LRT ieško sprendimų
Vaikai

Lietuvoje

2020.11.05 14:05

Genadijui tekdavo įveikti 7 km, kad atneštų mamai cigaretę, bet dabar viskas kitaip: kaip Jaunimo namuose kylama naujam gyvenimui

Giedrė Čiužaitė, LRT RADIJAS, LRT.lt2020.11.05 14:05

„Gyventi, kaip gyvenai, yra lengva. Ristis žemyn yra labai lengva. O gyventi normaliai, stengtis yra sunku. Todėl turi būti palaikymas“, – sako aštuoniolikmetis Genadijus, augęs su alkoholike mama, globos įstaigose, o dabar dirbantis, besimokantis ir svajojantis apie nuosavus namus bei verslą.

Rugsėjį paskelbus UNICEF ataskaitą apie Lietuvos vaikų būklę, paaiškėjo negailestinga statistika – vaikų psichikos sveikata viena prasčiausių – esame 36-i iš 38 valstybių. Be to, nemažai vaikų ir paauglių nevengia alkoholio, imasi kitų žalingų įpročių ir pilnametystę pasitinka nepasiruošę atsakyti už save.

„LRT ieško sprendimų“ komanda šį kartą aiškinosi, kaip su šiomis problemomis kovoja kitos šalys ir kokių sprendimo būdų galima rasti visai čia pat – šalia mūsų gyvenančiose bendruomenėse.

Taip pat skaitykite

Patyrus smurtą, įklimpus į narkotikus pavyksta atsispirti nuo dugno

Vilniaus rajone, Nemenčinėje, veikia VšĮ Vaikų ir paauglių socialinis centras. Šiame centre prieš trejus metus įkurti Jaunimo namai, kuriuose gali apsigyventi ir savarankiškumo mokytis keturiolika jaunuolių nuo 16 iki 24 metų. Namams vadovauja socialinė darbuotoja Saulė Butkevičiūtė.


„Mes buvome visiškame dugne. Pakilome Saulės dėka. Bent jau man dugnas buvo narkotikų ir alkoholio vartojimas, blogas elgesys su kitais, melas, mokyklos nelankymas, bėgimas iš namų. Ir auklėtojai, ir kiti čia gyvenantys labai padėjo, jie tiesiog plovė mums smegenis, kad taip nedarytume“, – pasakoja Jaunimo namuose gyvenanti Virga. Su drauge Agūna dėl priklausomybių ji kelias savaites dalyvavo ir reabilitacijos programoje.

„Jos – dvi mūsų žvaigždutės. Tiesiog pakilo iš liūno. Pavasario karantinas padėjo: jokių žalingų įpročių, visi uždaryti. Visi dėjome pastangas. Dabar abi eina į pamokas be praleidimų. Pažymiai kyla. Būrelius lanko, savanoriauja“, – giria merginas Saulė.

Ji pati keliolika metų dirbo socialine pedagoge įprastoje gimnazijoje, tačiau džiaugiasi, kad dabar gali padėti vadinamiesiems sunkesniems vaikams. Mato, kad sekasi su jais užmegzti ryšį.

Gyvenimas be žalingų įpročių – tik viena iš krypčių, kuria dirbama Jaunimo namuose. Čia stengiamasi sudaryti saugią aplinką, kad paaugliai atsitiestų po patirtų sunkumų.

Septyniolikmetis Erikas, kuris mokosi Vilniaus statybininkų rengimo centre, į globos įstaigą pateko dėl fizinio smurto šeimoje. Maždaug metus gyvena šiame centre. „Ryšio su artimaisiais nepalaikau, mano namai čia. Gyvename čia kaip sesė ir brolis, viename būryje“, – apibūdina vaikinas.

Kas savaitę renkasi prie bendro stalo

Tą dieną, kai susitinkame interviu, Jaunimo namų bendruomenė kaip tik susirinkusi į kassavaitinį susitikimą didelėje virtuvėje. Susėdę aplink stalą jaunuoliai ir dvi darbuotojos geria arbatą ir aptaria svarbiausius reikalus, tariasi dėl bendro gyvenimo taisyklių.

Saulė, Jaunimo namų vadovė, čia būna darbo dienomis. Dar keturios darbuotojos dirba po parą, tad visuomet yra bent vienas suaugęs žmogus.

Paaugliai Jaunimo namuose įsikūrę po du kiekviename kambaryje su vonia ir turi juose palaikyti švarą. Gaminasi valgį. Konsultuojami suaugusiųjų, patys užsirašo pas gydytojus, jei nori, ieškosi darbo, sprendžia kitus reikalus. Ir – labai svarbu – mokosi finansinio raštingumo. Tie, kurie įrodo gebantys elgtis su pinigais, patys valdo savo biudžetą.

„Jie gauna savo lėšas ir jomis disponuoja. Tai socialinė globos išmoka ir vaiko pinigai. Mes nenusprendžiame kaip, pavyzdžiui, šeimynoje, kad tau šį mėnesį nupirksime kedus, tau treningus ir nepaklausim, kokios spalvos nori, o tau suknelę. Jie patys perkasi maistą, drabužius“, – pavyzdį pateikia Saulė Butkevičiūtė. Dalis vaikų patvirtina, kad augant šeimynose tarp mažesnių vaikų jiems trūko laisvės sprendimus priimti patiems. Kai kuriuos tiesiog erzindavo gyvenimas tarp naktimis verkiančių mažų vaikų ir jie pasiprašė perkeliami tarp bendraamžių.

Atkakliausi Jaunimo namų gyventojai netgi susitaupo dideliems pirkiniams. Aštuoniolikmetis dvyliktokas Kęstas ne vienas atostogas dirba statybose ir jau nusipirko motociklą.

Bendruomenė jį giria: Kęstas gerai mokosi, su mokslais padeda ir kitiems Jaunimo namų gyventojams, o pats svajoja įstoti į Vilniaus Gedimino technikos universitetą studijuoti robotų programavimo. Vaikiną gerai pažįstanti Saulė neabejoja: Kęstas pasieks, ko nori. Nusipirks ir sklypą, pasistatys ir nuosavą 80 kv. m namą – tokiame svajoja ateityje įsikurti su šeima.

Kitas žingsnis – gyvenimas bute

Dar vienas vaikinas, kuriuo pašnekovės didžiuojasi, – aštuoniolikmetis Genadijus. Jis mokosi Vilniaus suaugusiųjų mokykloje, dirba maisto išvežiojimo srityje, planuoja įkurti automobilių dažymo verslą. Sunkiausiais gyvenimo metais vadina vaikystę.

Savo tėvo nepažįstu. Iki keturiolikos gyvenom su motina. Aš dabar suprantu, kad tai buvo blogiausi metai mano gyvenime. Nebuvo ko valgyti. Motina gerdavo, mušdavo, žemindavo. Tekdavo eiti 7 kilometrus, kad parneščiau vieną cigaretę.

„Savo tėvo nepažįstu. Iki keturiolikos gyvenom su motina. Aš dabar suprantu, kad tai buvo blogiausi metai mano gyvenime. Nebuvo ko valgyti. Motina gerdavo, mušdavo, žemindavo. Tekdavo eiti 7 kilometrus, kad parneščiau vieną cigaretę, – prisimena Genadijus ir sako, kad tik atsidūręs globos sistemoje pasijuto geriau: – Aš pamačiau tai, ko nebuvau matęs, kol gyvenau su motina. Kai tu elgiesi kaip žmogus, ir su tavimi gerai elgiasi.“

Genadijus nuo penkiolikos dirba. Anksčiau gyvenęs Jaunimo namuose Nemenčinėje, šių metų sausį žengė didesnio savarankiškumo link. Persikėlė į Vilnių, į kitą organizacijos prižiūrimą būstą – keturių kambarių butą Jeruzalės mikrorajone. Butas skirtas pilnametystės sulaukusiems jauniems žmonėms, kurie neturi kur gyventi. Tiems, kurie studijuoja, už kambario nuomą mokėti nereikia, jei dirbi – nuoma vis tiek pigesnė nei rinkoje.

Nuolatinio prižiūrėtojo čia nėra, socialinė darbuotoja Saulė užsuka retsykiais, tačiau visada pasiruošusi atsiliepti į prašymus. Genadijus sako, kad ypač daug pagalbos reikėjo, kai jam buvo nustatyta depresija. Keturis mėnesius pragulėjo lovoje, vartojo vaistus, o Saulei galėjo skambinti kad ir naktimis.

Įsikūrimo išmoka greitai ištirpsta

Anot Genadijaus, dalis aštuoniolikmečių, augusių globos namuose, vos atėjus pilnametystei skuba iš jų išsikraustyti ir gauti vadinamąją įsikūrimo išmoką. Dabar tai beveik trys tūkstančiai eurų būstui pirkti, nuomai, kitoms išlaidoms. Tačiau pinigai gali labai greit ištirpti.

„Nėra lengva išeiti, jei daugiau nieko neturi. Tie, kurie manė, kad jiems sukaks aštuoniolika ir viskas bus gerai, grįžta (red. – į palydimąją globą teikiančius namus). Ir jeigu neturėtų kur grįžti, tikriausiai gyventų lauke, – kalba Genadijus. – Gyventi, kaip gyvenai, yra lengva. Ristis žemyn yra labai lengva. O gyventi normaliai, stengtis yra sunku. Todėl turi būti palaikymas.“

Darbštus aštuoniolikmetis taupo pinigus nuosavam būstui. Sako, kad per mėnesį stengiasi atsidėti mažiausiai 10 proc. gautų pajamų. Ir džiaugiasi, kad atsikraustęs į šį butą pagaliau įgyvendino savo svajonę turėti šunį. Genadijaus augintinė – per skelbimus rasta keturių mėnesių Buba, ją vaikinas labai brangina, rūpinasi ir dėl Bubos išdaigų bute yra tas gyventojas, kuris dažniausiai plauna grindis. Kartais prižiūrėti augintinę jam padeda ir kiti šio buto gyventojai – dar du vaikinai ir mergina.

Socialinė darbuotoja S. Butkevičiūtė sako, kad palydimoji globa daliai jaunuolių leidžia drąsiau siekti svajonių. Ji pastebi, kad Lietuvoje globos sistema pasikeitusi, jauni žmonės iš globos namų neišsiunčiami, vos jiems sukanka aštuoniolika, kitos organizacijos ieško savų būdų padėti. Tačiau Saulei atrodo svarbu, kad visiems norintiesiems būtų prieinama ir palydimoji globa.

„Jeigu remčiausi tiktai mūsų įstaigos statistika, manau, iš 10 jaunuolių 7–8 užsikabina ir puikiai tvarkosi toliau“, – rezultatais džiaugiasi ji. Su tais, kurie pagalbos nepriima, nuolat pažeidžia Jaunimo namų taisykles, tenka atsisveikinti.

Ir nors kalbinti vaikinai ir merginos didžiausią dėkingumą jaučia Saulei, socialinė darbuotoja įsitikinusi, kad kartais to nesuvokdami didelį darbą atlieka patys vaikai: jie vienas kitą užkrečia pozityvumu. „Lietuva yra maža, o globoje – daug vaikų. Jeigu mes jiems nepadėsime, bus daug žlugusių piliečių“, – sako S. Butkevičiūtė.

Palydimoji globa – būdas sutaupyti pinigų?

Palydimąją globą Lietuvoje teikia ir daugiau organizacijų. Kas paskatino būtent VšĮ Vaikų ir paauglių socialinį centrą Nemenčinėje imtis tokio darbo?

Įstaigos vadovė Jurgita Pukienė pasakoja, kad jau 2012-aisiais šis centras pradėjo pirmą darbo su paaugliais projektą, nes pamatė, kad darbas atkreipiant dėmesį į jų interesus labai pasiteisina. 2017 metais buvo įkurti Jaunimo namai. Lėšų šiems sprendimams centras gavo ir per ES finansuojamus projektus. Vis dėlto J. Pukienė sako, kad papildomi pinigai nėra būtini, esą kuriant panašius namus valstybei galima ir sutaupyti.

„Tai tikrai pigesnė pagalbos forma nei bendruomeniniai globos namai, nes reikia mažiau darbuotojų, vaikai yra pakankamai dideli, savarankiški. Jie geba ir patys pasigaminti valgyti. Tad reikia tik koordinatorių, kurie jiems padeda, tarpininkauja bendraujant su įstaigomis, padeda įsidarbinti, atstovauja jiems mokyklose“, – vardija direktorė.

Įdirbis jau padarytas. Vyriausiam šio centro siūlomos palydimosios globos programos dalyviui dabar 26-eri, sako J. Pukienė: „Jam puikiai sekasi, dirba Prancūzijoje viešbučio administratoriumi.“

Pašnekovė mato, kad Jaunimo namuose daugelis paauglių išties tampa savarankiškesni. „Jie čia randa saugią aplinką, randa darbuotojus, kurie tiki vaikais ir nori jiems padėti, sukuriamos sąlygos būti kartu su bendraamžiais vienoje grupėje, – pabrėžia J. Pukienė. – Jie išsikelia ne tik trumpalaikius, bet ir ilgalaikius tikslus. Taip siekiame juos integruoti į visuomenę, kad jie neiškristų iš sistemos.“

„Palydimoji globa išgelbsti realius žmones. Mūsų vienas jaunuolis iš duobės gelbėjamas jau trečią kartą. Įsivaizduokite situaciją: žmogus palieka globos namus ir grįžta gyventi į biologinę šeimą. Biologinė šeima yra girtuoklystės liūnas, lūšna vidury kaimo be patogumų. Jis ten gyvena dantis sukandęs, mama geria, patėvis geria. Kažkuriam etape jie susipyksta ir sūnų išmeta į gatvę. Kadangi jis buvęs mūsų jaunuolis, skambina man: „Ką daryti?“ Namo, sakome jam. Ir jis grįžta trečią kartą. O į globos namus grįžti negalėtų, iš ten išėjai – ir viskas“, – sako S. Butkevičiūtė.

Paslaugą teikia trečdalis savivaldybių

Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos duomenimis, šiuo metu palydimąją paslaugą teikia 23 savivaldybės iš 60-ies ir ją iš viso yra gavę 254 jaunuoliai. Tiems, kas mato šios paslaugos naudą, tai atrodo per mažai. Kodėl beveik du trečdaliai savivaldybių dar neįsitraukė į šią iniciatyvą?

Savivaldybių asociacija elektroniniu laišku komentuoja, kad kol kas tai nauja paslauga ir asociacija nėra dirbusi su ja jokiu bendru, su visomis savivaldybėmis susijusiu aspektu. Kalbinti pašnekovai pabrėžia, kad siekiant palydimosios globos plėtros labai svarbu paslaugą įtraukti į Lietuvoje teikiamų socialinių paslaugų katalogą. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija tvirtina, kad greitai tai bus padaryta.

„Aprašas baigiamas rengti, jis dabar derinamas ministerijos viduje ir tuoj paleisime į išorę derinti“, – sako Violeta Toleikienė, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Socialinių paslaugų skyriaus vedėja. Vis dėlto, anot jos, vien aprašo neužteks, socialiniams darbuotojams reikia savivaldybių administracijos palaikymo.