Lietuvoje

2020.10.16 19:30

Pusę gyvenimo praleidus už grotų – į laisvę: nemoka važiuoti troleibusu, nežino net kojinių dydžio

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.10.16 19:30

Teisingumo principas visada paremtas bausmės proporcingumu – jei manome, kad už gyvybės atėmimą proporcinga bausmė yra mirties bausmė, tai priklausome dar senajai paradigmai, „Nepatogaus kino“ diskusijoje „Kalinių sugrąžinimas į visuomenę – iliuzija ar reali galimybė?“ sako filosofas Nerijus Milerius.

Filosofas, vienas iš apie du iki gyvos galvos nuteistus kalinius pasakojančio filmo „Pavyzdingas elgesys“ režisierių N. Milerius primena, kad filmo bendrarežisierio Audriaus Mickevičiaus brolis buvo nužudytas, tačiau jei A. Mickevičius nebūtų tikėjęs, kad kaliniai gali pasikeisti, veikiausiai šio filmo nebūtų kūręs.

Nepatogus kinas 2020. Virtualios diskusijos: kalinių sugrąžinimas į visuomenę – iliuzija ar reali galimybė?

„Audrius perėjo daug santykio su žudiku stadijų, bet galiausiai jis išėjo į Lukiškes visai su kita intencija – ne pykčio ir keršto, bet atleidimo intencija. Filmo tikslas buvo parodyti kalinčius žmones iš visai kitos perspektyvos, kad pamatytume, jog jie tokie pat žmonės, kaip ir mes.

Yra daug įvairiausių aplinkybių, dėl kurių žmonės nusikalsta, bet viskas tuo nepasibaigia. Visuomenė dažnai mato kalinius tik tada, kai jie nusikalsta, o apie tai, kas vyksta už kalėjimo durų, jau negalvojama“, – svarsto N. Milerius.

Taip pat skaitykite

Anot filosofo, teisingumo principas visada paremtas bausmės proporcingumu – jei manome, kad už gyvybės atėmimą proporcinga bausmė yra mirties bausmė, tai priklausome dar senajai paradigmai.

Apsilankymas kalėjime pakeitė požiūrį

Nors mirties bausmės Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių nėra, Lietuva ilgą laiką buvo vienintelė Europos Sąjungos šalis, kurioje nebuvo jokio būdo nuteistajam iki gyvos galvos išeiti į laisvę, išskyrus tą atvejį, kai prezidentas suteikia malonę, sako N. Milerius. Jo teigimu, jei kaliniai demonstruoja norą pasikeisti, turi būti sudarytos sąlygos elgtis pavyzdingai ir turėti viltį išeiti į laisvę.

Taip pat skaitykite

Žinoma, pabrėžia N. Milerius, yra tokių žmonių, kurie nenori keistis, tačiau negalima apie kalinius kalbėti apibendrintai: „Nereikia visų stigmatizuoti, bet nereikia visų balinti“, – įsitikinęs filosofas.

Žurnalistė, nuteistųjų iki gyvos galvos lankymo grupės savanorė Sigita Jacinevičienė-Baltaduonė pasakoja, kad ilgą laiką ji pati buvo „iš tų žmonių, kurie negalvojo apie visuomenės dalį, sėdinčią už kalėjimo sienų“, nejautė kaliniams nei užuojautos, nei ypatingo troškimo padėti. Vis dėlto vėliau ji buvo pakviesta apsilankyti kalėjime, kadangi tuo metu būrėsi savanorių grupelė.

„Intencija buvo eiti pasižiūrėti. Buvo įdomu pažiūrėti kaip į zoologijos sodą – kaip sėdi, kaip atrodo kalėjimo interjeras, bet kai nuėjau ir pamačiau ten žmones, kurie jau yra nubausti už tai, ką padarė, labai nelaimingus žmones, kurie kažkada tikriausiai pasidavė blogiui, padarė sunkius, labai sunkius nusikaltimus, kurie neturi vilties kada nors išeiti, yra įkalinti tarp tų sienų...

Po to karto buvau nubausta už savo puikybę, kad taip galvojau apie tuos žmones (...). Supratau, kad jei jiems nepadėsime, mūsų visuomenė geresnė nebus“, – prisiminimais dalijasi S. Jacinevičienė-Baltaduonė.

10 metų praleido Lukiškėse, o nežinojo, kaip atrodo Vilnius

VšĮ „Prirašytos rankos“ savanorė Jolanda Marčiukonytė dirba su nuteistais nepilnamečiais Kauno tardymo izoliatoriuje. Ji sako, kad savanoriai yra ten kalinčių žmonių bendraamžiai, o tai padeda jiems praplėsti akiratį ir susirasti draugų. Vis dėlto, apgailestauja ji, kalintiems nepilnamečiams dar skiriama itin mažai dėmesio.

Taip pat skaitykite

„Pastebime, kad didesnė bausmė jiems yra ne sėdėjimas tose patalpose ir buvimas atskirtiems – jiems didesnė bausmė yra jų pačių sąžinės balsas. Jie kupini vilties, nori keistis, socializuotis, išreikšti savo vertybes, o labai dažnai jaučiasi nurašyti, nepastebėti. Jie pamini ir tai, kad kai kurie ateina į juos pažiūrėti kaip į zoologijos sodą ir ne daugiau“, – apie savanorystę tardymo izoliatoriuje pasakoja J. Marčiukonytė.

Kalinių resocializacijos savanorė Irena Mickevičienė akcentuoja, kad savanorių tikslas nėra kaliniams suteikti vilties, svarbiausia – paprastai bendrauti ir parodyti, kad „aš nei smerkiu, nei visomis prasmėmis tave palaikau“.

Su tokia nuomone sutinka ir nuteistųjų iki gyvos galvos lankymo grupės savanorė S. Jacinevičienė-Baltaduonė, kuri kalėjime lankosi jau 12 metų. Vienas šių žmonių noras – iš ateinančiųjų sulaukti nuoširdžiai ištiestos pagalbos rankos. Žmonės moka įvertinti, jei nuoširdžiai nori pagelbėti ir bendrauji, tikina ji.

S. Jacinevičienė-Baltaduonė pasakoja apie savo globotinį, kuris, nors yra padaręs sunkų nusikaltimą, už gerą elgesį buvo paleistas lygtinai ketveriais metais anksčiau. Dabar jis – visavertis visuomenės narys, sako savanorė ir priduria, kad ne kiekvienas visą gyvenimą nugyvenęs laisvėje galėtų taip nuoširdžiai dirbti, taip nuoširdžiai mylėti ir taip mokėti kitam pagelbėti, kaip šis žmogus.

„Lankydamasis kalėjime kiekvienas iš mūsų turėjo globotinį, su juo susirašinėjo, kalbėjosi. Mano globotinis buvo maždaug 25 metų vaikinas. Kažkaip užsimezgė ryšys, kai sužinojau apie jo netradicinį poelgį, kai jis pasiprašė į kamerą pas kalinį, kuris visiškai neįgalus – nemokėjo nei valgyti, nei apsitarnauti, turėjo klausos negalią. O tas vaikinas pasiprašė gyventi kartu. (...)

Tas poelgis mane sukrėtė – žmogus tokiu konkrečiu veiksmu bando išpirkti savo gyvenimą – išmėtytą, išdrabstytą, apipurvintą“, – kalba S. Jacinevičienė-Baltaduonė.

O matyti žmogų, kuris pusę gyvenimo praleidęs už kalėjimo sienų išeina į laisvę, – keistas jausmas. Šis vyras kilęs iš mažo kaimelio, iš jo nebuvo išvažiavęs, ir nors 10 metų praleido Lukiškių kalėjime, net nežinojo, kaip atrodo Vilnius.

Taigi, išėjusį į laisvę jį reikėjo kaip mažą vaiką vedžioti už rankos, aiškinti elementarius dalykus, sako S. Jacinevičienė-Baltaduonė. Vyras nežinojo, nei kaip troleibusu važiuoti, nei kaip paskambinti, kaip parduotuvėje paimti vežimėlį prekėms ar koks jo kojinių dydis.

„Žinom, kad jie žudikai, mes su jais geriame kavą ir arbatą“

Kaliniams tenka susidurti ir su priešišku visuomenės požiūriu. Pavyzdžiui, pasakoja vienas iš filmo „Pavyzdingas elgesys“ režisierių N. Milerius, kartą, filmuojant į laisvę išeisiantį kalinį, dirbo nauja kalėjimo prižiūrėtoja, ji pirmą kartą pamatė filmavimo darbus. N. Milerius prisimena, kad prižiūrėtoja išsigando ir nenorėjo filmavimo komandos palikti vienos su kaliniu.

„Ji pasiėmė raciją, skambino direktoriui, klausė, ar palikti mus, ar ne. Sako: jūs nežinot, kas jie tokie, juk jie visi žudikai. Sakom: žinom, kad jie žudikai, mes su jais geriame kavą ir arbatą, leiskite filmuoti. Bet nepaliko vienų“, – šypsosi filosofas.

N. Milerius pasakoja, kad kiti žmonės klausdavo, ar filmavimo komanda nebijo su kaliniais viena pasilikti gamybos skyriuje, kur sudėti visi įrankiai, tačiau jis tvirtina pats apie tai niekada nepagalvodavęs.

„Jiems nereikia nei pataikauti, nei žadėti, meluoti, kad suteiksi viltį, (...) bet jei prieini, paduodi ranką ir negalvoji, kad išsitrauks peilį ir papjaus, tai jau yra milžiniškas ėjimas“, – teigia jis.

Geriausia motyvacija keistis – darbas

Kalbėdama apie integraciją į visuomenę, kalinių resocializacijos savanorė I. Mickevičienė tvirtina, kad geriausiai resocializacija vyksta per darbą, o keistis labiau motyvuoti tie, kurie kalėjime dirba.

Tokią gyvenimo rutiną ir darbą kaliniai tapatina su laisve, rutina juos priartina prie mūsų gyvenimo, o išėję į laisvę jie jau bus pripratę prie tam tikro režimo, tas gyvenimas laisvėje jiems nebus toks sunkus, sako I. Mickevičienė.

Tačiau VšĮ „Prirašytos rankos“ savanorė J. Marčiukonytė apgailestauja, kad įstaiga kalinių nemotyvuoja keistis. Dažnai girdimos jų replikos, kad nėra tikslo keistis, o kai kurie žmonės išėję į laisvę dėl pakartotinių nusikaltimų vėl grįžta į kalinimo įstaigą. Vyrauja toks požiūris, sako J. Marčiukonytė, kad „kam man stengtis, jei čia gaunu viską – gaunu valgyti, gaunu lovą, o nieko daugiau nereikia“.

Kalėjimas – nusikaltėlių dauginimo vieta

Labai dažnai traktuojama, kad bausmė yra gyvenimo pabaiga, net jei bausmė yra ne iki gyvos galvos, sako filosofas N. Milerius. Anot jo, mes, kaip visuomenė, kuri nėra kalėjime, nelabai norime girdėti apie kalinius, nes galvojame, kad jie gavo tai, ko nusipelnė.

„Tai yra tokia stigmatizacija, kurią labai sunku įveikti. Nebenorime jų matyti visose kitose fazėse – kai jie yra kalėjime, kai svarstomos įvairios bylos, malonės prašymai. Tada, natūralu, nenorime girdėti, kas su jais vyksta, kai jie išeina į laisvę. (...) Viso šito nepakeisi taip paprastai, reikia keisti priežastį – matyti, kad kaliniai daugeliu atvejų tarsi gauna tam tikrą bausmę, bet nėra verti kentėti du kartus daugiau“, – ragina N. Milerius.

Ar kalėjimas yra perauklėjimo stovykla, ar kriminalinių nusikaltėlių dauginimo sistema? Kaip sako filosofas, deja, bet kalėjimas dažniau yra kriminalinių nusikaltėlių dauginimo vieta. Pasak N. Mileriaus, čia norma tampa nusikalsti dar labiau, gauti dar rimtesnę bausmę, veikia tam tikra vyriškumo mokykla, kai ko nors gailėtis ar verkti yra anomalija, vyrauja labai griežti vaidmenų pasiskirstymai.

Pasak pašnekovo, dažnai visuomenėje apie kalinius galvojame kaip apie žemiausią kastą, kaip apie neliečiamuosius, todėl jiems nei rankos paduodame, nei norime, kad jie gyventų šalia mūsų. Vis dėlto nuteistųjų iki gyvos galvos lankymo grupės savanorė S. Jacinevičienė-Baltaduonė pabrėžia, kad nors visi kaliniai pasikeisti negali ir daugelis pasiduoda kalinių subkultūroms, svarbu, kad pasikeistų nors keli: „Kalėjime vieniši daigeliai išsikala ir pražysta“, – teigia ji.

Savanorę taip pat stebina, kad žmonėse yra tiek daug negatyvumo, priešiškumo kitaip gyvenantiems ir paklydusiems žmonėms.

„Kaip tai sumažinti? Nežinau, kas galėtų išrašyti tokį receptą. Daug metų dirbau teisme, susidūriau ir su teisėjų požiūriu į nusikaltusius žmones, kurie kreipdavosi į teismą dažniausiai dėl prastų kalinimo sąlygų. Gailesčio maža. Kaip jo padauginti, kaip priversti mylėti? Sunku mylėti nusikaltusį žmogų. (...) Svarbu neteisti, nes jie jau nuteisti, o aukščiausia teisybė yra dar aukščiau už mus“, – sako S. Jacinevičienė-Baltaduonė.

Tokiai nuomonei pritaria ir filosofas N. Milerius, tačiau jis priduria, kad distancija tarp visuomenės laisvėje ir kalinių egzistuoja, kadangi branginame savo saugią kasdienybę ir vertiname tai, kad nesusiduriame su nusikaltėliais, nebijome išeiti į lauką, nebijome dėl savo nuosavybės ar sveikatos, gyvybės.

„Antras žingsnis – bandyti nenuteisti antrą ar ketvirtą kartą tų, kurie jau nuteisti. Kiekvienas turi teisę į antrą galimybę, į antrą šansą“, – apibendrina N. Milerius.

Populiariausi

Karantinas Vilniuje

Lietuvoje

2020.10.26 15:01

Stulbinamai kylant COVID-19 kreivei, didžiuosiuose šalies miestuose skelbiamas karantinas: griežtėja taisyklės kaukės taps privalomos, jų nereikės tik negyvenamose vietose, padėtis blogėja ir Šiauliuose

35