Lietuvoje

2020.11.22 18:57

Pedagogė Čiukšienė: daugelis mokytojų mieliau dirba inovatyviais metodais per nuotolį negu su kauke stovi klasėje

Ginta Gaivenytė, „Ugdymo meistrai“2020.11.22 18:57

Kai klasėje mokytoja Neringa Čiukšienė užduodavo klausimą, į jį kartais puldavo atsakyti keli mokiniai. Pedagogė džiaugėsi tokiu iniciatyvumu, tačiau triukšmo buvo daug. Dabar dirbdama per nuotolį ji pastebi, kad technologijos savaime skatina bendrauti kultūringai ir kalbėti po vieną.

Pasak Vilniaus Antakalnio progimnazijos direktoriaus pavaduotojos, tai – tik vienas iš daugelio nuotolinio ugdymo pliusų. Priversti pandemijos, pedagogai turi dirbti inovatyviai ir taip gimsta visai kitokia mokymosi kultūra.


– Kaip nuotolinis ugdymas pakeitė jūsų pačios požiūrį į mokymąsi?

– Prisipažinsiu, kad dabar ėmiau labiau pasitikėti savimi. Visada galvodavau, kad gal ir nebeverta technologijų daug mokintis, karjera eina jau į pabaigą, man nebeprireiks. O dabar pamačiau, kokių gerų galimybių yra. Ir suprantu, kad net jau baigusi
savo darbą mokykloje galiu daugeliui mokinių padėti net nejudėdama iš savo buto.

Nuotolinės pamokos man nesukelia streso. Yra mokytojų, kurie tvirtina, kad jiems labai blogai. Gal tai nuo dalyko priklauso. Aš dėstau „Gamtos ir žmogaus“ pamokas šeštokams. Mano pamokos diskusinės, daug kalbamės ekologijos temomis, apie
šiuolaikinio žmogaus santykį su gamtoje esančiais reiškiniais.

Paradoksalu, bet santykiai su mokiniais dirbant per nuotolį tapo artimesni.

Vesdama nuotolines pamokas, pastebėjau santykiai su mokiniais ryškiai pagerėjo. Per nuotolinę mano pamoką kiekvienas vaikas bent truputį turėjo pasisakyti, reflektuoti. Jie nebebijo reakcijos iš bendraklasių. Taip pat man labai patinka tai, kad galiu vaikams sukurti galimybę įsivertinti. Jiems patinka atsakinėti į greitos anketos klausimus.

– Manote, mokymasis dirbti per nuotolį kartu yra galimybė kurti inovatyvias pamokas?

– Man atrodo, kad viena iš didžiausių karantino dovanų – tai, kad visi mokytojai suprato galintys sukurti šiuolaikines pamokas, kad technologijos yra ne baubas, bet pagalba.

Neįmanoma dirbti kaip devynioliktojo amžiaus pabaigoje – stovėti prieš klasę ir dėstyti dalyko temą. Mokiniai tada tikrai į pamoką neįsitrauks. Reikia parinkti tam tikras įtraukiančias užduotis, kurti apklausas, pamokyti vaikus, kaip internete rasti
medžiagą, kaip patikrinti patikimumą, kaip atsirinkti, kas svarbiausia...

Aišku, pradžioje yra sunku, nes visas pamokas reikia iš naujo kurti. Tačiau „žiauriai faina“, kai pamoka pavyksta. Bendrumas, komandinis darbas – tie įgūdžiai, kuriuos sunku ugdyti per įprastas pamokas, ėmė rastis savaime. Pavyzdžiui, šiais laikais
labai svarbus įgūdis naršyti. Tačiau anksčiau mes neturėjome net tiek planšečių ar kompiuterių klasėje, kad kiekvienas vaikas galėtų atskirai atlikti užduotis. Dabar vaikas gauna penkias minutes, kad, pavyzdžiui, surastų informaciją apie Saulės
sistemą, o tada turi „sukelti“ ir mokytojui parodyti.

Be to, klasėje inovatyvius metodus gal mokytojai ir norėtų naudoti, bet nepritaikytos aplinkos. Kodėl iki šiol Lietuvoje žmonės mažai dirba grupiniu metodu? Todėl, kad klasės tam nepritaikytos, ne visose klasėse baldus galima lengvai perstumdyti į kitą
erdvę. Kai buvo įvestas srautų valdymas, mokytojas negalėjo net judėti po klasę, vaikai taip pat turėjo būti vienoje vietoje. Kai taip judėjimas apribotas, nelieka nieko kito, tik stovėti prie lentos ir kalbėti.

Pastebėjau, kad daugelis mokytojų mieliau dirba inovatyviais metodais per nuotolį, negu su kauke stovi prie lentos klasėje.

– Kaip sprendžiate, kad nuotolinė pamoka pavyko? Klasėje juk galite jausti reakciją, o dabar – tik ekranas prieš akis.

– Sprendžiu iš kelių požymių. Pamokos pradžioje pasakau vaikams uždavinius – per šią pamoką padarysim tą, suvoksim tą. O tada pamokos gale atrandu laiko jų paklausti, ko šiandien išmoko. Jei pamokos pradžioje mano įvardintas tikslas panašus į tai, ką vaikai sako išmokę, jau galiu pasidžiaugti.

Antras kriterijus – aktyvus dalyvavimas. Jeigu užduodu klausimą ir jie nori kalbėti, tai tada pakelia ranką ir kalba. Klasėje dažnai būna, kad šeši ar septyni mokiniai ima atsakinėti tuo pačiu metu. O dabar jie pirmiau turi gauti mano leidimą įsijungti
mikrofoną. Tada visi išgirsta gražius, išsamius atsakymus.

– Turite galvoje, kad vaikai negali pertraukinėti vienas kito?

– Taip, negali, dėl to išklauso kitų vaikų mintis ir taip geriau pažįsta vienas kitą.

Trečias dalykas – jie mato savo klasės draugo veidą, o ne nugarą, kaip įprastai yra atsakinėjant klasėje. Aišku, aš negaliu būti tikra, ar jie žiūri į kitų vaikų veidus. Sprendžiu pagal save. Esu labai laiminga, matydama visus. Tai leidžia man pastebėti, jei kas nors negerai. Galiu laiku paklausti: „Jonukai, tavo akys nukrypo, gal tu jau nori pailsėt?“

Taip galiu įvertinti save ir kaip pedagogę. Esu atvira pokyčiams. Neseniai turėjau susitikimą per nuotolį su mokiniais. Visi mokiniai sako, kad mokytojai duoda per daug informacijos. Jeigu pamoka trunka 45 minutes, mokytojas duoda užduočių
pamokoje, o paskui dar išsiunčia papildomos literatūros.


– Norite pasakyti, kad apskritai mokykloje vaikams duodama per daug informacijos, jie negali tiek suvirškinti?

– Taip. Per pirmąjį karantiną buvo rekomendacija mažinti užduočių kiekį. Bet aš pasakysiu, kas dabar atsitiko. Pavasarį sumažinome ir kai kas liko iš praėjusių metų nepabaigta.

Šį rudenį mūsų darbą suvaržė srautų valdymas. Viską turėjom pertvarkyti taip, kad visi mokiniai būtų tik vienoje grupėje. Dabar – vėl karantinas, į mokyklą eina tik pradinukai. Taigi, vėl naujos pertvarkos, neapibrėžtumas. Tai labai apsunkina
mokymosi procesą.

Mokytojai turi suprasti, kad šiemet viso ugdymo turinio neįgyvendinsime.

– Galbūt ir valstybiniu lygiu turėtų būti aiškiai pasakyta, kad dabar prioritetas yra vaikų sveikata, o ne tai, kiek jie išmoks?

– Visi sprendimai, kurie priimami, deja, nėra priimami atsižvelgiant į vaikus. Pavyzdžiui, dabar pradinukai mokyklose palikti ne todėl, kad jiems taip geriau mokytis, o dėl to, kad tėvai galėtų netrukdomi dirbti. Dėl to niekas ir negalvoja, ką tie mokytojai
mokys. Mąstoma: „Ai, kaip nors, jie juk kažką vis tiek sugalvos.“

Neįmanoma visiems bendrai pasakyti, ko nesimokyti, o ką – mokytis. Vis tiek sprendimą priima pats mokytojas. Įvairių dalykų gali būti, jeigu manytume, kad karantinas gali tapti dažnu reiškiniu. Galima nuotolines pamokas organizuoti ir visos
Lietuvos mastu. Tokias pamokas galėtų rengti įvairūs mokytojai, netgi universitetų profesoriai ar savo srities profesionalai. O štai tada vaikai gali išsiskirstyti į savo klases, kartu su savo mokytojais grupėmis aptarti, gilintis, formuoti, diskutuoti.

Taip pat labai geras metas integruoti dalykus. Pavyzdžiui, kodėl etikos, gamtos ir literatūros pamokos nesujungus į vieną? Mokytojai galėtų sėsti ir susitarti, kaip atrodytų tokia bendra pamoka.

Tačiau mokytojų apmokėjimo sistema tokia, kad skaičiuojama kiekviena darbo valanda. Tada kiekvienas dalykininkas nori savo valandos. Jis nenori, kad trys mokytojai vienu metu vestų pamokas, nes neaišku, kaip už tai bus (o gal nebus) mokama.

Labai keistai „sukalta“ metinių valandų sistema, dar labiau suvaržanti mokytoją. Nors mokytojai raginami integruoti pamokas, tačiau taip darydami jie rizikuotų.

– O jei dalykai būtų integruojami, užtektų vienos pamokos vietoj trijų?

– Tiesiog samprotauju, kad galima kitaip organizuoti ugdymą. Pateikti mokiniams informaciją vienu metu nuotoliniu būdu galima daugybei mokinių. O ją padėti suvokti, pritaikyti prie savo mokymosi poreikių, įtvirtinti rezultatą galima tik mažose
grupėse. Galima sudaryti tokį tvarkaraštį, kuris galiotų visai Lietuvai. Tarkim, pirma pamoka matematikos ir visi šeštokai klausosi. O kai jiems reikia pagalbos, tada įsitraukia jų mokytojai. Atrodo, kad čia fantazuojame, bet, pradėję mąstyti kūrybiškai,
tikrai galėtume sugalvoti įdomių dalykų.

Šiuolaikinės technologijos apskritai suteikia beprotiškai daug galimybių. Pavyzdžiui, dabar muziejai atsinaujinę, tiek daug edukacijų turi. Iš muziejaus pamoka gali būti transliuojama į klasę, o tada klasėje įtvirtinama. Ir tai nereiškia, kad mokytojai
praras darbą, nes jie turės labai svarbią funkciją – padėti mokiniui perprasti gautą informaciją.

Dabar didžiulė problema, kad konkrečioje švietimo institucijoje sunku sukurti vieną pedagoginę kryptį. Mes, mokytojai, norime turėti savo stilių. Bet tada atsitinka taip, kad vieni mokytojai yra reiklūs, kiti – demokratiški. Pamokos struktūra taip pat
skęsta įvairovėje. Kai nėra aiškios struktūros, vaikams sunku. Mokiniams, ypač iki septintos klasės, reikia stabilios struktūros, kuri atsikartotų kiekvienoje pamokoje. Įvairovė turėtų tilpti nuoseklume ir struktūriniuose susitarimuose. Mokiniams reikia
ne tik naujumo, bet ir stabilių ar nesunkiai atpažįstamų dalykų.

– Kaip sukurti tokią mokymosi kultūrą, kurioje pavyktų susitarti?

– Prisimenu, kai 2014-aisiais atėjau dirbti į Antakalnio progimnaziją, kaip tik suaktyvėjo kalbos, kad visi sprendimai švietimo erdvėje turi būti nukreipti į vaiką. Tai dabar ir pagalvokime – ar tvarkaraščius sudarinėjame pagal vaiką, ar mokytojus
parenkame pagal vaiką, ar mokyklos darbo laiką skaičiuojame pagal vaiko gyvenimo ritmą? Dažnai net programų turinį formuojame pagal įsivaizdavimą, ką kokio amžiaus vaikai turėtų žinoti, nors iš tikrųjų būna labai skirtingai. Kai kurie paaugliai yra
labiau subrendę žmonės, o kai kurie – dar visai kaip vaikai. Tai lengva pastebėti pagal lytį 5-6 klasėse, nes tokia jau žmogaus prigimtis, kad berniukai šiuo etapu bręsta kiek lėčiau. Štai kokia gera terpė nesusikalbėti klasėje.

Taip pat skaitykite

– O kaip jūs įsivaizduojate ugdymą, kuris būtų vaiko labui?

– Aš mėgstu sakyti: „Kai vaikas pajaus, kad visi suaugę yra susitarę veikti jo labui, tada jis gerai mokysis“. Deja, dažnai būna atvirkščiai. Ypač paaugliai nuo ketvirtos klasės iki septintos mano, kad suaugėliai yra susimokę juos priversti daryti
nereikalingus dalykus. Taigi, pirmiausia, vaikas turi žinoti atsakymą į klausimą: „Kodėl man tai turėtų būti įdomu?“

Antrasis dalykas – aktualizavimas. Vaikui turi būti aktualu tai, ko jis mokosi. Jei žinias susieji su tuo, kas vaikui svarbu, randasi puiki mokymosi erdvė. Pavyzdžiui, dabar Lietuvoje buvo aktuali rinkimų tema. Per šią temą visus dalykus būtų galima
mokytis. Per matematiką galima paskaičiuoti, ką gali reikšti tie apklausų skaičiai, prognozuojantys, kas laimės, o kas – nelaimės, galima aptarti pretendentų kalbas, nagrinėti jų gyvenimo istorijas ir t.t. Tada vaikas jausis dalyvaujantis šalies
gyvenime.

O kai mes į tai visiškai nekreipiame dėmesio, vaikai tampa lyg išpjauti iš šalies gyvenimo. Jie ateina į mokyklą ir mokosi trikampio kampus skaičiuoti. Aišku, mokytojui susieti mokomąjį dalyką su gyvenimu yra nelengva. Tik laisvas, savimi pasitikintis pedagogas, kuris mato daug galimybių, gali aktualizuoti temas. Ir visų pirma jam pačiam tai turi būti įdomu. Jei mokytojas neturi vidinės motyvacijos būti šauniu ir inovatorišku mokytoju, tai nieko ir neįvyks.

Taip pat skaitykite

– Kas mokykloje kuria mokymosi kultūrą? Mokytojai, tėvai, ar ir patys mokiniai prie to turėtų prisidėti?

– Mokymosi kultūra yra visų bendruomenės narių reikalas. Kalbu apie visos šalies bendruomenę. Jei mokytis yra madinga, populiaru, tai žmonės ir mokosi. Jei mokytis nėra madinga ir populiaru, nesimoko.

Vieni su kitais esame labai susiję. Pastebiu, kad tuo laikotarpiu, kai būna kokia nors rezonansinė byla, kuri užvaldo visuomenės dėmesį, tuo metu vaikus labai sunku sukaupti akademinei veiklai. Natūralu, nes visų dėmesys krypsta kitur.

Todėl reikia visos visuomenės atsakomybės. Tik tada gali atsirasti aiški kryptis. Dabar mokytojai nesupranta, kokia valstybinė užduotis. Švietimo įstatymas nurodo, kad dera auginti brandų ir atsakingą pilietį, bet kaip tą daryti ir kaip suderinti su
ugdymo programų reikalavimais?


Net jei mokytojas kvalifikacijos kėlimo seminare girdėjo paskaitą, kaip sukurti šiuolaikinę pamoką, jis dažnai nedrįsta to daryti. Visiškai logiška, kad jis nenori eksperimentuoti su mokiniais. Tačiau jei mokytojas pats nesimoko, jei niekada spindinčiomis akimis nepasako: „Žiūrėkit, ką dabar išmokau!“, jokios mokymosi kultūros nebus.

Taip pat skaitykite

– Jūs manote, kad dirbti inovatyviai trukdo baimė?

– Taip. Žinau, kodėl mokytojai nesiryžta to daryti, nes man pačiai taip buvo. Ugdymo turinys suskaičiuotas tam tikram valandų skaičiui per metus, kiekvieną pamoką turiu išeiti po skirtingą temą... O kas, jei nepasiseks?

Dėl to mokytojai dažnai renkasi optimalų, teisingiausią ir drungną rezultatą. Nėra ko tikėtis, kai žmonės supranta, kad drungnume yra saugiausia. Štai jei būtų saugiausia inovatyvume, galėtume galima džiūgauti dėl gerų rezultatų.

Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Populiariausi

Aurelijus Veryga

Lietuvoje

2020.11.27 12:02

Dvi žinios iš Verygos: keisis izoliacijos tvarka jau persirgusiems COVID-19 ir nerimas dėl augančio mirčių skaičiaus griežtesnė tvarka gresia ugdymo ir prekybos sektoriams; atnaujinta 13.02

14
Aurelijus Veryga

Lietuvoje

2020.11.27 07:43

Veryga apie tai, kaip sutiksime Kalėdas: esu labai skeptiškas, kad pavyks išsisukti vien rekomendacijomis COVID-19 audinių ūkyje „kelia nerimą“, laukiama veterinarinių išvadų