netiesą“, – tokiais drąsiais žodžiais Sausio 13-ąją parlamento gynėja Irena Kubilienė kreipėsi į atvykusius SSRS deputatus. I. Kubilienė ne tik dalyvavo susitikime su deputatais, bet ir išsaugojo juostas, uždėtas ant žuvusiųjų kapų, o galbūt ir sustabdė didesnį kraujo praliejimą, įkalbėjusi vaikinus į tankus nemesti Molotovo kokteilių.

Parlamento gynėja I. Kubilienė – Lietuvos kultūros fondo Knygnešio draugijos vadovė, socialinių mokslų daktarė, Sausio įvykių metu buvusi tuometinio Pedagoginio universiteto Anglų kalbos katedros docentė.

Sausio 13-osios trisdešimtmečiui skirtą projektą galite rasti čia.

Radijas buvo kaip tekantis kraujas žmoguje

1991-aisiais I. Kubilienė gyveno Antakalnyje, tad matė viską, kas vyksta Šiaurės miestelyje, kuriame buvo dislokuota sovietų kariuomenė. Kaip sako pati docentė, radijas tada buvo kaip duona – ji pati skambino į parlamentą ir pasakojo, kad mato tankus, pajudėjusius iš Šiaurės miestelio.

„Per rūką matėsi, kaip jie bando važiuoti“, – prataria I. Kubilienė.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Vytauto Butkaus nuotr.

Skambindavo ir tada, kai kas nors keldavo įtarimą. Būdavo, eini Gedimino prospektu ir matai, kad prie banko būriuojasi labai keisti žmonės – kažkokie vieno tipo piliečiai, tada imi ir skambini, sako I. Kubilienė.

O kai radijas nutyla – be galo baisu.

„Atsimenu, vieną kartą iš ryto negirdžiu nieko – radijas nekalba. Nes radijas buvo kaip tekantis kraujas žmoguje, kad žinai, jog esame gyvi. O kai staiga radijas nekalba? Kažkas baisaus“, – prisimena pašnekovė.

Link parlamento bėgo tekini

O žmonių vienybė buvo neišpasakyta, sako docentė. Tą naktį, kai užėmė Televizijos bokštą, kartu su vyru ji buvo trumpam grįžusi namo – sušilti ir pailsėti. Tačiau gavusi žinią, kad prasidėjo šturmas, kad jau užėmė Televizijos bokštą, o tankai juda ir jau į kalną važiuoja, vėl išskubėjo.

Atsimenu, vieną kartą iš ryto negirdžiu nieko – radijas nekalba. Nes radijas buvo kaip tekantis kraujas žmoguje, kad žinai, jog esame gyvi.

„Su vyru išlėkėme į Antakalnį. Buvo gražu žiūrėti, kaip žmonės bėga – jaunimas daugiausiai. Link parlamento bėgo, iš Antakalnio į centrą“, – pasakoja I. Kubilienė.

Sausio 13-oji
Sausio 13-oji / Sauliaus Misiuko nuotr.

Išbėgus į gatvę į savo automobilį docentę kartu su vyru priėmė pro šalį važiavęs žmogus, kuris abu išleido šalia dabartinės Lukiškių aikštės. O ten – tekini link Aukščiausiosios Tarybos rūmų bėgantys žmonės. Tačiau panikos nebuvo, priduria moteris.

„Paliko begalinį įspūdį, kai kunigas mus laimino, kai Landsbergis kreipėsi į visus per langą pusiau išlindęs. Tos maldos, giesmės... Nemanau, kad buvo baisu – iš pradžių nebuvo baisu. Mes su vyru ten prabuvome iki pusės keturių su Knygnešio draugijos vėliava. Sakiau, kad jeigu mirsime, tegu būna su mumis ir Knygnešio draugijos vėliava“, – prisimena I. Kubilienė.

Žinojo, kad gali mirti

Prie parlamento pabuvusi iki ryto, kartu su vyru I. Kubilienė patraukė į Pedagoginį universitetą, kur išsivirė arbatos ir pasiėmusi kolegės magnetofoną pradėjo įrašinėti, ką matė ir kas įvyko naktį. Tiesa, magnetofone buvo anglų ir prancūzų kalbos įrašai, todėl jos įrašytame pasakojime protarpiais girdisi anglų ir prancūzų kalbos žodžiai.

Irena Kubilienė
Irena Kubilienė / E. Blaževič/LRT nuotr.

I. Kubilienė neslepia – suprato, kad privalo dokumentuoti tai, ką patyrė: „Įrašiau tai, ką matau, kodėl atėjome čia, sakiau, kad žinau, jog jei prasidės puolimas, mes visi galime žūti, bet bus kitos kartos po mūsų. Sakiau, kad bijoti negali, nes giname savo tėvynę ir savo tautos perspektyvą“.

Priėjau prie jų, sakau: „Leiskite paspausti ranką, žinau, kam jūs pasiryžę. Jei mirsime, laiminu jūsų mirtį“.

Docentė pripažįsta, kad šio įrašo negalėjo klausyti visus 30 metų: „Man kažkas užgniauždavo širdį, atrodė, kad tie išgyvenimai vėl atsinaujins“, – sako ji bei priduria, kad įvykius įrašinėjo ir kitas dienas.

Apsirengusi tautiniais rūbais – į susitikimą su SSRS deputatais

Rytą po kruvinos nakties – į susitikimą su SSRS deputatais. I. Kubilienė dalį mokslų išėjo Minske, nuo to laiko palaikė ryšį su viena kolege, kurios vyras dirbo karo mokykloje, buvo pulkininkas.

„Kai Bučelytė pasakė, kad viskas, mus jau okupuoja, aš pagalvojau, kad turiu jam paskambinti – gal jis ką gali padaryti? Vyras mane stabdė, sakė: „Kam tu jiems skambini? Juk jie iš tos pačios kategorijos.“ Aš sakiau: „Palauk, gal ką pasakys, gal aš ką galiu padaryti?“

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Nerijos Perlavičiūtės nuotr.

Paskambinau, pasakiau, kad darykite ką nors, nes mūsų žmonių kraujas liejamas, o jis man sako: „Eik miegoti, nusiraminki, nes seniai jau norėjome jūsų fašizmą sustabdyti“.

Pradėjau rėkti, sakau: „Ženia, ar tu nežinai, kad pas mus nėra jokio fašizmo?“ Pradėjau ginčytis, kad esu pasakojusi apie mūsų šalį, kad seniai bendraujame. Tada jis pasakė, kad iš Maskvos važiuoja keturi deputatai, kurie išklausys žmonių skundus“, – LRT.lt sako I. Kubilienė.

I. Kubilienė žinojo, kad turi patekti į susitikimą su deputatais, tačiau supratusi, kad neprasibraus pro minią žmonių, nusprendė apsirengti tautiniais drabužiais – gal taip lengviau pavyks prasibrauti?

Irena Kubilienė
Irena Kubilienė / E. Blaževič/LRT nuotr.

„Mane praleido, įlėkiau į tą salę (ji buvo sausakimša), o ant pakylos jau sėdėjo keturi atvažiavę svečiai. (...) Tada užlipau ant scenos ir pasakiau, kad savo tautinio kostiumo garbe prisiekiu, jog protestuosiu, jei kas nors iš salės kalbės netiesą. Pagalvojau, kad jei ir galiu ką padaryti, tai šitai tikrai galiu. (...)

Užlipau ant scenos ir pasakiau, kad savo tautinio kostiumo garbe prisiekiu, jog protestuosiu, jei kas nors iš salės kalbės netiesą.

Galvojau, ką man blogo gali padaryti? Bet aš galiu ką nors gero padaryti. Ir žmonės tikrai pasakojo tiesą, kaip žuvo, kaip buvo baisu, kaip puolė, kaip tankai važiavo. Pasakojo žmonės ir liudijo. Man nebuvo kur įsikišti, nes visur buvo sakoma tiesa“, – pasakoja docentė.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Jono Jakimavičiaus nuotr.

Tiesa, kartą protestuoti teko: „Net dabar juokas ima – kai kažkas apie Jelciną blogai pasakė, (...) moteriškė pradėjo šaukti: protestuok, Jelcinas mūsų draugas. Tada pakėliau ranką ir sakiau: „Protestuoju, čia vieno individo nuomonė“, – prisimena I. Kubilienė.

Tylus žygdarbis

Ne visiems žinomas I. Kubilienės ir bendraminčių žygis – juostų, kurias dėjo ant žuvusiųjų kapų, išsaugojimas. Pažįstamas kapinių priežiūros specialistas prasitarė, kad būtų gerai, jei juostos būtų išsaugotos. I. Kubilienė pasikvietė savo vyrą, dukrą, būrelį bendraminčių ir kartu su jais nuo juostų nurašė visus užrašus.

„Buvo labai šalta – sausio mėnuo – drėgna, vainikai visi buvo sudėti vienas ant kito. Darbo buvo daugybė, nežinau, ar per vieną dieną viską pabaigėme, regis, ir kitą dieną sugrįžome. Vienas kelia gedulo juostą, o kitas rašo. Grupėmis perrašėme visas tas juostas.

Irena Kubilienė
Irena Kubilienė / E. Blaževič/LRT nuotr.

Pagalvojome, kad tai yra mūsų nepriklausomybės liudijimas, mūsų siekis. Visiškai normalu, kad pasilikę sovietiniai kariūnai gali labai lengvai stengtis panaikinti pėdsakus – turėjome tokią žinią, o gal tai buvo spėjimas“, – kalba parlamento gynėja.

Nuo Sausio 13-osios praėjus dar kuriam laikui, I. Kubilienė sugrįžo į kapines ir kartu su jų prižiūrėtoju nurišo juostas. Ji susitarė, kad pavakare juostas atveš į Pedagoginį universitetą.

„Kas man gali atsakyti? Aš juk docentė, gerbiamas žmogus, Knygnešio draugijos įkūrėja ir veikėja“, – šypteli pašnekovė.

Irena Kubilienė
Irena Kubilienė / E. Blaževič/LRT nuotr.

Juostas į universitetą atvežė tada, kai I. Kubilienė jau buvo namuose. Tačiau neilgai trukus ji sulaukė kolegės skambučio.

„Man skambina ir sako: „Ką tu sau leidi? Čia lavonais dvokia, šitokią krūvą juostų katedroje išvertė“. Aš tai kolegei sakau: „O tu lygiai tą patį sakytum, jei būtų žuvęs tavo brolis, sesuo ar tavo vaikas?“ Ji tada nutilo ir priekaištų nebebuvo. Žinote, tikriausiai nuo jaudulio, negaliu smerkti tų žmonių. Bet kai kurie buvome labai išlepinti tam tikrų privilegijų sovietinėje valdžioje“, – svarsto ji.

Man skambina ir sako: „Ką tu sau leidi? Čia lavonais dvokia, šitokią krūvą juostų katedroje išvertė“.

Kitą dieną atvežtas juostas reikėjo sutvarkyti, nuvalyti. Tačiau ne viena I. Kubilienės kolegė atsisakė tai padaryti, kadangi „buvo partinės“, aiškina pašnekovė. Tada docentė kreipėsi į studentes.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Vytauto Butkaus nuotr.

„Nė viena jų neatsisakė. Kai vėliau rašiau straipsnius, pavadinau jas graikų antigonėmis, kurios apraudoja savo brolius“, – sako I. Kubilienė.

Universitete juostas slėpė dar kelis mėnesius, o vėliau perdavė muziejui.

„Laiminu jūsų mirtį“

Apie Sausio 13-osios įvykius I. Kubilienei ir dabar sunku kalbėti – visi įvykiai ir matyti vaizdai labai ryškūs. Tačiau įsiminė ir žmonių susitelkimas. Eidami prie parlamento žmonės kitiems atnešdavo maisto, o tai darė ir I. Kubilienė.

Ji pasakoja, kad kaimynystėje buvo mėsos parduotuvė, kurioje dirbo jaunas vaikinukas Antanas. Jis norėdavo mėsos duoti nemokamai, sakydavo, kad tegu tai būna jo indėlis į nepriklausomybę. Tačiau, šypsosi I. Kubilienė, tokio pasiūlymo visada atsisakydavo, o išvirusi troškinio jį nešdavo prie parlamento tiems, kurie budi prie smėlio maišų. Ypač pamaitinti stengdavosi budėjusius ukrainiečius, kad, sako pašnekovė, ir jie jaustųsi savi.

Irena Kubilienė
Irena Kubilienė / E. Blaževič/LRT nuotr.

Tą naktį prie jos pribėgo kolegė ir pasakė, kad keturi vaikinukai turi Molotovo kokteilių ir tariasi juos mesti ant atvažiuojančių tankų.

„Priėjau prie jų, sakau: „Leiskite paspausti ranką, žinau, kam jūs pasiryžę. Jei mirsime, laiminu jūsų mirtį“. Jiems tai padarė įspūdį. Sakau: „Mes sukelsime tokį kraujo praliejimą, jei jūs mesite kokteilius, kad žus be galo daug žmonių, o tas kraujas kris ant jūsų. Mes galime laimėti tik tada, jei protestuosime taikiai“.

Jie klausė: „O jei jie pradės šaudyti ir traiškyti, kaip kad darė tenai?“ Tada sakau: „Tada taip, tada aš jus laiminu“. Jie nemetė, jie apsigalvojo. Ačiū Dievui, jie nemetė, jei būčiau ant jų rėkusi, skundusi, jie galbūt būtų visai kitaip pasielgę“, – prisimena I. Kubilienė.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt