Lietuvoje

2020.10.03 09:23

Juozaitis: liberalių jėgų suintensyvėjimas parlamente išbalansavo valstybę

Gailė Jaruševičiūtė, ELTA2020.10.03 09:23

Kartų solidarumo sąjungos-Santalkos Lietuvai pirmininkas Arvydas Juozaitis neslepia ambicijų Seimo rinkimuose ir tikisi pasiekti dvigubai geresnį rezultatą nei pastarųjų metų prezidento rinkimuose. Politikas interviu naujienų agentūrai ELTA aptaria pastaruoju metu viešoje erdvėje nemažai diskusijų susilaukusią galimą socialdemokratų ir konservatorių koaliciją po rinkimų.

A. Juozaičio teigimu, socialdemokratų ir konservatorių ideologinis supanašėjimas pastaruoju metu yra ypač aiškiai pastebimas. Politikas akcentuoja, kad skirtingoms vertybėms turinčių atstovauti partijų suvienodėjimas rodo sumaištį Lietuvos politinėje sistemoje, o liberalių jėgų suintensyvėjimas Seime išbalansavo Lietuvos valstybę.

„Gintautas Paluckas su Gabrieliumi Landsbergiu dažnai atrodo kaip „broliukai dobiliukai“, – Seimo rinkimams skirtame Eltos interviu cikle teigia A. Juozaitis.

– Prisiminkime praėjusių metų prezidento rinkimus. Šiuose rinkimuose jūs neslėpėte didelių ambicijų, tačiau visgi rezultatas nebuvo toks, kokio tikėjotės. Ar gali būti, kad prezidento rinkimai buvo lakmuso popierėlis, parodęs, kad ir Seimo rinkimuose didelės sėkmės tikėtis neverta?

– Čia labai įdomus posūkis jūsų klausime. Kaip tik priešingai viskas yra, nes, pirma, einant į rimtą kovą negalima sakyti, kad aš ją pralaimėsiu. Nuo plaukimo laikų niekas nelaukė, kad aš galiu tapti plaukimo prizininku, net olimpinio rekordo savininku, bet tada septintas atplauki į finalą, o paskui atplauki daug geriau. Tai čia ne taip svarbu. Prezidento rinkimų rezultatai buvo truputį kitokie negu visuomenė laukė. O aš nieko gero nelaukiau, mano uždavinys buvo priminti, kad yra Sąjūdžio idealai ir Baltijos kelias. Tai buvo per Baltijos kelio trisdešimtmetį, kaip tik tai sutapo ir aš išnaudojau šitą progą priminti tai žmonėms. Mes labai daug laimėjome. Nes šiaip matėsi, kad numatyti du, prekybos tinklų pavyzdžiais kalbant, „Maximos“ tipo kandidatai. Sąjūdžio laikais, jei kažkas būtų pasakęs, kad užsienio banko atstovą išrinks prezidentu, tai jį būtų palaikę ne visai sveiku žmogumi. Čia viskas atsitiko taip, kad Lietuva apsivertė aukštyn kojomis, todėl balanso dėlei aš aukojausi Sąjūdžio idealui. Variantų laimėti turint keliasdešimt tūkstančių eurų, kai kiti turėjo milijoną ir daugiau, nebuvo didelės vilties. Bet kovoti reikėjo vyriškai.

Antra, čia ne lakmuso popierėlis, o starto aikštelė. Tiesiog tiek susikaupė rėmėjų, kad jie manęs tiesiog nepaleido, sakė, kad su tokiu įdirbiu negalima nuleisti rankų ir kaip tik gali būti dvigubai geresnis rezultatas negu prezidento rinkimuose, nes nemanau, kad prezidentas (Gitanas Nausėda – ELTA) per pusantrų metų kažką įrodė. Manau, kad praktiškai nieko.

– Šių metų Seimo rinkimuose dalyvaujantys antisisteminių partijų atstovai tradiciškai žada iš esmės radikalių, kone revoliucinių pokyčių valstybės politinėse ir teisinėse struktūrose. Pavyzdžiui, Vytautas Radžvilas siūlo panaikinti Konstitucinį Teismą, Remigijus Žemaitaitis siūlo uždaryti Generalinę prokuratūrą. O kokias institucijas uždaryti žadate jūs?

– Aš manau, kad abu šie draugai siūlo gana juokingus dalykus. Mes daug rimčiau žiūrime į patį Seimą, nes manome, kad korupcija prasideda Seime ir kad Seimo autoriteto pakėlimui reikia įvesti tai, ko žmonės seniai nori: apriboti parlamentaro kadencijų skaičių. (...) Norint kažkaip atgaivinti Seimo autoritetą reikia tam tikro radikalumo, kuris yra pribrendęs. 2019 metų birželį Jungtinių Tautų statistikos departamentas pranešė, kad Lietuva – sparčiausiai nykstanti valstybė piliečių skaičiumi be karo...

Todėl čia reikia pačią įstatymo leidimo tvarką keisti. Mes siūlome dvi kadencijas ir Senatą. Senatas turi stabdyti šią įstatymų gausą, kurių dabar yra per tūkstantį kasmet, o užtektų keliasdešimt gerų įstatymų ir pataisų. Tai turi padaryti Aukštesnieji rūmai. Reikėtų ne didinti išrenkamų Seimo narių skaičių, o to paties skaičiaus sąskaita palikti, pavyzdžiui, 101 Seimo narį, o Aukštesniuosiuose rūmuose – 40. Jie stabdytų įstatymus, nes prezidento galios negali stabdyti šitokios gausos įstatymų, kai kartais priimama net iki 80 įstatymų per dieną. Tai sukelia chaosą. Taip pat reikia žinoti procedūras, o ne fantazuoti apie Konstitucinį Teismą ir prokuratūras.

Seimo valdyba gali prieš Seimo posėdį pakeisti trečdalį numatytos dienotvarkės, tai tie, kurie keičia ir stumia tą dienotvarkę, žino, kaip balsuoti, o tie, kurie nežino... Mūsų partijos narys, aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas Juozas Imbrasas sako, kad Seime yra toks chaosas, kad jis pats jau ketvirtus metus dirbdamas yra pasipiktinęs.

O daugiau radikaliai ką keisti? Biudžeto formavimo šaltinius keisti, tai daryti ne iš karto. Pavyzdžiui, mes du trečdalius biudžeto iš vartojimo, iš PVM, akcizo sukuriame. PVM visa vyresnioji žmonių karta patiria daug labiau nei jaunimas ar labiau pasiturintys sluoksniai. Pirmos būtinybės prekėms iki 5 proc. PVM turi būti „numuštas“. Ir tada reikia kontroliuoti, kad prekybos centrai vėl neužkeltų kainų. (...)

– Visgi jūsų minėta Senato idėja jau anksčiau buvo aštriai kritikuota ekspertų. Jų teigimu, dažniausiai didžiosiose valstybėse egzistuojantis Senato modelis tokioje mažoje valstybėje kaip Lietuva įvestų tik dar daugiau sumaišties, nes nebūtų aišku, koks būtų jo vaidmuo – reguliuoti Seimo darbą ar leisti įstatymus. Kaip užtikrintumėte, kad tokios problemos nekiltų?

– Vadinasi, ekspertai nepastebi, kad pats chaosas galioja įstatymų leidyboje, ką aš jau ir sakiau. Kai yra dešimtys pataisų per kelerius metus po įstatymo priėmimo kas galėtų tai sustabdyti? Senatas galėtų sustabdyti. Jis tiesiog nepraleistų tokio įstatymo ir jis nepradėtų veikti. Mažos valstybės, t. y. Airija arba Čekija, Belgija... septyniolika Europos valstybių, jos nei mažosios, nei didžiosios, turi aukštesniuosius rūmus. Iš 27 tik 10 neturi. Taip kad čia ne teorinis ginčas, čia praktikos klausimas.

– Šiuose Seimo rinkimuose dalyvauja nemažai antisisteminių partijų, esančių už tradicinės šeimos bei lietuviškumo, tautiškumo puoselėjimą, t.y. ir Krikščionių sąjunga, Centro partija-Tautininkai, Nacionalinis susivienijimas, taip pat Liaudies partija. Kuo jūsų vadovaujama partija skiriasi nuo jų? Kodėl rinkėjai turėtų rinktis jūsų partiją?

– Pirmiausia labai daug lemia partijos lyderis. Aš jau turiu įdirbį prezidento rinkimuose, nė vienas daugiau iš šių partijų lyderių neturi tokio įdirbio, nebent Puteikis. Bet Puteikis paskutiniuose (prezidento – ELTA) debatuose buvo man atidavęs savo balsą ir paprašė už mane balsuoti, todėl čia taip pat nelygios sąlygos... Partija yra lyderis, ypač jai kuriantis, kai ji dar nėra valdžioje. O paskui ir valdžioje esant. Bet šiuo atveju turiu prerogatyvą, pirmenybę. Antra, mūsų keturi principai, kuriuos mes vadiname keturiais bokštais, yra kalba, šeima, švietimas, teisingumas, jie nesikeičia. Ir pats šūkis „Lietuva yra čia“, galima sakyti, apima visas valstybės ir nacionalinės valstybės globaliame pasaulyje įsitvirtinimo, gelbėjimo netgi funkcijas.

Kuo partijos skiriasi? Mes neturime užsiiminėti politologija, mums nesvarbu, ką kiti sako, mes turime atsakyti už savo žodžius, už savo programą, o ypač ekonomiką. Mes iš visų šių partijų, kurias išvadinote, turime stipriausią ekonominę programą ir patriotizmas dabar yra darbo vietos.

– O kalbant apie panašumus, kokius bendrus sąlyčio taškus matote su šiomis partijomis?

Iš tikrųjų tai valstybės nacionalinis interesas, netgi sakyčiau, japoniškas modelis, arba Europoje tai Višegrado valstybių modelis. Dėl šito mes visi sutariame, kiek aš girdėjau debatuose, o programų aš jų ypatingai nenagrinėjau, pakanka savos.

Sutarsime dėl koalicijos. O kadangi penkias partijas jau buvome subūrę, aš iš karto po prezidento rinkimų po „Lietuva yra čia“ vėliava norėjau suburti, buvo asociacija įkurta, iki pat šių metų rugpjūčio dešimtosios mes derėjomės. Taip kad žinome, jog po Seimo rinkimų sėkmės atveju – dabar kiekvienas turime praeiti 5 proc. – dirbsime tik koalicijoje, kitaip nebus.

– Jūs paminėjote iniciatyvą, bendro sąrašo iniciatyvą, kodėl visgi ji nebuvo įgyvendinta?

Nes kitaip N. Puteikis suprato, kad visi ateikite pas mane, o pagal Rinkimų įstatymą, jeigu eini, tai tik tame vadinamajame bendrame sąraše. Gali vienas žmogus išsaugoti partiškumą, visi kiti turi jo atsisakyti, turi subarstyti savo partiją, pamesti ją.

– Kiek vėliau, birželio mėnesį, pranešėte, kad Seimo rinkimuose jūsų partija dalyvaus vienu sąrašu su Naglio Puteikio ir Sakalo Gorodeckio vadovaujamomis partijomis. Kodėl visgi nusprendėte į rinkimus eiti atskirai?

Buvo vasario 12 dieną ir birželio 16 dieną mūsų dvi spaudos konferencijos, N. Puteikis suprato vienaip: ateikite pas mane. O mes sakėme, kad tik kaip koalicija. O galiausiai dėl koalicijos paprasčiausiai prirūko laiko, rugpjūčio 10-ąją dar tarėmės, po to dar po savaitės susitikome, bet dėl to suvažiavimus reikėjo kviesti, aš kaip lyderis negalėjau nuspręsti. O suvažiavimą sukviesti iki rugpjūčio galo galėjome, bet rugpjūčio 27-ąją numerių traukimas, mums šitą procesą tiesiog sustabdė VRK.

– Bet jūs kažkokia forma šiuose rinkimuose bendradarbiaujate su Puteikiu? Galbūt nekonkuruosite vienmandatėse?

Taip, vienmandatėse mes nesipjauname.

– Jūsų istorijoje su Puteikiu buvo ir pykčių, ir susitaikymų, vėliau vėlgi, kaip minėjote, nesusikalbėjimo. Tai net ir po tiek nesėkmingų bandymų su juo vis dar įsivaizduojate bendradarbiavimą ir produktyvų darbą?

– Pykčio neatsimenu, nesu net tono pakėlęs, mano atžvilgiu taip pat. Tiesiog nesusikalbėjimas yra tam tikras. Vienų yra patirtis, kitų ne... Nėra čia jokio pykčio, o dėl susikalbėjimo yra koalicinis mūsų teiginys – penkios raudonos linijos. Sutariame dėl Senato, dėl dviejų kadencijų sutariame, dėl deputatų atšaukimo sutariame, dėl PVM mažinimo iki minimumo pirmos būtinybės lietuviškos kilmės maisto prekėms sutariame ir dėl pensijų indeksavimo griežtesnio sutariame. Dėl šių visų penkių pagrindinių linijų mes net pasirašėme (susitarimą – ELTA). Taigi prašom, pagrindas yra.

– Ambicija yra didelė, kad bent jau pagrindinės tautinėms vertybėms ir tradicinei šeimai atstovaujančios partijos peržengtų 5 proc. barjerą. Visgi visos minėtos partijos, įskaitant ir jūsų vadovaujamą, visuomenėje matomos kaip panašaus segmento. Ar, jūsų nuomone, tai gali nulemti, kad per Seimo rinkimus rinkėjų balsai gali išsiskirstyti?

– Lyderis ves. Partijas žmonės mato kaip panašias, bet ko vertas lyderis? Taip kad man atsakomybė labai didelė tenka ir nuo mano atrodymo visuomenei labai daug priklausys, lygiai taip pat ir nuo kitų partijų lyderių. Čia, manau, kad žmonės, kaip ir prezidento rinkimuose, labiau žiūrės į tai, kas veda partiją.

– Visgi būkime realistai, net jei šie rinkimai jūsų vadovaujamai partijai bus sėkmingi ir jūs gausite kelis Seimo nario mandatus, valdančiąją koaliciją greičiausiai formuos kažkuri iš trijų daugiausiai palaikymo visuomenės nuomonių apklausose susilaukiančių partijų, t.y. „valstiečiai“, konservatoriai arba socialdemokratai. Kaip manote, kiek tikėtina, kad koaliciją sudarytų socialdemokratai ir „valstiečiai“?

– „Valstiečių“ nuostatos yra labai panašios kaip ir mūsų. Mes tik žemės ūkyje ir regioninėje politikoje labai skiriamės. Nes mes (pasisakome – ELTA) už smulkų ir vidutinį verslą, jie – stambaus žemės ūkio atstovai, bet jie už valstybės išsaugojimą Europos konglomerate. Mes susitikome su Ramūnu Karbauskiu ir aš pasakiau, kad matome galimybę bendradarbiauti ir būti koalicijoje su jais, net jeigu ir nebūsime ypač stiprūs, nedaug balsų gausime. Jie sakė, kad jiems viskas tinka, išskyrus konservatorius ir liberalus, kurie valstybę įsivaizduoja kaip pereinamą kiemą dabar. (...) Tuo tarpu „socdemai“ yra daugiau internacionalistai ir tautiniai, arba šeimos reikalai jiems nėra pirmoje vietoje. Jie ne valstybinė partija yra, taigi nematau didelės galimybės (jiems bendradarbiauti – ELTA) su „valstiečiais“.

– O kiek, jūsų nuomone, tikėtina socialdemokratų ir konservatorių koalicija? Ar ji nebūtų ydinga Lietuvos politinei sistemai?

– Įmanoma. O mūsų politinė sistema šiaip ar taip yra vargo vakarienė. Jau vien socialdemokratų subyrėjimas liudijo, kokia tai yra ant molio kojų stovinti mašina, kurios molio kojos byra. O kad jie gali susieiti, tai viską demonstruoja abu lyderiai – Gintautas Paluckas su Gabrieliumi Landsbergiu, jie dažnai atrodo kaip „broliukai dobiliukai“. Ir ne vienoje savivaldybėje tokios koalicijos egzistuoja, todėl manau, kad taip gali būti.

– Paprašysiu jūsų pareflektuoti dabartinio Seimo darbą. Kuo šis Seimas išsiskiria nuo anksčiau buvusių? Kaip apskritai per 30 metų pasikeitė Lietuvos Respublikos Seimas?

– Bendros kultūros labai stipriai sumažėjo, vien leksika, kalbos... Dar nenuėjo iki šlovingųjų kumščių mūšio, kas vyksta ir Ukrainoje, net Rusijoje buvę ir Lenkijoje apsistumdo.. Tai pas mus šito dar nėra. Bet, kai vadina fašistu... Aš girdėjau Gabrieliaus Landsbergio įspūdingus pasisakymus, kad Antanas Vinkus yra fašistuojantis ir fašistams pataikaujantis, tai čia jau yra nueita toli. Mes to neįsivaizdavome niekada Seime, kai jį kūrėme.

Lietuvos valstiečiai ir žalieji būtų galėję būti stipri jėga, jeigu iš tikrųjų būtų, kaip R. Karbauskis pradžioje teigė, kad jie atėjo kaip įvairių sričių ekspertai, profesionalai. O paaiškėjo, kad tų profesionalų nėra. Vien švietimo ir kultūros srityse buvo siaubas, kokie ministrai. Už Lianą Ruokytę-Jonsson prastesnės ministrės aš nebeatsimenu, nes ji įsivaizdavo kultūrą kaip eksportą, tik užsienyje blizgančią, o viduje ji nesuprato, kas yra tos kultūros jėgos. (...)

Kitaip sakyčiau, kad iš inercijos šis Seimas daugiau veikia senesnių Seimų pagrindu, o nauja tik tiek, kad apsiėjo šiek tiek su pensininkais ir užlydė didžiules bėdas, kurias padarė dar 2008-2010 metų krizė. Jis turėjo taikstytis su to padariniais ir juos užlydyti. Bet iš esmės ne daug kuo skiriasi nuo 2004-2008 metų. Tais metais vyko lūžis. Lūžis įvyko, kai į Seimą plūstelėjo liberalai. Liberalų plūstelėjimas išbalansavo Lietuvos valstybę, nes jie kaip tik valstybę sumenkint norėjo, o Eligijaus Masiulio byla yra simptomatiška – visų koncernų, oligopolijų dalyvavimas įstatymų leidyboje. (...) Taigi lūžis įvyko 2004-2008 metais, po to nelabai kas keitėsi.

– O kokių reformų, jūsų nuomone, turėtų imtis naujai išrinktas Seimas?

– Aš jau paminėjau reformas. Pirmiausia susitvarkymą, pasišlavimą namuose, nes taip dirbti neįmanoma. Aš suprantu, kad eiti į Seimą, tai tiesiog įšokti į purviną liūną ir bandyti neišsitepti. Tai praktiškai su skafandrais reikia ten šokti.

– O jei kalbėtume apie pertvarkas ne tik Seime, bet ir konkrečiose srityse?

– Tai iš dalies švietimo reformos stabdymas. Yra naikinamos mažesnės, vidutinės mokyklos, kai dabartinė situacija pasaulyje rodo, kad kaip tik vidutinės ir mažesnės mokyklos yra perspektyvesnės. (...) Su švietimu ypatingai matau daug ydų, nes praktiškai emigracija yra ruošiama mokykloje.

Mokesčių sistemoje progresiniai mokesčiai yra jau iš dalies įvesti. Čia „socdemai“ pasidarbavo neblogai, bet reikia dar stipriau diferencijuoti, dar aukštesnes kopėčias daryti, būtinai iškart PVM mažinti, nes kitaip mes nepakonkuruosime, Lenkija suės mūsų žemės ūkį. Ir ką aš sakiau, būtinai reikia statute uždrausti kišti įstatymus į dienotvarkę tą pačią dieną, nes kokybė iš karto krinta per pusę.

Taip pat mes labai daug energijos skiriame miškų gelbėjimu (...) reikia grąžinti urėdijas, stabdyti miškų kirtimą. Bet čia, žinoma, reikės tartis su naujais tiekėjais. Man labiausiai rūpi švietimas, PVM mažinimas, Seimo apsitvarkymas, Senatas ir t.t.

– O kokį pagrindinį siekinį jūs, jei galėtumėte, įrašytumėte į nacionalinį partijų susitarimą dėl švietimo?

Regioninio švietimo sustiprinimą, t. y. kad vaikai, gaudami visą pasaulinę žiniją, neprarastų ryšio su žeme. Vadinasi, bent jau trys pamokos per savaitę turi būti skirtos etnokultūrai, savo regiono kultūrai ar kalbos dalykams. Pavyzdžiui, žemaičių kalbą reikia įvesti pradžioje kaip fakultatyvą, vėliau kaip dalyką. O šiaip pagal finansavimo modelį, tai reikėtų sutvarkyti dabartinio etatinio apmokėjimo visas ydas. Nes „valstiečiai“ gyrėsi, kad jie pakėlė etatą, kad dabar jau per tūkstantį gauna į rankas, bet etatą turi tik trečdalis, 30 procentų, žmonės laksto tarp mokyklų. Tai reikia sutvarkyti, nacionalinį susitarimą (pasirašyti – ELTA), liautis eksperimentuoti tomis pridurtomis užklasinėmis, bendravimo valandomis, kurios nėra realios.

– Jūsų vadovaujama partija žada didesnį finansavimą švietimui, kad mokytojams būtų užtikrintas ne mažiau kaip 1,5 vidutinio darbo užmokesčio dydžio atlyginimas. Ar manote, kad atlyginimų kėlimas išspręstų sistemines švietimo problemas?

– Atlyginimo patrauklumas jaunimui yra būtinas. Dabar jau šalyje nuo 300 iki 700 mokytojų stygius, ne viskas yra viešinama. Tai mokytojų kitaip nesulaikysi, be to, čia visų šalių praktika yra, čia niekur nedingsi. (...)

Dar patikslinkite apie mokestines reformas, kurių valstybė turėtų imtis, kad valstybės biudžetas pasipildytų ir atsirastų lėšų visoms prioritetinėms sritims, taip pat ir jūsų minėtam mokytojų atlyginimų kėlimui.

6 proc. BVP yra, juos tiesiog reikia perskirstyti. Čia mokestinių reformų nereikia. Mes su mokestinėmis reformomis labai atsargiai elgsimės, labai. Praktiškai mes neskelbiame jokios mokestinės reformos. Tiesiog perskirstymai, struktūrinių vienetų sumažinimai, netgi jų panaikinimai. Čia, aišku, atsakytų ekonomistas Dalius Sarafinas, kuris viską paruošęs yra, bet, kiek aš žinau, tai jokių mokestinių didesnių tarifų pas mus nėra numatyta.

– Pereikime prie užsienio politikos. Mūsų kaimynėje Baltarusijoje jau beveik pusantro mėnesio tęsiasi protestai prieš suklastotus rinkimus ir nelegitimų režimą. Lietuva šioje situacijoje nelieka abejinga, prezidentas Gitanas Nausėda ES lygiu nuolat kelia sankcijų Baltarusijos pareigūnams klausimą, Seimas dėl situacijos kaimyninėje šalyje jau priėmė 4 rezoliucijas. Ši principinė Lietuvos pozicija sulaukė ne tik Vakarų, tačiau ir Rusijos dėmesio. Kaip jūs vertinate Lietuvos vaidmenį šioje situacijoje?

Sviatlana Cichanouskaja, vargšė moteris, kurią likimas įstūmė į dabartinį postą, poziciją, ji neseniai pasakė: labai prašau nesikišti į Baltarusijos vidaus reikalus. Bet ką reiškia, nesikiškite į vidaus reikalus, kai pati į Briuselį važiuoja, Lietuvoje gyvena ir, kai reikia, dalyvauja visuose viešuose renginiuose, pasisakymuose? Nesikišimas yra sąlyginis dalykas, aišku, čia saiko klausimas. Aš manyčiau, kad mūsų iniciatyvos yra pionieriškos, kai pionieriai bėga pirma traukinio.

Pirmiausiai siena sąlygoja šitą, antra – istorija. Bet kad istorijos mes visai neįveikliname ir nepasakome, kad baltarusiai praktiškai savo geopolitinę orientaciją pasuko per istorijos prizmę, kas labai baugina Rusiją. Ir čia net nereikėtų mūsų pareiškimo. Mūsų pareiškimai tikrai erzina Rusija, kol kas nieko jie neduoda baltarusiams, nes Europa mūsų nelabai ir paremia, didelis frontas prieš Lukašenką nesusikuria, mes vėl liekame garvežys be traukinio sąstato, stovime vietoje.Jeigu būtume akcentavę, kad mes suprantame, jog Baltarusija prisimena 1863 metų sukilimą ir kad praktiškai tai, kas dabar vyksta gatvėse, Minske ir t.t.; yra Kosto Kalinausko ir visų Gedimino kalne rastų sukilėlių laidotuvių pasekmė labai akivaizdi...

Tiek Baltarusijos vėliavų, kiek mes dabar matome Minske, tai jų tiek buvo Vilniuje. Vilniuje vykusios laidotuvės labai stipriai paaitrino baltarusių savimonę, pradžioje per litvinus, gudus, o dabar ir rusakalbius. Bet mes savo pareiškimuose šito visiškai neakcentuojame. Mes neakcentuojame savo istorinio ryšio ir atsakomybės, o elgiamės kaip kažkoks spragtukas geopolitiniuose žaidimuose, bet tas spragtukas tik ir spragsi ant petelnės paprastai, iš jo nė kepsnio neiškepsi. Šiuo atveju persistengta. Ir kas (rezoliucijoms – ELTA) vadovauja – žmonės, kurie praktiškai nėra valstybininkai. Liberalai ruošia pareiškimus, paskui Seimas, per daug nesigilindamas ir nenorėdamas atrodyti nepatriotiškas, priima juos, o kad pataisytų – ne. (...)

Visur Rusija aiškina, kad jos kūną nori atplėšti, vos ne ranką koją, bet Baltarusija yra ir mūsų ranka. Jeigu tai būtų pasakyta, įdomu, kaip visa geopolitika pasisuktų ir pasauliui transliuojant. (...) Bet kai mes pradedame aiškinti, ko mes neįleistume į Lietuvą, tai yra labai juokinga. Tai yra labai ne Seimo verti darbai. Čia užtektų Užsienio reikalų ministerijos, galiausiai pasienio tarnybos nurodymo, reglamento ir šių asmenų neįleistų be jokių garsių pareiškimų. Lietuva eilinį sykį neišnaudoja istorinės galimybės ir kaip visada per savo ura patriotizmą prisiverda košės.

– O kaip manote, ar dar neatėjo laikas Lietuvai peržiūrėti santykių su savo kaimyne Rusija?

– Nemanau, kad dabar galima keisti ką nors. Šiuo metu yra srovė, kuri neša, čia net ne perkėla ir pasisukti negalima, nieko nepakeisime.

– Šiek tiek dar pakalbėkime apie istorijos politiką. Pastaruoju metu vis dažniau viešoje erdvėje, taip pat ir tarp kai kurių politikų, pasigirsta nuomonė, kad politikai turėtų kuo mažiau dalyvauti diskusijose dėl istorinės atminties, nes tai esą visuomenę skaldo ir skatina nesutarimus. Kaip manote, ar nesutarimų visuomenėje būtų mažiau, jei diskusijose dėl jautrių istorinės atminties klausimų politikai nedalyvautų?

– Politikai yra vienintelė kabutėse kasta, kuri yra atsijota žmonių, nes jie jau išrinkti. Žmonės gi juos renka pagal visokias pažiūras. Pavyzdžiui, kaip jie žiūri į Petro Cvirkos paminklą, pagal tai ir renka. Todėl politikas tampa atsakingas už tai, už ką jį išrinko. Todėl jų „išjungti“ kaip kokią elektros lemputę negalima. (...) Nedalyvauti žmonėms, kurie yra atsijoti ir patikrinti rinkėjų, būtų nesąžininga.

– Tai jus viešoje erdvėje vykstanti diskusija dėl istorinės atminties klausimų tenkina?

– Manęs netenkina kultūra, leksika, dar sakyčiau, kad agresyvumas būtent iš jaunų menininkų ateina. Nes kai koks nors vaikėzas aiškina, kad Lukiškių projekte negali atsiskleisti jaunimas, tai, vaikeli, laisvės paminklus kuria trisdešimtmečiai ir dar jaunesni. Dabartinis agresyvumas paremtas menku talentu ir baisia ambicija. Padorus politikas turi stabdyti tai kaip koks aksakalas. Vyresnis žmogus žino ir pasako, kur vis dėlto yra ribos, rėmai, jo užgauti negalima. O dabar vaikėzas Gabrielius Landsbergis Antaną Vinkų vadina fašistu. Jis gi į anūkus tiktų jam, o jis drįsta tokius dalykus pasakyti.

Populiariausi

Klaipėdos universitetinėje ligoninėje skiepijami medikai antrąja vakcina nuo COVID-19

Lietuvoje

2021.01.17 11:01

Antrą COVID-19 vakcinos skiepą gavę šalies medikai: tai – viltis grįžti į ankstesnį gyvenimą papildyta Kauno klinikų ir Santaros klinikų informacija; atnaujinta 15.00

31