Lietuvoje

2020.12.05 10:59

Dieną liejosi prakaitas, o vakare alus: sovietmečio studentų prievolės – ir klampojimas laukuose, ir 1 000 rublių atlygis

Saulius Pilinkus, LRT TELEVIZIJOS laida „Daiktų istorijos“, LRT.lt2020.12.05 10:59

Keli vasaros mėnesiai darbui už „ačiū“ – šiandien tokia studentiška prievolė sulauktų prakeiksmų ir nuostabos, tačiau iki pat 1988-ųjų tai buvo įprasta tvarka. Sieki aukštojo mokslo – važiuok talkinti žemdirbiams, statybininkams, melioratoriams. „Daiktų istorijose“ – liudininkų prisiminimai.

Pakiliai, poetiškai, dažnai egzaltuotai apie komunizmo statybas šiandien liudija tų laikų kronikos. Pabaigus kiekvieną kursą privaloma tvarka į statybas arba kolūkį siųsti jaunuoliai šiandien šiuos darbus prisimena dviprasmiškai: viena vertus, darbas neretai buvo sunkus, be apmokymų, o paskyrimą į gerai apmokamą vietą pasisekdavo gauti ne visiems. Tačiau studentiškos dienos, šiaip ar taip, dažno prisimenamos su nostalgija, tad ir tokios aplinkybės sugadinti jų ne visada pajėgdavo.

Daiktų istorijos. Lietuvos animatoriai, Macikų koncentracijos stovykla ir SSRS absurdas

Sovietmečio prievolės fone būta nuotykių ir, žinoma, studentiškų meilės istorijų. „Valdžia tuo metu, matyt, sprendė ir demografines problemas – visada buvo kombinuojama mišri grupė, fizikai plius, pavyzdžiui, aš du kartus važiavau su ekonomistėmis. Maždaug 20 fizikų ir keliolika ekonomisčių. Būdavo linksma“, – pasakojo dr. Vytautas Latinis, informacinių technologijų specialistas.

Jam pačiam teko dalyvauti Širvintų kiaulių komplekso statybose. Jokių mokymų nebuvo, o kas ką sugeba, aiškintasi vietoje, taip ir pasiskirstydavo darbais.

Pirmosios savanoriškai prievartinės studentų darbo stovyklos buvo vadinamos gudriau – poilsio ir statybos būriais. Vilniaus universiteto istorikas doc. dr. Algirdas Jakubčionis paaiškina, jog SSRS darbo jėgos trūkumas buvo justi nuolat, todėl ir okupuotose šalyse sumanyta studentus įtraukti į įvairius valstybinius projektus.

„Į būrius eita nuo 1948–1950 metų, būtent tada studentai Vilniaus mieste buvo imami tvarkyti griuvėsių, šluoti, prižiūrėti. Aukštosios mokyklos privalėjo šefuoti naujai susiformavusius kolūkius, pavyzdžiui, Vilniaus universitetas vienu metu šefavo Varėnos rajoną, Pasvalyje – Naradavos sodininkystės ūkį. Studentai turėjo organizuoti ir meninę programą vietos gyventojams, beje, buvo rašoma, kad skaitydavo ir paskaitas, bet drįstu abejoti, kad kolūkietis norėtų klausyti, ką aiškina studentas apie komunizmo statybas.

(...) Turbūt galutinis akcentas buvo uždėtas 1957 metais. Sovietų Sąjungoje prasidėjo vadinamasis plėšinių įsisavinimas – niekad nedirbtos, dirvonuojančios žemės, dažniausiai Kazachstane, buvo pradėtos įdirbti. Reikėjo darbo jėgos, ypač nuimant derlių. Būtent 1957 m. pirmieji 400 studentų iš Lietuvos buvo nusiųsti į Kazachstaną“, – pasakojo istorikas, žinoma, ir pats ragavęs tokių vasaros darbų.

Restauruotojas ir tapytojas Virginijus Stančikas buvo vienas tų, kuriems pasisekė papulti į studentiškas stovyklas Rusijos gilumoje, Sibire. Netgi du kartus. Pasisekė, nes šiuo atveju uždirbti iš tikrųjų buvo galima nemažai.

„Pirmą kartą, kai ten važiavau, mama klausė: ko tu ten važiuoji? Mes Sibire buvom, matėm – nieko ten gero. Sakiau mamai, kad važiuoju ne Sibiro pažiūrėti, o užsidirbti“, – prisiminė pašnekovas. Pirmą kartą išsiųstas į darbus toli nuo namų, grįžo su 800 rublių, o būdavo įmanoma uždirbti ir 1 000 rublių per kelis mėnesius.

Istorikas A. Jakubčionis palyginimui pateikia keletą ano meto produktų kainų: kava kainavo 8 kapeikas, taurė sauso vyno – 30 kapeikų, standartinė studento stipendija siekė 40 rublių.

9 dešimtmečio viduryje V. Stančikas studijavo Stepo Žuko dailės technikume Kaune. Profesija, kurios mokėsi, – drožyba, buvo laikoma unikalia, privilegijuota. Būsimuosius skulptorius, drožėjus, stalius į vasaros statybinius būrius imdavo be atrankos.

„Sakė, pastatėme naują darželį, reikia apiforminti. Sėdau su kolega, greitai projektus padarėme, jiems tai buvo stebuklas. Medienos mums duodavo neribotai – kiek nori ir kokios nori, įrankių irgi“, – prisiminė V. Stančikas.

Į lietuvius studentus vietiniai Sibiro gyventojai žiūrėjo pagarbiai, bet ir nesusipratimų kartais kildavo. „Pribaltai“ atrodė linksmi, atviri, laisvi, kartais net per daug.

„Teko kažkaip su tais šortukais į parduotuvę ateiti. Moteris stebėjosi, kad į parduotuvę nuogi vaikšto. O kas čia, sakau, tokio? Tą pačią dieną atėjo milicija ir perspėjo būrio vadą, kad po miestą nuogi nevaikščiotume“, – kalbėjo „Daiktų istorijų“ pašnekovas.

Patirtį prieš keturis dešimtmečius prisimenantis V. Latinis pasakojo, kad darbų sauga statybose toli gražu nebuvo pirmaeilis rūpestis. Tačiau vakarais į valias atsipalaiduodavo ir šunybes krėsdavo patys studentai.

„Baliai būdavo kiekvieną vakarą, alus liedavosi laisvai. Bernai stengdavosi juokus krėsti merginoms. Mes, pavyzdžiui, sprogdindavome nedideles bombas merginų kambariuose naktį, kad joms linksmiau būtų“, – sakė V. Latinis.

Vilniaus universitete studijavęs, o dabar jame dėstantis A. Jakubčionis pasakoja greitai supratęs, kad statybos – ne jo pašaukimas.

„Uždirbau mažiau negu visi kiti, nes po savaitės betonavimo – Bumblauskas buvo mūsų betonuotojų brigadininkas – aš supratau, kad man tai ne prie širdies. Atsiminiau filmą „Operacija Y“, kai klausė, kas nori į tuos ar kitus darbus, sakiau – „aš!“ Kur naujas darbas, ten sakydavau, kad aš, apėjau visus darbus, į kuriuos siuntė“, – pasakojo istorikas, atsisakęs tik medaus kopinėjimo.

Nuo 1967 m. studentų statybiniai būriai siųsti į darbus ne tik Sovietų Sąjungos ribose, bet ir už jų. Lietuvos studentų grupės, žinoma, labai kruopščiai atrinkus jų narius, važiavo į Erfurtą, Prahą, Krokuvą ir kitus socialistinio lagerio valstybių miestus.

„Gerai besimokantys ir komjaunimo aktyvistai, – pretendentus į tokias keliones įvardijo A. Jakubčionis. – Bet komjaunimo aktyvistai gerai mokydavosi retai. Prieš važiuojant būdavo vadinamasis instruktažas, aiškinta, kaip nepažeminti tarybinio žmogaus vardo užsienyje. Važiuodavo ir saugumo informatorius, klausydavo, ką šneka, ar žavisi to meto gyvenimo būdu, ar nediskutuoja, kaip čia būtų gerai pasilikti.“

Kaip vakariečių įspūdį vietiniams palikdavo į darbus Rusijos glūdumoje atvykę lietuviai, taip pastaruosius dažnai priblokšdavo socialistinio bloko šalys, pasižymėjusios ir didesne laisve, ir įvairesnėmis vartojimo galimybėmis.

„Kaip man pasakodavo, dažnai tai būdavo bulgariškos cigaretės „BT“, kurios čia būdavo pigios, o ten kelis blokus buvo galima parduoti. Didžiulis susižavėjimas buvo visų, kurie grįždavo iš Vengrijos, nes tai atrodė visiškai kitas gyvenimo būdas ir kokybė“, – sakė A. Jakubčionis.

Atskiro paminėjimo verta ir dar viena studentiškos prievolės rūšis – rudeninės talkos kolūkiuose.

„Skirdavosi tuo, kad jos būdavo visiškai neapmokamos, apgyvendindavo dažniausiai mokyklose ar visai nepritaikytose patalpose. Tualetai, aišku, lauke, jeigu praustis – koks nors vos varvantis čiaupas“, – prisiminė žurnalistė, prodiuserė Edita Mildažytė.

Imti derliaus tekdavo vykti ir spalį – tuomet dirbti būdavo sunkiausia. „Įsivaizduokite, jeigu Lietuvoje rugsėjo mėnesį nenukastos bulvės, tai kokios jos. Ir tu marmaliuojiesi po tą marmalą“, – sakė E. Mildažytė.

VU Žurnalistikos katedros studentai, tarp kurių buvo ir pašnekovė, pasirodo, puikiai tiko ir runkeliams, ir linams rauti, ir obuoliams skinti.

Visas reportažas – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Daiktų istorijos“.

Populiariausi

Koronavirusas/Asociatyvi nuotr.

Lietuvoje

2021.01.23 09:33

Per pastarąją parą Lietuvoje nustatytas 1001 koronaviruso atvejis, mirė 30 asmenų, pasveikusiųjų – 3832 ligoninėse gydoma per 1,4 tūkst. COVID-19 pacientų, 171 iš jų – reanimacijoje, patikslinta 14.40

7