Lietuvoje

2020.10.10 19:45

Partizanų ryšininkė Genutė – apie naktinius NKVD apsilankymus, artimiausiųjų išdavystes ir įkalinimą

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.10.10 19:45

Išduota, įkalinta, persekiota – partizanų ryšininkę ir rėmėją Genutę Griškevičiūtę-Steponavičienę-Pakalnutę nuolat lydėjo baimė, tačiau, sako ji, tada kitaip pasielgti negalėjo. „Tokie linksmumai. Šiandien gyvi, o rytoj – nežinia“, – portalui LRT.lt pasakoja Genutė.

Genutė Griškevičiūtė-Steponavičienė tapo partizanų ryšininke ir rėmėja bei 1947–1952 metais prisidėjo prie partizaninio judėjimo Ukmergės krašte. Būdama partizaninio judėjimo dalimi Genutė dirbo mokytoja, o kadangi tėvai jau buvo mirę, rūpinosi ir dviem jaunesnėmis seserimis – keleriais metais jaunesne Birute, kuri ryšininke tapo dar būdama nepilnamete, ir ketverių Vandute.

Dabar neseniai 92-ąjį gimtadienį atšventusi Genutė pasitinka plačia šypsena, juokauja, tačiau vos pradėjusi pasakoti savo istoriją surimtėja – prisiminus skaudžius įvykius akyse pasirodo ašaros ir ji neslepia: vilties, kad Lietuva bus nepriklausoma, tada buvo mažai.

Tokie linksmumai. Šiandien gyvi, o rytoj – nežinia.

Vos baigusi paskutinę gimnazijos klasę Genutė atvyko dirbti mokytoja į Ukmergės rajono Taujėnų valsčiaus Varžų kaimą. Kaip pati sako, į kaimą miškų apsuptyje. Genutės tėvas anksčiau tarnavęs Plechavičiaus armijoje, vėliau slapstėsi miške, tetos ir dėdės šeima jau buvo įsitraukusi į partizaninį judėjimą, tad ne veltui vos atvykusią Genutę jau pirmosiomis dienomis aplankė Antano Stimburio-Tankisto būrio partizanai.

„Jie jau žinojo, kas atvažiuoja ir ką su ja daryti. (...) Tai buvo pirmieji mano ir jaunesniosios sesers Birutės partizaninio judėjimo ir rėmimo žingsniai“, – šypteli Genutė.

Nors Tankisto būrio partizanai apie seseris jau viską žinojo, abi dar turėjo duoti priesaiką. Genutė gavo Pakalnutės slapyvardį, jos jaunesnioji sesuo, dar paauglė Birutė, – Pušelės.

NKVD patikrinimai ir naktiniai apsilankymai

Paklausta, kaip atrodydavo partizanų ryšininkės diena, Genutė atvirauja, kad būtų sunku viską susakyti, ir nedaugžodžiauja: „Gaudavome užduotis – ko pareikalaudavo partizanai, tuo mes rūpinomės. Aš, kaip vyresnioji, buvau vadė, o Birutė atnešdavo, nunešdavo tai, kas reikalinga“, – pasakoja ji.

Tačiau būti partizanų rėmėju – pavojinga. Vieno mokytojų susibūrimo metu prie Genutės priėjo kagėbistas pavarde Kišonas: „Genute, saugokis, tavimi susidomėjo enkavėdistų vadas.“ Sulaukusi tokio įspėjimo, Genutė tapo dar atsargesnė – pati su partizanais susisiekdavo rečiau, dažniau siųsdavo jaunesnę seserį Birutę.

„O ji paauglė buvo. Beveik paauglę mergaitę įtraukiau į šitokį judėjimą. Ir labai didelius žygdarbius ji atliko“, – pasididžiavimo jaunesne seserimi neslepia Genutė.

Jauni, gražūs vaikinai, ūkininkaičiai, gimnazistai. Jie gi mato, žino, kad baisu bus. Tai kaip juos paliksi? Ne. Iki paskutinio. O dabar nepakartočiau.

Po kurio laiko NKVD iš tiesų pasišaukė Genutę pasikalbėti ir liepė pranešti, jei su ja susisieks partizanai. Neilgai trukus – pirmieji patikrinimai, ar Genutė tikrai praneštų apie tokius apsilankymus.

„Naktį tik buldyg buldyg į langą – įleisk. Kas bebarbins, turi įleisti, nes nežinai, kas ateis. Įėjo du – aha, vaikeli, nematyti. Pažiūrėjau į batus, į aprangą, galvoju, jau jūs manęs neapgausit. Pasiuntė apsimetėlius. Jie išmetė nuotraukas (partizanų – LRT.lt) ant stalo: kas čia toks, kas čia toks? Aš gi jau visus Tankisto partizanus pažinojau, bet jei kas nors ateina iš svetimo būrio, šalia turi būti ir savas žmogus. (...)

Jie (naktį atėję žmonės – LRT.lt) apsimetė partizanais. Sako: mums reikia susitikti su Tankisto būrio partizanais, suveskite mus. O aš sakau: nieko nežinau, nepažįstu jokių tankistų, nieko. Išsisukau. Po kiek laiko nešu žinią tam enkavėdistui – va, sakau, buvo banditai, baisiai šokdino mane. Taigi čia jau su jo žinia tie „banditai“ buvo atėję“, – įvykius ryškiai atsimena Genutė.

Išduota priglaustos mergaitės

Partizanų ryšininkė patyrė ir išdavystę. Ir ne iš bet ko – iš artimiausių žmonių. Krašto gimnazijoje buvo susikūręs gimnazistų susibūrimas prieš valdžią „Audra“. Tačiau gimnazistus susekė, todėl viena mergaitė atvyko į Varžų kaimą, kur gyveno Genutė. Susipažinusi su mergina, Genutė ją priglaudė, kaip sako partizanų rėmėja, abi kartu atliko daug žygdarbių. Kartu su Genute mergina gyveno dvejus metus, kol ją sugavo.

„Aš ir dabar saugausi, dar visko nepasakysiu, nes aš dar bijau, tai širdies aš neatvėriau ir tai mergaitei. Bet ėjome kartu, todėl ji viską žinojo. Taip dvejus metus aš ją slėpiau, ji pas mane gyveno, su manimi buvo, vaikščiojome, dainavome, koncertavome tiems patiems partizanams.

Iš liūdesio ateina mergaitės padainuoti. Ir dainuodavome tas dainas, mergaitė gražų balsą turėjo, mano sesutė Birutė irgi neblogai, o aš taip pat pabaubdavau prie jų. Vėliau, po dvejų metų slapstymosi, ją sugavo. Ir ji viską išdavė. Kaip šventėme Antanines Tankisto būryje, kas buvo, viskas susakyta“, – išdavystę prisimena Genutė.

Tačiau tada ryšininkė dar nežinojo, kad išdavikė – jos priglausta mergaitė. Ilgus metus Genutė manė, kad ją išdavė kita mokytoja, tačiau ji suprato, kad toji mokytoja negalėjo žinoti visų paslapčių, todėl ilgą laiką šis klausimas nepaliko minčių. Tiesą Genutė sužinojo jau daug vėliau, nuėjusi į archyvus ir paprašiusi informacijos. Ją išdavusią mergaitę Genutė dar sutiko prieš 10 metų, tačiau taip ir neišdrįso paklausti, kodėl.

„Kam jai reikėjo tai pasakyti? Buvo mūsų susitikimas Ukmergėje 2009 metais. Aš jos nepažinau. Paklausiau, kas ji tokia, paprašiau, kad prieitų prie manęs. Labai susinepatogino, sako: aš galvojau apie jus visą laiką, koks jūsų likimas. O kad tu viską išdėstei – ar reikėjo? Gal mušė, gal skriaudė – aš nežinau. Bet nieko nepasakiau, labai be sveikatos, vos gyva buvo. Taip ir nežinau, kodėl išdavė, nepaklausiau. O išdavė viską – kur buvome, ką veikėme, kokį ryšį turėjome“, – pasakoja partizanų rėmėja.

Įkalinimas rūsyje ir ilgas persekiojimas

Praėjus kuriam laikui nuo tos išdavystės laukė ir įkalinimas. Tuo metu Genutė dirbo jau kitame kaime, tačiau ją Švietimo skyrius pasikvietė į Ukmergę. Pasodino Genutę prie stalo pas skyriaus vedėją, o tuoj ir išsivedė.

„Išsiveda mane, einu paskui jį, ištaiso didžiausią lapą popieriaus prirašytą – visa giminė mano surašyta. Aš nieko neneigiau. Išlaikė mane visą pusdienį, visą naktį. Nusivedė į enkavėdistų rūsį. Ryte paleido“, – sako Genutė.

Tuo grėsmė nesibaigė. Kiekvieną ketvirtadienį po pamokų partizanų ryšininkė buvo įpareigota ateiti su žiniomis iš partizanų, buvo persekiojama.

Apsupo juos enkavėdistai, kai jie visi buvo bunkeryje: arba pasiduokite gyvi, arba sudeginsime gyvus. Gyvi pasiduoti nenorėjo, sudegti gyvi irgi. Išlindo partizanai ir bėgo į visas puses. Ir visus nužudė.

„Vieną ketvirtadienį ateinu – nieko nežinau, su niekuo nekalbėjau. Antrą ketvirtadienį – nieko. Trečią ateinu, durys užrakintos, niekas manęs neįsileidžia. O tais kartais, kai išlipu iš kokio sunkvežimio, žiūriu, jau stovi netoliese keli. Aš – į parduotuvę, jie – iš paskos. Taip sekiojo. O tą trečią ar ketvirtą kartą jau jokio seklio paskui mane nebuvo.

Bet mokykloje lankėsi – tai ant aukšto, tai nubildėjo su visomis lubomis skrebai. (...) Žinojau, kad seka, žinojau“, – pasakojimu dalijasi Genutė.

Išduoti, apsupti, sušaudyti

Partizanų rėmėjos darbą lydėjo ne tik nuolatiniai pavojai, persekiojimas, bet ir žūčių liudijimai. Tankisto būrys išretėjo jau 1948 metais, o tų metų lapkričio 13 dieną žuvo ir pats Tankistas. Kartu su juo žuvo partizanai Tarzanas, Uosis, Radvila ir Siaubas.

„Pas ūkininką klojime šie penki partizanai turėjo bunkerį, tame bunkeryje jie apsistodavo. Išdavė juos kaimynai ar ką žinantys, apsupo juos enkavėdistai, kai jie visi buvo bunkeryje: arba pasiduokite gyvi, arba sudeginsime gyvus. Gyvi pasiduoti nenorėjo, sudegti gyvi irgi. Išlindo partizanai ir bėgo į visas puses. Ir visus nužudė. Visus sušaudė. Kur palaidoti – niekas nežino“, – ir dabar graudinasi Genutė.

Kai Tankisto būrys buvo išformuotas, o pagrindiniai partizanai išžudyti, likusieji išėjo į Stiklo arba į Žaibo būrius. Vėliau ir Žaibo būrys buvo išduotas, o visas bunkeris sušaudytas. Kurį laiką dar slapstėsi Stiklo būrio partizanas Fėdia, tačiau ir jis buvo išduotas, susisprogdino.

„Bet prieš tai man buvo duota užduotis surinkti 500 rublių. Jau kolūkiai kūrėsi, kolūkiečiai buvo labai biedni, o partizanai neturėjo nei pinigų, nei maisto, jiems buvo labai sunku. Galima sakyti, žmonės nusisuko nuo jų. O aš rinkau tuos pinigus, mano atlyginimas irgi nedidelis, nors vedėja buvau, bet trise gyvenome. Kiek galėjau, aš prisidėjau, kiek galėjau, iš kitų surinkau tuos 500 rublių.

Pažiūrėjau į batus, į aprangą, galvoju, jau jūs manęs neapgausit. Pasiuntė apsimetėlius.

Atėjo nebe Fėdia, o kitas iš Tankisto būrio vaikinukas. Dieve, kam jam reikėjo eiti į mišką? Jis gal iš ketvirtos gimnazijos klasės išėjo. Vėliau kur jis žuvo – nebežinau. Kai susisprogdino Fėdia, jau nutrūko judėjimas, jau atėjo 1950–1951-ieji. Bet nepasakyčiau, kad viskas baigėsi, rūpinomės kitais“, – pasakoja Genutė.

Partizanaujant rasta meilė ir nuolatinė baimė

Genutė pripažįsta, kad daugumos ryšininkų nežinojo ir patys partizanų rėmėjai. Gauni užduotį nunešti paketą kitam ryšininkui ir vykdai užduotį. Taip ji susipažino su savo vyru – nunešusi paketą, pamatė, kad kitas ryšininkas yra orkestre grojęs vyras. Taip ši pažintis išliko, o po kelerių metų abu sukūrė šeimą.

Moteris atvirauja, kad tokio darbo, ką darė anksčiau, dabar jau nebepadarytų, o visą laiką lydėjo vienas jausmas – baimė: „Dabar to nebepadaryčiau. Dabar aš dar bijau už tai, ką aš jums kalbu. (...) O kas tada klausė? Kaip nebijosi? Aš vaikams iki Nepriklausomybės nesakiau. Kai sūnus įsitraukė į Sąjūdį, dar aš jam nesakiau – bijojau iki paskutinio. Dabar jau ką darysi? Jau daugmaž žino“, – apie iki šiol lydintį baimės kalbėti apie partizanavimą jausmą pasakoja Genutė.

Bet mokykloje lankėsi – tai ant aukšto, tai nubildėjo su visomis lubomis skrebai. Žinojau, kad seka.

O baimė tada lydėjo visus – ir partizanus, ir jų rėmėjus, ir tuos, kurie pasisakė prieš sistemą. Kai vyko 1948–1949 metų trėmimai, Genutė ir dvi jos sesutės gyveno kartu su šeimininkais, kurių sūnus dalyvavo „Audros“ gimnazistų sambūryje. Šeimininkų sūnų susekė ir nuteisė 10-čiai metų – politinis kalinys. Ir jo šeima buvo įsitikinusi, kad ir juos gali išvežti. Šeimininkų dukra paprastai naktimis nebūdavo namuose, o nakvoti išeidavo kitur. Tačiau, kaip tyčia, tą naktį ji liko namuose.

„Dun dun dun paryčiais į langus. Man lyg nuojauta – aš greitai Vandutę iš lovos, nutempiau ant pečiaus pas šeimininkę. Ta verkia, rėkia iš miegų iššokusi mergytė. O šeimininkų dukra į nedidelį tarpelį tarp krosnies ir sienos įsmuko. Kaip ji ten įlindo ir išlindo?

[Atėję žmonės] šeimininkę nutraukė nuo krosnies – marškiniai drobiniai, pečiai nuogi, tokio baisumo, o ant aslos rėkia, kaukia nesavu balsu. Man liepė aprengti ją, sakau: jei jums reikia, tai jūs ir renkite patys, aš nevilksiu. O Birutė stovi šalia ir galvoja, kaip aš taip drąsiai su jais kalbu, kad gali ir mus vežti.

O mano skalbiniai visi pamerkti – nė rankšluosčio neturėčiau įsidėti. Sakau: matot, kad ji psichinis ligonis ir šiaip ligota babūlė? Pavešit iki miško ir išmesit negyvus. Paliko tą babūlę. O jei būtų dukrą nuo pečiaus nusitempę, tai aišku, kad būtų išvežę“, – svarsto Genutė.

Įsiminę vado žodžiai ir blėstanti viltis

Partizanų ryšininkė atvira – visur vyravo pavojus, niekada nežinojai, kas ir kur tave seka. Tačiau, tikriausiai, saugojo Dievas arba likimas, šypsosi Genutė.

„Išduota – aiškiai pasakyta tos pačios ryšininkės, su kuria dirbome, mane tampė, rūsy sėdėjau, iš visų pusių sekė, bet už uodegos nepagavo“, – kalba partizanų rėmėja.

Ryškiai atmintin įstrigę ir Tankisto žodžiai: „Ateis nepriklausomybė, bus Lietuva nepriklausoma, eisim visi susirikiavę Kęstučio gatve Ukmergėje, Birutė, jauniausioji, neš viduryje vėliavą, mes iš kraštų eisime, dainuosime visi, džiaugsimės nepriklausoma Lietuva.“

„Nesulaukė jie, bet sulaukėme mes“, – Genutės akyse pasirodo ašaros.

Klausiu, ar tada leido Genutė sau pagalvoti, kad Lietuva bus laisva.

„Ne. Kai išžudė partizanus, kai susikūrė kolūkiai, kai dalis žmonių nuėjo paskui juos – ne. Tikrai netikėjau. Kartoju ir dabar, kad įvyko stebuklas – stebuklų stebuklas. Kai gerai žinau, kokia buvo priespauda, kokia baimė, tai tik stebuklas – niekas kitas. Arba likimas Dievo rankose ar Dievo ranka likime. Nežinau“, – kalba Genutė.

Nors Lietuvos nepriklausomybės nebesitikėjo, ryšininkė sako, kad didžiausia motyvacija buvo jaunystė ir meilė tiems žmonėms, kurių akis ir dabar užsimerkusi mato.

„Jauni, gražūs vaikinai, ūkininkaičiai, gimnazistai. Jie gi mato, žino, kad baisu bus. Tai kaip juos paliksi? Ne. Iki paskutinio. O dabar nepakartočiau. To, ką aš tada dariau, nekartočiau. Dabar dar labiau bijau“, – sako Genutė.

Vos išgelbėti partizanai ir gražūs santykiai

Paklausta, koks įvykis buvo ryškiausias, partizanų rėmėja kurį laiką galvoja ir tvirtina, kad visų suminėti neįmanoma. Galiausiai išskiria įvykį prie Siesikų, kai vyko partizanų susiėjimas ir jie buvo išduoti.

Genutė ir kita mergina sužinojo, kad partizanai išduoti ir jau „rusai eina“. Žinią ryšininkės perdavė kitiems rėmėjams, kad šie perspėtų partizanus. Viskas baigėsi tuo, kad partizanų nesušaudė, tačiau įvykis labai paveikė.

„Visur buvo baimės – susitikimai visi, perdavimai, ėjimai. Neši rūkalus jiems iš Ukmergės, o jei paklaus kas – kur neši? Tu nerūkai, vaikai tavo nerūko. Kaip baisu buvo net tuos papirosus, rūkalus nešti, nes nežinai, kas paklaus. Visur eini ir bijai. Ir eini, ir neši, ir darai. (...) Visur išdavystės buvo“, – neslepia moteris.

Nors nuolat tykojo pavojus, kartais vykdavo ir šventės – sargyba aplink išstatyta, bet žmonės linksminosi.

„O mums svarbiausia, kad galėtume dainuoti. Visas dainas, partizaniškas dainas, daug mokėjome. (...) Linksmumo didelio nebuvo – dainuoji ir verki. (...) Toks ir linksmumas buvo – padainuojam ir laukiam, kada eisim Kęstučio gatve ir žygiuosim, dainuosim. Bet ne visi sulaukė. (...) Antanines atšventėme birželį, o lapkričio mėnesį jau žuvo jie“, – prisimena partizanų rėmėja.

Genutė taip pat pasakoja, kad santykiai su partizanais buvo gražūs, juos siejo didelė pagarba ir meilė tėvynei.

„Padorūs partizanai – nei jie prie merginų kabinėjosi, pagarba buvo mums, kaip ir mes juos gerbėme. Didelė pagarba ir didelė meilė tėvynei. Laukdavo, kaip toj dainoj: „(...) kitas gegužis, gražesnis, kitokius lapus mums išskleis“, „Neverk motinėle prie kiemo vartelių, trys sūnūs negrįš niekados“. Tiek motinų liko be sūnų, be vyrų. Labai daug. Tokie linksmumai. Šiandien gyvi, o rytoj – nežinia“, – tyliai priduria ryšininkė.

Prakalbusi apie žmones, šmeižiančius partizanų gerą vardą, Genutė tikina, kad „tokių buvo ir bus“. Kaip tada partizanus išduodavo, taip dabar šmeižia.

„Buvo ir kitaip, buvo ir nusikaltėlių, juos partizanai likviduodavo. Visko buvo. Neigiamai į juos žiūriu, bet jie neturi supratimo, jie kito mąstymo žmonės. Gal jų tėvai kitaip gyveno, gal prie lovio buvo? Kas juos žino? (...) Apie šiuos žmones nėra ką kalbėti“, – nedaugžodžiauja Genutė.