captcha

Jūsų klausimas priimtas

Neregių tvirtovės pamatus ardo laikas ir kaimynų abejingumas

Neregių tvirtovė. Taip galima būtų pavadinti Kaune įkurdintą namų kvartalą, kuriame nuo seno gyvena neregiai ir silpnaregiai. Architektai mano, kad ateityje naujų rezervatų mieste neturėtų būti, tačiau į senbuvių poreikius siūlo atsižvelgti.
 
BFL nuotr.
BFL nuotr.

Neregių tvirtovė. Taip galima būtų pavadinti Kaune įkurdintą namų kvartalą, kuriame nuo seno gyvena neregiai ir silpnaregiai. Architektai mano, kad ateityje naujų rezervatų mieste neturėtų būti, tačiau į senbuvių poreikius siūlo atsižvelgti.

Sovietmečiu Kaune buvo įkurtas didžiausias šalyje Aklųjų ir silpnaregių kombinatas, rašo „Lietuvos rytas“.

Savanorių ir Taikos prospektų kampe ilgainiui susiformavo neregiams ir silpnaregiams pritaikytas 11 daugiabučių kvartalas. Greta veikė mokykla, vaikų darželis, ligoninė, kultūros namai, valgykla.

Dabar iš buvusios neregių tvirtovės mieste mažai kas belikę. Tačiau neregintys ar silpnai matantys kvartalo senbuviai renkasi jų pačių pasodintoje alėjoje ir su ilgesiu prisimena praeitį.

Jaunesnės kartos atstovai sunkiai įsivaizduoja, kad šią negalią turintys žmonės galėtų gyventi tarsi atskira uždara bendruomenė.

„Esame ne dvi – neįgaliųjų ir sveikųjų, bet viena bendra visuomenė“, – įsitikinusios 25 metų Laura Stadalninkaitė ir 37 metų Roma Turauskaitė.

Noriai padeda vieni kitiems

Įsmukęs į priešais dabartinį Kauno aklųjų ir silpnaregių centrą esančius kiemus gali pamatyti jaudinamų vaizdų.

Ankštų, automobilių prigrūstų kiemų viduryje auga nedidelis parkas. Jį kerta alėja. Čia pat pastatytas vienas kitas suolas. Parke susikibę už parankių, erdvę tirdami lazdomis, vaikšto neregiai ir silpnaregiai.

Pašaliniai į akliesiems kažkada skirtų namų kiemus užsuka retai, tačiau užklydusį žmogų vietos gyventojai pasitinka draugiškai ir noriai pasakoja apie savo gyvenimą.

„Šiuos medžius pasodinau aš, todėl kaimynai šią vietą vadina Jono, arba paskalų, alėja. Tai pagrindinė mūsų susibūrimo vieta. Čia sužinome visas kaimynams nutinkančias naujienas“, – išdidžiai pasakoja Jonas Burakovas. Silpnai matantis vyras viename iš jo likimo žmonėms skirtų namų gyvena nuo 1963 metų.

„Mano name iš 15 butų, kuriuose gyveno nematantys žmonės, tokių liko tik 4. Visi esame vyresni gyventojai“, – teigė J. Burakovas.

Jo kaimynas neregys Albinas Lapinskas – taip pat senbuvis. Daugiabutyje jis liko vienintelis neregys.

Kam neregio butui langas?

Dauguma namų statyti praėjusio amžiaus septintajame dešimtmetyje. Tai tipiniai „chruščioviniai“ – blokiniai namai su mažais butais.

Paskutinis daugiabutis, kuriame būstus gavo neregiai, išdygo 1990 metais. Tai raudonų plytų penkiaaukštis, erdvesniais, neregiams labiau pritaikytais koridoriais ir butais.

J. Burakovas prisiminė, kad Kaune nuo seno pašaipiai buvo klausinėjama, kodėl namai neregiams statomi su langais – nematantiems žmonėms esą jų nereikia.

Šaliai atkūrus Nepriklausomybę, kai pradėjo nykti kombinatas, butus vieni neregiai privatizavo, kiti pardavė ar mirė ir paliko juos giminaičiams. Todėl dabar kvartale gyvena daug naujai čia atsikrausčiusių kauniečių.

Regintieji senukų nepaiso

Didžiausia problema, su kuria dabar susiduria išskirtinio kvartalo senbuviai, esą yra automobiliais užgrūsti kiemai. „Neapsikentę kviečiame policiją. Tačiau ji nesusidoroja su šia problema“, – tvirtino po alėją pasivaikščioti išėjusios neregės moterys.

Sudėtinga akliesiems vaikščioti ir itin judriu Savanorių prospektu.

„Kai 1975 metais buvo įrengta požeminė perėja, galėjome saugiai pasiekti namus, biblioteką, parduotuves, autobusų stoteles. Ant šaligatvių taip pat niekas neleisdavo statyti kliūčių“, – dūsavo lazdele sau kelią besiskinantis A. Lapinskas.

Dabar pirmuosiuose Savanorių prospekto namų aukštuose įsikūrė firmos ir parduotuvės. Prie jų įrengtos pakylos arba laiptai.

„Netoli namų Taikos prospekte yra maisto prekių parduotuvė. Tačiau norėdami į ją patekti, turime ropštis nepatogiais laiptais“, – apie savo kasdienes bėdas pasakojo neregiai.

Senbuviai gyvena uždarai

Žmonėms, turintiems regėjimo negalią, trukdo ir ant šaligatvių paliekami automobiliai. Taip pat sudėtinga išlaviruoti tarp duobių, nepaslysti ant žiemą nevalytų šaligatvių.

„Valdžia pasirūpino įrengti kelis nuo gatvės šaligatvius skiriančius atitvarus. Bet automobiliai ir juos jau spėjo sulankstyti“, – rodė J. Burakovas.

Daugelis pagyvenusių aklųjų kvartalo senbuvių gyvena uždarai.

„Jei nori, kad tave kas palydėtų į parduotuvę ar polikliniką, turi sumokėti 10 litų. Kai kurie kaimynai taip ir pelnosi“, – piktinosi A.Lapinskas.

Mergina apako per savaitę

Tačiau pakalbintos dvi regėjimo negalią turinčios jaunos kaunietės nemano, kad reikėtų sugrįžti į sovietinius laikus ir nereginčiuosius sutelkti viename savotiškame rezervate.

Šviesą ir kai kuriuos daiktų kontūrus tematanti R. Turauskaitė beveik per savaitę apako būdama 26-erių.

„Vieną dieną kraujas staiga užliejo vienos akies dugną. Vakare ėmiau nebematyti ir kita akimi. Gydytojai skubiai atliko operacijas. Tačiau regėjimą atgavau tik 10 procentų“, – prisiminė moteris.

Padedama artimųjų ir draugų, kaunietė sugebėjo apginti ikimokyklinio ugdymo pedagogės diplomą, tačiau po to, slegiama sunkių minčių, net pusmetį nėjo iš namų.

Paguodos teikia angelai

Po operacijos medikai išrašė vaistų, paaiškino, ko ligonė negali daryti.

„Tačiau niekas nepatarė, kaip gyventi toliau. Informacijos ir pagalbos teko ieškoti pačiai“, – guodėsi R. Turauskaitė.

Vaistus nuo slegiančių minčių silpnaregei dabar atstoja karpiniai. Moteris kuria angelus iš popieriaus. Ji jau yra surengusi tris savo darbų parodas, jos karpiniais iliustruota viena knyga. Rankdarbiai paskatino R. Turauskaitę pakeisti gyvenimo būdą.

„Labai norėjau skaityti. Susiradau akliesiems skirtą biblioteką. Iš jos darbuotojos Ilonos Paškevičiūtės sužinojau apie Aklųjų ir silpnaregių centrą. Pradėjau lankyti kulinarijos užsiėmimus“, – apie naujus iššūkius pasakojo moteris.

Žino, kur slypi duobės

Kai atsirado poreikis išeiti iš namų, teko mokytis, kaip elgtis mieste. Klupdama, kliūdama už netikėtų kliūčių R. Turauskaitė pati sudarė kelis sau patogius maršrutus.

„Kai noriu iš Saulės gatvės, kur gyvenu, patekti į Savanorių prospektą, vykstu troleibusu. Kad nereikėtų kirsti gatvių, išlipu anksčiau nei reikia ir einu kiemais. Žinau, kurie būna nuvalyti, kaip apeiti duobes“, – pasakojo moteris.

Norėdama nuvykti į Karmėlavos kapines, kur palaidota mama, kaunietė eina į stotelę ir aplinkinių klausia, ar sustojo reikiamas maršrutinis autobusas.

„Supratau, kad turiu ir liežuvį. Pasaulyje – daug gerų žmonių. Iš aplinkinių dar negirdėjau blogų žodžių. Gatvėje visi visada padeda“, – tvirtino R.Turauskaitė.

Pardavėjos – nepaslaugios

Labiausiai moteriai patinka lankytis kosmetikos parduotuvėse. Ten pardavėjos paslaugios, netingi ją padažyti ir parinkti tinkamą kosmetiką.

Sudėtingiau lankytis dideliuose prekybos centruose.

„Kai ten dirbančių pardavėjų paprašau pagalbos, dažnai sulaukiu patarimo įsigyti akinius.

Nors ant darbuotojų uniformų užrašyta „Klauskite, visada padėsime“, bet dažnai taip nėra“, – karčiai šypsojosi silpnaregė.

Blogiausia, kai reikia pereiti gatvę.

Reikia garsinių šviesoforų

Kaune veikia tik keli garsiniai šviesoforai. Silpnaregės teigimu, vairuotojai neatsargūs ir nemandagūs. Kai moteris eina perėja, jai sudėtinga susigaudyti, ar neatlekia nedrausmingas vairuotojas. Apie panašias problemas, kurias tenka įveikti neregiams, kalbėjo ir L. Stadalninkaitė. Ji baigė aklųjų ir silpnaregių mokyklą, dabar studijuoja filologiją Vytauto Didžiojo universitete. Mergina savarankiškai išmoko groti gitara, lankė fortepijono pamokas, kuria muziką ir poeziją.

„Šeima gyvena Aleksote. Į aklųjų ir silpnaregių mokyklą Savanorių prospekte savarankiškai nuvažiuodavau būdama jau šeštokė.

Po truputį pripratau pati nuvykti ir į kitas miesto vietas. Dabar žinau, kokie autobusai kada atvyksta, kai atsidaro durys, pasitikslinu, ar tai tas, kurio reikia“, – pasakojo mergina.

Neregių gyvenimą esą labai palengvintų, jei stotelėse per garsiakalbius būtų pranešama, kokie autobusai ar troleibusai artėja ir sustoja. Be to, mieste tėra tik keli garsiniai šviesoforai.

„Lankiausi Vokietijoje. Ten net mažiausių gatvių sankryžose šviesoforai skleidžia garsus. Tai labai patogu.

Neregių visuomenėje tėra saujelė. Todėl apie tai, kaip mums būtų patogiau gyventi, nedaug kas susimąsto“, – svarstė kaunietė.

Ketina didinti automobilių aikšteles

 „Namų kvartalas, kuriame buvo skirti butai silpnaregiams ir neregiams, iki šiol yra specifinis. Nors žmonių, turinčių šią negalią, jame mažėja, tačiau senbuviai yra pakankamai aktyvūs ir reiklūs“, – sako Bronius Girdauskas, Žaliakalnio seniūnas.

„Gyventojai yra ir labai jautrūs. Pavyzdžiui, kai buvo pjaunami seni medžiai, žmonės sukilo, manė, kad kažkas nori išpjauti gerus želdinius. Sukvietėme susirinkimą, paaiškinome, kas vyksta, ir gyventojai nurimo. Nuo to laiko aklieji ir patys rengia talkas, grėbia lapus, valo sniegą.

Dabar didžiausia problema – ankšti, automobilių prigrūsti kiemai. Planuojame padidinti dvi aikšteles. Tikiuosi, kad projektus šiais metais pavyks įgyvendinti. Prie teritorijoje esančių pėsčiųjų perėjų šiemet norime įrengti ir sieneles. Jų neregiams ir silpnaregiams reikia, nes žmonės nemato balų, greitai važiuojantys automobiliai juos dažnai aptaško“, – priduria jis.

Keitėsi statusas ir veikla

Aklųjų ir silpnaregių bendruomenės judėjimas prasidėjo Kaune. 1926 metais mieste buvo įkurta Lietuvos aklųjų sąjunga. 1928 metais įsteigtas Kauno aklųjų institutas.

Ilgainiui, 1944 metais, jis buvo perorganizuotas į gamybinį mokymo kombinatą.

1959 metais Savanorių prospekte iškilo trijų aukštų Aklųjų ir silpnaregių kombinato pastatas.

2004 metais kombinatas tapo viešąja įstaiga – Kauno aklųjų ir silpnaregių centru. Jame veikia folkloro ansamblis, liaudiškos muzikos kapela, mėgėjų teatras, moterų ir sporto klubai, pynimo iš vytelių, kulinarijos būreliai, taip pat teikiama akliesiems ir silpnaregiams reikiama informacija, socialinės, kai kurios medicinos paslaugos.

Buvusio neregių miesto mieste infrastruktūra beveik subyrėjo. Vis dar veikia bendrojo lavinimo P.Daunio aklųjų ir silpnaregių ugdymo centras. Jame mokosi 75 ne tik regėjimo, bet ir kitas negalias turintys vaikai.

Specialios ligoninės prie namų neregiams neliko.

Kurti naujų rezervatų nereikia

„Vaikystėje pats lankydavausi aklųjų ir silpnaregių kvartale, nes turėjau draugų, kurių tėvai buvo neregiai. Tada jis buvo pritaikytas kombinate dirbusiems žmonėms. Kadangi šis kvartalas susiformavo natūraliai, turi savo istoriją, tradicijas, jame gyvena specialių poreikių turinčių žmonių, jį iš kitų miesto dalių reikėtų išskirti labiau. Būtų gerai, jei neregiams jame judėti būtų mažiau kliūčių“, – sako Algimantas Kančas, architektas.

„Nesvarbu, kad neregių toje miesto dalyje gyvena vis mažiau. Tačiau į jų poreikius turėtų būti atsižvelgta.

Dabartiniais laikais iš naujo mieste kurti ar formuoti kvartalus pagal sveikatos būklę, socialinę padėtį ar kitokius požymius tikrai nerealu ir nebenaudinga.

Gražiose, ramiose vietose žemė kainuoja brangiau, todėl ten natūraliai kyla prabangesnės gyvenvietės ar formuojasi turtingųjų rajonai.

Tačiau pačiame mieste išskirtinių kvartalų neturi būti. Užsienio šalyse gyvuoja praktika, kad, statant net ir prabangius daugiabučius, savivaldybė dalį jų nuperka, paverčia socialiniais būstais ir juos nuomoja.

Taip stengiamasi, jog greta gyventų ir dirbantieji, ir neįgalūs žmonės, ir imigrantai – visuomenė būtų nesusiskaldžiusi socialiniu ir kitais požiūriais.

Kad ši praktika teisinga, parodė prieš kelerius metus Prancūzijoje riaušes sukėlę imigrantai. Šios problemos kilo dėl to, kad jie gyveno savotiškuose getuose.

Todėl ir mums kurti panašių naujų getų nėra prasmės“, – sako architektas A. Kančas.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close