Lietuvoje

2020.11.30 05:30

Baškienė norėjo kitokios koalicijos: sulaukiau iš rinkėjų daug priekaištų ir žinučių

Modesta Gaučaitė-Znutienė, LRT.lt2020.11.30 05:30

„Aš linkėjau, kad tai įvyktų, bet, deja, įvyko taip, kaip įvyko“, – apie „valstiečių“ ir konservatorių bendradarbiavimą interviu portalui LRT.lt sakė parlamentarė Rima Baškienė. Ilgametė Seimo narė kalbėjo apgailestaujanti, kad dvi didžiausio rinkėjų palaikymo sulaukusios partijos nesugebėjo sutarti nei prieš ketverius metus, nei dabar.

R. Baškienė yra viena ilgiausiai Seime dirbančių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos (LVŽS) narių. Šių metų spalį politikė į parlamentą buvo išrinkta jau penktai kadencijai. Praėjusiame Seime, kuriame valdantieji buvo „valstiečiai“, jai atiteko pirmosios Seimo vicepirmininkės kėdė, ji sulaukė didelio palaikymo net ir iš tuometės opozicijos atstovų.

Tačiau naujajame Seime R. Baškienei nebuvo siūlyta tapti nei vicepirmininke, nei kitų opozicijai tenkančių pareigų. Interviu portalui LRT.lt ji sakė siūliusi savo kandidatūrą į skirtingas pozicijas, tačiau paskirta nebuvo: „Manau, kad niekur nėra tragedijos. Tragedija būtų, jei Seimas nebesugebėtų dirbti dėl Seimo pirmininko pavaduotojų.“

– Pirmiausia norėčiau paklausti apie praėjusią Seimo kadenciją, nes Jūs buvote pirmąja vicepirmininke. Su kokiais įspūdžiais baigėte praėjusią kadenciją? Ar pavyko išpildyti turėtus lūkesčius, ypač turint omenyje, kad Jūs buvote valdančiosios daugumos atstovė?

– Iš tiesų, darbas sudėtingas, reikalaujantis labai daug laiko. Mano darbo diena prasidėdavo 7 val. ryte ir baigdavosi vėlai vakare. Pareigos, kurios man atiteko kaip Seimo pirmininko pirmajai pavaduotojai, buvo su Seimo pirmininku derinti posėdžių darbotvarkes, sesijos darbų programas, koordinuoti Seimo komitetų, komisijų veiklą.

Rūpesčių buvo daug ir save atiduodavau šitam darbui. Galbūt sąlyčio su frakcija, laiko, kurį galėčiau skirti bendravimui su frakcijos nariais, likdavo vis mažiau ir mažiau. Rūpesčius dar padidino karantinas, išties, COVID-19 visa epopėja, atėjusi į mūsų pasaulį, ir papildomi teisės aktai. Reikėjo derinti darbotvarkes, jose surasti vietos įstatymams pateikti, juos svarstyti. Tas krūvis ir vien toks techninis dėliojimas ir rūpinimasis, kad Seimas galėtų sklandžiai dirbti.

Na, iš tikrųjų, visada norisi, kad Seimo darbas būtų sklandesnis, kad daugiau būtų etikos, moralės, susikalbėjimo.

Ar tokie lūkesčiai buvo? Na, iš tikrųjų, visada norisi, kad Seimo darbas būtų sklandesnis, kad daugiau būtų etikos, moralės, susikalbėjimo. Kaip visada Seimuose, tai yra politikai, tai yra skirtingų nuomonių žmonės, tai yra asmenybės. Ne visada pavykdavo rasti kompromisą, buvo skirtingų nuomonių išraiškų. Bet tiek pirmininkaudama posėdžiams, tiek apskritai visada stengiausi bendrauti su visomis frakcijomis, neskirstyti į valdančiuosius ir opoziciją, o laikytis statuto, visiems būti teisinga.

Gal kai kur ir kai kam atrodė, kad štai – Baškienė bendrauja su opozicija. Bet tai yra žmogiškas bendravimas, jis veikia, ir kitaip neįmanoma, užimant tas pareigas ir siekiant vienyti, telkti visus bendram darbui. Seimo darbas man buvo svarbiausias.

– Visą praėjusią kadenciją buvo kalbama apie tai, kad „valstiečių“ frakcija gali skilti, kad yra kažkokių vidinių konfliktų. Kaip buvo iš tikrųjų? Buvo toks momentas, kai atrodė, kad frakcija gali pasukti į skirtingas puses?

– Man labai gaila, kad dalis mūsų kolegų išėjo iš frakcijos. Tai buvo jų apsisprendimas, galbūt jie nejautė to bendrystės jausmo ar nesurado savęs mūsų frakcijoje. Bet frakcijos skilimo nebuvo. Aš pati visą laiką laikiausi nuostatos, kad skubėjimas neduoda gerų rezultatų, kad reikia ginčytis, kalbėtis, diskutuoti, bet neskubėti išeiti, ir ypač tiems, su kuriais kaip komanda atėjome į Seimą.

„Valstiečių“ frakcija, kaip žinote, buvo 58 žmonės, 9 buvo save išsikėlę. Tai didžiulė frakcija, o ją suvaldyti ir visus išgirsti tikrai nebuvo lengva. Tikrai reikia nulenkti galvą prieš Ramūną Karbauskį, jis labai stengėsi vienyti, telkti frakciją, girdėti visus. Na, ne visada pavykdavo. Kaip ir sakiau, kiekvienas esame individualus žmogus, turime savo atskiras nuomones.

Bet apskritai, frakcijoje buvo daug partijos narių, bendražygių. Stengėmės neskubėti ir nesusiskaldyti. Ypač tie, kurie yra partijos nariais. Aš, kaip partijos senbuvė, laikiau tai prioritetu. Į partiją įstojau 1996-aisiais ir niekur nesiblaškiau – neperėjau į kitas partijas. Jūs žinote mano ilgą istoriją, kai buvo „valstiečių“ frakcija 2004–2008 metų kadencijoje, paskui, deja, likome tik trys ir dirbome Mišrioje Seimo narių grupėje, niekur neperėjome.

Buvo laikotarpis, kai buvau viena „valstietė“, bet „valstietė“. O paskui jau mūsų didelė frakcija buvo. Tai tas tikslas išlaikyti „valstiečių“ programines nuostatas ir ilgametes tradicijas turinčios partijos vertybinius dalykus. Man tai buvo prioritetas ir, atsimindama savo partijos garbingą istoriją, aš stengiausi, kad išliktume bet kokiomis sąlygomis veikdami, ieškodami kompromiso.

– Jūsų kolegos, kurie, kaip minėjote, pasirinko palikti frakciją, tarkime, Vytautas Bakas, Justas Džiugelis ar Dovilė Šakalienė, išėję kalbėjo labai panašius dalykus, pavyzdžiui, kad frakcijoje buvo R. Karbauskio diktatas, kad „valstiečiai“ nutolo nuo savo vertybių. Sutinkate su ta kritika, kad trūko demokratijos ar kad „valstiečiai“ pametė savo vertybinį kelią?

– Matote, tie kolegos, kurie išėjo, jie buvo naujieji mūsų kolegos, jie atėjo į rinkimus kartu su mumis, bet nebuvo prieš tai veikę kartu. Tiek D. Šakalienė, tiek J. Džiugelis, tiek Bronislovas Matelis ir kiti pradėjo su mumis veikti rinkiminiais metais. Galbūt, kaip nauji žmonės mūsų komandoje, ne partijos nariai, jie turėjo kitų lūkesčių.

Kaip minėjau, frakcija buvo labai didelė, sunku, galbūt, buvo visus išgirsti, gal pritrūko laiko kalbėtis. Kalbėtis reikia visada, nes tik kalbantis išnyksta priešpriešos, išgirstame vieni kitus, o išgirsti reikia, nes kiekvienas turi savo argumentų, pastebėjimų. Jei nesiklausome, negirdime, tada kyla problemų.

– O Jums pačiai buvo kada nors kilę abejonių dėl R. Karbauskio lyderystės?

– Ne, nebuvo. Aš R. Karbauskį pažįstu labai daug metų. Mes padėjome jam tapti Seimo nariu, tai buvo 1996 metai, „valstiečiai“ antrajame rinkimų ture palaikė jo kandidatūrą, aš tuomet jau buvau partijos nare, aktyviai dirbau Šiaulių rajone. R. Karbauskis vėliau įsitraukė į šitą veiklą ir mes daugelį metų buvome bendražygiai, veikėme kartu.

Taip, tai yra lyderis, tai yra žmogus, turintis tikrai stiprius lyderio bruožus. Pastarieji metai darbo Seime jam buvo didžiulė našta. Kartais mūsų nuomonės nesutapdavo, bet aš nemanau, kad tai būtų didelės priešpriešos.

– Paminėjote nuomonių nesutapimą. Per praėjusią kadenciją buvo pastebėta, kad Jūs buvote ta frakcijos nare, kuri nebijojo kritikuoti ar pasakyti, kad kažkas yra negerai. Bet vėliau lyg ir nutilote. Buvo kokių nors konfliktų, kurie vertė Jus susilaikyti nuo viešos kritikos?

– Nesutikčiau su tuo. Tai, kad aš drįsdavau kažką sakyti, ir lėmė tai, kad aš daugelį metų jį pažinojau. Antra, aš esu tas žmogus, kuris daug metų dirba Seime, esu tokio būdo, kad jei matau, jog yra problemų, manau, kad reikia apie jas kalbėti, todėl leidžiu sau ir drįstu kažką pasakyti.

Ar nutilau? Manau, kad galbūt daugiau mano pečius slėgė didžiulis rūpestis dėl Seimo darbo ir nebebuvo galimybės tiek laiko skirti frakcijos rūpesčiams. Žinojau, kad frakcijos rūpesčius sprendžia kiti kolegos, tai to nutilimo nebuvo. Tiesiog kaip veikiau anksčiau, taip ir veikiu.

Manau, kad galbūt daugiau mano pečius slėgė didžiulis rūpestis dėl Seimo darbo ir nebebuvo galimybės tiek laiko skirti frakcijos rūpesčiams.

– Buvo momentas per anksčiau vykusius rinkimus, kai buvo sakoma, kad pralaimėjimo atveju jūsų partija trauksis iš valdžios, premjeras Saulius Skvernelis irgi trauksis iš pareigų, bet matome, kad tai neįvyko. Kaip buvo partijoje priimti tokie pareiškimai?

– Matote, ne viską galiu žinoti. Buvo tas momentas, kad, galbūt matydamas mano didžiulį užimtumą, R. Karbauskis manęs nebepasiūlė į savo, kaip partijos pirmininko, pavaduotojus. Tuos dalykinius, organizacinius klausimus daugiau sprendė jis ir jo pavaduotojai, valdyba, kurios sudėtyje aš nebebuvau.

Nebebūdama toje sudėtyje, aš daugelio aptariamų dalykų nežinojau ir negalėjau žinoti, nes organizaciniais klausimais buvo tariamasi su kitais žmonėmis. O aš dirbau savo darbą ir visos savęs atidavimas Seimo darbui mane nutolino nuo partinės veiklos, nutolino, galbūt, nuo rūpesčių frakcijoje.

– O jūs pati kaip tai vertinote?

– Pasakysiu paprastai ir aiškiai – jeigu mus išrinko Lietuvos žmonės, mumis daugiau ar mažiau pasitikėjo, ar tai yra darbas valdančiojoje daugumoje, ar opozicijoje, tai vis tiek yra įpareigojimas dirbti. Kiekvienas Seimo narys, vykdydamas priesaiką, turėdamas moralinių įsipareigojimų prieš savo rinkėją, privalo dirbti, atlikti pareigą ir atlikti ją kiek galima geriau.

O protestuoti ar trukdyti – ne mano darbo stilius. Aš visada skatinau ir pati siekiau ieškoti kompromisų, kalbėti su visais ir jokiu būdu ne protestu siekti rezultatų. Tam tikrais atvejais protestas pasiteisina, bet tik išskirtiniais. O visoje veikloje labiausiai pasiteisina gebėjimas rasti kompromisą.

Iš tikro, linkiu sėkmės naujai daugumai, ji, deja, tokia susiformavo. Sakau „deja“ todėl, kad būčiau šalininkė to, kad būtų įvykę taip, kaip linkėjo mūsų rinkėjai.

– Dabar jau turime naują valdančiąją daugumą. Kokie Jūsų įspūdžiai po pirmųjų darbo savaičių?

– Tai rinkėjų pasirinkimas. Žinote, iš savo rinkėjų aš sulaukiau didelių priekaištų, daugybės žinučių. Lietuvos žmonės pasitikėjo Tėvynės sąjunga. Aišku, kad antroji partija, kuria pasitikėjo Lietuvos žmonės, buvo „valstiečiai“. O kritika žmonių išsakyta – kodėl gi jūs, ponai „valstiečiai“ ir ponai konservatoriai, nesugebėjote susitarti ir veikti kartu? Tai būtų labiausiai pasiteisinusi Lietuvos žmonių pasitikėjimo išraiška. Žmonės sako „jūs būtumėte dirbę kaip stipri komanda“.

Dabar gi neįvyko susikalbėjimas, teko pasirinkti liberalus, juos tikrai pažįstu ir galiu daugelį kolegų apibūdinti kaip darbščius, atsakingus, ir Laisvės partiją, iš kurių pažįstu tik vieną žmogų – Aušrinę Armonaitę. Iš tikro, linkiu sėkmės naujai daugumai, ji, deja, tokia susiformavo. Sakau „deja“ todėl, kad būčiau šalininkė to, kad būtų įvykę taip, kaip linkėjo mūsų rinkėjai.

Tiesiog palaukime, matysime, kaip seksis, palinkėkime sėkmės. Jie turi didžiulę naštą toliau perimti lūkesčius ir karantino sąlygomis, esant COVID-19 dirbti. Tikrai žinau, kiek laukia daug darbų ir kokia atsakomybės našta slegia. Išties, reikia daug sėkmės, susitelkimo, nes tokia rinkėjų valia ir toks koalicinis jų susitarimas. Žinote, kad jų yra tik 73 šiuo metu. Kompromisų ieškojimas, susitarimas bus dar labiau aktualus.

– 2016 metais, kaip žinia, Jūsų partija kalbėjosi su konservatoriais dėl koalicijos, bet nesusitarė. Kodėl tas bendradarbiavimas nepavyko? Ar buvo kokių diskusijų dabar, kad gal visgi galėtumėte dirbti kartu?

– Gal aš nežinau visų detalių, bet, prisimenant 2016 metus, aš tada buvau tarp tų, kurie buvo tų komandų bendro darbo šalininkai. Bijau, kad nulėmė asmenybių priešpriešos. Tiesiog per daug giliai buvo rinkiminės kampanijos metu įsiskaudinta arba pasakyta daug kritikos ir nesugebėta per ją perlipti. Reikėjo, galbūt, pasiimti baltą popieriaus lapą ir sugebėti dėl rinkėjų ir valstybės susitarti.

Aš linkėjau, kad tai įvyktų, bet, deja, įvyko taip, kaip įvyko. Manau, kad pritrūko gebėjimo ne turėti omenyje nuoskaudas, o galvoti apie ateitį.

– Vos pradėjus dirbti naujam Seimui, didelis triukšmas kilo dėl vicepirmininkų skyrimo, konkrečiai dėl „valstiečių“ kandidatės Aušrinės Norkienės. Užkulisiuose kalbama, kad Jūs buvote ta, kurią labai norėta matyti einančią tas pareigas, nes Jūs, tikėtina, būtumėte sulaukusi gerokai didesnio palaikymo. Bet visgi nebuvote Jūs siūlyta. Kaip ten buvo iš tikro – Jūs norėjote tų pareigų?

– Prisimenu, kai mane išrinko 2016 metais, gavau 105 balsus ir turėjau didžiulį pasitikėjimą. Paskui, baigiant kadenciją, man pasakius paskutinę kalbą ir atsisveikinus, padėkojus, kolegos atsistoję plojo. Manau, kad tai buvo tam tikras pripažinimas ir palaikymas.

Dabar kodėl įvyko taip, kaip įvyko? Visur reikia kalbėtis. Vis primenama, kad tada (2016 metais – LRT.lt) opozicija siūlė Ireną Degutienę, jos kandidatūra praėjo, o štai dabar „valstiečiai“ siūlė A. Norkienę ir jos kandidatūra nepraėjo. Na, tai du skirtingi asmenys.

Visgi I. Degutienė yra žmogus, kaip visada sakiau, kuris yra pavyzdys, man – kaip mokytoja politikos, buvusi Seimo pirmininkė, tikrai tas žmogus, kuris buvo aišku, kad turi pasitikėjimą, ir ji praėjo. Pasiūlius A. Norkienę iš tikro buvo abejonė ir Seimo pirmininkė tai išsakė, kad abejoja, ar tai geriausias kandidatas, nes šiuo sunkiu laikotarpiu reikia labai greitai įsitraukti į darbą, pradėti dirbti. Patyrusių žmonių buvimas būtų naudingas Seimui, būtų naudingas apskritai sprendžiant problemas.

„Valstiečiai“ pasirinko tokį sprendimą – siūlyti A. Norkienę. Pagal statutą Seimo pirmininkė turi pasitarti su frakcijomis ir priimti sprendimą. Seimo pirmininkė tarėsi, išgirdo „valstiečių“ sprendimą ir teikė, gal ne pirmame posėdyje, bet tai nėra tragedija, teikėme antrame, ir rezultatas toks, koks yra, balsų neužteko.

Frakcijos pirmajame posėdyje pasiūlė A. Norkienės kandidatūrą, kolega Robertas Šarknickas pasiūlė mano pavardę, Saulius Skvernelis pasiūlė Tomą Tomiliną. Iš tikro, galėjo būti platesnės diskusijos. Aš, kaip patyrusi politikė, iš karto pajaučiau, kad R. Karbauskio ir, galbūt, kitų buvo nepasitenkinimas, kad atsiranda konkurentų. Ir aš tą patį vakarą paskambinau R. Karbauskiui ir pasakiau, kad atsiimu savo kandidatūrą dėl santarvės frakcijoje. Nereikia susiskaldymo, nuo pat pirmų dienų nereikia nesantaikos, o reikia veikti kartu.

Tuomet sakiau, kad jeigu frakcijos seniūnas mano, kad geriausia kandidatūra – A. Norkienės, tai aš savo kandidatūrą atsiimu. T. Tomilinas per posėdį taip pat atsiėmė kandidatūrą. Antrajame frakcijos posėdyje paaiškinau, kad linkiu visiems santarvės ir nemanau, jog laikas pirmąją posėdžių dieną grįžti prie konkurencijos. Tai aš, kaip jau atidirbusi ketverius metus, net nekėliau savo kandidatūros.

– Bet ar tai buvo sąžininga kitų kandidatų, šiuo atveju – Jūsų ir T. Tomilino, atžvilgiu, kad, tarkime, frakcija negavo balsuoti dėl skirtingų kandidatų?

– Mes atsiėmėme savo kandidatūras, aš savo motyvus išsakiau, manau, kad T. Tomilinas taip pat suprato, kad seniūnas labiau norėtų matyti A. Norkienę, ir frakcijoje niekas nebekėlė tos temos, nes visi tikėjosi, kad taip bus geriausia. Įvyko taip, kaip įvyko. „Valstiečiai“ dabar turi tokią poziciją.

Kartais politikoje susiklosto ne taip, kaip planuojama, bet čia jau yra slaptas balsavimas, Seimo valia ir visaip nutinka. Šiuo atveju pagal statutą, kuris yra šventas dalykas, jo reikia laikytis, du opozicijos atstovai yra (Seimo valdyboje – LRT.lt), tai atitinka statuto normas, „valstiečių“ atstovo, kaip didžiausios frakcijos atstovo, nėra, bet jis buvo teikiamas ir dėl to buvo balsuojama.

Manau, kad niekur nėra tragedijos. Tragedija būtų, jei Seimas nebesugebėtų dirbti dėl Seimo pirmininko pavaduotojų. Nereikėtų taip sureikšminti šitos personalijos, tiesiog dabar yra išrinkti šeši, galbūt atsiras septintas, galbūt bus sugrįžta prie to. Reikia galvoti ne apie tai, o apie darbą, apie laikotarpį, apie biudžetą, įstatymus, kurių labai reikia Lietuvos žmonėms.

– Tai nuoskaudos nelaikote?

– Oi, ne. Žinote, aš tiek seniai esu politikoje, kad nesusireikšminu dėl pozicijos. Taip, aš manau, kad galėčiau ir toliau sėkmingai eiti tas pareigas, jei tai būtų įvykę. Bet kadangi buvo kitoks sprendimas, aš, kaip frakcijos narė, garbingai priimu kitokį sprendimą, žinodama statuto nuostatas. Reikia į viską žiūrėti labai objektyviai ir galvoti, kaip tu geriausiai gali padėti siekti bendro gėrio.

– Tačiau jau viešai pasirodė svarstymų, kad Jūs galite palikti frakciją. Iš tikro taip yra? Kokios to priežastys?

– Čia išėjo truputį sąmokslo teorija (juokiasi). Tai tiesiog pagalvojimas apie tai, ar esi vis dar reikalingas frakcijai, ar frakcija dar tavimi pasitiki. Frakcija turi teisę pasiūlyti du asmenis į Etikos ir procedūrų komisiją. Ar frakcija turėjo balsuoti ir siūlyti pavardes? Statutas numato, kad valdantieji pasirenka iš opozicijos atstovus ir ten, statute, neparašyta, Joną, Petrą ar Marytę. Tiesiog du atstovus.

Paprastai yra susiformavusi tokia praktika, kad frakcija pasiūlo, pašnibžda į ausį, kad galėtų būti Jonas, Petras ar Marytė. „Valstiečiai“ turi dvi kvotas ir frakcija dėl to balsavo. Aš, turbūt, pati pirmoji pasakiau frakcijos seniūnei A. Norkienei, tada dar frakcijos seniūno pavaduotojai, kad aš galėčiau dirbti eiline nare šioje komisijoje, pasakiau motyvus, juos pakartojau ir frakcijoje posėdžio metu.

Aš ketverius metus statutą varčiau kiekvieną dieną, jį naudojau ir sakiau, kad statuto normų išmanymas leistų man labai prisidėti prie Etikos ir procedūrų komisijos gero darbo. Aš siūliau savo patirtį ir man atrodė labai normalu. Bet frakcija nusprendė, kad kiti geba daugiau. Nieko tragiško, aš tiesiog pasakiau, kad gal tai yra nepasitikėjimas manimi, nes man nebuvo siūloma jokia kita komisija. Dėkoju už galimybę dirbti Socialinių reikalų ir darbo komitete. Tiesiog atrodė, kad gal trūksta pasitikėjimo. Tai taip ir išėjo tokia sąmokslo teorija, apsisprendimo tikrai nėra.

– Kaip ir minėjote, Jūs esate ilgiausiai Seime dirbanti frakcijos narė, turite labai daug patirties, bet iš to, ką kalbate, atrodo, kad Jus skriaudžia ir neduoda tų pareigų, kur būtumėte tinkamiausia.

– Manęs neskriaudžia. Žinote, mano metuose nuskriausti jau neišeina (juokiasi). Kaip juokavau, geriau numirti stovint, negu gyventi klūpant. Drįstu pasakyti, ką galvoju, mes diskutavome. Toks mano būdas. Manau, kad visa veikla turi būti grindžiama tikėjimo ir pasitikėjimo principais.

– Kaip vertinate tai, kad R. Karbauskis pasitraukė iš Seimo, ar tai pasvertas žingsnis? Ar nenuvilti rinkėjai, kurie patikėjo mandatą?

– R. Karbauskis buvo vienas iš svarbiausių sąrašo narių, neturėjo vienmandatės apygardos. Jo pasitraukimas šiek tiek lengvesnis, nes jei pasitrauktų žmogus, kuris turi vienmandatę apygardą, reikėtų rengti pirmalaikius rinkimus toje apygardoje.

Matyt, jis pasitraukė turėdamas tam tikrus argumentus. Ar tai buvo išankstinis tikslas, pasakyti negaliu, nes nežinau. Tai jo sprendimas, jį gerbiu. Atėjo kolegė Asta Kubilienė, kuri praėjusioje kadencijoje dirbo Sveikatos reikalų komiteto pirmininke. Manau, kad viskas bus gerai, dirbsime toliau.

– O neatrodo taip, kad nepavyko ar nepatiko darbas opozicijoje ir lengviausias žingsnis buvo pasitraukti, užuot buvus konstruktyvia opozicija, kaip žadėjo?

– To reikėtų klausti R. Karbauskio, tikrai nenorėčiau atsakinėti už jį, ką jis galvoja. Tokia jo pozicija, aš ją gerbiu. Jis ir toliau lieka partijos pirmininku iki suvažiavimo, gal ten bus perrinktas, gal bus išrinktas kitas asmuo, bet jis dabar yra partijos pirmininkas.

Galėčiau labai daug gerų dalykų pasakyti apie jo kaip mecenato veiklą, apie gerus darbus, kuriuos jis darė. Manau, kad jie pavyko geriau nei politika, juk jis padaręs tiek darbų, išleidęs tiek daug knygų, surengęs tiek daug festivalių, jaunimo centro veiklų. Yra ilgas sąrašas veiklų, kurias jis puikiai atliko kaip mecenatas.

– Galbūt Jūs matytumėte save partijos pirmininke?

– Ne, manau, kad ne. Tikrai neturiu tokių nei norų, nei tikslų. Su šia partija gyvenimą sieju 24 metus, tai man yra svarbu, aš daugelį metų buvau partijos pirmininko pavaduotoja. Prieš dvejus metus manęs į pavaduotojus nepasiūlė, tai aš, kaip tas žmogus, kuris mano, kad politikoje reikia elgtis garbingai, daugiau ir nekandidatavau.

Padariau tai, ką galėjau dėl partijos, nelaksčiau niekur kitur. Manau, kad dabar yra jaunų, aktyvių mūsų kolegų, galbūt jie kandidatuos, partijoje demokratija, tikiuosi, vyks rinkimai ir kandidatų bus daugiau. Bus suvažiavimas, vyks slaptas balsavimas – išrinks R. Karbauskį, tai ir bus jis pirmininku, o jei išrinks kitą, tai bus kažkas kitas.

– Seime buvo praėjusią savaitę teiktas siūlymas bent iš dalies įvesti nuotolinį darbą, ypač turint omenyje, kokioje situacijoje šiuo metu yra visa šalis. Bet būtent Jūsų frakcija tam prieštaravo. Kodėl?

– Šitas sprendimas, ypač šioje situacijoje, yra labai svarbus. Buvo įsivaizdavimas, kad kažkas pakenks, apgaus. Šis sprendimas turėtų veikti tik esant karantino sąlygoms. Ir per karantino laikotarpį – ilgesnį ar trumpesnį – kažkokių stebuklų tikrai nepadarysi, bet dėl esminių klausimų, kuriuos reikia priimti, mes privalėjome tai padaryti.

Dabar pritrūko vieno balso, nes buvo nebalsuojama, protestuojama. Kai kada ir opozicija turėtų labiau įsiklausyti ir ieškoti kompromisų. Jei tai nebūtų karantino sąlygos, aš suprasčiau – ieškokime darbo grupių, išsiaiškinkime visus galimus niuansus. Bet dabar sėkmingai dirba Europos Parlamentas, sėkmingai dirba kitų valstybių parlamentai, sugebėję surasti sprendimus.

Manau, kad visgi tai buvo nelabai teisingas žingsnis, nes jei karantinas tęsis toliau, mes galime įvesti šalį į labai sudėtingą situaciją, kai negalėsime priimti sprendimų, nes štai vienas, kitas susirgo, dar kas nors turi izoliuotis.

Reikia matyti tris žingsnius į priekį, pagalvoti apie sudėtingas situacijas. Ir svarbiausia – nemanyti nuolat, kad kažkas nori pakenkti, kad kažkas bus blogai. Juk galima užprotestuoti sprendimus, jeigu sprendimo priėmimo metu įvyksta kas nors. Bet apskritai sakyti, kad tai yra blogis, negalima. Todėl aš balsavau už tokią pataisą.

– Jau ne vienerius metus galima matyti žemą visuomenės pasitikėjimą Seimu, pavyzdžiui, bebaigiant darbą praėjusiam Seimui nepasitikėjimas siekė daugiau nei 60 proc. Kaip manote, ar ši kadencija gali būti ta, kai pavyks padidinti pasitikėjimą Seimu?

– Yra daug aspektų. To labai norėtųsi, mes tą deklaravome ir manau, kad dabartinė valdanti dauguma norėtų kitokio darbo. Tačiau yra tarsi šaukštas deguto. Kiekvienas Seimo narys savo poelgiais arba stiprina Seimo įvaizdį, arba jį menkina.

Mūsų Seimas labai atviras, tuo labai džiaugiuosi, posėdžiai transliuojami, žmonės stebi. Tai ir kiekvieno iš mūsų atsakomybė už savo elgesį, kaip krislus dedame į bendrą visumą. Jeigu kiekvienas stengtųsi labiau, elgtųsi atsakingiau, ginčytųsi ir kritikuotų taktiškiau, neįžeidinėtų kolegų – tada mūsų toks bendras nusiteikimas gerintų Seimo įvaizdį.

Bet paprastai būna, kad išsiveržia emocijos, vyksta karšta kova dėl pasakytos nuomonės, ir susidaro žmonėms įspūdis, jog viskas yra negatyvu. Ir liūdniausia, kad taip pamirštami ir nepastebimi gerieji darbai.