Lietuvoje

2020.10.14 05:30

Ką vaikai skaitys per lietuvių kalbos pamokas: programos autoriai nori ugdyti mąstymą, kritikai sako, kad augs mankurtai

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.10.14 05:30

Šiuo metu keičiamos bendrojo ugdymo programos, į kurias krypsta akys, kai kalbama apie vis didėjančias Lietuvos mokinių pasiekimų spragas. 5–8 klasių lietuvių kalbos programa dar nebaigta rengti, bet jos kontūrai jau ryškėja. 

Naują literatūros ugdymo kryptį brėžiančiai darbo grupei priklausantys lituanistai siekia, kad programos apimtis būtų mažesnė nei dabar galiojančios, bet norint ugdyti atidaus ir lėtojo skaitymo įgūdžius įtraukiama didesnės apimties kūrinių. Atsisakoma dalies liaudies dainų – jas ketinama perkelti į istorijos mokymo kursą, kai kurie autoriai, tarkim, Martynas Mažvydas, Kristijonas Donelaitis, perkeliami į kitas klases, „Hobitas“ ar „Narnijos kronikos“ taptų privalomaisiais kūriniais, o „Anykščių šilelis“ būtų skaitomas per ekologijos prizmę.

Dalies kūrinių, kurie tradiciškai laikomi ugdančiais patriotizmą, atsisakyti siūlanti darbo grupė jau sulaukė priekaištų, kad tokia literatūros ugdymo programa augins mankurtus.

LRT.lt pasikalbėjo su vienu iš šios programos projekto sudarytojų – lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju, Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų sąjungos pirmininku Mindaugu Grigaičiu.

5–8 klasių lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo programos projektas dar bus pristatomas visuomenei ir bus koreguojamas.

Lietuvių kalbos ir literatūros pagrindinio ugdymo programos kūrėjai jau išgirdo įvairių nuomonių. Pirma, dabartinis programos projektas nepasieks savo tikslo, nes jame yra pernelyg daug klasikos. Remiantis kitu požiūriu, programoje išvis nelieka klasikos, vaikai nebesupras, kokioje kultūroje gyvena. Yra ir dar radikalesnė nuomonė – esą rašto medija apskritai yra mirusi ir programos kūrėjai mėgina reanimuoti lavoną.

„Atsiliepimų gauname iš įvairių grupių – ir mokslininkų, ir šiaip susidomėjusių asmenų, ir iš įvairių komisijų. Mūsų tikslas – kad literatūrai būtų grąžintas meno statusas ir ji būtų naudojama ugdant 21 a. svarbias kompetencijas, kad gerėtų teksto suvokimas, kad mokiniai lėtai ir atidžiai skaitydami įvairių laikotarpių, rūšių ir šalių literatūrą mokytųsi kritiškai mąstyti“, – aiškino M. Grigaitis.

– Kiek rengiama programa, jos projektas skiriasi apimtimi nuo esamos?

– Turinio apimtį stengiamės kiek įmanoma sumažinti, o kūrinius dėliojame pagal amžiaus tarpsnius. Taip pat keičiama koncepcija: ji orientuojama ne į ideologiją, o į vaiką, temos ir kūriniai dėliojami, kad plėstųsi ir literatūrinė-kultūrinė kompetencija, ir vaikas galėtų ugdytis emocinį intelektą, tam tikrą psichologinę brandą. Kai nuolat statistika patvirtina, kiek daug jaunų žmonių žudosi, ignoruoti literatūros galias bent minimaliai spręsti šią tragišką problemą būtų nuodėmė. Tad, parengus programą, žingsnis į priekį turėtų būti.

Išsikėlėme tikslą, kad programa turėtų pakelti mokinių skaitymo ir teksto suvokimo gebėjimus. Todėl orientuojamės ne tiek į siekį perteikti tautos istoriją ir kultūrą, kaip kad yra dabartinėje programoje, bet į tai, kad vaiką mokytume literatūrą skaityti kaip meną, sudominti jį skaitymu, parodyti, kad mokydamasis analizuoti literatūrą gali geriau pažinti savo paties jausmus, save kaip asmenybę.

Kai nuolat statistika patvirtina, kiek daug jaunų žmonių žudosi, ignoruoti literatūros galias bent minimaliai spręsti šią tragišką problemą būtų nuodėmė.

Tad programos apimtį mažiname, bet atsiranda didesnės apimties kūrinių, kad vaikai mokytųsi skaityti visą kūrinį, kad dideli tekstai jų negąsdintų, kad mokiniai ugdytųsi skaitymo kultūrą ir analitinį mąstymą. Kaip matematikai skundžiasi, kad matematika neugdo loginio samprotavimo, taip ir mes bandome aktualizuoti analitinio mąstymo ugdymą per literatūros pamokas.

– Kai kurie lietuvių kalbos mokytojai pabrėžia, kad kūrinys neturi būti lengvas, kad skaitymas yra kliūčių įveikimas, kad tai toks slenkstinis dalykas.

– Tai ir stengiamės daryti. Remiantis 2016 metų programa, vaikas pažintį su literatūra pradėdavo nuo Martyno Mažvydo „Katekizmo“ ar Mikalojaus Daukšos „Postilės“ prakalbos. Akivaizdu, kad tai slenkstis, kurio penktokas neperlipa, nes tai neatitinka jo amžiaus. Ir Kristijonas Donelaitis penktokams per sunkus.

Tad dabar bandome pakoreguoti, kad penktoje klasėje būtų skaitomi paprastesni kūriniai. Pirmoji tema turi sudominti vaiką skaitymu, supažindinti jį su tuo, kas yra literatūra, o paskui turi būti lipama ant aukštesnio laiptelio, kai tekstai sudėtingėja, kad būtų lavinamas mąstymas. Mums reikia, kad skaitytojas augtų, kad jis galėtų skaityti vis sudėtingesnius tekstus.

– Ko neliks, o kokie kūriniai atsiras programoje?

– M. Mažvydo „Katekizmą“ esame rezervavę vienuoliktokams. Penktoje klasėje šio autoriaus atsisakome, jis labiau perkeliamas į kalbos istorijos dalykus, o ne į literatūros programą. Žinoma, jau išgirdome kaltinimų, kad naikiname Lietuvos kultūrą, siekiame ugdyti mankurtus. Darsyk paaiškinu, kad tikslas yra ne kad vaikai nežinotų, o kad vaikai skaitytų literatūrą pagal savo amžių.

Programos projekte mažiname senosios literatūros, tautosakos. Pabrėžiu – ne atsisakome, o mažiname. Vaikai turi su tuo susipažinti, bet norėdami, kad jie pradėtų nuo paprastesnių tekstų, įterpiame jiems įdomesnės fantastinės, nuotykių literatūros. Taip darome, kad jie pirmiausia susidomėtų literatūra, o paskui tą susidomėjimą paverstų sudėtingesnių tekstų skaitymu.

– Žinau, kad yra pasipiktinusiųjų, jog nauja literatūros programa neugdys patriotų. Matau penktos klasės programos projekte knygnešius, Gabrielę Petkevičaitę-Bitę. Visa tai ugdo patriotinius jausmus. O kur Maironis, Vincas Kudirka?

– 2016 metų programos kūrėjai Seime vykusioje konferencijoje kalbėjo apie „lituanistiką kaip ideologiją“. Ta jų frazė reiškia pagarbą kultūrai, kultūros asmenybėms. Naujos programos kūrėjai kultūros svarbos neneigia, tiesiog keičiamas žiūros taškas. Laikomės nuostatos, kad literatūra yra menas, kuris padeda bręsti asmenybei, padeda lavinti estetinį skonį, analitinį mąstymą, stiprinti emocinį sąmoningumą.

Programos projekte mažiname senosios literatūros, tautosakos. Pabrėžiu – ne atsisakome, o mažiname.

O kai sakome, kad literatūra yra ideologija, vadinasi, mums svarbu, kad vaikai žinotų tam tikras frazes, asmenybių pavardes, turėtų bagažą enciklopedinių žinių ir pernelyg nekvestionuotų literatūros reiškinių.

Tačiau jau girdime nuogąstavimų, kad atnaujinus programas lietuviai nebeišmanys savo kultūros. Darsyk noriu pabrėžti, kad pilietį ir patriotą ugdo ne tik literatūros programa, tai ugdo visi mokykliniai dalykai. Tad ir istorikai turi dalį darbo atlikti, ir kalbininkai, dailės mokytojai, muzikai.

2016-ųjų programoje įrašyta, kad mes, lituanistai, turime mokinius ir su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu supažindinti, ir su Simonu Daukantu, kuris tikrai labiau tinka prie istorijos, ir su partizanų dainomis, kurios taip pat yra labai svarbus istorijos dalykas. Tad mes tai ir norime atiduoti istorikams, kad jie dėstytų savo dalyką, o mums liktų daugiau laiko literatūrai kaip menui.

Keliaukime toliau. Šeštoje klasėje yra ir Maironis, ir V. Kudirka, dar toliau – K. Donelaitis. Visos svarbios mūsų kultūrai asmenybės programoje yra.

O mūsų knygnešiai, kurių veiklą UNESCO įvertino kaip unikalią, labai tinka lietuvių kalbos ir literatūros programai, mat paaiškina, kad skaitymas yra ne tik maloni veikla, bet ir kultūros vertybė.

Keliaukime toliau. Šeštoje klasėje yra ir Maironis, ir V. Kudirka, dar toliau – K. Donelaitis. Visos svarbios mūsų kultūrai asmenybės programoje yra.

– O lietuvių liaudies dainų – jau mažiau. Dalis jų, kaip suprantu, iš privalomųjų kūrinių iškeliavo į pasirenkamųjų sąrašą.

– Buvo sutarta, kad mūsų, lituanistų, tikslas nėra išdėstyti liaudies dainas su visais jų muzikiniais bruožais, mūsų tikslas – orientuotis į tuos motyvus ir įvaizdžius, kurie svarbūs analizuojant literatūrą. Mūsų literatūroje yra nemažai liaudies dainų motyvų, ir ne tik klasikinėje, bet ir moderniojoje. Tad nesiekiame atsisakyti liaudies dainų.

Iš savo mokytojiškos patirties galiu pasakyti, kad vaikai Žemaitės „Marčią“ supranta, jiems atrodo aktualu, kai aptariame patriarchalinį, seksistinį požiūrį į moterį.

Bet dabar galiojančios programos tikslas – per lietuvių kalbos ir literatūros pamokas supažindinti mokinius su visa tautosaka – išties buvo ambicingas. Tarkim, septintos klasės programoje liaudies dainų be galo daug – ir sukilėlių, ir karo, ir darbo dainos. Liaudies dainos buvo iš tų skyrių, dėl kurių mokytojai priekaištavo. Tad dabar šių dalykų mažinama.

– Kritikų akys smigo ir į Žemaitę, esą ji šiuolaikiniams mokiniams nei įdomi, nei naudinga.

– Žemaitė išlieka, ją planuojama įtraukti į 9-os klasės kursą. Mes turime savo literatūros tradiciją, tad privalome ir savo autorius išmanyti. O ar Žemaitė atgyvenusi, ar ne, yra labiau požiūrio reikalas. Žemaitės „Marčią“ gana aktualiai galime perskaityti feminizmo kontekste. Tai yra pagavus tekstas. Ir iš savo mokytojiškos patirties galiu pasakyti, kad vaikai jį supranta, jiems atrodo aktualu, kai aptariame patriarchalinį, seksistinį požiūrį į moterį. Ragauti klasikos mums reikia. Tad, mano galva, tokių tekstų turi likti, bet, žinoma, reikia ir šviežesnės literatūros.

Stengiamės parinkti vaikams aktualesnius autorius, į programą įtraukti daugiau gyvų rašytojų. Tarkim, programoje tarp privalomųjų kūrinių atsiranda Ilonos Ežerinytės tekstų, tarp rekomenduojamų – Daivos Čepkauskaitės eilėraščiai.

Siekiama į kiekvieną temą įtraukti bent po vieną privalomąjį lietuvių literatūros autorių. Bet pirmiausia keliamas kokybės, o ne tautybės kriterijus.

– Dėl 4 užsienio autorių, kurie įtraukti į 36 privalomųjų rašytojų 11–12 klasėse sąrašą, kilo didelis triukšmas. O koks santykis tarp lietuvių ir užsieniečių kūrėjų 5–8 klasių lietuvių kalbos ir literatūros programoje?

– Sumanymas yra toks, kad kiekvienoje temoje būtų ir lietuvių, ir užsienio autorių. Siekiama į kiekvieną temą įtraukti bent po vieną privalomąjį lietuvių literatūros autorių. Bet pirmiausia keliamas kokybės, o ne tautybės kriterijus.

– Buvo girdėti pageidavimų, kad programoje atsirastų „Haris Poteris“.

– „Hario Poterio“ nėra, bet tie, kurie buvo rekomenduojami, tarkim, S. Lewis „Narnijos kronikos“, J. R. R. Tolkieno „Hobitas“, paverčiami privalomaisiais kūriniais. Bet, žinoma, daug lieka klasikinės pasaulinės literatūros – negali pataikauti vaikams ir parinkti tik jiems įdomius kūrinius.

– Sakėte, kad siekiate parinkti vaikams aktualesnius kūrinius. Paaiškinkite, ką reiškia „aktualesni“.

– Tokius, kurie atliepia šiuolaikinių paauglių poreikius. Darbo grupė turi psichologę konsultantę, ji pataria, kad kūriniuose būtų aptariamos paaugliams aktualios problemos.

Be to, programoje atsiranda naujų dalykų – distopinio meno bruožai medijose, netikrų naujienų reiškinys, ekologijos tematika. To nebuvo iki šiol. Tarkim, „Anykščių šilelį“ rekomenduojama skaityti iš ekologijos perspektyvos.

Švietimo sistema – vis dar įkaitė to, kad, valdžiai pasikeitus, ir nuostatos dėl švietimo keičiasi.

– Sakėte, kad sulaukiate daug nuomonių. O tarp programos kūrėjų verda dideli ginčai?

– Sudėtinga suderinti interesus. O kaip kitaip? Jei net Švietimo, mokslo ir sporto ministerija nežino, ko nori. Viceministrė sako, kad turime gerinti teksto suvokimo rezultatus ir orientuotis į vaiko amžiaus tarpsnį, o darbo grupėje dirbanti ministerijos atstovė šneka, kad turime palikti kuo daugiau tautosakos. Ministerija nelabai žino, ko nori, o tai labai sunkina darbą, be to, ministerija labai skubina.

Planuojama, kad po dvejų metų mokiniai jau mokytųsi pagal naujas programas, bet tai priklauso nuo politinės padėties. Ateis nauja valdžia, ir vėl viskas keisis. Švietimo sistema – vis dar įkaitė to, kad, valdžiai pasikeitus, ir nuostatos dėl švietimo keičiasi.

Be to, labai keista ministerijos atstovės, atsakingos už programų atnaujinimą, komunikacija: vienai asociacijai pareiškus nepritarimą programai, grupei buvo perduota informacija, kad visa lituanistų bendruomenė nepritaria projektui. Na, projekto kūrėjai yra lituanistų bendruomenės dalis ir jie projektui pritaria.

Tad atsiranda povandeninių srovių, noras tendencingai formuoti nepasitenkinimą. Galiausiai lieka neaišku, ko gi ta ministerija nori. Labai tikiuosi, kad ŠMSM pozicija nesikeis, bus laikomasi dabartinės linijos ir programa bus kuriama į centrą statant ne lituanistinę ideologiją, o vaiką.