Ką Sausio 13-ąją rašė laikraščiai: nuo kraujo slidžios grindys ir žmogžudžio veidas iš arti

Domantė Platūkytė, LRT.lt
2021.01.11 20:35
Sausio 13-oji, Sausio įvykiai

„Prakeiktas dievas Leninas ir jį išpažįstantys!“, „Žmonės laukė tankų“, „Grindys buvo slidžios nuo kraujo“. Tokios antraštės po Sausio 13-osios įvykių pasirodė spaudoje. Laikraščiuose – jautrūs žurnalistų liudijimai, neslepiamas pyktis ir sielvartas.

Archyvine medžiaga su LRT.lt pasidalijo Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka.

LRT.lt pateikia Sausio 13-osios įvykių spaudos apžvalgą.

Sausio 13-oji. Pralietas nekaltų žmonių kraujas

„Kruvinasis sekmadienis“. Tokia antrašte pradedamas 1991 metų Sausio 13 dienos „Respublikos“ laikraščio numeris. Tą dieną jau publikuotos kelių žuvusiųjų nuotraukos ir pateikiama trumpa informacija, pranešama, kad kol kas žinomos tik trijų aukų pavardės.

Pirmajame puslapyje publikuotas redakcijos kreipimasis „Į Lietuvą, į sąžinę!“.

„Brangūs Lietuvos žmonės, praėjusią naktį mums smogtas dar vienas smūgis, šįsyk – kruvinas. Pasinaudodami šaunamu ginklu ir sprogmenimis, taškydami kraują, sužvėrėję desantininkai (...) užėmė TVR komitetą ir Lietuvos telecentrą Vilniuje“, – pradedamas redakcijos kreipimasis.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Algimanto Maskoliuno nuotr.

Skaitytojams pranešama, kad po Sausio 13-osios nakties yra daug žuvusių ir sužeistų, o mieste toliau aidi šūviai ir sprogimai. Nakties įvykiai vadinami prasidėjusia „sisteminga Lietuvos okupacija“.

Gal nekaltų Lietuvos žmonių kraujas bent dabar atšaldys pasaulio meilę Gorbačiovui.

„Mušami, šaudomi, mašinų ratais, tankų vikšrais traiškomi visi – jauni ir seni, vaikai ir suaugę, moterys ir vyrai. Atslinko juodas sovietinio fašizmo debesis. (...) Manome, kad Nobelio taikos premiją M. Gorbačiovas šauniai aplaistė nekaltų žmonių krauju.

Michailas Gorbačiovas ir Algirdas Brazauskas Vilniuje
Michailas Gorbačiovas ir Algirdas Brazauskas Vilniuje / AP nuotr.

Ta proga norisi dar kartą pacituoti jau kartą spausdintus laikraštyje žodžius, skirtus M. Gorbačiovui. (...) „Baisu ne tai, kad gimė naujas diktatorius. Baisu tai, kad visas laisvasis pasaulis jį beprotiškai įsimylėjęs...“ Gal nekaltų Lietuvos žmonių kraujas bent dabar atšaldys pasaulio meilę Gorbačiovui. Bet kuriuo atveju žinokite: Lietuva šią skausmo akimirką jo mirtinai neapkenčia“, – rašoma „Respublikos“ kreipimesi.

Žmogžudžio veidas iš arti

Valės Čeplevičiūtės užrašytame pasakojime „Žmogžudžio veidas iš arti“ pateikiami į „Respublikos“ redakciją atbėgusio „Kario“ žurnalo darbuotojo Egidijaus Žičkaus liudijimai. Rašoma, kad E. Žičkaus rūbai buvo permirkę krauju, o išgirdęs pirmuosius šūvius jis nesitikėjo, kad bus aukų.

„Mačiau kareivių veidus, kurių negaliu vadinti žmonių veidais. Mes kažkam priešinomės, kažką tempėme į šoną. Tas galvažudys, kurio automatą timptelėjau, siaubingai suriko ir paleido seriją iš automato. Iš pradžių į žemę. Galvojau, kad tuščiais...

Sausio 13-oji
Sausio 13-oji / Artūro Rimkevičiaus nuotr.

O paskui žiūriu – aplink mane vyrukai kaip lapai krinta. Abstulbau, nepatikėjau – gal bloga pasidarė? Pirmą kartą gyvenime mačiau mirtį. Į mus šaudė. Prie manęs nukritę gulėjo trys ar penki žmonės. Tas, kurį iš ten nešiau, tikriausiai jau buvo negyvas. Suglebęs, su keturiomis žaizdomis nugaroje...“ – rašoma E. Žičkaus pasakojime „Respublikai“.

Diena prieš. Netekome Spaudos rūmų

Sausio 12 dieną, užėmus Spaudos rūmus, 13 laikraščių kartu išleidžia pirmąjį „Laisvos Lietuvos“ numerį.

„Sukruvintas penktadienis“, „Šūviai į laisvą spaudą“, „Prakeiktas dievas Leninas ir jį išpažįstantys!“, „Vilniuje šaudo į žmones“, „Žmonės laukė tankų“ – skelbia laikraščio antraštės.

Pirmajame laikraščio puslapyje publikuotas Vytauto Landsbergio kreipimasis į žmones.

Vytautas Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Arūnas Žebriūnas
Vytautas Landsbergis, Justinas Marcinkevičius, Arūnas Žebriūnas / P. Lileikio nuotr.

„Tarybų Sąjungos agresyvūs veiksmai panaudojant net ginkluotą jėgą kelia grėsmę Lietuvos Nepriklausomybei. Jeigu dėl to būtų paralyžiuotos Lietuvos valstybės teisėtos valdžios institucijos, kviečiame Lietuvos gyventojus nedalyvauti jokiuose okupacinių jėgų arba joms pavaldžių organizacijų rengiamuose rinkimuose, referendumuose ar kituose politiniuose renginiuose.

Imperija turi milžinišką prievartos aparatą, tačiau ji negali išrauti iš mūsų širdžių ryžto ir troškimo išsaugoti savo Tėvynės nepriklausomybę. Lietuvos žmonės, pasiryžę priešintis agresijai visomis įmanomomis priemonėmis, nusipelno visuotinės pagarbos. Lietuvos Respublikos piliečiai! Savo ištverme, rimtimi, susitelkimu, moraline jėga saugokime savo tėvynę“, – į Lietuvos žmones kreipėsi Vytautas Landsbergis.

Iššovus tankams, žmonėms uždainavo

Spaudos rūmai buvo užimti vidurdienį. „Laisvos Lietuvos“ laikraštyje publikuotas „Respublikos“ autoriaus Renaldo Gabarto tekstas „Šūviai į laisvą spaudą“, kuriame aprašomas Spaudos rūmų užėmimas.

Rašoma, kad Spaudos rūmų užėmimas buvo per daug netikėtas, o pasirodžius kariuomenei šalia nebuvo daug žmonių.

O kai vienas iš atžlegsėjusių tankų visus apkurtindamas iššovė, žmonės uždainavo.

„Bandymas sustabdyti šarvuotus kareivius vandens čiurkšlėmis baigėsi tuo, kad vieną iš rūmų gynėjų su šautine žaizda galvoje išvežė į Antakalnio klinikas. Rūmų viduje – milžiniški klanai vandens, žibalo dvokas (galvota apie ugnies užtvarą), susipynusios ugniagesių vandens žarnos, sudaužyti telefonų aparatai“, – pasakoja R. Gabartas.

Sausio 13-oji, Sausio įvykiai
Sausio 13-oji, Sausio įvykiai / Daivos Goldberg nuotr.

Iš Spaudos rūmų vejami darbuotojai, įėjimas užtvertas, atkišti automatai, o į žmones pasipila plastikinių kulkų serijos, smūgiai automatų buožėmis ir kumščiais. Tačiau, rašoma reportaže, žmonių tai neišgąsdino.

„O kai vienas iš atžlegsėjusių tankų visus apkurtindamas iššovė, žmonės uždainavo. Prieky stovėjęs žilagalvis inteligentas ėmė diriguoti“, – įvykius nupasakoja straipsnio autorius.

Dienos po. Nutrūkusi daina

Po Sausio 13-osios įvykių laikraščiuose svarstoma, kas laukia toliau, atidžiai sekami visi įvykiai, stebima situacija. Redakcijos neslepia savo pykčio ir sielvarto.

„Šioje puslapio vietoje planavimo spausdinti redaktoriaus Rimvydo Valatkos „Vakar ir rytoj“. Bet „rytoj“ jau skaičiavome užmuštus, slinko siaubo valandos žiūrint į miegančius vaikus ir tiesiant drebančią ranką prie vienintelio žmonėms likusio ryšio – Kauno radiofono balso. Kai vidury sakinio iš TV ekrano dingo minia, prie AT rūmų giedojusi „Lietuva brangi“, daina nutrūko „Kalnai žaliuo...“ Bet mes mokame visus giesmės žodžius“, – rašoma „Atgimimo“ laikraštyje.

Sausio 13-oji. Nuotraukose – keturios Vilniaus Pedagoginio instituto penktakursės: Rūta Pankienė (Banionytė), Jūratė Ruočkienė (Vaitkevičiūtė), Aušra Palevičienė (Sklizmantaitė) ir Asta Šimkutė-Tirilienė
Sausio 13-oji. Nuotraukose – keturios Vilniaus Pedagoginio instituto penktakursės: Rūta Pankienė (Banionytė), Jūratė Ruočkienė (Vaitkevičiūtė), Aušra Palevičienė (Sklizmantaitė) ir Asta Šimkutė-Tirilienė / Liudo Verbliugevičius nuotr. Nuotrauką LRT perdavė Asta Šimkutė-Tirilienė

Pateikiamos Arvydo Juozaičio, Juliaus Juzeliūno mintys, o Justinas Marcinkevičius sakė: „Tikiu, kad sėkla pasėta ir anksčiau ar vėliau iš jos turi išdygti augalas, vadinamas Nepriklausomybe“.

Laikraštyje „Literatūra ir menas“ Vytautas Rubavičius įvykius vadina „kruvinuoju sekmadieniu“. Anot jo, Lietuvai padėta didžiulė auka.

„Dar kartą išvydome tikrosios komunistinės moralės ir komunistinių idealų veikimą. Tos moralės ir tų idealų, kurių siekiame nusikratyti. Kraujas ir skausmas pašventino mūsų laisvės siekį. Turime pajusti dar didesnę atsakomybę už savo gyvenimą, už Lietuvos ateitį, nes padėta didžiulė auka“, – rašoma „Literatūra ir menas“.

Sausio 13-oji, Sausio įvykiai
Sausio 13-oji, Sausio įvykiai / Daivos Goldberg nuotr.

Tuo metu „Vakarinės naujienos“ skelbia, kad ir praėjus kelioms dienoms Aukščiausiosios Tarybos rūmai primena tvirtovę.

„Nejaugi ją įveiks okupantai? Nors, suprantama, prieš vandalus ir plieną sunku išsilaikyti. Vienintelė viltis – žmogaus dvasia. (...) Rūmai bus ginami iki paskutinio kraujo lašo. Taip, Lietuvos vaikai ginsis“, – laikraštyje teigia autorius Algirdas Mikoliūnas.

Žudikai nusimetė kaukes. Lietuva nepamirš tų savo sūnų, kurie pasirodė verti karžygių bočių.

Kartu užtikrinama, kad Lietuva nepamirš savo vaikų, o okupantai sulauks paniekos.

„Lietuvos laisvės kelias pasruvo krauju. Apsišaukėlius imperijos tarnus, pasišovusius Lietuvą sugrąžinti tautų kalėjiman, mūsų valstybėje remia tik saujelė kolaborantų. Mūsų laisvės žengimą jie gali sustabdyti tik griebęsi nežabotos prievartos ir įžūlaus melo.

Sausio 13-oji, Sausio įvykiai
Sausio 13-oji, Sausio įvykiai / Daivos Goldberg nuotr.

Tačiau vienintelis jų nežmoniškų veiksmų rezultatas bus visuotinė žmonijos panieka. Žudikai nusimetė kaukes. Lietuva nepamirš tų savo sūnų, kurie pasirodė verti karžygių bočių ir savo krauju sutvirtino visų mūsų laisvės siekį. Mes esame savo žemėje ir esame teisūs“, – rašoma „Atgimime“.

Rimvydas Valatka „Atgimime“ taip pat pažymėjo, kad „sovietiniai fašistai ir jų kolaborantai apsišovė“. Jis sako, kad okupantai save vadino „sielų inžinieriais“, kuriems tautos buvo tik šlapios molio krūvos, iš kurių galima lipdyti leninų, stalinų, brežnevų ir gorbačiovų biustus.

Mes atlaikysim. Laisvė čia pat. Lietuviai netrokšta kraujo keršto – tik laisvės.

„Sovietiniai fašistai, visokie švedai, jermalavičiai, gorbačiovai ir jazovai apsišovė! Sausio tryliktąją Lietuva gulė po tankų vikšrais, ji ėjo į automatų papliūpas ir dar kartą apgynė savo šventą teisę į laisvę. (...)

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Vytauto Butkaus nuotr.

Mes žinome: jų nesustabdys nekaltų žmonių aukos, jų planuose – naujos žudynės ir saugumo agentų operacijos mėginant suskaldyti mus, nuteikti lietuvį prieš lietuvį, lietuvį prieš lenką, rusą, baltarusį. Mes atlaikysim. Laisvė čia pat. Lietuviai netrokšta kraujo keršto – tik laisvės“, – rašė R. Valatka.

Slidžios nuo kraujo ligoninės grindys

Naujausia informacija – iš ligoninių, kuriose gydomi sužeistieji, o artimieji skuba pasiimti šeimos narius, kadangi manoma, kad okupantai gali ateiti grobti sužeistųjų.

„Grindys buvo slidžios nuo kraujo“ – skelbia pasakojimo apie situaciją ligoninėse antraštė. Šis Dovilės Budrytės ir Aušros Radzevičiūtės straipsnis buvo publikuotas 17–24 dienų „Vilniaus laikraštyje“. Jame pateikiami gydytojų pasakojimai iš 1-osios ligoninės (vėliau pervadinta į Šv. Jokūbo ligoninę).

„Greitosios“ vežė ne po vieną ligonį – jų buvo daug: stovinčių, gulinčių, sėdinčių. Ligoninės grindys buvo slidžios nuo kraujo.

„Jie (ligoniai – LRT.lt) netelpa palatose, guli vežimėliuose, ten pat statomos lašelinių sistemos. Anksčiau besigydę ligoniai savanoriškai išėjo iš palatų, jas užleisdami sužeistiesiems, suguldytiems ant grindų, fojė, net voniose“, – straipsnyje cituojami gydytojai.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Vytauto Butkaus nuotr.

Rašoma, kad po Sausio įvykių ligoninėje dirbo daug savanorių, o greitosios pagalbos automobiliai vežė ne po vieną sužeistąjį.

„Greitosios“ vežė ne po vieną ligonį – jų buvo daug: stovinčių, gulinčių, sėdinčių. Ligoninės grindys buvo slidžios nuo kraujo. Besiveržiančių kuo greičiau operuotis nebuvo: „Gal jį greičiau operuokite, aš stipresnis, pakentėsiu“, – rašoma „Vilniaus laikraščio“ straipsnyje.

Kęstučio plaukai, akys, veidas nudeginti, plaučius kontūzijo sprogstamoji banga. Kiek jam dar liko gyventi?

Pokalbį su gydytojais sausio 15 dienos „Respublikoje“ pateikė ir Dalia Jazukevičiūtė bei Laima Žemulienė. „Jų jaunystę sutraiškė tankai“ – taip pavadintas gydytojų pasakojimas apie sužeistuosius. Peršautos krūtinės, tankų sutraiškytos kojos ir kaulų sužeidimai – nauja gydytojų realybė.

Sausio 13-osios įvykiai
Sausio 13-osios įvykiai / Nerijos Perlavičiūtės nuotr.

„Užėjome į reanimacijos skyrių, kur dar tebekovojama už studento Kęstučio Briedelio iš Tauragės gyvybę. Kęstučio plaukai, akys, veidas nudeginti, plaučius kontūzijo sprogstamoji banga. Kiek jam dar liko gyventi? Tarp žuvusiųjų – viena mergaitė“, – rašoma straipsnyje.

Priglausti didvyriai

Jautriai laikraščiuose aprašomos ir žuvusiųjų laidotuvės. Didvyriai, kankiniai – taip didingai vadinami žuvusieji prie Televizijos bokšto.

„Žmonės, kaip ir visur, šiomis dienomis santūrūs, tylūs, pasiryžę. „Visų neiššaudys“, – tyliai sako šalia stovintis vyras. Girdėti ir rusiška šneka. Rusiškai kalbantys žmonės taip pat stovėjo toje begalinėje eilėje po penkias, septynias valandas.

Jie stovėjo ir stovės kartu su mumis, kad ir kokią niekšybę beįvykdytų žmonės, kurių nei rusais, nei lietuviais, nei žydais ar dar kokios tautybės atstovais nepavadinsi. Žmogžudžius galima vadinti tik žmogžudžiais. (...)

Antakalnio kapinės priglaudžia naują Lietuvos didvyrių kartą. Jie amžiams liks Lietuvos ir pasaulio istorijoje. Mes turime būti ir būsime jų verti“, – apie žuvusiųjų laidotuves rašo „Vakarinės naujienos“.