Lietuvoje

2020.11.18 09:36

Lietuvai 30. Vaiko teisių sritis dar apleista: jei vaikas suluošinamas – smerkiame, jei auklėjamas – teisiname

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.11.18 09:36

Tais atvejais, kai vaikas stipriai suluošinamas, žmonės sukyla, tačiau jei vaikas mušamas, o smurtas pateisinamas kaip auklėjamieji veiksmai, girdime jau kitokią formuluotę: „O gal vaikas išvedė tėvus iš kantrybės?“ – portalui LRT.lt sako Mykolo Romerio universiteto (MRU) Edukologijos ir socialinio darbo instituto profesorė dr. Brigita Kairienė.

Kaip (ne)pasikeitė Lietuva per 30 Nepriklausomybės metų? Mykolo Romerio universitetas buvo įkurtas, augo ir kartu žengia tolyn su atkūrusia Nepriklausomybę Lietuva. Šiais metais švenčiame 30-ies metų jubiliejų. Norime papasakoti, kokį kelią visi drauge nuėjome. LRT.lt ir MRU inicijuoja straipsnių ciklą „Lietuvai 30“, jame atskleidžiame aktualius universiteto mokslininkų atliktus tyrimus, įžvalgas ir pasiūlymus valstybės ateičiai.

B. Kairienė pažymi, kad vaiko teisių koncepcija Lietuvoje atsirado 1992 metais, kai Lietuva prisijungė prie Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos, o vėliau, 1996 metais, atsirado Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas.

Kaip po 30 metų nuo Nepriklausomybės atgavimo Lietuvai sekasi? Pasak B. Kairienės, šiokia tokia pažanga vaiko teisių apsaugos srityje yra, tačiau norėtųsi, kad ji būtų intensyvesnė ir greitesnė. Pavyzdžiui, kai kurie aspektai, kurie prisidėtų prie vaiko teisių įgyvendinimo, reikalauja valstybės išsivystymo pažangos, geros ekonominės padėties.

„Švedija visiems vaikams gali užtikrinti nemokamą maitinimą, o mes šiemet tik pirmokams pradėjome tai teikti. Tačiau yra sričių, kur nereikia jokio ekonominio lygmens, kai reikia sveiko proto ir susitarimo. Pavyzdžiui, ar mes mušime savo vaikus, ar jų nemušime“, – teigia MRU profesorė.

Trukdė visuomenės požiūris, trūko ir politinės brandos

Anot jos, fizinė bausmė reiškia, kad vaikas kažko nesupranta, negeba ar apskritai negali ko nors padaryti, ko reikalauja tėvai. Fizinės bausmės Lietuvoje uždraustos įstatymu, tačiau, nepaisydami JT Vaiko teisių komiteto raginimų, fizines bausmes įstatymiškai Lietuvoje uždraudėme tik 2017 metais.

„Palyginimui – Švedija tokias pataisas priėmė 1979 metais, dar likus 10 metų iki Konvencijos atsiradimo, Suomija – 1983 metais, Norvegija – 1987 metais, o mūsų kaimynai latviai – 1998-aisiais.

Mėginimų tai pakeisti Lietuvoje buvo ir mes šio klausimo neignoravome – kiekvienoje Seimo kadencijoje tikrai buvo ir tų pavienių iniciatyvų, ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerija teikė iniciatyvas, bet tie klausimai labai dažnai būdavo neprioritetiniai arba svarstymuose būdavo jiems nepritariama“, – aiškina B. Kairienė.

Nebijome to, kad kaimynas žino savo teises, o jei pažeisčiau jo teises, tai jis kreiptųsi apsaugos. O kažkodėl vaikų atveju jau bijome, kad jie žinos savo teises.

Vis dėlto priimti tokias įstatymo pataisas tikriausiai trukdė ir visuomenės požiūris, svarsto MRU profesorė. Įvairūs tyrimai rodo, kad fizinėms bausmėms Lietuvoje pritardavo daugiau nei 50 proc. respondentų. Tikėtina, sako B. Kairienė, kad panaši proporcija būdavo ir Seime, taigi parlamentarai manydavo, kad nesame subrendę tokiam įstatymui.

Taigi įstatymo, draudžiančio mušti vaikus, priėmimas – politinės brandos žingsnis, įsitikinusi MRU profesorė. Ji primena kelių Seimo narių pasisakymus, kad uždraudus fizines bausmes iš tėvų atimsime paskutinį auklėjimo įrankį.

„Ši frazė kartojasi metų metais, keli žmonės tuo aiškiai pasinaudodavo ir išreikšdavo savo poziciją, sulaukdavo palaikymo“, – kalba pašnekovė.

Sritį visiškai apleidome

Tačiau 2017 metais, kai šeimoje buvo nužudytas vaikas, visuomenė darė didelį spaudimą politikams, tad nuostata, draudžianti taikyti fizines bausmes vaikams, buvo priimta. Vis dėlto negalime pasigirti tolimesniais laimėjimais, apgailestauja B. Kairienė.

„Dėl spaudimo įstatymas pagaliau buvo priimtas, bet, pažiūrėję į 2019 metais atliktą tyrimą, matome, kad didelė dalis respondentų toleruoja pliaukštelėjimus per rankas, taip apsaugant vaiką nuo pavojingos situacijos, bet lygiai taip pat ir siekiant nubausti vaiką už blogą elgesį ar nepakankamas pastangas. O 23 proc. žmonių toleruotų, jei motina ar tėvas parduotuvėje besiožiuojantį vaiką pakeltų ir pakratytų“, – sako MRU profesorė.

Pasak jos, net ir priėmus įstatymą, mūsų požiūris stipriai nesikeičia. Kodėl? Šalia teisinės reformos nesiėmėme taikyti kitų priemonių, pavyzdžiui, labai svarbu tėvų švietimas, akcentuoja B. Kairienė. Jos teigimu, didžioji dalis tėvų supranta, kad mušti vaikus negerai, patys dėl to gailisi, bet nežino, ką galima daryti kitaip.

Jaučiamas ir atmestinis tėvų požiūris – mes kažkaip užaugome, todėl užaugs ir mūsų vaikai.

Pavyzdžiui, aiškina B. Kairienė, iš kartos į kartą perduodamas fenomenas, kad jei kažkada vaikystėje pačių tėvų kailis kentėjo, tai jie taiko tas pačias fizines bausmes savo vaikams. Būtent dėl šios priežasties reikia padaryti lūžį ir padėti tėvams, palaikyti juos bei parodyti, kad galima elgtis kitaip, argumentuoja MRU profesorė.

B. Kairienė apgailestauja, kad vaiko teisių sritis tapo visiškai apleista: „1992 metais prisijungėme prie Konvencijos, 1996 metais atsirado Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas, (...) tačiau nuo to laiko iki 2017 metų – daugiau nei 20 metų – įstatymas realiai nesikeitė, buvo pataisytos tik kelios smulkmenos.

Mes visiškai apleidome šią sritį. (...) Pats mechanizmas virš 20 metų nebuvo tobulinamas. (...) Po Matuko istorijos pasirodė, kad sistema yra ydinga. Vaiko teisių apsauga anksčiau buvo perduota tvarkyti savivaldybėms, tad vienos tvarkėsi labai puikiai, vaikams jose buvo teikiamas prioritetas, bet didžiojoje dalyje savivaldybių tai buvo apleista sritis“, – aiškina MRU profesorė.

Neatpažįstame psichologinio smurto

Ne visada atpažįstame ir psichologinį smurtą, o fizinį ir psichologinį smurtą specialistai fiksuoja atskirai, sako B. Kairienė ir priduria, kad jau turėtume suvokti, jog jei prieš vaiką smurtaujama fiziškai arba seksualiai, šalia būna ir psichologinis smurtas.

„Pati mūsų atskaita jau yra ydinga, nes kai sakome „fizinis smurtas“, įsivaizduojame tik mėlynes ar sužalojimus. (...) Didžioji dalis smurto atvejų yra pliaukštelėjimai arba mėlynės, kraujosrūvos – tai išgyja ir po kiek laiko kūnas atsistato, bet tai, kas lieka vaiko galvoje, jo viduje, yra didžioji problema, o tėvai to nesuvokia“, – psichologinio smurto žalą pabrėžia MRU profesorė.

Mes permetame atsakomybę vaikui. Tėvai bijo sankcijų.

Ji tvirtina, kad tėvams neretai atrodo, jog vaiko spaudimas ir kartais visiškai nepagrįsti reikalavimai, nuolatinis vaiko tramdymas, spaudimas mokytis yra geri ketinimai. Tačiau, sako B. Kairienė, kartais pasirenkamos priemonės nėra nukreiptos į tikslo siekimą, o vaikas žalojamas.

Pačios skaudžiausios patirtys, kurių negalime nuginčyti, – dideli paauglių savižudybių skaičiai, pagal juos pirmaujame Europoje. Pasak pašnekovės, dėl šios problemos turi susimąstyti visa visuomenė, kadangi jei vaikas pakelia prieš save ranką, reiškia, kad jam yra taip baisu ir taip blogai, kad jis neturi į ką kreiptis pagalbos.

„Tie ryšiai neveikia, nes vaikas negali nueiti pas savo artimuosius ar draugus ir pasakyti: „Man yra labai blogai ir baisu.“ Jei jis nedrįsta kreiptis pagalbos, reiškia, jis negali pasinaudoti tais socialiniais ryšiais“, – apgailestauja B. Kairienė.

Jei vaikas suluošinamas – smerkiame, jei auklėjamas – teisiname

Specialistės teigimu, tais atvejais, kai vaikas stipriai suluošinamas, visuomenė sukyla ir labai piktinasi, smerkia tuos tėvus, tačiau jei vaikas mušamas, o smurtas pateisinamas kaip auklėjamieji veiksmai, girdime jau kitokią formuluotę: „O gal vaikas išvedė tėvus iš kantrybės?“

„Šis teiginys rodo, kad mes permetame atsakomybę vaikui. Tėvai bijo sankcijų“, – įsitikinusi B. Kairienė.

Anot MRU profesorės, svarstant įstatymo pakeitimus, tėvai stipriai priešinosi ir dėl nuostatos, kad tam tikro amžiaus vaikai negali būti paliekami vieni namuose, kadangi bijojo sankcijų. Vis dėlto taip akcentuojamos pačių tėvų baimės, o pirmiausia turime rūpintis vaiko saugumu, akcentuoja B. Kairienė.

„Mažas vaikas tikrai negali savimi pasirūpinti. Net jei toje pačioje patalpoje būna suaugusiųjų, yra daugybė atvejų, kai vaikas, būdamas kitame kambaryje, susižaloja, nes nepajėgia įvertinti rizikų. Labai daug tokių istorijų – pradedant atvejais, kai vaikas sieros rūgštimi apsipylė ar elektra nusitrenkė. Niekas nenori kaltinti tėvų, bet jei vaikas paliekamas vienas, jis gali prisigalvoti nežinia ko. Kartais nelaimei užtenka akimirkos“, – svarsto specialistė.

Tačiau jaučiamas ir atmestinis tėvų požiūris – mes kažkaip užaugome, todėl užaugs ir mūsų vaikai.

„Užaugs, bet vaiko gyvybė ir sveikata turi būti prioritetas“, – pabrėžia B. Kairienė.

Vaikai augina vaikus

Ji kritikuoja ir lietuvių mentalitetą, kai vyresnieji vaikai šeimoje prižiūri mažuosius vaikus, pavyzdžiui, penkiametis rūpinasi dvimečiu. Jei mažesnysis užsigauna ir susižaloja, tai penkiamečio kailis dėl to kenčia, sako MRU ekspertė ir priduria, kad ne vaikas vaiką turi auginti.

„Mūsų protėviai taip gyveno, vyresni vaikai augino mažesnius, bet kiek buvo ir mirčių, ir traumų... Ar norime tęsti šį visiškai neatsakingą požiūrį?“ – klausia B. Kairienė.

Specialistė teigia, kad būna ir tokių atvejų, kai gimus mažesniems broliams ar seserims vyresniajam nebeleidžiama lankyti būrelių, nes jis turi prižiūrėti mažąjį, pasiimti jį iš darželio. Kartais į mokyklą vaikas atneša praleistų pamokų pateisinimą, kuriame tėvai nurodo, kad vaikas sirgo, tačiau pasikalbėjus su pačiu vaiku paaiškėja, kad iš tikrųjų jis rūpinosi mažuoju broliu.

„Tėvams reikia į darbą, todėl brolį prižiūri kitas vaikas. Prieiname iki visiško nesusipratimo. Tėvai turi prisiimti savo atsakomybę, o ne permesti ją vaikams“, – argumentuoja profesorė.

Teises žino, bet pareigų – ne?

„Savo teises vaikai žino, o pareigų – ne.“ B. Kairienė tuojau skuba paneigti tokį požiūrį – vaikai iš tikrųjų nežino savo teisių, sako ji. Pasak jos, vaikai su jomis nesupažindinami – paprastai tėvai to nedaro, o ir mokyklos labai retais atvejais tai išdrįsta. Paklausti, ar žino apie savo teises, vaikai dažniausiai atsako, kad žino, bet, paprašyti įvardyti nors vieną, nieko nepasako, šypteli profesorė.

Ji taip pat pastebi, kad tėvai kartais bijo, jog vaikas žinos savo teises: „Nebijome to, kad kaimynas žino savo teises, o jei pažeisčiau jo teises, tai jis kreiptųsi apsaugos. O kažkodėl vaikų atveju jau bijome, kad jie žinos savo teises. Visiškai nelogiškas mąstymas.

Kai kurie tėvai sako, kad geriau tegu vaikas nežino savo teisių, neva mes kažkada užaugome be vaiko teisių, tai gal jis tegu irgi nežino, taip bus paprasčiau. Absurdiška, kai vaikai nežino, kaip naudotis vaiko teisėmis, o sulaukę 18 metų tampa pilnamečiais, atsakomybės juos pasiveja, o tada jau galioja teisės su visomis atsakomybėmis. Kaip jis naudosis tomis teisėmis, jei būdamas vaikas nesinaudojo savo, kaip vaiko, teisėmis, jei neturi patirties šioje srityje?“ – klausimus kelia B. Kairienė.

MRU profesorė įžvelgia ir sąsajų tarp savo teisių nežinojimo vaikystėje ir neatsakingo vairavimo vėliau. Stebimės, jei jauni vairuotojai daro daug pažeidimų ir neatsakingai vairuoja, bet tikriausiai čia yra ir mūsų pačių atsakomybės, nes jaunuoliai nesuvokia savo teisių ribų, svarsto B. Kairienė.

Taigi dar viena problema Lietuvoje, išskiria ji, yra tai, kad nesuvokiame vaiko teisių ribų. Tą galime pastebėti, kai dalis tėvų, prisidengdami vaiko teisėmis, vaikui leidžia viską, sako specialistė. Vis dėlto, pabrėžia ji, ribos yra labai aiškios – galiu daryti bet ką tol, kol nepažeidžiu kitų asmenų teisių.

Populiariausi