Lietuvoje

2020.11.11 18:23

„Darbietė“ Kačinskaitė-Urbonienė – apie užmojus Seime, „superinį“ Uspaskicho demokratiškumą ir svajonę tapti prezidente

Valdemaras Šukšta, LRT.lt2020.11.11 18:23

Beveik dešimtmetį Darbo partijoje dirbanti Ieva Kačinskaitė-Urbonienė su šia politine jėga šiemet praveria parlamento duris. Interviu LRT.lt, kalbėdama apie būsimuosius darbus Seime, politikė mini ir būtinumą susitarti su partijomis dėl švietimo, ir pokyčius socialinių reikalų, teisės aktų kūrimo sferose. O paklausta apie buvusias galimybes keisti politinę jėgą atkerta – greičiau pasitrauktų iš politikos, o ne keistų partiją.

I. Kačinskaitė-Urbonienė minėjo ir Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ bylą: politikė teigė, kad ne vieną dieną pati nagrinėjo bylą ir jai daugiau kilo klausimų teisėsaugai, o ne politinei jėgai. Ji taip pat mano, kad subliūkš politinės korupcijos byla, kurioje Darbo partijai yra pareikšti kaltinimai. I. Kačinskaitė-Urbonienė pasakojo, kad Darbo partijos pirmininkas Viktoras Uspaskichas yra vienas labiausiai motyvuojančių lyderių, tačiau bus stengiamasi, kad visuomenė geriau susipažintų su kitais šios politinės komandos nariais, o matytų ne vien tik jos vadovą.

– Esate gerai žinoma politikė Kėdainiuose, pastaraisiais metais dirbate Vilniuje, esate sostinės taryboje. Čia taip pat jus jau žino politika besidomintys žmonės. O kaip su visa Lietuva? Kaip jūs prisistatytumėte mažai politika besidominčiam žmogui iš kito šalies kampelio?

– Nesu tikra, ar Kėdainiai mane žino kaip politikę. Nes iš Kėdainių išvažiavau vos tik baigusi mokyklą, tai tik bendrai žino, kaip žmogų. O kodėl nacionalinėje politikoje mane turėtų žinoti rinkėjas arba kaip prisistatyčiau? Esu du kartus dalyvavusi Europos Parlamento rinkimuose, du kartus – Seimo rinkimuose. Antras kartas buvo sėkmingas. Ir tikrai nevengiu komunikuoti nacionalinėmis temomis. Kadangi keliavome aplink Lietuvą, dalyvavau ture pristatydama programą šiuose rinkimuose, tai tikrai žmonės atpažįsta, žino. Žino, ir kokia šeiminė padėtis, ir kokiomis temomis kalbu, ir džiaugiasi, kad atkreipiu dėmesį į socialinės atskirties mažinimą, šeimų politikos problematiką. Tai manau, kad taip, dar nespėjau užsiauginti Seimo nario žinomumo, bet po truputėlį jo daugės.

– Iš visų šalies savivaldų daugiausia Seimo naujokų atkeliauja iš Vilniaus miesto tarybos, į kurią jie buvo išrinkti pernai. Tarp jų esate ir jūs. Kas lėmė apsisprendimą žengti į parlamento rūmus Gedimino prospekte?

– Viena iš priežasčių – savivaldoje negalime padaryti tam tikrų darbų dėl netobulos teisės aktų tvarkos. Ir tuos dalykus aš pastebėjau dar dirbdama 2011–2015 m. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kadencijoje. Panašius dalykus matau ir pradėjusi ten dirbti 2019 m. Jau 2016 m. aš kandidatavau į Seimą, nes maniau, kad esu tam pasiruošusi, įgijau patirties, pakankamai gerai išmanau problematiką.

Mano išsilavinimas, darbo patirtis leidžia manyti, kad esu tam darbui tinkamai pasiruošusi. Tai tarsi yra natūralus žingsnis ir karjeros, ir profesinio tobulėjimo linkme. Visos tos aplinkybės lėmė, kad nusprendžiau kandidatuoti ir toks apsisprendimas, tikriausiai, jau buvo atėjęs iš anksčiau.

– Tai nebus pirmoji jūsų patirtis su Seimu. Esate dirbusi tuometinės Seimo pirmininkės Loretos Graužinienės patarėja vidaus politikos klausimais. Kokį įspūdį paliko parlamento virtuvė? Ką pamatėte iš arti?

– Gerai pastebėjote, kad turiu darbo Seime patirties. Taip, ne iš Seimo kėdės perspektyvos žiūrint, bet tikrai iš labai arti: dirbant tiek su aukščiausiais politiniais vadovais Lietuvoje, tiek su Darbo partijos frakcija ir apskritai – su parlamento kanceliarija. Matydama, kaip gimsta teisės aktai ir kokį kelią jie turi nueiti, kad būtų priimti, įgyvendinti, susidariau įspūdį, kad reikia tobulinti tą darbą, ir norisi truputėlį kitos kokybės, platesnių sprendimų, platesnio požiūrio.

Tikrai mačiau, kur galima būtų kilstelėti į kitą lygį, ir manau, kad labai trūksta jaunos kartos politikų, kurie truputį kitaip žvelgtų į sprendimų priėmimą. Man tas darbas yra pažįstamas, nėra naujas, todėl manau, kad tikrai po priesaikos galėsiu aktyviai ir produktyviai įsitraukti į tą darbą.

– Minėjote, kad tam tikrus dalykus matote, kad galima pakelti į kitą lygį ir gal spręsti tam tikras problemas. Gal galėtumėte įvardyti konkrečius dalykus, kuriuos norėtumėte patobulinti?

– Vienas dalykas yra pats idėjų svarstymas ir tam tikrų įstatymų projektų gimimo kelias. Kartais spontaniškai gimsta sprendimai ir jie tam tikromis Seimo procedūromis skubos tvarka labai greitai priimami, net tinkamai neišanalizavus kitų šalių patirties, negavus kitų institucijų, partnerių, organizacijų išvadų, neapsvarsčius ir neišdiskutavus su visuomene. Man atrodo, kad tai yra greitas ir netinkamas kelias. Mes esame viena iš tų šalių, kurios bene daugiausia priima įstatymų per kadenciją, ir tą reikia tobulinti, nes neretai atsitinka, kad priėmus vieną ar kitą įstatymo projektą labai greitai reikia jį keisti.

– Kokie praėjusio Seimo kadencijos įstatymai, jūsų akimis, buvo priimti tokiu būdu ir jums sukėlė klausimų jų priėmimo tvarka?

– Dabar tiksliai negalėčiau įvardyti, reikėtų pasitikslinti. Nenorėčiau suklysti kalbėdama, bet tikrai tokių atvejų buvo ir Algirdo Butkevičiaus Vyriausybėje, ir šioje.

Neretai atsitinka, kad priėmus vieną ar kitą įstatymo projektą labai greitai reikia jį keisti.

– Po antrojo Seimo rinkimų turo jūs socialiniame tinkle „Facebook“ paskelbėte, cituoju: „Visomis išgalėmis dirbsiu švietimo, socialinių reikalų, psichinės emocinės sveikatos srityse. Jei tik turėsiu galimybę – prisidėsiu ir prie ekonomikos skatinimo.“ Visos sritys yra gana plačios, tad pirmiausia norėčiau paklausti apie švietimą. Jį kaip vieną iš pagrindinių sričių mini ir būsimoji valdančioji koalicija, tai buvo pabrėžta koalicijos programoje. Kokius būsimos koalicijos sprendimus dėl švietimo palaikytumėte?

– Nesu dar susipažinusi su koalicijos darbų programa ir man atrodo, kad jie skelbia tik koalicinės sutarties rėmus, bet dar neskelbia konkrečių Vyriausybės programos punktų. Tik keletą iš jų. Bet tai, ką mes kalbėjome visos rinkimų kampanijos metu, tie požiūriai ganėtinai sutapo. Kad ten, kur galima efektyviai pavėžėti mokinius ir dėl to tik kils kokybė, nenukentės šeimos ir vaikai, mes turime užtikrinti tokią galimybę. Mes turime į naują kokybinį lygmenį perkelti ugdymo turinį. Tam tikrai reikės suburti ekspertų komandą ir išanalizuoti, ką galėtume keisti. Tai nėra tik politikų darbas, bet tą būtina pradėti daryti. Mes turime pasižiūrėti, kaip galėtų atrodyti aukštųjų mokyklų tinklas, kad vis dėlto tai būtų kokybiška. Tai yra prioritetiniai darbai, prie kurių mes turime kuo greičiau sėsti, susitarti visos partijos, suburti ekspertų komandą ir užtikrinti, kad darbai būtų pradėti ir būtų tęsiami. Tai dėl to miniu, kad būtina tarp partijų susitarti.

– Ar gerai supratau, kad jeigu būtų siūlomas mokyklų tinklo optimizavimas, pavyzdžiui, uždaromos tos įstaigos, kur galbūt mokytojų yra daugiau nei mokinių, jūs, kaip Seimo narė, palaikytumėte tokį siūlymą?

– Tai yra mūsų partijos programoje, kad ten, kur negalima užtikrinti kokybiško ugdymo, turime keisti dalykus. Mes esame aiškiai įrašę, kad privalu naikinti jungtines klases, kur mokosi, pavyzdžiui, penktokai su aštuntokais ir pan. Neįmanoma tokių skirtingų ir kelių ugdymo programų vesti vienu metu. Mes nekalbame apie mokyklų uždarymą – tai yra tik priemonė. Mes pirmiausia kalbame apie vaikus, jų vienodas galimybes įgyti tinkamą ir kokybišką išsilavinimą bei ugdymą. Čia yra prioritetai. O tinklas, kaip priemonė, taip, ji turi tarnauti tiems tikslams. Jeigu reikės vieną ar kitą, nevadinkime to mokykla, bet mokyklėlę ar padalinį uždaryti, tai nebus dalykas, kuris netarnaus tam tikslui. Atvirkščiai – tai padės ir tą, reiškia, būtina daryti.

– Neseniai Seime buvo diskutuojama apie ikimokyklinio ugdymo ankstinimą. Ką jūs manote apie tokią idėją? Ar palaikytumėte ją? (Seimas antradienį pritarė savanoriško visuotinio vaikų ikimokyklinio ugdymo ankstinimui – LRT.lt)

– Apie visuotinį ir privalomą ankstinimą turi pasisakyti ekspertai. Šiandien aš nematau pagrindo, kodėl tą būtina daryti. Šiandieninė teisinė bazė ir reglamentavimas leidžia vaikams, kurie yra pasiruošę psichologiškai, emociškai ir dalykiškai, pradėti priešmokyklinį ugdymą ir nuo 5 metų. Manau, kad kol kas tai yra pakankama. Priežasčių, kodėl būtina ankstinti, aš kol kas nematau. Tai buvo tokia, sakyčiau, spontaniška prezidento idėja. Suburto ekspertų branduolio, kuris pasisakytų, kad tai yra būtina, reikalinga, ir pagrįstų, kodėl, nemačiau. Todėl šiandien privalomam ankstinimui, ko gero, nepritarčiau. Tačiau jeigu po diskusijų mes matysime, kad vis dėlto yra argumentai, kurie nebuvo padėti ant stalo ir kurie tikrai nusveria tą būtinybę, – tada galbūt ir pakeisčiau nuomonę. Tiesiog dabartinis reglamentavimas leidžia ir, mano manymu, jis yra pakankamas.

Galiu pasakyti iš asmeninės patirties: mano vidurinėlis sūnus, kuriam yra 5 metai, nuo šio rugsėjo pradėjo priešmokyklinio ugdymo programą. Bet prieš tai, pavasarį, mes atlikome jo pasiruošimo tam tikrus testus su pedagogais, psichologais. Įvertinome jo psichologinį, emocinį, dalykinį pasiruošimą. Kadangi visi rodikliai buvo geri ar labai geri, jis buvo pakankamai brandus, tai mes nusprendėme išleisti. Tai yra mūsų šeimos pasirinkimas. Tačiau aš pažįstu kitų penkiamečių, kurie dar visiškai nėra pasiruošę ir tėvai taip mano. Tai kodėl mes turėtume juos versti?

Šiandieninė teisinė bazė ir reglamentavimas leidžia vaikams, kurie yra pasiruošę psichologiškai, emociškai ir dalykiškai, pradėti priešmokyklinį ugdymą ir nuo 5 metų.

– O kokių darbų imtumėtės pirmiausia, jeigu tektų darbuotis socialinių reikalų srityje?

– Man atrodo, kad ypač per pastarąją kadenciją buvo tikrai nemažai dėmesio skirta skurdui mažinti ir tie rodikliai tikrai pagerėjo. Iš finansinės perspektyvos tikrai turime postūmį į priekį, būtų gerai, kad ši linija būtų tęsiama. Tačiau, kalbant apie paslaugas, kol kas socialinėje srityje mes turime labai žemą jų lygį. Kai mes kalbame apie šeimas, senjorus, vienišus žmones ar neįgaliuosius – visose srityse mes realiai atsiliekame. Reikia nuoseklumo, reikia ir paslaugas, kurių trūksta, susidėlioti, ir kelti jų kokybę. Darbų yra tiek daug, kad sunku sutalpinti į kelis sakinius. Pavyzdžiui, aplinka. Visos aplinkos šiandien, 21 amžiuje, Europos Sąjungos šalyje turėtų būti prieinamos neįgaliesiems. Tačiau tokių galimybių dar nėra labai daug tiek valstybiniame sektoriuje, tiek ugdymo įstaigose ir pan.

Be to, negana to, kad trūksta socialinių darbuotojų, esami yra ir persitempę, ir neturi pakankamai kompetencijų. Čia praktiškai visas sritis tai liečia. Mes turime sudėlioti tiek kompetencijų kėlimo, tiek motyvacijos klausimus.

Mūsų senoliai, senjorai yra vieni nelaimingiausių ES, atrodo, kad statistikoje pagal tai esame ketvirti nuo galo. Ir čia yra dėl to, kad jie jaučiasi vieniši, neturi pakankamai veiklos ir yra susiformavusi tokia uždara sistema, kur tik tam tikra dalis senjorų dalyvauja tam tikroje veikloje. Kitų mes neįtraukiame. To nepadaro nei socialiniai darbuotojai, nei kitos institucijos, nei artimieji. Tą reikia keisti iš esmės. Jeigu regionuose mes dar turime vieną kitą kokį kultūros, bendruomenės centrą, kur dar gali burtis, susirinkti, tai miestuose situacija yra tragiška. Turėtume didesnį dėmesį skirti, kad būtų sukurti tam tikri traukos centrai būtent senjorams.

Aš jau nekalbu apie jaunų šeimų problemas, kad ir dėl pirmo būsto, prieinamų socialinių paslaugų dienos centruose, jaunimo užimtumo centruose. Yra tikrai labai daug sričių socialinėje plotmėje, kur mes privalome siekti kokybės ir prieinamumo. Nors finansinė dalis jau yra aptvarkyta, bet paslaugų sritis vis dar yra stipriai atsilikusi nuo Vakarų valstybių, į kurias mes lygiuojamės.

– Kokių pokyčių siektumėte psichinės emocinės sveikatos sferoje?

– Paprastu pavyzdžiu pasakysiu: mes prieš keletą metų supratome, kad visi žmonės turėtų baigti pirmosios pagalbos kursą, kad žinotų, ką daryti ištikus tam tikrai nelaimei. Tačiau kalbėti apie emocinę psichologinę pirmąją pagalbą ne tik kad vengiame, bet išvis praktiškai nekalbame. Kalbame tik tam tikruose visuomenės sluoksniuose ar grupelėse. Mes turime vieną didžiausių savižudybių rodiklių ES ir realiai nieko nepadarėme. „Valstiečiai-žalieji“ su savo koalicijos partneriais irgi nieko nepadarė, kad atsirastų kokių nors pokyčių.

Man atrodo, pirmoji emocinė psichologinė pagalba turi būti absoliuti norma visuose kolektyvuose ir visiems visuomenės nariams. Apie tai norėčiau kalbėti ir norėsiu, kad toks pokytis atsirastų Lietuvoje ugdymo programose, kad apskritai būtų drąsiau kalbama ir kad į šią sritį būtų žiūrima taip pat rimtai, kaip ir kalbant apie žmogaus gyvybę.

– O gal galėtumėte pasakyti, kaip įsivaizduojate pirmąją emocinę psichologinę pagalbą? Ar tai būtų, tarkime, kursai kolektyvams darbovietėse, kad išklausytų, būtų pasiruošę, ar tai būtų kokia nors pagalbos linija kuriama?

– Pirmiausia, norėčiau, kad tą idėją aptartume su ekspertais, išanalizuotume užsienio valstybių pavyzdžius. Kaip aš įsivaizduoju visiškai individualiai, tai taip, galėtų būti kursai: kaip kalbėtis su kolega, jeigu matome, kad jam yra blogai, į kokius raktinius žodžius atkreipti dėmesį ir kada jau reiktų kreiptis pagalbos į kokią nors instituciją. Tikrai galbūt galėtų atsirasti tam tikra atvira ir paruošta psichologinė linija, kuria visuomenė pasitikėtų ir žmonės nebijotų skambinti ir aptarti savo problemas. Tų būdų yra, manau, daugiau ir juos reikės atskleisti bendradarbiaujant ir tariantis su ekspertais.

– Naujojo Seimo opozicijoje bus ir Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (LVŽS), ir Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) frakcijos. Pastarųjų vadovas Gintautas Paluckas yra sakęs, kad nesidalytų opozicijos lyderio posto su „valstiečiais“, kurtų savo šešėlinę Vyriausybę. O kokia būtų Darbo partijos pozicija opozicijoje? Ar būsite atskirai, ar bendradarbiausite su LVŽS ar LSDP?

– Darbo partija lapkričio 11 d. turės tarybos posėdį ir aptarsime šiuos klausimus, ruošimės darbui nuo lapkričio 13 d. (šią dieną vyks naujo Seimo posėdis – LRT.lt). Tai kol kas mes diskutuojame ir tariamės, tačiau galutinių sprendimų nėra priimta. O G. Paluckui palinkėsiu užsiauginti tikrąją lyderystę ir po to kalbėti, kuo jis dalysis ar ne. Nes kol kas vargu, ar jam būtų patikėtas koks tvirtesnis postas, kol jis neįrodė tos savo lyderystės.

– Vieni į politiką ateina iš verslo, kiti iš visuomeninių organizacijų. Stebint jūsų politinį kelią susidaro įspūdis, kad susidomėjimas šia sritimi prasidėjo dar mokyklos suole, vėliau baigėte politikos mokslus. Jau tada pasirinkote jaunimo organizacijų veiklą, o konkrečiai kelerius metus būtent jaunimo organizacijos „Darbas“ kolektyvą. Kodėl būtent ši organizacija ir kaip tai paskatino žengti tolimesnius žingsnius į didžiąją politiką?

– Politika rimtai susidomėjau 8–9 klasėje ir pirmiausia mano kelias prasidėjo nuo mokyklos savivaldos – dalyvavau mokyklos tarybos veikloje ir pan. Supratau, kad savivalda yra būdas įvesti tam tikrus pakeitimus mokykloje. Tada mane pradėjo dominti, kas toliau. Kas dar už to yra? Ir viena aktyviausių organizacijų Kėdainių savivaldybėje buvo jaunimo organizacija „Darbas“. Tiksliau – tai buvo pati aktyviausia. Organizuodavo pačius įdomiausius renginius jaunimui, galbūt garsiausiai atstovaudavo. Tai natūraliai mane sudomino ir prisijungiau prie šios organizacijos. Įsitraukiau į Kėdainių skyrių, vėliau tapau jo pirmininke.

Tada pradėjau studijuoti politikos mokslus, atvažiavau į Vilnių ir kažkaip natūraliai klostėsi, kad tapau visos organizacijos „Darbas“ pirmininke. Ši organizacija tuo metu vienijo apie 3 tūkst. jaunuolių, turėjome apie 60 skyrių Lietuvoje. Tai tikrai buvo iššūkis jaunam žmogui, bet kartu labai didelė ir reikšminga patirtis, kuri mane dar labiau priartino prie politikos, susipažinau su politiniais lyderiais ir gana greitai įsitraukiau į Darbo partijos veiklą. Man buvo patikėta gana aukšta pozicija Vilniaus miesto tarybos rinkimuose 2011 metais, tada tapau jauniausia tarybos nare. O nuo to momento buvo tik pusantrų–dvejų metų pertrauka po 2016 m. Seimo rinkimų, kada nedalyvavau politikoje.

– Kiek metų esate Darbo partijos narė?

– Įstojau 2011 m. Tuoj bus jau 10 metų.

– Darbo partiją anksčiau buvo sudrebinęs juodosios buhalterijos skandalas, dabar jai yra pareikšti kaltinimai politinės korupcijos byloje. Po 2016 m. Seimo rinkimų gera sauja Darbo partijos narių nubyrėjo, tai pakeitė politinę jėgą, ji išvis pasitraukė iš šios srities. Ar šie įvykiai nenustebino, gal svarstėte prisijungti prie kitos politinės jėgos?

– Kai aš įstojau į Darbo partiją, aš jau žinojau apie šią bylą, žinojau, kad tokia yra. Ir tikrai, man, kaip jaunam žmogui, buvo labai svarbu pačiai įsitikinti – kodėl, kokia tai byla, ar ji turi reikšmingą pagrindą. Aišku, tie įvykiai buvo labai seniai, čia kalba eina apie 2004–2006 metus. Iš tiesų, aš domėjausi ta byla: nelabai daug kam esu tą pasakojusi, bet aš tikrai buvau nuvykusi pas advokatus, pas kuriuos ta visa byla buvo viename kabinete tiesiog išdėliota, ir esu praleidusi ten ne vieną dieną, kad detaliai susipažinčiau su ja. Ir tas šešėlis, kuris man nuolatos buvo primetamas, ypač studijų metais, nes aš politikos mokslus studijavau Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institute, kur tikrai susirenka didžiausi protai iš visos Lietuvos, – tikrai gana jautru būdavo. Tai susipažinusi su ta byla aš galiu pasakyti, kad man daugiau klausimų kilo prokuratūrai, teismams negu Darbo partijai. Faktas, kad ten tikrai buvo padaryta klaidų, bet jos nebuvo tokios, kokias nuolatos eskalavo žiniasklaida ir žmonės. Tai padarė įtaką mano sprendimui ir pasirinkimui. Aš dar tvirčiau pradėjau jaustis, nes supratau, kad kaip norima, taip galima pateikti tam tikrus faktus ir tam tikras situacijas.

Aš tikrai buvau nuvykusi pas advokatus, pas kuriuos ta visa byla buvo viename kabinete tiesiog išdėliota, ir esu praleidusi ten ne vieną dieną, kad detaliai susipažinčiau su ja.

O dėl naujos „MG Baltic“ bylos – aš net neįsivaizduoju, kodėl Darbo partija ten vis dar dalyvauja. Kai kalbame apie įvykius, kurie minimi byloje, tai aš tuo metu buvau Darbo partijos atsakingoji sekretorė. Ir tikrai mačiau, kad mes ne tai, kad kažkokias nuolaidas gavome. Atvirkščiai – mokėjome pagal visus įkainius, kaip ir kitos politinės partijos. Planavome, skaičiavome, nėra ir nebuvo jokio pagrindo man galvoti, kad gavome kažkokias išskirtines sąlygas. Manau, kad ta byla subliūkš, kaip ir realiai subliūško Darbo partijos pirmoji byla. Bet aišku, viską parodys laikas. Aš tikiu, kad savo darbą, vykdydama ūkinę partijos veiklą, padariau puikiai. Visada sau taikau aukščiausius profesionalumo ir skaidrumo standartus, tai tikrai neturiu abejonių, kad viskas yra padaryta gerai.

– Minėjote, kad skaitėte juodosios buhalterijos bylą ir jums daugiau klausimų kilo prokuratūrai, teisėsaugai, minite, kad buvo padaryta klaidų. Galėtumėte detaliau papasakoti, ką turite omeny, kokių klausimų kilo, kokių klaidų buvo padaryta?

– Pats nagrinėjimo faktas. Vien kaip buvo renkama medžiaga apie tą bylą tikrai kelia daug klausimų, nes apskritai tą bylą pradėjo VSD (Valstybės saugumo departamentas – LRT.lt), o paskui viskas išvirto į finansinių nusikaltimų bylą. Medžiagos rinkimas sukėlė daug klausimų. Nors nesu teisininkė, bet net tokius dalykus galima suprasti ir jaunam žmogui. Kitas dalykas – kai mes kalbame apie duomenis, įkalčius, galima matyti ranka prirašinėtus, skenuotus, kopijuotus popierėlius, kurie nepatvirtinti nei žmonių vardais ir pavardėmis, nei parašais. Kitais tušinukais prirašyti nuliai prie kažkokių sumų ir tai laikoma byloje įrodymais. Aš tikrai ir sau kėliau klausimų, ir, kaip minėjau, prokuratūrai, kaip galima tokius popieriūkščius, kurių niekas nepatvirtino, išskyrus tą vieną saugomą liudininkę, kad tai buvo daroma. Tikrai tokių visokių lapelių byloje buvo labai daug ir man tai kėlė didelę nuostabą.

– Beveik 10 metų dirbate Darbo partijoje – ar per šį laiką nebuvote gavusi kvietimų prisijungti prie kitų politinių jėgų?

– Buvo tokių momentų, ypač po 2016 m. rinkimų, kurie buvo nesėkmingi Darbo partijai. Bet aš jų net nesvarsčiau. Kaip ir minėjau, šioje organizacijoje veikiu labai ilgai, prisidėjau prie programų rašymo, idėjų generavimo. Esu ir jaučiuosi tos komandos dalimi. Man tiesiog nekilo mintis svarstyti kitokias alternatyvas. Aš esu ištikima ir nuosekli. Jeigu jau sugalvočiau trauktis ar ką nors keisti, tai tikriausiai pasitraukčiau iš politikos, o ne pakeisčiau partiją. Bet, aišku, laikas parodys, kaip viskas susidėlios, ir nemanau, kad kas nors galėtų atsitikti, nebent mes kokį nors darinį prijungtume prie savo organizacijos ar pan. Bet aš niekada nesiblaškau ir nesiruošiu blaškytis.

– Visą laiką dirbate su „darbiečiais“, iš arti matote šios partijos lyderį V. Uspaskichą. Apžvalgininkai jį įvardija kaip charizmatišką žmogų, kartais sakoma, be jo ši politinė jėga būtų vėl politinėje paraštėje. O koks šis politikas atrodo jums? Ar tikrai Darbo partija be V. Uspaskicho būtų pasmerkta nulipti nuo politinės scenos?

– Aš nemanau, kad būtų pasmerkta nulipti, nes mes jau išgyvenome tokį periodą, kai V. Uspaskichas buvo atsitraukęs. Taip, ne visi rinkimai mums susiklostė sėkmingai be jo lyderystės. Bet galbūt iš tikrųjų atėjo metas mums plačiau parodyti komandą. Nes tarsi daugiau koncentruodavomės į lyderio išryškinimą, mažiau rodydavome visą komandą. Turbūt tai viena iš strateginių klaidų ir aš manau, kad ją po truputėlį taisome ir toliau taisysime.

O man V. Uspaskichas yra tikras lyderis, kokių Lietuvos padangėje yra tikrai mažai. Ypač toje vadinamojoje kairesnėje pusėje jų labai trūksta ir aš manau, kad jo dalyvavimas tikrai prideda didelę naudą ir apskritai didelį postūmį pačiai Darbo partijai. Jis yra drąsus, ryžtingas lyderis, nebijantis priimti nepopuliarius sprendimus, pats turi didžiulę patirtį tiek gyvenime, tiek versle, todėl yra kupinas idėjų. Man atrodo, yra labai svarbu, kad jis moka motyvuoti komandos narius, suteikdamas jiems atsakomybę ir didelį pasitikėjimą. Visada bandoma kažkaip pateikti, neva jis nėra demokratiškas lyderis. Bet iš tikrųjų jis yra superdemokratiškas lyderis, puikiai mokantis motyvuoti, skatinti kitus komandos narius veikti.

– Kažkuriame savo interviu esate minėjusi, kad jūsų politinė svajonė – tapti Lietuvos prezidente. Sakoma, kad su laiku svajonės keičiasi, kai kurias mintis papildo naujos kryptys ir lūkesčiai. O kaip su šita svajone? Šis tikslas vis dar išliko?

– Tikrai ne pirmas klausiate to šiais metais. Galiu pasakyti, kad svajonės, kurios buvo anksčiau, tebėra gajos mano mintyse. Aš neatsisakau tos idėjos galbūt kada nors bandyti, bet tai nebėra tokia ryški svajonė. Dabar labiau suprantu, kokia didžiulė tai atsakomybė, labiau suprantu, kiek laiko ir jėgų tam reikia skirti, o, kaip žinia, aš turiu tikrai labai gražią šeimą ir tris kol kas dar mažus vaikus. Tai man reiktų keisti savo gyvenimo ritmą ir nežinau, ar galėčiau tinkamai paskirstyti savo laiką, dėmesį ir energiją darbui bei šeimai. O vis dėlto šeima man yra pagrindinis prioritetas, tai kol kas iš tikrųjų atsargiau žiūriu į šią svajonę, bet neatsisakau ir niekada nesakau „niekada“.

– Ir pabaigai – kurie trys Lietuvos bei trys užsienio politikai jus labiausiai įkvepia?

– Sunkus klausimas.

– Galite ir po vieną pasakyti.

– Ypač sunku įvardyti, kai kalbame apie Lietuvos politikus, nes kai kurie iš jų dar aktyvūs politikoje ir nežinai, kaip paskui gali kas nors pasisukti. Iš užsienio politikų, ypač dabartiniame kontekste, man tikrai imponuoja Suomijos premjerė Sanna Marin, ji yra jauniausia pasaulyje premjerė ir atstovauja kairuoliškoms idėjoms. Man tai iš tikrųjų artima ir svarbu. Be to, man patinka jos drąsa veikti, nebijoti rodyti savo silpnesnes vietas ir kartu tinkamu momentu parodyti lyderystę. Tai tikrai imponuoja.

Iš Lietuvos politikų tikrai būtų keista, jei nesakyčiau, kad V. Uspaskichas kaip lyderis mane taip pat įkvepia ir motyvuoja. Iš tiesų, tai yra vienas iš tų žmonių, iš kurių aš mokiausi ir tebesimokau.

Populiariausi

Petras Gražulis
5

Lietuvoje

2021.04.12 16:02

Akibrokštas Klaipėdoje: miesto centre – Gražulio šokiai skambant prieš homoseksualius asmenis nukreiptam kūriniui

įvykiu susidomėjo pareigūnai, situaciją žada įvertinti ir Seimo etikos sargai
5
Remigijus Šimašius
9

Lietuvoje

2021.04.12 14:13

Šimašius: Vilniaus klinikinėje ligoninėje liko 8 laisvos koronaviruso pacientams skirtos lovos

penktadienį sostinėje bus pradėti skiepyti vyresni negu 55 metų asmenys; atnaujinta 15.12
9