Lietuvoje

2020.11.29 07:00

Pavojingiausioje JT misijoje tarnavusi Greta – apie ant kelio besimėtančias minas ir lietuviškas Velykas

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.11.29 07:00

„Pas mus yra saugu, ramu, ant kelių nesimėto minos, nereikia dėvėti neperšaunamos liemenės. Paprasta“, – portalui LRT.lt sako Lietuvos kariuomenės kapitonė Greta Žiliūtė, metus praleidusi pavojingiausioje Jungtinių Tautų misijoje Malyje.

Ši misija laikoma pačia pavojingiausia dėl to, kad per visą jos laikotarpį žuvo daugiausia taikdarių. Kaip pasakoja G. Žiliūtė, saugumo situacija šalyje labai skirtinga: nuo realiai visiškai saugios sostinės Bamako iki centrinės Malio dalies, kur improvizuoti sprogmenys kelyje – gana dažni.

Apie Kovo 11-ąją ir lietuviškas Velykas Malyje, kelyje padėtus sprogmenis ir nustebinusias vietos gyventojų iniciatyvas – LRT.lt interviu su G. Žiliūte.

– Metus praleidote Jungtinių Tautų misijoje Malyje, Timbuktu mieste. Kaip jaučiatės sugrįžusi į Lietuvą?

– Įspūdžiai dvejopi, nes per vienus metus sutikau labai daug protingų, šaunių žmonių. Buvo sunku juos palikti, bet kartu labai norėjosi namo, nes buvau pasiilgusi šeimos, artimųjų ir Lietuvos. [...]

Tik grįžus į Lietuvą buvo labai labai šalta, nes temperatūra Malyje visą laiką būdavo gerokai virš 30 laipsnių, o vasarą gal ir iki 50 laipsnių pakilusi. Man iki dabar labai šalta, nors Lietuvos dar nėra palietę dideli šalčiai. (Juokiasi.)

Pirmas dvi savaites praleidau karantine vienoje iš Lietuvos kariuomenės bazių. Buvo labai smagu paragauti lietuviško maisto, gero, kokybiško maisto, nes misijos metu ne visada pavykdavo tokio gauti. Misijos atlikimo rajone maistas yra geras ir kokybiškas, bet, pavyzdžiui, jei virėjas iš Indijos, maistas bus su stipriu indišku akcentu, tad tokių patiekalų kaip šaltibarščiai buvau be galo pasiilgusi.

– Papasakokite apie misiją – koks buvo jos tikslas, kaip atrodė jūsų kasdienybė?

– Lietuvos kariuomenės karininkai dalyvauja Jungtinių Tautų vadovaujamoje misijoje MINUSMA, kuria siekiama stabilizuoti situaciją Malyje. Misija prasidėjo 2013 metų balandžio mėnesį, turime keletą karininkų Malio sostinėje Bamake, o aš buvau Timbuktu.

Mano užduotis buvo koordinuoti karių ir civilių bendradarbiavimą. Mūsų skyriuje buvo keturi žmonės, mes labai sėkmingai vykdėme visas užduotis iki prasidedant koronaviruso krizei. Tuomet mūsų skyriui buvo skirtos kitos užduotys, pavyzdžiui, aš buvau paskirta į operacijų planavimo skyrių.

– O kaip atrodė jūsų kasdienybė Malyje?

– MINUSMA bazė įkurta šalia Timbuktu miesto, mes gyvenome bazėje, jos teritoriją palikdavome tik vykdami į užduotis.

Mūsų bazė užėmė didžiulę teritoriją, kurioje gyvena civiliai, besidarbuojantys dėl tos pačios misijos, kariai, tarnaujantys misijoje, ir policijos pareigūnai... Dienotvarkė yra visiškai įprasta: darbas prasideda 8 valandą, gyveni konteineryje (taip vadindavome iš konteinerių padarytus būstus).

Iš ryto keliesi, sportuoji, prausiesi, eini į darbą, tokia įprasta darbo diena, tada grįžti ir toliau tavo kasdienybė, tavo rutina – knygos, sportas, kiti pomėgiai.

– Po karinio pučo 2012 metų kovą kelios islamistų grupuotės Malyje savo kontrolėn perėmė šalies šiaurinę dalį. Konfliktas pasiglemžė tūkstančių karių ir civilių gyvybę, šimtams tūkstančių teko palikti namus.

Ir dabar situacija Malyje nerami: vis girdėdavome pranešimų apie sužeistus ar žuvusius karius, nerimavome dėl karinio perversmo šalyje, o kai kas misiją Malyje vadina pavojingiausia Jungtinių Tautų misija pasaulyje. Kokia saugumo situacija šalyje šiuo metu?

– Kažkas iš karių yra pasakęs, kad mūsų tarptautinės operacijos vykdomos tuose kraštuose, kuriuose dar negreitai bus plėtojamas turizmo sektorius. Įprastai tokiose operacijose karių užduotis – stabilizuoti situaciją, o vėliau tų šalių lyderiai stato savo valstybės pamatus.

Misija laikoma pačia pavojingiausia vien dėl to, kad per visą jos laikotarpį žuvo daugiausia taikdarių, palyginti su kitomis misijomis. Saugumo situacija labai skirtinga: nuo realiai visiškai saugios sostinės Bamako iki centrinės Malio dalies, kur improvizuoti sprogmenys kelyje – gana dažni.

Jungtinių Tautų pajėgos, žydrieji šalmai, yra profesionalūs, aprūpinti įvairia technika, kad galėtų išvengti pavojų, atsakyti į grėsmę. Pagrindinis mūsų tikslas yra ne mūsų pačių saugumas, bet saugumo užtikrinimas Malio gyventojams.

Tai susiję ir su pabėgėlių krize – jei kitoje šalyje žmonėms sugebėsime užtikrinti saugias sąlygas gyventi ir grįžti į kasdienybę, į buitį, patirsime mažiau padarinių savo šalyje. Pasaulis šiuo metu tarpusavyje susijęs, o vienoje vietoje užtikrintas saugumas gali atsiliepti saugumui kitose vietovėse.

– Tai labai svarbu – galbūt dalis nesupranta, kam siųsti lietuvių karius už tūkstančių kilometrų, kam reikalingos tokios misijos.

– Šiuo metu pasaulis tarpusavyje itin susisiejęs. Siųsdami taikdarius į kitą šalį, užtikrindami žmonių saugumą, padėdami grįžti žmonėms, kurie dėl karo ar kitos nesaugios situacijos neteko galimybės gyventi savo namuose, jiems sukuriame saugias sąlygas.

Pagalvokime, kiek Lietuvos piliečių yra nusiteikę prieš pabėgėlius. Jei mes kažkurioje kitoje valstybėje sukuriame sąlygas jiems gyventi saugiai, vadinasi, sumažinsime pabėgėlių judėjimą. Tam, kad žmogus iš svetur įsikurtų kitoje šalyje, reikia dvejų ar trejų metų. O tam, kad gyventų savo šalyje, jam nereikia nieko – jis viską ten žino.

Kiek iš mūsų norėtų vykti gyventi kitur? Niekas. Nes pas mus yra saugu, ramu, ant kelių nesimėto minos, nereikia dėvėti neperšaunamos liemenės. Paprasta.

– Pasakojate apie keliuose randamas minas, saugumo reikalavimus, neperšaunamas liemenes. Kaip pati jautėtės – nebuvo baimės, grėsmės jausmo?

– Neramumo jausmas visada yra, tai yra sveika. Tam, kad sumažintų šį jausmą, Lietuvos kariuomenė karius parengė tikrai puikiai. Tam, kad išvažiuočiau, kaupiau didelę patirtį savo tarnyboje, prieš išvykdama į misiją dalyvavau daugiau nei mėnesio trukmės kursuose, juose buvo aptarti, praktikuojami ir išmokstami tam tikri dalykai, kaip reaguoti į įvairias situacijas.

Gal civiliams atrodo, kad tai be galo sudėtinga, bet tai yra mano kasdienė duona. Pasiruošimas buvo tikrai rimtas, o tai visada iki nulio sumažina riziką. Žinoma, atranka buvo, pasiruošimas tikrai ilgas, bet manau, kad tai galėtų kiekvienas, kuris pasiryžęs pereiti visus žingsnius. Limitai yra tik mūsų galvose.

– Nepaisydama pavojų nusprendėte, kad norite dalyvauti misijoje. Kodėl?

– Manau, Lietuvos kariuomenės karininkui patirtis karo zonoje, pavojingoje zonoje yra būtina, kad galėtum suprasti, kaip veikiama tose vietose. Aš tikrai noriu būti profesionali, tai yra mano viena profesijos dalių.

– Kokių papildomų saugumo priemonių reikėjo imtis Malyje?

– Iš bazės vykdavome tik šarvuota transporto priemone, šarvuotyje visą laiką turėdavome neperšaunamų liemenių, ginklų, šalmų, radijo ryšio priemonių, kad galėtume susisiekti su baze.

– Ar misijoje buvo daugiau lietuvių? Su kuo teko bendradarbiauti?

– Į misiją išvykau spalį, nuo spalio iki vasario mėnesio Timbuktu buvau viena lietuvė, o tada prie mūsų prisidėjo dar vienas kolega. Turėjome su kuo pasikalbėti, jau galėjome savo šventes švęsti – šventėme ir Kovo 11-ąją, kitas mums svarbias šventes, Liepos 6-ąją. Buvo daug įdomiau kalbėtis su kolegomis iš kitų pasaulio šalių, pasakoti, kas mes tokie esame, kaip gyvename.

– Už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos minėjote mūsų šventes. Kaip atrodė tokios šventės Malyje?

– Įspūdingiausios man buvo Velykos. Dažėme kiaušinius, radome svogūnų lukštų, bandėme padaryti keletą patiekalų. Svečiai buvo iš įvairiausių pasaulio šalių – Estijos, Pakistano, Bangladešo, Kenijos, Salvadoro... Bandėme pristatyti savo kultūrą ir jiems.

– Pavyko supažindinti su lietuviškomis tradicijomis, maistu?

– Pavyko, ir labai sėkmingai. Nelabai ko liko ant stalo. (Juokiasi.)

– Nors minėjote lietuviškas šventes, o vėliau prie jūsų prisidėjo dar vienas lietuvis, kaip jautėtės būdama toli nuo Lietuvos tarp žmonių iš įvairių pasaulio kraštų?

– Šiuolaikinės technologijos vienišumo jausmą sumažina. Man labai pasisekė, nes kolega buvo tikrai profesionalus, labai kolegiškas, paslaugus. Mes puikiai sutarėme. Turėjome kolegą iš Estijos, daug bendravome su juo.

Kai esi taip toli nuo namų, labai suartina net žemynas. Su prancūzu, ukrainiečiu, estu, švedu jautiesi daug artimesnis. Kai esame savo šalyje, savo aplinkoje, mums tai atrodo labai labai toli, o už kelių tūkstančių kilometrų viskas taip susiaurėja, kartais net pagalvoji: kaip norėčiau į savo mažytę, gražią ir švarią Europą.

– Tada galvoji net ne apie savo šalį, o apie visą Europą?

– Taip. Jungtinių Tautų kontekste, kai yra tokie didžiuliai skirtumai, net Europa tampa namais.

– Buvote atsakinga už bendradarbiavimą su civiliais, tad pažinote ir kasdienį žmonių gyvenimą, o prieš pokalbį sakėte, kad kai kurios vietos gyventojų iniciatyvos išties nustebino.

– Iki šios misijos buvau buvusi dar keliose Afrikos šalyse, bet tikrai supratau, kad mūsų įsivaizdavimas, kas yra Afrika, kas yra afrikietis, yra labai apibendrinantis, supaprastinantis. Nuvykusi ten, sutikau paprastus, gražius žmones, kurie nori dirbti, auginti vaikus, nori saugios situacijos šalyje, kad galėtų ramiai gyventi ir užsiimti kasdiene rutina.

Dabartinės tendencijos Europoje – ekologija, klimato kaita, o mane nustebino, kad vienoje neturtingiausių valstybių, Malyje, sutinki moterų grupę, renkančią plastiko šiukšles ir iš jų gaminančią grindų dangą. Tai tikrai stebinanti iniciatyva. Buvo labai smagu pamatyti pavyzdžių, kaip pilietinė visuomenė gali susitelkusi aktyviai veikti.

– Sakėte, kad Malis yra viena skurdžiausių valstybių. Ar tai jaučiama ir kasdienybėje?

– Nesantaika ir tarpusavio karai daro tiesioginę įtaką šalies pragyvenimo lygiui ir kokybei. Taip, kraštas nualintas ir jo gyventojai išvarginti nuolatinių genčių konfliktų. Daugeliui Malio gyventojų labiau rūpi tai, kaip šeimai išgyventi šiandien, o ne kaip apsirengti, papuošti namus ar kokį kompiuterį nusipirkti.

Yra labai daug gatvėje dirbančių mažų vaikų, ir tai tikrai paveikia, nes supranti, kad jei jie būtų kitoje šalyje, augtų kitokiomis aplinkybėmis, turėtų visai kitokias perspektyvas, nei nuo penkerių metų pradėti gatvėje prekiauti citrinomis.

Taip, matome gražių iniciatyvų, bet tai vienetinės iniciatyvos, jų palyginti nedaug. Žmonės tikrai darbštūs, norintys dirbti, tiesiog kartais trūksta galimybių.

– Buvote Jungtinių Tautų misijoje. Jungtinės Tautos siekia lyčių lygybės kiekvienoje pozicijoje. Nustebino darbo kultūra, moterų teisių situacija organizacijoje?

– Nuo pat pradžių nustebino tai, kad prieš išvykstant į misiją nuotoliniu būdu teko baigti maždaug trejus kursus apie darbo atmosferą, seksualinį priekabiavimą ir mobingą. (...) Lietuvoje labai mažai kalbama apie tokius dalykus. Kiek teko bendrauti su savo civiliais draugais, apie sveikos aplinkos darbe kursus mums neteko girdėti.

Taigi labai nustebino, kad Jungtinių Tautų misijose tai privaloma, kitaip nebūtų įmanoma dirbti, nes Jungtinėse Tautose tarnauja absoliučiai viso pasaulio žmonės. Tai yra daugybė skirtingų kultūrų, papročių, daugybė skirtingų pozicijų.

Kad galėtum visavertiškai dirbti tokioje aplinkoje, turi turėti pagrindines gaires, vertybes, kuriomis galėtum vadovautis, kad savo darbą atliktum iki galo profesionaliai ir netrukdytum kitam žmogui daryti to paties.

Jungtinės Tautos siekia, kad iki 2030 metų moterų įsitraukimas į misijas būtų lygus vyrų įsitraukimui, kad būtų lyčių lygybė. Konfliktas šalyje paveikia ne vien vyrus, bet ir moteris, todėl taikdarė moteris kai kuriose situacijose gali suprasti šią specifiką geriau nei vyras.

– Pažinote Jungtinių Tautų darbo kultūrą, bendradarbiavote su kariais iš įvairių pasaulio valstybių. O kaip Lietuvai sekasi dalyvauti tarptautinėse misijose?

– Galime pasidžiaugti, kad Lietuvos kariai vertinami kaip profesionalūs ir darbštūs. Niekada nesulaukėme jokių priekaištų, realiai visi kariai, grįžtantys iš misijų, papildomai parsiveža įvairių pagyrimo raštų, paskatinimo ženklų.

Labai nustebino ir tai, kaip gerai ekipuotas Lietuvos karys. Bendrame kontekste mes atrodome labai profesionaliai, turime vieną saugiausių ir naujausių ekipuočių, ginkluotę.

Populiariausi

Sniegas ir pūgos Lietuvoje

Lietuvoje

2021.01.25 10:52

Sniego bus iki soties: pūgos kilti pradės jau antradienio naktį, o dalyje Lietuvos regionų pusnys gali siekti kelius intensyvus snygis truks mažiausiai pusantros paros; atnaujinta 13.04

12
Agnė Bilotaitė

Lietuvoje

2021.01.25 13:07

Ekstremalių situacijų komisija siūlo Vyriausybei pratęsti karantiną dar mėnesiui Dulkys spėja, kad balandžio 1 d. karantinas galėtų baigtis; atnaujinta 15.51

10
Karantinas Vilniuje

Lietuvoje

2021.01.25 09:33

541 COVID-19 atvejis: židiniai fiksuojami įmonėse, tęsiasi protrūkis Klaipėdos vaikų globos namuose mirė 15 žmonių, o pasveiko – 133, atnaujinta 10.03

6
Olga Vėbrienė

Lietuvoje

2021.01.25 14:21

Aplinkos apsaugos departamento direktorei Vėbrienei suteiktas pranešėjo statusas Aplinkos ministerijos komentaras; atnaujinta 16.22