Lietuvoje

2020.11.12 18:33

Seimo (ne)naujokas Maldeikis tikisi pranokti garsius tėvus: esu šiek tiek laisvamanis ir nepatenku į rėmus

Jonas Deveikis, LRT.lt2020.11.12 18:33

Seime nuo 2009 metų dirbantis žinomos politikės Aušros Maldeikienės sūnus Matas Maldeikis ateinančius 4 metus tikisi aukštesnės politinės kultūros, o pagrindiniu darbu Seime laiko vadinamojo gyvulių ūkio naikinimą ir pagalbą neįgaliesiems.

Jau po pirmojo rinkimų turo paaiškėjo, kad 141-ą vietą Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos sąraše pasirinkęs M. Maldeikis dėl gautų pirmumo balsų šoktelėjo į 21-ą vietą ir gavo galimybę ateinančius 4 metus prisidėti prie šalies vidaus politikos.

Tačiau Seime M. Maldeikis nėra naujokas. Nuo 2009-ųjų Seimo kanceliarijoje jis dirbo Europos reikalų komiteto biuro patarėju. 2016–2020 metais buvo Lietuvos Respublikos Seimo nuolatinis atstovas Europos Sąjungoje, o 2020-aisiais pradėjo eiti opozicijos lyderio Gabrieliaus Landsbergio patarėjo pareigas.

Interviu LRT.lt M. Maldeikis aiškina savo apsisprendimą dalyvauti Seimo rinkimuose, kodėl jis vis dar nepriklauso partijai ir apie norą leisti mažiausias pajamas gaunantiems asmenims nemokėti jokių mokesčių.

– Seimo koridoriuose nesate naujokas. Vis dėlto, kaip jaučiatės, kokia nuotaika žengiate į naujas ir labai atsakingas pareigas?

– Galiu pasakyti, kad viskas taip greitai įvyko, jog dar ne iki galo suvokiu. Vis dar atrodo, kad tik pakeisiu kabinetą Seime. Vis dėlto, jei parlamentaru būčiau tapęs prieš 5 metus, tai būtų labiau kalę per smegenis. Dabar į tai žiūriu kaip į natūralų karjeros etapą.

– Ar jau turite savo komandą?

– Šiuo metu renkuosi ir praktiškai viskas sudėliota.

– Kas bus jūsų patarėjai?

– Noriu, kad žmogus, kuris apsiims kuruoti tam tikrą sritį, būtų profesionalas ir aš galėčiau būti ramus, jog viskas bus padaryta. Kitas aspektas – mes neturime didelių išteklių, kuriuos galėtume skirti savo padėjėjams, todėl ieškojau žmogaus, kuriam darbas Seime taip pat kurtų pridėtinę vertę. Todėl mano komandą sudarys jauni asmenys.

– Kokios pagrindinės priežastys lėmė apsisprendimą dalyvauti Seimo rinkimuose ir kiek prie to prisidėjo G. Landsbergis, kurio patarėju pastaruoju metu dirbote?

– Visada buvau arti politikos, tačiau norėjau išlaikyti šiokį tokį atstumą, kadangi esu šiek tiek laisvamanis ir dažnai nepatenku į rėmus, kuriuose galėčiau save apibrėžti būdamas vienoje ar kitoje partijoje. Apsisprendimas buvo ilgai brandintas. Kalbėjausi apie tai ir su Ingrida Šimonyte, ir su G. Landsbergiu. Pamačiau, kad tai yra komanda, su kuria galiu siekti rezultatų.

– Ar apsisprendimui įtakos turėjo jūsų tėvai?

– Įtakos tam turėjo ir tėvai, tačiau tiek, kiek formavosi mano charakteris ir požiūris į politines tendencijas. Neslėpsiu, perėmiau tam tikrą požiūrį iš tėvų, kadangi su jais sėdėdavau prie stalo ir diskutuodavau apie politiką. Dėl vienų klausimų sutinkame, dėl kitų – ne, tačiau mūsų požiūris į svarbiausius dalykus sutampa. Juos atspindėjo ir mano pasirinkimas, tačiau sprendimą eiti į Seimą padariau pats.

– Profesorius Romas Lazutka asmenis, kurie kandidatuoja į Seimą su partija, bet nėra jos nariai, vadina lizinginiais kandidatais. Kodėl jūs nestojate į partiją?

– Partijos nariu tapsiu tuomet, kai save visiškai tapatinsiu su šia politine bendruomene. Joje yra skirtingų pozicijų. Man priimtina, kai politinėje bendruomenėje žmonės turi skirtingus požiūrius. Vis dėlto tapimas partijos nariu man bus labai svarbus žingsnis ir aš jį žengsiu tik tada, kai būsiu visiškai tam subrendęs. Būti draugų ir bendraminčių bendruomenėje man yra didelis įsipareigojimas ir aš tam turiu subręsti.

– Ar yra klausimų, kuriems nepritariate, nors partija pritaria?

– Galbūt yra klausimų, kuriais aš turiu kitokią nuomonę, tačiau verta pažymėti, kad ir pačioje partijoje dėl kai kurių klausimų nėra bendros pozicijos. Partijoje yra skirtingų nuomonių vienu ar kitu klausimu, galinčiu kelti daugiau kontroversijų.

– Ar turite viziją, kokia ideologine kryptimi turėtų pasukti TS-LKD?

– Aš matau tam tikrą politologų ir politinių veikėjų manipuliaciją, kai bandoma krikščionis demokratus tapatinti su tam tikromis šiuolaikinėmis tendencijomis ir įsivaizduoti, kad tai yra krikščionys demokratai. Taip nėra. Man daug labiau krikščionys demokratai yra ponia Angela Merkel negu konservatoriai Vengrijoje arba Lenkijoje. Tikrieji konservatoriai man yra Vokietijos ir to rėmo aš norėčiau laikytis.

– Vadinasi, jūsų politinės pažiūros yra labai panašios į jūsų mamos?

– Tikrai taip. Galbūt ji šiek tiek kairesnė už mane, ypač užsienio politikos klausimais, tačiau mūsų požiūris yra labai panašus.

– Po partijos reitingavimo atsidūrėte 42-oje vietoje. Vis dėlto I. Šimonytė jums pasiūlė pabandyti gana dažnai naudojamą ir neretai pasiteisinančią taktiką – pasirinkti paskutinę vietą sąraše. Ar ilgai teko jus įkalbinėti ir kaip vertinate, ar tokia strategija pasiteisino?

– Apsispręsti turėjau per keletą minučių ir pranešti telefonu. To sprendimo visiškai nesigailiu. Paskutinė vieta sąraše suteikia laisvę veikti. Kai tu viršuje, esi įpareigotas. Į tave žiūri kaip į tam tikros konkrečios žinutės nešėją. Būdamas apačioje turi didesnę laisvę reikšti savo poziciją, būti platesnis politiškai. Manau, mano kampanija buvo nebloga.

– Tačiau iki pergalės vienmandatėje apygardoje šiek tiek pritrūko (Sėlos vakarinėje apygardoje M. Maldeikis surinko 42,16 proc. balsų, o nepartinis Valdemaras Valkiūnas – 53,58 proc.). Ką nors būtumėte daręs kitaip?

– Be abejo. Man tai buvo didelė pamoka. Galbūt būčiau skyręs daugiau laiko rinkimų kampanijos pradžiai. Nesuprantu, kodėl partijos vienmandatėse apygardose kandidatus paskiria likus vos keletui mėnesių iki rinkimų. Manau, tai yra metų darbas. Jeigu būčiau pradėjęs anksčiau, padaręs namų darbas, rezultatas būtų buvęs kitoks. Tiesiog pritrūko laiko.

– Profesorius Alvydas Jokūbaitis sako, kad politikas turi rūpintis tik fundamentaliais klausimais, o makrolygmens arba ūkio klausimai turi būti palikti biurokratams. Jūsų nuomone, tikras politikas turi diskutuoti tik apie fundamentalius dalykus ar ir apie tai, koks PVM turi būti, kokie akcizai turi būti taikomi šalyje?

– Man politika visų pirma yra fundamentalūs moralės, vertybių klausimai. Tokie klausimai sukuria rėmą, kuriame priimami sprendimai. Dėl to politikas turi aiškiai artikuliuoti savo požiūrį į vertybinius klausimus. Tik iš ten gimsta smulkesni klausimai.

Todėl labai svarbu turėti stiprią komandą. Matydamas politiko komandą galiu spręsti, kokią karjerą jis padarys. Komanda tam tikrose srityse turi būti stipresnė negu politikas, o politikas turi turėti gerą moralinį ir vertybinį pagrindą priimti sprendimus, atsižvelgdamas į komandos patarimus, tačiau atsiremdamas į savo moralinį pagrindą.

– O ar politikas turi būti ūkiškas?

– Būti tokiam kartais priverčia gyvenimas. Jis turi priimti sprendimus ir žemesniu lygiu. Puikus pavyzdys yra ekonomika. Gali pasirodyti, kad ekonominiai sprendimai yra labai racionalūs, tačiau žmonės nėra racionalūs ir sprendimus priima vadovaudamiesi emocijomis. Todėl reikia suprasti, kas yra alternatyvieji kaštai ir kad tie patys ekonominiai sprendimai yra vertybiniai. Kas bus nuskriaustas, kas daugiausia praras dėl vieno ar kito sprendimo.

– Jūsų mama Seime nevengdavo aštrių replikų politiniams oponentams. Ar galima to tikėtis ir iš jūsų?

– Tikiuosi, kad būsiu išgirstas. Tačiau jei matysiu, kad bandoma ant manęs joti, mano leksika taps tikrai aštresnė negu dabar.

– Kalbate apie didesnius mokesčius, nepasisakote už liberalesnį Darbo kodeksą, tačiau tuo pat metu manote, kad valstybė turėtų kuo mažiau kištis į ekonomiką, o laisvoji rinka užtikrina didesnį sveikatos paslaugų prieinamumą. Kokia yra jūsų ekonominė pasaulėžiūra? Jūs labiau keinsistas ar libertaras?

– Jeigu reikėtų įstatyti save į tokius rėmus, nors aš to labai nemėgstu, esu keinsistas. Galbūt ne klasikinis, bet keinsistas. Tikrai nesu libertaras. Sunkiai save suvokiu balsuojantį už labai liberalius sprendimus. Keinso teorija, bent jau po Antrojo pasaulinio karo, man pasirodė efektyviausia.

– „Mano balso“ apklausoje pasisakote už tai, kad didesnes pajamas gaunantys asmenys turėtų mokėti didesnius mokesčius. Mokestinė našta Lietuvoje siekia apie 40 proc., EBPO 2019 m. vidurkis – 36 proc. Kodėl, jūsų nuomone, mokestinė našta daugiau uždirbantiems asmenims turėtų būti didesnė?

– Noriu pabrėžti, kad Vakaruose yra tokia struktūra: viršutinis sluoksnis išlaiko apačias, o vidurys išsilaiko pats. Tokiu būdu sukuriama sistema, kada visiems yra lengviau gyventi. Mūsų sistemoje viskas gula ant viduriniojo sluoksnio. Apmokestinimas, apie kurį jūs kalbate, yra viduriniojo sluoksnio. Jeigu pažiūrėtume į viršutinį sluoksnį, kuris įprastai dirba ne pagal tradicinę darbo sutartį, jis moka labai mažą tarifą. Jeigu pažiūrėtume į žemės ūkio sektorių, pamatytume, kad ten taip pat mokami minimalūs tarifai.

Todėl vidurinę grandį turime palikti ramybėje, ji ir taip neša didelę mokestinę naštą. Aš kalbu apie tuos, kurie dirba ne pagal darbo sutartį ir uždirba daugiausia. Tai aš vadinu gyvulių ūkiu.

– Daug metų politinės jėgos kalba apie horizontalųjį mokesčių teisingumą ir vadinamojo gyvulių ūkio naikinimą, tačiau į priekį beveik nepasistūmėta. Kodėl?

– Taip yra dėl dviejų aspektų. Pirma, taip yra dėl labai gero lobizmo. Antra, taip yra dėl pačios „sėkmingiausios politinės partijos šalyje“ veiklos. Šia partija aš vadinu Lietuvos laisvosios rinkos institutą (LLRI).

Politiko tikslas yra įpiršti savo vertybes ir idėjas rinkėjams, kad jie patikėtų. LLRI tai per 30 metų padaryti pavyko. Didelė dalis politikų, apžvalgininkų, visuomenės sunkiai supranta, kad tai, kas jiems pasakota 30 metų, galbūt nėra tiesa. Politikai nenori priimti sprendimų, nes rinkėjai to nesupras, kadangi jiems tai buvo kalama 30 metų į galvą.

– Kokias didžiausias ekonomines ir socialines problemas įžvelgiate Lietuvoje?

– Man labai liūdna matyti, kas vyksta su mūsų viešuoju sektoriumi. Mes labai greitai matysime labai daug bėdų. Viešasis sektorius yra nustekentas, nes vertinamas tik per mokesčių mokėtojų prizmę: viešasis sektorius nekuria pridėtinės vertės, o valytojos, kuri išvalo grindis ligoninėje ir dėl to neužsikrečiame įvairiomis ligomis, niekas netraktuoja kaip žmogaus, kuris kuria labai didelę BVP dalį. Mes turėsime didelių problemų, nes nebus kas tuos žmones pakeis. Todėl labai gerų viešųjų paslaugų mes nebeturėsime.

– Ar didesni atlyginimai galėtų išspręsti šią problemą?

– Tik iš dalies. Kaip ir minėjau, žmogus nėra racionalus, todėl jį motyvuoti turi ir kiti dalykai. Jei tai bus tik atlyginimas, praeis pusė metų ir jis nebenorės to daryti. Jam reikia ir kitų stimuliatorių. Mokytojas turi gauti gerą atlyginimą, kad galėtų ramiai gyventi, tačiau tuo pat metu jis turi suprasti atliekantis misiją.

– Ką Lietuvai reiškia Joe Bideno pergalė?

– Lietuvai tai reiškia tam tikro laiko suteikimą priimti sprendimus, kurie jau seniai turėjo būti priimti. Modelis, kurį JAV pasiūlė pasauliui po Antrojo pasaulinio karo (Breton Vudso sistema), baigėsi. Tai reiškia, kad JAV nori būti vienu iš galios centrų, tačiau nebūti atsakinga už visą pasaulį. JAV politinis elitas sako, kad turime patys priimti sprendimus ir būti atsakingi už save. Taip pat norima, kad šalys priimtų tokius sprendimus, dėl kurių JAV būtų naudinga bendradarbiauti, nes dabartinis modelis neatstovauja JAV interesams.

Donaldas Trumpas galėjo viena tviterio žinute nutraukti tokį bendradarbiavimą. Su J. Bidenu turėsime šiek tiek laiko priimti sprendimus, pasiūlant JAV priimtiną bendradarbiavimo modelį. Tačiau principinė pozicija, kad JAV išeina iš Europos, jau priimta JAV politinio elito.

– Užsienio politikoje turite sukaupęs nemažą teorinių ir praktinių žinių bagažą. Kaip reaguojate į teiginį, kad Lietuva tapo Vakarų Europos kolonija, kad esame tik papildoma rinka ir darbo jėga Vakarų Europos šalims?

– Aš kartais girdžiu tokių pasakymų ir negaliu suprasti, apie ką kalbama. Žmonės, kurie taip kalba, nesupranta, kaip funkcionuoja Europos Sąjunga, kaip ten priimami sprendimai ir kokie yra tikrieji galios centrai. Pasakymai, kad esame Vakarų kolonija, yra mitas. Ką reiškia Vakarų kolonija, jei sprendimus, kaip mes norime gyventi, priimame patys?

– Esate sakęs: „Noriu pasiūlyti, kokie mes turėtume būti Europos Sąjungoje (ES).“ Kokį Lietuvos vaidmenį Europos Sąjungoje įsivaizduojate?

– Lietuva turėtų būti šalis, kuri siūlo aiškią darbotvarkę ES. Kurioje yra įstatymo viršenybės principas, kurioje laikomasi žmogaus teisių. Kuri yra liberalios demokratijos pavyzdys, kur naudos iš to gauna visi šalies gyventojai.

– Norėtumėte būti Europos reikalų komiteto narys. Galbūt esate gavęs pasiūlymą tapti komiteto pirmininku Seime?

– Pasiūlymo gavęs nesu ir šiuo metu vyksta derybos. Jeigu pasiūlytų, be abejo, svarstyčiau.

– ES institucijose apie Kinijos grėsmes kalbama daug daugiau negu Lietuvoje. Kaip manote, ar apie šios šalies grėsmes turėtume daugiau kalbėti ir Lietuvoje?

– Be jokios abejonės. Kalbame apie Rusiją, bet užmirštame, kad Kinijoje milijonas žmonių yra, kaip jie vadina, perauklėjimo stovyklose. Kad tai yra šalis, kuri nori plėsti savo įtaką per ekonomikos priemones, tačiau ne tam, kad sukurtų geresnį gyvenimą pasaulyje, o tam, jog išlaikytų savo galią. Kinija turi priešingas man vertybes, todėl noriu, kad Lietuva laikytųsi savo principų.

– Ko „valstiečiai“ per pastaruosius ketverius metus nepadarė, ką padarys konservatoriai?

– Visų pirma aš norėčiau kitokios politinės kultūros. Noriu kitokio supratimo, kaip gali būti priimami sprendimai. Tai būtų labai didelis šuolis, ko nepadarė „valstiečiai“. Ne buldozeriu, o klausantis, kad priimami sprendimai būtų ilgalaikiai ir jų nereikėtų keisti po mūsų kadencijos.

– Po ketverių metų kadencijos koks bus kriterijus, pagal kurį įvertinsite savo darbo rezultatą?

– Yra kelios sritys, kurioms skirsiu savo jėgas ir kuriose norėčiau pamatyti pokyčių. Noriu, kad po 4 metų galėčiau rinkėjui parodyti, ką konkrečiai padariau.

Visų pirma, norėčiau skirti daugiau dėmesio neįgalių žmonių problemoms. Norėčiau matyti daugiau neįgalių žmonių gatvėse. Matyti juos renginiuose, kino teatruose, baruose. Tai yra rodiklis, kaip jie jaučiasi. Kol kas aš jų nematau. Jei po 4 metų jų bus daugiau viešojoje erdvėje, man tai bus ženklas, kad visuomenė sveiksta.

Taip pat norėčiau, kad Lietuva būtų žinoma kaip viena laisviausių šalių veikti IT sektoriuje. Trečia, norėčiau pokyčių ES darbotvarkėje. Tai yra tai, ką mes galėtume pasiūlyti Europos Sąjungai. Kad Lietuva yra žmogaus teisių besilaikanti ir laisves ginanti šalis, kuri visam pasauliui praneša, kad mes esame tų pusėje, kurie nori ir siekia laisvės.

– Jūsų tėtis yra du kartus buvęs ūkio ministru. Ar įsivaizduojate save einantį tėčio pėdomis ir tampantį ministru?

– Kol kas aš norėčiau dirbti parlamente ir apie ministro portfelį negalvoju.

– Ką M. Maldeikis veikia laisvalaikiu?

– Jis turi labai griežtą dienotvarkę. Gyvenu pagal labai griežtus nusistatytus principus. Keliuosi anksti, einu į sporto klubą. Tuomet dirbu. Vakare bent pusantros valandos skiriu skaitymui. Gyvenime man svarbu nenustoti judėti ir visada sužinoti ką nors naujo. Išėjau iš savo standartinio gyvenimo supratęs, kad nuolat turiu augti – ar sporto klube su raumenimis, ar darbo metu su smegenimis. Tokia griežta dienotvarkė manęs neriboja, ji padaro mane laisvą.

– Įsivaizduokite, kad Lietuvoje galėtumėte pakeisti vieną dalyką. Ką padarytumėte?

– Pakeisčiau dabartinę mokesčių sistemą. Kad visi žmonės nepriklausomai nuo to, pagal kokią darbo formą dirba, mokėtų vienodus mokesčius. O tie, kurie uždirba mažiausiai, mokesčių nemokėtų visai. Jei žmogus uždirba minimumą, kam iš jo atimti pinigus ir per visokias kompensacijas ir išmokas juos grąžinti?

– Per dieną skaitymui skiriate pusantros valandos. Kokias knygas rekomenduotumėte perskaityti?

– Šios knygos, deja, nėra išverstos į lietuvių kalbą. Viena jų būtų „The Accidental Superpower“. Tai knyga, kuri leidžia suprasti, kas bus su JAV, kur link ji eina ir kaip tai paveiks pasaulio politiką. Antroji knyga – „Barking Up the Wrong Tree: The Surprising Science Behind Why Everything You Know about Success Is (Mostly) Wrong“. Tai geriausia knyga, kurią esu skaitęs. Ji apie tai, kaip žmonės mąsto. Trečioji knyga skirta kiekvienam vyrui, norinčiam suprasti savo vaidmenį pasaulyje ir visuomenėje, tai „The Way of the Superior Man: A Spiritual Guide to Mastering the Challenges of Women, Work, and Sexual Desire“. Taip pat rekomenduočiau perskaityti „The Internationalists: How a Radical Plan to Outlaw War Remade the World“. Ši knyga privaloma tiems, kas domisi užsienio politika ir nori suprasti, kaip tarptautinė teisė sukūrė šiuolaikinį pasaulį.

– Šiuo metu dažnai esate įvardijamas kaip A. Maldeikienės sūnus M. Maldeikis. Ar bus ta diena, kai A. Maldeikienė bus pristatoma kaip M. Maldeikio mama?

– Neabejoju.

– Ačiū už pokalbį.

Populiariausi

Klaipėdos universitetinėje ligoninėje skiepijami medikai antrąja vakcina nuo COVID-19

Lietuvoje

2021.01.17 11:01

Antrą COVID-19 vakcinos skiepą gavę šalies medikai: tai – viltis grįžti į ankstesnį gyvenimą papildyta Kauno klinikų ir Santaros klinikų informacija; atnaujinta 15.00

31