captcha

Jūsų klausimas priimtas

Ministrė: nesitikime, kad visi alkoholikai sugrįš į visavertį gyvenimą, bet trečdalis galėtų

Lietuvoje priverstinai nuo alkoholio gydytinų asmenų, apie kuriuos žinoma, yra apie 50 tūkst. Iš jų – 46 tūkst. asmenų, sergančių lėtiniu alkoholizmu, ir daugiau nei 3 tūkst., kurie ligoninėse jau buvo atsidūrę dėl alkoholio sukeltų psichozių. Tačiau, pasak sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės, į medikus paprastai kreipiasi tik vienas trečdalis alkoholikų, kurie arba patys susivokia, kad jau laikas gydytis, arba juos vargais negalais prikalbina artimieji. Vadinasi, realus nuo alkoholio priklausančių asmenų skaičius gali siekti 150 tūkst. – panašiai tiek, kiek gyvena Klaipėdoje.
A. Ufarto (BFL) nuotr.
A. Ufarto (BFL) nuotr.

„Tai – katastrofiški skaičiai, todėl ir ėmėmės kardinalių priemonių. Bus sudaromos specialios programos ir planai, prie kurių prisijungs visos ministerijos. Džiugu, kad šiuo klausimu ministrų kabinetas buvo vieningas“, – interviu LRT.lt teigia R. Šalaševičiūtė.

– Pagal kokius kriterijus bus sprendžiama, kad žmogų nuo alkoholizmo jau būtina gydyti prievarta?

– Kriterijai numatyti Narkologinės priežiūros įstatymo projekte, kuris atiduotas ministerijoms įvertinti. Paprašyta, kad jos darbą atliktų skubos tvarka. Tikiuosi, kad dar iki šios savaitės pabaigos įstatymo projektas bus parengtas.

Narkologinės priežiūros įstatyme bus pataisyti du straipsniai, kurie bus panašūs į Psichinės sveikatos įstatymo nuostatas, kuriose numatytas priverstinis asmenų, priklausomų nuo narkotinių medžiagų, gydymas.

Pataisius Narkologinės priežiūros įstatymą, bus numatyta visuma sąlygų, kurios apibrėš, kokiais atvejais asmuo turėtų būti gydomas nuo alkoholizmo priverstinai: jei po ilgalaikio alkoholio vartojimo abstinencijos metu pasireiškia psichikos sutrikimai, jei girtauja ilgiau nei vieną mėnesį, jei psichologiškai arba fiziškai smurtauja prieš šeimos narius ir kitus artimus asmenims, jei į artimųjų prašymus gydytis priklausomybę nuo alkoholio nereaguoja, jei sukelia šeimai finansinių nuostolių – yra nemažai atvejų, kai vienas iš tėvų arba abu tėvai girtauja, gavę pašalpas, skiriamas vaikams išlaikyti.

Be to, nutarėme pasiremti Norvegijos patirtimi ir priverstinai gydyti priklausomas nuo alkoholio nėščiąsias iki pat gimdymo.

– Ar užsienio šalyse šiuo metu yra taikomas priverstinis gydymas nuo alkoholizmo?

– Neseniai kreipiausi į Seimo Parlamentinių tyrimų skyrių, iš kurio gavau atsakymą, kad panašus gydymas, kokį esame numatę Lietuvoje, Europos Sąjungoje yra taikomas Lenkijoje ir Švedijoje, taip pat – Norvegijoje.

– Kas galės kreiptis į medikus su prašymais, kad asmuo būtų priverstinai gydomas?

– Įstatymo pataisose bus numatyta, kad prašymus galės pateikti asmenų šeimos nariai, artimieji, bendruomenių atstovai, seniūnai, socialiniai darbuotojai, policija ir net artimos aplinkos žmonės – kaimynai arba bendruomenių, kuriose tie asmenys gyvena, nariai.

– Į kokius medikus pirmiausia reikėtų kreiptis dėl priverstinio gydymo?

– Pagal galiojančius teisės aktus reikėtų kreiptis pas šeimos gydytoją, kuris duotų siuntimą pas psichikos sveikatos centro specialistus. Tokių centrų Lietuvoje šiuo metu yra 107, kiekvienoje savivaldybėje. O jau psichikos sveikatos centro specialistai nukreips gydytinus asmenis į ligonines.

– O jeigu nuo alkoholio priklausomas asmuo nesutiks važiuoti gydytis?

– Tam yra policija. Pirmiausiai alkoholikai turėtų būti išblaivinami, o po to jau medikai nuspręstų, ar asmeniui reikia ilgalaikio gydymo, ar tai – trumpalaikis užgėrimas. Jei paaiškėtų, kad būtina asmenį gydyti ilgiau, per 48 valandas būtų kreipiamasi į teismą leidimo dėl priverstinio gydymo. Teismas sprendimą turėtų priimti per tris dienas.

Pirmasis gydymo etapas truktų mėnesį. Jei tiek laiko nepakaktų, ligoninės vadovas turėtų teisę kreiptis į teismą, kad gydymas būtų pratęstas iki trijų mėnesių. Jeigu ir to būtų per mažai, tektų taikyti psichosocialinę pagalbą.

– Tačiau juk yra „intelektualių“ alkoholikų, kurie sugeba puikiai manipuliuoti ir artimaisiais, ir bendradarbiais, apsimesdami, jog jie nuo alkoholio nepriklausomi.

– Tokiais atvejais viskas priklauso nuo tokių asmenų šeimos ir artimųjų bei draugų pilietiškumo.

– Ministre, po Jūsų pasiūlymų imtis priverstinio alkoholikų gydymo, pasipylė specialistų priekaištai, esą šiuo metu Lietuvoje nėra patalpų, kur juos galima būtų gydyti. Ar tai – tiesa?

– Po Kražių tragedijos buvau sukvietusi specialistus ir medikus į ne vieną posėdį. Suskaičiavome, kad vien tik Respublikinėje Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje galima būtų priverstinai gydyti 500 asmenų. Be to, visose Sveikatos apsaugos ministerijai priklausančiose ligoninėse yra psichiatrijos skyriai, kurie nėra pilnai užimti.

– O kas finansuotų priverstinį alkoholikų gydymą?

– Ligonių kasos. Jei ligoninėse būtų teikiamos paslaugos, kurios neįtrauktos į sutartis su ligonių kasomis, tuomet mes panaudotume lėšas, sukauptas specialiame (vadinamame 1,5 proc.) fonde, kurios medicinos įstaigoms būtų paskirstytos pagal poreikį. Šios lėšos teritorinėms ligonių kasoms skirstomos tik sveikatos apsaugos ministro įsakymu.

– Nuo kada įsigalios įstatymų pataisos dėl priverstinio alkoholikų gydymo?

– Jei Seimo nariai pritars, anksčiausiai – nuo šių metų liepos 1 d. Bent jau sau šią datą esu pasižymėjusi kalendoriuje. Tikiuosi, kad kolegos parlamentarai įsigilins į reikalo svarbą. Džiugu, kad ministrų kabinete šiuo klausimu vyrauja sutarimas ir supratimas.

– Ar dėl priverstinio alkoholikų gydymo nenukentės kitos medicinos sritys?

– Esame paskaičiavę, kad turimų pinigų pakaks ir iš kitų medicinos sričių jų tikrai nereikės atiminėti.

– O ar neatsitiks taip, kad priverstinis alkoholikų gydymas išprovokuos ir papildomas problemas? Pavyzdžiui, kur tektų apgyvendintų jų be globos likusius vaikus?

– Dažniausiai girtauja vienas iš sutuoktinių, nors būna atvejų, kai tą daro abu. Situaciją dėl alkoholizmo apskritai turėtų keisti kompleksinis veiksmų planas. Todėl, svarstydami priverstinio alkoholikų gydymo problemas vyriausybėje, pirmiausia sutarėme sudaryti prevencinių priemonių planą 2016 m., prie kurio turėtų prisidėti Socialinių reikalų ir darbo ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, kai kurias priemones turėtų numatyti ir Vidaus reikalų ministerija.

– Ar buvo bandyta aiškintis, koks visuomenės požiūris į alkoholikus?

– Pagal sociologines apklausas 2014 m. neigiamai geriančius asmenis vertino 44 proc. apklaustųjų, o 2015 m. – jau beveik 50 proc. Taigi visuomenės nuomonė taip pat rodo, jog prieita riba. Taikstytis ir užsimerkti prieš alkoholikus jau nebegalima.

– Ko gero, tokiai visuomenės nuomonei turi įtakos ir alkoholikų savižudybės?

– Nors jų skaičius šiek tiek sumažėjo, tačiau kol kas nieko paguodžiančio: 2014 m. Lietuvoje užregistruota daugiau nei 900 savižudžių, iš jų 80 proc. savižudžių buvo vartoję alkoholį.

– Niekam ne – paslaptis, kad šiais laikais alkoholinius gėrimus vaikai pradeda ragauti labai anksti. Ką reikėtų daryti mokyklose, kad šiai problemai būtų užbėgta už akių?

– Švietimo ir mokslo ministerijai teks padirbėti šiuo klausimu. Manau, jog reikėtų šviesti ne paauglius, o kur kas jaunesnius mokinius, kad nuo pat mažens formuotųsi neigiamas požiūris į alkoholio vartojimą. Taip pat būtina aktyvinti vaikų fizinį užimtumą, skatinti turiningą laisvalaikį.

– Kaip Jums, kaip ministrei ir kaip pilietei, atrodo, kodėl Lietuva 25 metus trypčiojo vietoje ir tik po to, kai degradavęs alkoholikas sumetė vaikus į šulinį, praregėjo ir pamatė alkoholizmo mastus?

– Argi galima būtų šiandien į tai vienareikšmiškai atsakyti? Dar 2008 m. teikiau Seimui ir vyriausybei panašius pasiūlymus dėl priverstinio alkoholizmo gydymo. Deja, jokio atsako tada nesulaukiau. Net žiniasklaida nesidomėjo. Ačiū Dievui, kad Kražių tragedija atvėrė akis jau visiems. Džiugu, kad ir visuomenė palaiko vyriausybės žingsnius. Tiesa, kai kurie žmogaus teisių gynėjai mano, kad žmogaus laisvės priverstinai riboti negalima, išskyrus nusikaltimų atvejais. Bet kažin ar tokia nuostata šiuo metu galėtume vadovautis, žinodami, jog Lietuva pasaulyje pirmauja pagal suvartojamo alkoholio kiekius.

– O kaip Jūs vertinate kolegos Seimo nario Roko Žilinsko nuomonę, kad priverstinai žmogaus nuo alkoholizmo išgydyti neįmanoma? Reikia, kad pirmiausia jis pats norėtų išblaivėti.

– Taip, ilgai buvo kalbama, kad žmogus turi pats norėti gydytis. Tačiau norėčiau pasiremti anonimine anoniminių alkoholikų apklausa, kuri patvirtino, jog dažnas jų gydytis pradėjo ne savo noru.

Kita vertus, turėsime spręsti ir dar vieną labai opią problemą, kuri dar net nepajudinta iš vietos – besigydančių arba jau baigusių gydymo kursą alkoholikų reintegracija į visuomenę. Juk dažnas jų bijo sugrįžti į normalų gyvenimą, nes nežino, ar gaus darbą, ar bus atgal priimtas į šeimą.

– Ko gero, sulauksite kaltinimų, kad bandote sugrąžinti sovietmečio laikus, kai būdavo priverstinai gydoma nuo alkoholizmo.

– Sovietmečiu priverstinis gydymas buvo visai kitoks. Alkoholikai būdavo gydomi darbo ir gydymo profilaktoriumuose. Tokios įstaigos iki šiol išlikę Baltarusijoje. Kai lankiausi Gardino srityje, tų profilaktoriumų darbuotojai skundėsi, jog didžiausia problema – sugalvoti, kuo galėtų užsiimti besigydantys alkoholikai, kurie tose įstaigose kartais išbūna ir metus.

Lietuvoje priverstinis gydymas nuo alkoholizmo bus medicininis, nes niekas šiandien negalėtų paneigti, jog tai – sunki liga, kuri, deja, nepagydoma. Todėl tik nuo paties ligonio priklauso, kaip jis gyvens po gydymo. Mes tikrai neturime iliuzijų, kad visi priverstinai gydytini asmenys sugrįš į visavertį gyvenimą. Užsienio statistika rodo, kad 30–40 proc. gydymo kursą praėjusių alkoholikų sugeba gyventi ir dirbti, kaip tokios priklausomybės neturintys žmonės.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Lietuvoje

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...
Close