Lietuvoje

2020.10.24 18:53

Iš Jungtinės Karalystės parsiradęs mokslininkas pasirinko Panevėžį – įžvelgė šio miesto mokslines galias

Aida Murauskaitė, LRT.lt2020.10.24 18:53

Baigęs doktorantūros studijas Lidso (Jungtinė Karalystė) universitete, Mindaugas Dzikaras dairėsi, ką galėtų daryti toliau. Pasižvalgęs ir po Jungtinę Karalystę, kitas užsienio šalis, jis pasirinko Lietuvą. Ir ne Vilnių ar Kauną, o gimtąjį Panevėžį, mat čia, Mechatronikos centre, daromas aukšto lygio mokslas. 

M. Dzikaras jau trečius metus vėl gyvena Panevėžyje. Prieš tai pusaštuntų metų jis studijavo Lidso universitete, kurį kadaise Juozo Balčikonio gimnazijos abiturientas įrašė kaip pirmą studijų pasirinkimą.

„Tie žmonės, kurie pasirenka mokslininko karjerą, labai dažnai išvis negrįžta į Lietuvą. Tad šaliai ir prireikia įvairių programų, norint atgal pritraukti protus, mokslininkus“, – sakė M. Dzikaras.

Mokslinių perspektyvų mato ir Panevėžyje

Mindaugas turėjo kelias priežastis parvykti būtent į Panevėžį, o ne į, tarkime, sostinę. Pirma, jis gimęs ir augęs Panevėžyje.

„Antra, apie centrą, kuriame dabar dirbu, žinojau dar bakalauro studijų metais. Išmaniau, kuo jis užsiima. Mane tai smarkiai sudomino. Žmonės, kurie čia dirba, yra labai stiprūs, jie publikuoja mokslinius straipsnius pasaulinio lygio mokslo žurnaluose. Tai ir buvo pagrindinė priežastis grįžti“, – paaiškino M. Dzikaras.

Tiesa, jis nenutraukė ryšių su savo buvusiu universitetu Anglijoje, turi bendradarbiavimo planų ir su kitomis užsienio aukštosiomis mokyklomis.

„Čia, Panevėžyje, mes galime atlikti tokius pačius, o kartais net ir geresnius mokslo darbus negu Vilniuje ar Kaune. Be to, galime su šių miestų mokslo įstaigomis bendradarbiauti“, – pabrėžė M. Dzikaras.

Sprendimą iš Lidso parvykti į Panevėžį jis priėmė lengvai.

„Natūraliai brendau tam. Pabaigęs doktorantūrą dar nebuvau pasirinkęs, ko noriu, ką darysiu. Dalyvavau keliuose darbo pokalbiuose. Pirmiausia žvalgiausi į Šveicariją ir Norvegiją, norėjau nusėsti šiose šalyse.

Parvykęs į Panevėžį pasikalbėjau su keliais žmonėmis. Beje, studijuodamas bakalaurą, Panevėžyje atlikau savo pirmą mokslinę praktiką. Tuomet Mechatronikos centras buvo ką tik atsidaręs. Jis glaudžiai bendradarbiauja su Kauno technologijos universitetu“, – argumentus vardijo 32 metų M. Dzikaras.

Mechatronikos centre per darbo pokalbį prieš pustrečių metų jam patiko tiek, kad nusprendė: net jei ir nedirbs čia, palaikys mokslinius ryšius ir bendradarbiaus ateityje. Tačiau galutinis sprendimas buvo skristi į gimtąjį Panevėžį.

Lidse priprasti nebuvo lengva

Mokslininkas pamena, kad kur kas sunkiau buvo 2007-aisiais, kai Panevėžyje baigė Juozo Balčikonio gimnaziją ir įstojo į universitetą Anglijoje.

Kai jis rinkosi, kur studijuoti, Lidso universitetas buvo pirmas pasirinkimų sąraše. Kadangi Lidse mokslai prasidėjo rugsėjo 28-ąją, Mindaugas nutarė nenorintis mėnesį nieko neveikti, tad įstojo ir į bioinformatiką Vilniaus universitete.

„Gavau bendrabutį, tris savaites lankiau paskaitas Vilniuje, įgijau naujų draugų, su jais bendrauju iki šiol. O paskui, rugsėjo pabaigoje, išvykau į Angliją studijuoti nanotechnologijų“, – pasakojo M. Dzikaras.

Pirmais metais nebuvo lengva, neslėpė panevėžietis.

„Nelabai patiko pati aplinka. Lidsas ne vasaros metu labai studentiškas miestas. Vasarą miestas apmiršta. O kitu metu šurmulingas, gaji nusigėrimo, šventimo kultūra, mažokai mokymosi.

Kai sako, kad Lietuvoje prastos studijos ir Anglijoje daug geriau, aš atsakau: tai priklauso nuo to, kur įstojai. O ir vidutiniokai anglai stoja į tuos pačius universitetus, kuriuos mes laikome itin gerais“, – pasakojo panevėžietis.

Gimnazija parengė stipriai

Su Juozo Balčikonio gimnazijoje sukauptų žinių ir įgūdžių bagažu Lidse panevėžietis jautėsi stipriai pasirengęs.

„Iš esmės visko, ko mokėmės universitete pirmais metais, kad ir biologijos moduliuose – nuo ląstelės sudėties, buvau mokęsis mokykloje, tik visas naujas žinias ant viršaus sulipdydavo. Panašiai buvo ir dėl chemijos. Ten netgi nelabai reikėjo tvirtų mokyklinių žinių, dažnu atveju viskas nuo žemės, nuo nulio pastatoma, paaiškinama“, – pasakojo M. Dzikaras.

Bet jis turi ir už ką pagirti savo studijas.

„Dabar daug išmanau apie gamtos, tiksliuosius mokslus, netgi etikos modulį turėjome. Bet yra dalykų, kurių giliai neišmanau, tarkim, kad geriau suprasčiau kokį nors dalyką, turiu eiti pasikalbėti su biologu. Kita vertus, galiu susikalbėti ir su elektroniku, tarkim, pasakyti: „Jei nori kurti bioeletroninį įrenginį, tau reikia to, to ir to“, – pasakojo M. Dzikaras.

Doktorantūroje padėtis jau buvo kitokia. Panevėžietis pasirinko bioeletronikos sritį. Bėgant metams, jam nesukirbėjo nė vienos dvejonės, kad tai yra būtent tai, ką ir turėtų daryti.

„Nuo pat pradžios dariau tai, ko norėjau. Žinojau, kad noriu studijuoti nanotechnologijas, gamtos mokslų norėjau“, – prisiminė Mindaugas.

Programavimas jam irgi patiko, bet dvejojo perspektyvomis – nenorėjo dirbti tiesiog banke. Gimnazijos laikais Mindaugas dažnai leisdavo laiką informatikos mokytojos Renatos Burbaitės kabinete.

„Norėjau ko nors originalaus ir to, kas teiktų didelį įnašą visuomenei, kas turėtų svarbą ir naudą tiek Lietuvai, tiek visam pasauliui“, – nanotechnologijų pasirinkimą paaiškino M. Dzikaras.

Po doktorantūros – dvejonės

Trečiais studijų Lidse metais jis turėjo pasirinkti, kurioje laboratorijoje iš keturių ar penkių norėtų tobulėti. Lietuvis pasirinko molekulinę elektroniką.

„Ir atsidūriau pas daktarą Christophą Wälti. Jo laboratorijoje buvo daromi labai įdomūs eksperimentai, susiję su DNR metalizavimu. O vėliau man pasiūlė ten likti doktorantūros studijų. Likau“, – kaip klostėsi kelias Lidse, pasakojo Mindaugas.

Doktorantūros metu jis gilinosi į molekulinę biologiją. M. Dzikaras neslėpė: dokorantūra buvo sudėtinga. Ji užtruko ilgiau – Mindaugas laiku atliko eksperimentus, bet tam aprašyti prireikė daugiau laiko.

O tuomet aplankė dvejonės.

„Buvau nusivylęs galimybėmis tęsti akademinį darbą, tai yra sudėtinga, ne dėl monotoniškumo, bet šis darbas reikalauja didelių mentalinių gabumų. Dėl to nusprendžiau leisti tą daryti geriau už mane sugebantiems žmonėms, o savo sugebėjimus pasiūlyti kokiai nors kompanijai ar įstaigai, kuri galbūt ir akademinė, bet nereikalautų iš manęs tiek akademinių pastangų, kiek pareikalavo doktorantūra“, – atvirai kalbėjo Mindaugas.

Jis buvo tikras dėl vieno – norėjo tęsti tyrėjo darbą kompanijoje, kuri dirba su mokslu, tad dairėsi į farmacijos, mokslo kompanijas. Mindaugas neslepia pirmiausia dairęsis darbo užsienyje, Vilniuje ar Kaune, kur ir draugų nemažai.

„Paskui supratau, kad galima likti ir Panevėžyje, juk Vilnius ar Kaunas – netoli“, – sakė jis.

Bičiuliai jį pasikvietė į Mechatronikos centrą. Čia Mindaugas suprato, kad jie dirba su sistemomis, kurioms būtų galima pritaikyti Lidse įgytas žinias.

Mokslą derina su direktoriaus pareigomis

M. Dzikaras buvo įdarbintas Kauno technologijos universitete, kuris glaudžiai susijęs su Mechatronikos centru, dirbti prie vieno mokslinio projekto. Ilgainiui mokslininko darbą M. Dzikaras pradėjo derinti su administratoriaus pareigomis – tapo Mechatronikos centro direktoriumi.

Mechatronikos centro klientai – įvairios kompanijos tiek Panevėžyje, tiek kitur Lietuvoje, kurioms reikia technologinių sprendimų. Tarkim, vienai reikėjo suprogramuoti ir automatizuoti konvejerius. O buvęs centro direktorius Donatas Pelenis, bendradarbiaudamas su Panevėžio savivaldybe, sukonstravo dujų sensorių, kuris montuojamas ant drono ir gali skrisdamas matuoti taršą.

M. Dzikaras didžiuojasi, kad šiame centre buvo įrengtas vienas pirmųjų švaros kambarių Lietuvoje.

„Panevėžyje yra mokslo grupė, kuri daro pasaulinio lygio eksperimentus. Mes vykstame ir į Kauną, į Vilnių, Švediją ar Nyderlandus naudotis kitų švaros kambarių paslaugomis, kita įranga, bet galutinis produktas padaromas galiausiai čia, Panevėžyje. Taip pat moksliniai straipsniai čia parengiami“, – pabrėžė M. Dzikaras.

Iš kviečių atliekų išgauna vertingą baltymą

Dabar Mechatronikos centras bendradarbiauja su įmone „Roquette Amilina“, kuri superka kviečius iš ūkininkų aplink Panevėžį ir ne tik aplink jį ir gamina gliukozę bei krakmolą.

„Gamybos procese lieka labai daug atliekų, daugiausia gemalų ir sėlenų, techninio vandens. Mes imame tas atliekas ir bandome išgauti kuo daugiau naudos – tarkim, proteinus, riebalus, karotenoidus.

Idėja yra tokia, kad iš medžiagų, kurios atiduodamos kaip pašaras gyvuliams, išgauname baltymą lektiną ir taip galime pasiekti didesnę naudą. Lektinas yra molekulė, kuri jungiasi prie angliavandenių, jis reikalingas nustatant kai kurias žmonių ligas. Tad jis reikalingas moksliniams tyrimams. O drauge tai yra produktas, kuris turi didesnę pridėtinę vertę. Už toną pašarų gauni 20 eurų, o už dešimt miligramų lektino prašai 300 eurų. Lektinas naudojamas mokslo ir medicinos pramonėje“, – pasakojo M. Dzikaras.

Kokioms ligoms nustatyti jis reikalingas? Kaip paaiškino M. Dzikaras, susijusioms su metabolizmu, angliavandenių virškinimu.

Aistra – nardymas ir Paįstryje, ir Raudonojoje jūroje

Po mokslininko ir direktoriaus darbadienių M. Dzikaras vasaromis neria į savo aistrą tiesiogine šio žodžio prasme. Jo didžiausias pomėgis yra nardymas. Tarkim, Paįstrio karjere netoli Panevėžio ar Raudonojoje jūroje. Jis turi PADI sertifikatą, gali nerti 30 metrų. „Kažkada netyčia buvo ir 41 metras“, – šypsojosi Mindaugas.

Paįstrio karjere gylis siekia 8 metrus, bet Platelių ežere gali nerti keliskart giliau.

„Dar Baltijos jūra. Yra kur nardyti. Žinoma, malonu, kai Raudonojoje jūroje greta plaukia jūrinis vėžlys ar matai aštuonkojį, atsisėdusį ant koralo“, – šypsojosi mokslininkas.

Populiariausi