Lietuvoje

2020.10.09 17:55

Pamokos dar neišmoktos: epidemiologų krūvį kovoje su virusu sumažintų didesnis šeimos gydytojų įsitraukimas

Giedrė Čiužaitė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2020.10.09 17:55

Kasdienės informacijos apie koronavirusą Lietuvoje apstu, tačiau viešai prieinamų duomenų, kuriais remiantis būtų galima analizuoti ir siūlyti atsaką į krizę, Vilniaus universiteto mokslininkė Liubovė Murauskienė pasigenda. Ji taip pat apgailestauja, kad valdžios institucijų reakcija į kritiką yra gynybinė, mat tai neleidžia sistemai tobulėti. O pavyzdžių, iš kurių galima mokytis ir ką perimti, yra. Vienas jų – didesnis šeimos gydytojų įtraukimas, sako visuomenės sveikatos specialistė.

Šią savaitę „LRT ieško sprendimų“ domisi, kokios priemonės jau išmėgintos kovoje su COVID-19, kokios buvo veiksmingos, o kurios nedavė norimo rezultato. Ankstesnes publikacijas šia tema skaitykite LRT.lt portale.

Taip pat skaitykite

Taip pat skaitykite

Atslūgus pirmajam COVID-19 pikui pavasarį, daug kalbėta apie tai, kad rudeniui ir jau tuomet prognozuotai antrajai bangai išmokta daug vertingų pamokų, susigyventi su virusu geriau pramoko visuomenė, o institucijos ir gydymo įstaigos bus pasiruošusios reaguoti geriau. Ar tikrai pamokos išmoktos, jei taip – kokios?


LRT RADIJO laidos „10-12“ kalbinta sveikatos sociologė ir antropologė iš Vytauto Didžiojo universiteto Daiva Bartušienė sako, jog pandemija parodė, kad medicina, visų pirma, yra socialinis mokslas ir į tai reikia atsižvelgti priimant sprendimus. Informacijos viešoje erdvėje daug, tačiau pasitikėjimo priimamais sprendimais tai, regis, neužtikrina. Pasak D. Bartušienės, šia tema būtų naudinga girdėti įvairesnių balsų.

„Mes tikrai labai nedaug viešumoje girdime apie tai, kokie, pavyzdžiui, yra patvirtinti gydymo protokolai ligoninėse gydyti koronavirusą, mažai viešoje erdvėje girdime pasisakančius gydytojus praktikus. Daugiausia, ką girdime, tai epidemiologus, kurie kalba apie su mūsų sveikata susijusias socialines aplinkybes, rizikos veiksnius, kurie lemia židinių atsiradimą ir plitimą“, – sakė VDU mokslininkė.

Pasak jos, ne perspėjimai ir bauginimai, bet paaiškinimai, kodėl priimami vieni ar kiti sprendimai ir kokiais argumentais remiantis, mažintų „pasipriešinimą ir susipriešinimą“. Dalis minimo pasipriešinimo kyla iš to, jog Lietuvos visuomenė yra gana individualistiška, sako D. Bartušienė. Vis tik kolektyvinės atsakomybės augimas nėra vienadienis procesas, priduria ji.

„Labai sunku sumodeliuoti, kaip turėtų atrodyti tas kolektyvinės atsakomybės skatinimas. Man atrodo, kad mūsų ekstremalios padėties lyderiai ištransliuoja tikrai daug signalų, koks svarbus yra sutelktumas ir socialinė atsakomybė, kad pandemijos atveju vis tik turėtume prislopinti savo individualizmą ir pagalvoti plačiau – ne tik apie save ir artimiausią aplinką“, – kalbėjo sveikatos sociologė.

Pasaulyje daug tikimasi iš modernių technologijų, kuriomis galima būtų greitai nustatyti užsikrėtusiųjų judėjimą ir galimus kontaktus ir apie tai perspėti. Apie tai LRT RADIJUI anksčiau šią savaitę pasakojo Singapūro nacionalinio universiteto profesorius Dale‘as Andrew Fisheris. Išmaniųjų telefonų programėlės, vaizdo stebėjimo kameros, vietos nustatymo funkcija bei kreditinių kortelių mokėjimo informacija – visa tai gali būti panaudota COVID-19 plitimo prevencijoje, tokias priemones taiko vienu sėkmingiausiu kovos su virusu pavyzdžiu laikoma Pietų Korėja.

Taip pat skaitykite

Nors iš gerųjų atvejų verta mokytis, D. Bartušienė pastebi, jog apskritai technologizacija ir paslaugų suskaitmeninimas sveikatos apsaugos srityje turi ir neigiamų padarinių.

„Tyrimai rodo, kad įvairios technologijos palengvina mums gyvenimą vienais atvejais, pavyzdžiui, padeda sutaupyti laiko elektroninių receptų, siuntimų dėka, kitais atvejais gal ir išlaidų prasme sutaupoma. Tačiau yra vienas ryškus pašalinis poveikis, kurį galima įvardyti kaip stipriai išaugusią pacientų netoleranciją gydytojų klaidoms. Kitaip tariant, pacientai tiesiog pamiršta žmogiškąjį faktorių ir mano, pavyzdžiui, kad dėl neveikiančios elektroninės pacientų registracijos sistemos yra kaltas šeimos gydytojas, arba jeigu vaistininkas neranda elektroninio recepto sistemoje, irgi dažniausiai esą kaltas šeimos gydytojas“, – kalbėjo D. Bartušienė.

Šeimos gydytojai – neišnaudotas rezervas?

Pasitikėjimo priimamais sprendimais nebūna be atvirumo – taip pat ir duomenų. O taip pat jie leistų aktyviau į situaciją reaguoti mokslininkams, siūlyti sprendimus, galiausiai – taisyti klaidas, sako Liubovė Murauskienė, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos katedros docentė.

Pasak jos, reikalingi duomenys nėra tik epidemiologiniai – tai, kiek atvejų ir mirčių užfiksuota per pastarąją parą. Svarbu žinoti, kas vyksta sveikatos apsaugos sektoriuje, kaip susitvarko gydymo įstaigos, kiek ir kokių išteklių jos turi ateičiai, kokie yra sergamumo atvejai, kiek tarp jų yra ūmūs, o kiek – lengvi ar besimptomiai.

„Kiek tyrimų šiandien padaryta ir kiek žmonių mirė – šitie du skaičiai pas mus kiekvieną dieną atsirasdavo. Iš pradžių net nežinojome, kiek žmonių už to tyrimo skaičiaus ir (...) kiek žmonių buvo ligoninėse – turiu omenyje nuosekliai, o ne iš atskirų interviu, kiek žmonių yra reanimacijoje, kiek iš jų reikalingi tam tikri aparatai ir taip toliau“, – LRT RADIJUI sakė L. Murauskienė.

Kaip ir D. Bartušienė ji įsitikinusi, kad taip galima būtų geriau suprasti, kodėl reikalinga priimti vienus ar kitus sprendimus. Tai susiję ir su tikslingu lėšų panaudojimu, galimos korupcijos užkardymu.

„Kad nebūtų po to daug gandų ir diskusijų, kai mes net negalime įvertinti, ar tai tiesa, nes mes net nežinome, kas buvo nupirkta ir už kiek. Atsiranda komercinės paslaptys. Bet labai daug dalykų vis dėlto turėtų būti pateikiama visuomenei“, – teigė L. Murauskienė.

Valdžios institucijų reakcija į pastabas – gynybinė, sako VU docentė. Institucijų gynybai neturėtų tarnauto ir vyriausiojo epidemiologo institucija, apie kurią dažnas sužinojo prasidėjus pandemijai. L. Murauskienė pažymi, kad būdama pavaldi Sveikatos apsaugos ministerijai ši pareigybė neužtikrina nešališkumo, tad ankstyvoji problema Lietuvoje buvo ta, jog trūko nepriklausomo situacijos vertinimo ir pateikimo visuomenei.

„Mokslininkas savaime negali būti pilnai objektyvus, bet jis turi būti nepriklausomas. (...) Tada integravimasis į bet kokias institucijas nelabai tinka mokslinei karjerai. Tada klausimas, kas yra epidemiologas – mokslininkas ar pareigūnas?“, – kėlė klausimą L. Murauskienė.

Pasak jos, šiuo metu Vakarų šalyse daug kalbama apie pasirengimą ateičiai ne tik per efektyvią susirgimų diagnostiką ir gydymą, bet ir virusų plitimo stabdymą reorganizuojant ligonines, o naująsias statant kitaip – užtikrinant geresnį atskirų srautų valdymą, vėdinimą.

Dėl nepakeliamų krūvių viešai nusivylimą reiškiant Nacionalinio visuomenės sveikatos centro darbuotojams, daliai jų darbą paliekant, esama ir abejonių dėl šalies pasirengimo efektyviai suvaldyti pandemiją dar ne vieną artimiausią mėnesį. L. Murauskienė atkreipia dėmesį, kad kai kuriose šalyse į pagalbą labiau pasitelkta šeimos gydytojų grandis, kai kurie jos užsienio kolegos laiko tai svarbiu veiksniu subalansuojant krūvius sveikatos apsaugos sistemoje.

„Pirminė sveikatos priežiūra, jų supratimu, dalyvavo pacientų atrankoje, jų navigavime, pagalbos organizavime saviizoliacijos metu, psichologinėje pagalboje, kartais organizuodavo ir tarpines pagalbos grandis, kai pacientai po ligoninės dar negalėjo grįžti namo, kad jie galėtų dar pratęsti sveikatos atstatymo laikotarpį. (...) Jeigu būtų taip, aš galvoju, tai būtų labai gera pagalba epidemiologams ir visuomenės sveikatos specialistams“, – kalbėjo pašnekovė.

L. Murauskienė taip pat yra ir nepriklausomos Europos Komisijos Veiksmingų būdų investuoti į sveikatą ekspertų grupės narė, rengianti ataskaitą apie Lietuvos atsaką į sveikatos krizę, o taip pat – šalies Nacionalinės sveikatos tarybos narė.

Visgi pastaroji institucija nebuvo itin girdima nuo pandemijos pradžios. L. Murauskienė turi tam paaiškinimų.

„Nematau būdų, kaip Nacionalinė sveikatos taryba galėtų būti labiau girdima. Man didelė garbė, kad aš buvau išrinkta į šitą tarybą, man atrodo, mūsų problema, kad mes, mano kolegos kiti tarybos nariai, labai keistoje padėtyje atsiradome. Todėl kad neaišku, kam ši taryba reikalinga, ne vieną kartą iš daugelio politikų mes net negirdėjome noro su mumis bendrauti, kartais net atvirkščiai, kad mes visai nereikalingi. O kitų institucijų atžvilgiu mes esame patariamasis organas. Tai yra žmonės, kurie dirba visuomeniniais pagrindais, be jokio užmokesčio, tai mes irgi daug tuo užsiimti ir pastiprinti organizaciją, neturėdami išteklių pateikti gerų analizių ir taip toliau. Kaip institucija esame labai keistoje padėtyje“, – kalbėjo pašnekovė.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „10-12“ laidoje.

Taip pat skaitykite

Populiariausi

Karantinas Vilniuje

Lietuvoje

2020.10.26 15:01

Stulbinamai kylant COVID-19 kreivei, didžiuosiuose šalies miestuose skelbiamas karantinas: griežtėja taisyklės kaukės taps privalomos, jų nereikės tik negyvenamose vietose, padėtis blogėja ir Šiauliuose

35