„Mes savo kūnais bandome apsaugoti savo valstybės piliečius. Kol kas kitos išeities, kaip visur su savimi turėti ginklą, nėra. Nėra jokių spendimų politiniu lygiu“, – sako Lietuvoje užaugęs Izraelio kariuomenės rezervo seržantas Danielius Lupshitzas. Pokalbis apie 24 valandas per parą gynybai pasirengusį Izraelio kariuomenės aktyvųjį rezervą – LRT TELEVIZIJOS laidoje „Karinės paslaptys“.
Papasakokite apie žmogaus, atvykusio iš Lietuvos, pažintį su Izraelio kariuomene.
Nuvažiavęs ten, iš pradžių mokiausi kalbos, po metų jau buvau pašauktas atlikti karinę prievolę. Karinę prievolę vaikinai ten atlieka trejus, merginos – dvejus metus. O po to vyrai iki 40-ties lieka rezervo kariais. Mėnesį per metus aš privalau tarnauti aktyviojo rezervo būriuose. Tačiau, jei kas nors įvyksta, vykdoma kokia nors operacija (pats, kaip rezervo karys, dalyvavau trijose operacijose), tarnyboje tenka praleisti daugiau nei mėnesį per metus.
Kaip gyvena žmogus, visur besinešiojantis šaulio ginklą, ir kodėl jis tai daro?
Aš ne šiaip sau su savimi nešiojuosi automatinį ginklą. Aš esu antiteroristinio greitojo reagavimo būrio pėstininkas. Ten, kur aš gyvenu, tai yra savanoriška mūsų gyvenvietės apsauga ir aš renkuosi ginti, padėti. Antra vertus, ginklą nešiojuosi su savimi, nes jaučiu atsakomybę savo šeimai, bendruomenei, tautai, valstybei.
Aš moku ginti ir apsiginti, todėl pasisiūliau be jokio atlygio būti antiteroristinio būrio kariu.
Jūsų antiteroristinis būrys yra skirtas konkrečiai teritorijai apsaugoti?
Taip, mūsų būrys yra atsakingas už mūsų gyvenvietę. Būrys sudarytas iš specialiuose būriuose tarnavusių karių, kurie jau yra atitarnavę ir gyvena toje gyvenvietėje. Mes esame atsakingi už gerovę, taiką, gyvybę tų žmogų, kurie gyvena mūsų gyvenvietėje.
Kaip tai atrodo? Yra konkrečios budėjimo valandos ar esate pasiruošę užpuolimui visą laiką?
Mes šokame į vyksmą išsyk, gavę iškvietimą. Kai Izraelis „kelia“ rezervą, mes pirmieji šokame į Gazos Ruožą – teritoriją, kurioje esame atsakingi, kad į ją nepatektų teroristai.
Labai dažnai pastebime, kad taiki visuomenė yra nuolat sukrečiama teroro išpuolių. Kaip Jūs su tuo tvarkotės, kokių priemonių imatės?
Teroristams, kuriems kartais yra 14–15 metų, ant kaktos neparašyta, ar jis geras, ar blogas žmogus. Tad kenčiame mes visi. Tai tikrai labai sudėtinga.
Kol kas kitos išeities, kaip visur su savimi turėti ginklą, nėra. Nėra jokių spendimų politiniu lygiu. Mes savo kūnais bandome apsaugoti savo valstybės piliečius bei mūsų valstybės svečius – tuos žmones, kurie negali apsiginti patys.
Visiškai savęs neaukštindamas, neieškodamas ordinų, medalių, galiu atsakingai pasakyti, kad nuo teroro mes giname visą likusį pasaulį.
Visas pokalbis – laidoje „Karinės paslaptys“.
