Kanados žurnalistas apie Sausio 13-osios naktį: ryškiausiai atsimenu žmonių kūnus po antklodėmis

Domantė Platūkytė, LRT.lt
2021.01.12 21:01
1991 sausio 13-oji diena

„Ryškiausiai atsimenu, kai nuėjome į mokyklą, kurioje buvo laikomi žuvusiųjų kūnai. Galėjai matyti po antklodėmis gulinčius žmonių kūnus. Tai buvo išties siaubingas momentas – net po tiek metų šie vaizdai vis dar išlikę mano mintyse“, – LRT.lt sako Kanados žurnalistas Stephen Handelman, prieš 30 metų Lietuvoje fiksavęs Sausio 13-osios įvykius.

Per Sausio 13-osios įvykius S. Handelman dirbo Kanados dienraščio „Toronto Star“ skyriaus Maskvoje vadovu, taigi Baltijos šalyse, o taip pat ir Lietuvoje, lankėsi nuolat.

Sausio 13-osios trisdešimtmečiui skirtą projektą galite rasti čia.

„Tuo metu skyriaus vadovu Maskvoje dirbau maždaug šešerius metus, o iki Sausio įvykių Lietuvoje lankiausiai daugybę kartų“, – pasakojimą pradeda žurnalistas.

Dar prieš Sausio įvykius Vakarai atidžiai sekė viską, kas vyksta Sovietų Sąjungoje ir buvusiose jos teritorijose. Vyko perestroika, dideli pokyčiai, o Vakarai suprato, kad pokyčiai ateina ir į Baltijos šalis, tačiau dar buvo daug nerimo dėl įvykių Sovietų Sąjungoje, LRT.lt pasakoja S. Handelman.

Stephen Handelman
Stephen Handelman / Asmeninio archyvo nuotr.

„Dauguma mūsų, užsienio žurnalistų, manė, kad demokratijos procesuose Baltijos šalys pažengusios gerokai toliau nei kitos buvusios Sovietų Sąjungos šalys. Taigi Lietuvoje, kaip ir kitose Baltijos šalyse, mums labiausiai patiko dirbti“, – prisimena žurnalistas.

Lietuva – pagrindinis taikinys

Anot pašnekovo, dar prieš tai, kai į Lietuvą įvažiavo tankai, Maskvoje jau buvo jaučiama, kad kažkas gali nutikti.

Maskvoje matėsi noras atsitraukti nuo perestroikos, o 1990 metų gruodžio mėnesį tuometinis SSRS užsienio reikalų ministras Eduardas Ševardnadzė atsistatydindamas pasakė kalbą, kurioje perspėjo, kad ateina tamsios dienos ir tamsios jėgos, kurios siekia perimti jėgas Sovietų Sąjungoje ir bando nuslopinti perestroiką, pasakoja S. Handelman.

1990 sausio 13-oji diena
1990 sausio 13-oji diena / P. Lileikio/LRT nuotr.

„Žinojome, kad didžiausi iššūkiai sovietų sistemai tikriausiai buvo Baltijos šalyse. Tai nereiškia, kad iššūkių nekėlė kitos valstybės, bet Baltijos šalyse viskas buvo daug liberaliau, o aktyvistai bei politiniai lyderiai tuo naudojosi eiti dar toliau. (...)

Kad ir kokie baisūs įvykiai nutiko Lietuvoje, vis tiek buvo viltis.

Lietuva buvo pažengusi daug toliau nei kas nors Maskvoje to tikėjosi. Žmonės Kremliuje manė, kad jei tokia situacija tęsis, ji taps tikru pavojumi. Todėl jie galvojo, kad turi greitai įsikišti į Baltijos valstybes, o Lietuva buvo pagrindinis taikinys“, – portalui LRT.lt tvirtina Kanados žurnalistas.

Egonas Krenzas ir Michailas Gorbačiovas 1989-ųjų lapkričio 1 d. Maskvoje
Egonas Krenzas ir Michailas Gorbačiovas 1989-ųjų lapkričio 1 d. Maskvoje / AP nuotr.

Tuo metu, kai sovietų tankai įvažiavo į Lietuvą, jau buvo kalbama apie Irako karą. Sausio 16 dieną JAV prezidentas paskelbė karinės operacijos Irake pradžią.

„Turiu tokią teoriją, o jai pritaria ir kiti žmonės, kad sovietai manė, jog visas pasaulio dėmesys bus skirtas Irakui, todėl mažiau dėmesio liks Baltijos šalims ir tam, ką Sovietų Sąjunga planuoja daryti“, – sako S. Handelman.

Žuvusiųjų kūnų vaizdas nepalieka iki šiol

Į Lietuvą žurnalistas atvyko tik išgirdęs, kad įvažiuoja tankai. Kruvinąją Sausio 13-osios naktį S. Handelman važinėjo po Vilnių ir fiksavo vietas, kur nutiko žiauriausi įvykiai. Tačiau darbą kanadietis pradėjo lietuvio draugo bute prie lango, nuo kurio matėsi tankų judėjimas.

Pamatėme, kad istorija visada gali pasikartoti. Ir ji pasikartojo. Buvome šokiruoti.

„Pamenu, kad vienu metu, kai važiavo tankai, buvau savo lietuvio draugo namuose. Sėdėjau prie lango, todėl mačiau, kur važiuoja tankai. Kelias tos nakties valandas ir praleidau prie lango, stebėdamas atvažiuojančius tankus. O vėliau buvau įvairiose Vilniaus vietose – buvau ten, kur nutiko žiauriausi įvykiai, smurtinės scenos. (...) Tie vaizdai sukrėtė“, – atsiminimais dalijasi pašnekovas.

1991 sausio 13-oji diena
1991 sausio 13-oji diena / P. Lileikio/LRT nuotr.

Nors žurnalistas yra dirbęs įvairiose karo zonose, pripažįsta, kad kai kurie vaizdai iš Sausio 13-osios nakties ryškūs ir dabar.

„Ryškiausiai atsimenu, kai po Sausio įvykių, po tai, kai tankai pradėjo judėti, kai šaudė, o žmonės žuvo, mes nuėjome į mokyklą, kurioje buvo laikomi žuvusiųjų kūnai. Galėjai matyti po antklodėmis gulinčius žmonių kūnus. Visi žurnalistai pro ten praėjo, tai buvo išties siaubingas momentas. Net po tiek metų šie vaizdai vis dar išlikę mano atmintyje“, – sako S. Handelman.

Nerimavo, kad gali išsiųsti į Maskvą

Kaip pasakoja žurnalistas, Sausio 13-osios naktį Vilniuje dirbo apie 25–30 žurnalistų iš viso pasaulio, o dauguma jų buvo savo žiniasklaidos priemonių atstovai Maskvoje. Dirbo žurnalistai iš JAV, Kanados, Prancūzijos, Anglijos, vardija S. Handelman. O žurnalistai neretai susitikdavo – kartais dėl apsaugos, bet labai dažnai dėl to, kad galėtų pasidalinti užrašais ir informacija, kas vyksta.

S. Handelman tvirtina Sausio įvykių metu nesijautęs esantis pavojuje, o žiūrėdamas į sovietų kareivius, vairuojančius tankus, matė, kad dauguma jų – jauni, pasimetę ir išsigandę.

1991 sausio 13-oji diena
1991 sausio 13-oji diena / P. Lileikio/LRT nuotr.

„Buvo daug panikos ir daug pykčio, bet manau, kad viršininkas situaciją gana kontroliavo. Kiek žinau, nė vienas užsienio korespondentas nebuvo sužeistas. Tada nejaučiau, kad man grėstų koks nors pavojus. Žinoma, mes norėjome laikytis toliau nuo gatvių, nes žinojome, kad jei būtume pamatyti kaip užsienio žurnalistai, jei situacija pasidarytų pavojingesnė, būtų rizika, kad mus suimtų arba nusiųstų atgal į Maskvą“, – svarsto žurnalistas.

Pavėluotas Gorbačiovo žingsnis

Iš tiesų, atvirauja S. Handelman, užsienio žurnalistai Maskvoje buvo nuolat stebimi. Nors situacija 1991 metais buvo kiek liberalesnė nei prieš dar 10 metų, bet žurnalistai vis vien negalėjo atsipalaiduoti. Būtent dėl šių priežasčių žurnalistai baiminosi būti pastebėti ar sugauti tokioje situacijoje, kad būtų išvaryti iš Sovietų Sąjungos.

„Bet nė vienas mūsų nebuvo išvarytas – manau, kad mes jaudinomės be reikalo. Daugybė žmonių Kremliuje taip pat palaikė pokyčius, perestroiką ir buvo gana liberalūs – jie taip pat labai nerimavo dėl situacijos. (...)

1991 sausio 13-oji diena
1991 sausio 13-oji diena / P. Lileikio/LRT nuotr.

Žurnalistai taip pat aprašė demonstracijas ir protestus Maskvoje, stebėjome, kaip milžiniškas kiekis policijos būriavosi tam, kad sustabdytų protestus. Taigi žinojome, kad ateina pokyčiai, tamsiosios jėgos, kaip Ševardnadzė sakė, kurios siekia sustabdyti perestroiką, kol reformatoriai nepasiekė savo“, – pasakoja S. Handelman.

Net po tiek metų šie vaizdai vis dar išlikę mano atmintyje.

Pasak jo, Gorbačiovas buvo tarp šių dviejų pusių – reformatorių ir norinčiųjų sustabdyti pokyčius. Žurnalistas svarsto, kad tankų įvedimu į Lietuvą Gorbačiovas norėjo įrodyti, jog kontroliuoja situaciją, tačiau akivaizdu, kad tai jis apskaičiavo blogai, sako S. Handelman.

Visų pirma, kalba pašnekovas, Gorbačiovas manė, kad niekas Vakarų pasaulyje nepastebės įvykių Lietuvoje. Akivaizdu, kad Vakarai sovietų veiksmus pastebėjo, kadangi Vakarų žurnalistai ten buvo ir fiksavo įvykius, priduria S. Handelman.

Demonstracija Minske reikalaujant M. Gorbačiovo atsistatydinimo 1991 m.
Demonstracija Minske reikalaujant M. Gorbačiovo atsistatydinimo 1991 m. / AP nuotr.

„Antra, įvykiai Lietuvoje sukėlė reakciją Maskvoje, taip pat ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos šalyse. Žmonės pasidarė dar piktesni, sakė, kad tam turi ateiti galas. Gorbačiovas žengė per vėlai – jei jis norėjo sustabdyti reformas, turėjo tai daryti tada, kai jos nebuvo tokios stiprios.

Tada, kai jis žengė žingsnį, reformatoriai ir prodemokratinės jėgos jau buvo daug stipresnės nei kas nors Maskvoje galėjo pagalvoti. Įsiveržimas į Lietuvą buvo paskutinis bandymas pakeisti situaciją – akivaizdu, kad jis nepavyko“, – šypteli žurnalistas.

Gatvėse – vienybė, o tankai žmones solidarizavo

Ir praėjus 30 metų, S. Handelman prisimena lietuvių vienybę ir susitelkimą: „Žmonės gatvėse buvo nuostabūs“, – susižavėjimo lietuviais neslepia kanadietis.

Jis sako, kad nors žmonės gatvėse jautė baimę, jie tarsi buvo „istorijos avangardu“ ir manė, kad daro tai, kas yra neišvengiama. Žmonės bijojo ir rizikavo savo gyvybe, tačiau jie priešinosi priespaudai ir tuo didžiavosi – jie buvo istorinio judėjimo dalimi, kalba S. Handelman.

1991 sausio 13-oji diena
1991 sausio 13-oji diena / P. Lileikio/LRT nuotr.

Lietuviai taip pat nedvejodami ištiesė pagalbos ranką užsienio žurnalistams – nuvesdavo juos į įvairias vietas, vertėjavo, suteikė transportą.

Nemačiau žmonių, kurie sakytų: džiaugiamės, kad tankai atvažiavo, nes viskas slysta iš rankų.

„Praėjus 30 metų šiuos žmones prisimenu su šiluma ir susižavėjimu. Jie buvo susivieniję. Nemačiau žmonių, kurie sakytų: džiaugiamės, kad tankai atvažiavo, nes viskas slysta iš rankų. Galbūt buvo keli vyresnės kartos žmonės, kurie taip sakė, bet tai buvo žmonių revoliucija, o tankų atvažiavimas juos tik solidarizavo“, – įsitikinęs pašnekovas.

Svajonių pabaiga ar nauja viltis?

Pasiteiravus, ar prieš atvykdamas į Lietuvą galvojo, kad gali būti aukų, S. Handelman sako visada supratęs pavojų. Bet kur Sovietų Sąjungoje buvo rizika, kad žmonės už protestus prieš valdžią bus nužudyti ar įkalinti, tvirtina jis.

„Žinoma, mus šokiravo, kad tankai iš tiesų šaudė į žmones, bet tai nebuvo netikėta. (...) Vis dėlto taip, matyti tai realybėje, kai dalyvauji tuose įvykiuose, buvo šokas. Bet tai buvo ženklas prabusti. 1991-aisiais buvo praėję 4–5 metai, kai dirbau Sovietų Sąjungoje. Praėjus tiek laiko pradėjau atsipalaiduoti, galvojau, kad vykstantys įvykiai tampa norma – maniau, kad protestai ir reformos jau tampa priimtinos“, – pasakoja žurnalistas.

1991 sausio 13-oji diena
1991 sausio 13-oji diena / P. Lileikio/LRT nuotr.

Anot jo, tuo metu jau viskas pradėjo atsiverti – ne taip greitai, kaip Baltijos šalyse, bet visur, kur ėjai, buvo naujas jausmas. S. Handelman teigimu, atrodė, kad net KGB, kuri visada žurnalistus įdėmiai stebėjo, pradėjo atsipalaiduoti ir nebežiūrėjo į juos rimtai.

„Jautėme, kad situacija keičiasi, buvome labiau atsipalaidavę nei tada, kai tik atvykome. Kai aš atvykau į Sovietų Sąjungą, mes, žurnalistai, buvome visiškai kontroliuojami. Vėliau tai kiek keitėsi – mums buvo leista vykti į tas vietas, kurios anksčiau žurnalistams buvo nepasiekiamos. Tačiau vėliau pamatėme, kad istorija visada gali pasikartoti. Ir ji pasikartojo. Buvome šokiruoti. Tai buvo ženklas, kad viskas vėl užsidarinėja“, – prisimena S. Handelman.

Panašios nuotaikos vyravo ir Maskvoje. Anot pašnekovo, dauguma žmonių Maskvoje žinojo apie tai, kas nutiko Lietuvoje, nes net ten buvo rašoma apie kruvinus įvykius. Dauguma žmonių tikriausiai savęs klausė, ar tai – visko pabaiga, žmonės jautėsi neviltyje, kad tai gali būti visų jų svajonių pabaiga, visų demokratijos svajonių pabaiga, kalba žurnalistas.

1991 sausio 13-oji diena
1991 sausio 13-oji diena / P. Lileikio/LRT nuotr.

Vis dėlto, priduria jis, tokios nuotaikos ilgai nesitęsė – žmonės suprato, kad sovietų galia nėra tokia stipri ir bauginanti, kokia buvo prieš 20 metų, ir žmonės suprato, kad iš tikrųjų galima pasiekti pokyčių.

„Kad ir kokie baisūs įvykiai nutiko Lietuvoje, vis tiek buvo viltis. Ir Baltijos šalyse tuo metu buvo tokia pati dvejopa atmosfera – ar tai jau visko pabaiga? Ir taip pat: mes galime tuo pasinaudoti ir kažką pakeisti. (...) Ta viltis, kurią žmonės jautė 1990 metais, tęsėsi nepaisant to, kas nutiko 1991-ųjų sausį“, – įsitikinęs S. Handelman.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt