Lietuvoje

2020.10.03 07:00

Dukart vėžį įveikusi Rūta: anksčiau ryte nubėgdavau 10 km, o gydymo metu vos nueidavau iki vonios

Eglė Zubriūtė, LRT.lt2020.10.03 07:00

Rūta Ostrovskaja – menininkė, gidė, dėstytoja, kuri šiuo metu ant rankų sūpuoja savo sūnų ir skardžiai juokiasi, tačiau ji jau 13 metų gyvena vėžio fone. Pirmąjį kartą vėžiu susirgusi 2007 m. ji jį nugalėjo, tačiau jis netikėtai sugrįžo prieš ketverius metus. Kaip pati moteris sako, antrasis kartas nesukėlė tokio šoko, o įgyta patirtis leido geriau suprasti situaciją.

R. Ostrovskajos ligos istorija neeilinė ir medikams – vėžys sugrįžo po devynerių metų, o auglys atsirado toje krūtyje, kuri jau buvo išoperuota, ir vietoje, kur jis neturėtų formuotis. Ligą jau du kartus įveikusi moteris sako, kad ji privertė į pasaulį žiūrėti kitomis akimis.

Išgyvenimo dienoraštis – tai LRT.lt publikacijų ciklas apie žmones, kurie išgirdo diagnozę vėžys. Šiame cikle pateikiamos istorijos apie skirtingas gydymosi patirtis, skausmus, baimes ir išgyvenimus, o kartu – ir apie viltį pasveikti.

– Papasakokite, kaip atsidūrėte pas onkologus?

– Pirmą kartą aš tiesiog apčiuopiau guzelį krūtyje, jis buvo žirnio dydžio. Buvau ką tik grįžusi iš užsienio ir galvojau, kad man galbūt pasirodė. Vėliau jį dar kartą apčiuopiau, todėl nuėjau pas šeimos gydytoją ir nelaukdama prašiau siuntimo pas onkologus. Po to į onkologinę ligoninę Kaune važiuodavau tikrintis pastoviai – kas pusmetį ar metus. Mane vis patikrindavo ir sakydavo, kad guzelyje – tik riebaliukai ir kraujas.

Tuo metu to nežinojau, bet, pasirodo, mano gydytoja smarkiai gėrė ir žiūrėjo į darbą pro pirštus. Kai mano echoskopija jau rodė, kad kažkas negerai krūtyje, mane gydytoja paleido metams be jokio gydymo. Tada pradėjau labai prastai jaustis – atsirado miego trūkumas, nuovargis, mane pradėjo berti nuo saulės, nors visada gražiai įdegdavau.

Tada paskambinau savo draugei, kurios tėtis buvo onkologas, ir pasakiau, kaip jaučiuosi, jie sakė, kad turiu kuo skubiau eiti tikrintis. Mano draugės tėtis mane ilgai tyrė, jis buvo užsispyręs ir tikrino tol, kol rado, kur pasislėpęs vėžys. Jis darė visokias funkcijas ir tada padarė šerdinę biopsiją, po šio tyrimo jis man paskambino ir pasakė: „Rūta, atvažiuok, tau turiu blogų žinių.“ Aš dėkinga, nes ši gydytojų komanda man išgelbėjo gyvybę, nes jei ne jie, tikriausiai būčiau mirusi.

Pirmoji gydytoja mano ligos pradžią pražiopsojo, dabar ji mirusi, bet kiek žinau, ji pražiopsojo ne vieną ligą. Jei būtų viskas gerai ir operacija būtų padaryta laiku, gal iki šiol vaikščiočiau su išpjautu mėsos gabalėliu ir neturėčiau jokių bėdų. Dabar aš perėjau per pragarą ir tai gydytojo neatsakomybės pavyzdys.

– Sakote, kad jūsų susirgimas buvo sudėtingas, kokia buvo jūsų gydymo eiga?

– Pirmoji kova su vėžiu truko pusę metų, bet tai buvo labai stiprus atvejis. Esu nepaprastai dėkinga savo gydytojų komandai, nes turėjau sudėtingą operaciją, kuri truko beveik 8 valandas. Per ją netekau daug kraujo, nes mane ne tik operavo, bet kartu darė ir atstatomąją krūties operaciją. Po operacijos gana sėkmingai ir greitai atsistačiau, bet chemoterapija buvo siaubingiausias dalykas, nes ji buvo nepaprastai stipri.

Man buvo tokio pobūdžio vėžys, kuris turėjo hormonams nejautrius vadinamuosius minusus, taigi manęs jokia hormonų terapija negalėjo paveikti, todėl man skyrė stipriausią chemoterapiją, kokią tik turėjo. Po kokios trečios chemoterapijos, iš viso jos buvo šešios, aš jau sunkiai norėjau gyventi. Vieną kartą sakiau savo draugams: „nušaukit mane kaip šunį.“ Nuo menkiausio įbrėžimo, dulkių prasidėdavo konjunktyvitas, pavyzdžiui, vieną rytą atsikėliau ir nieko negalėjau matyti, nes dėl į akis patekusių dulkių jos supūliavo.

Po kokios trečios chemoterapijos, iš viso jos buvo šešios, aš jau sunkiai norėjau gyventi. Vieną kartą sakiau savo draugams: „nušaukit mane kaip šunį.“

Tada palaipsniui dingo jėgos, praradau plaukus, blakstienas, antakius. Tuo metu mano kraujo parametrai buvo blogi, aš nepaėjau... Tai čia yra sunkiausia dalis, man atrodė, kad aš neturiu jėgų kalbėtis su psichologais, man užtekdavo, kad ketvirtadieniais susitikdavo visos grupiokės gerti vyno ir aš sėdėdavau lovoje apkamšyta pagalvėmis. Jos vakarodavo, aš palaikydavau pokalbį ir prašydavau bent gurkšnelio vyno, sakydavau: „čia kraujui pataisyti, panos.“

Keturias paras po chemoterapijos negalėdavau valgyti, bet koks kvapas erzino iki negalėjimo. Tada valgydavau tik itališkus pomidorus iš skardinių ir džiovintą duoną. Anksčiau buvęs nuostabus kvapas tada buvo tapęs siaubingu. Nuėjimas ir grįžimas iš vonios tapo didvyrišku poelgiu, nors anksčiau galėdavau ryte nubėgti 10 kilometrų.

Kai susirgau pirmąjį kartą, man buvo 33 metai. Gyvenime šis laikas atrodo labai aiškus, kai tu žinai, ko tu nori, kokia kryptimi eisi, ką tu darysi, pavyzdžiui, imsi paskolą butui, ir staiga gauni žinią, kad sergi. Tai buvo nuosprendis, nes sužinoti, kad tu tuoj lipsi į trečią vėžio stadiją, kai tau yra Kristaus amžius, tai nekokia žinia. Mano istorija yra sunki, sudėtinga, bet aš nenoriu skųstis, nes retrospektyviai žiūrint atrodo, kad tai kažkada, labai seniai atsitiko ne man.

Nuėjimas ir grįžimas iš vonios tapo didvyrišku poelgiu, nors anksčiau galėdavau ryte nubėgti 10 kilometrų

– Kaip sužinojote, kad susirgote antrąjį kartą?

– Antrąjį kartą susirgau 2016 metais. Turėjau devynerių metų laikotarpį, kai mediciniškai buvau įvardijama kaip pasveikusi. Antrasis susirgimas, jei yra praėję daugiau nei 5 metai po pirmosios ligos, jau nebevadinamas recidyvu, o tai vadinama nauja liga, bet iš tikrųjų niekas negali atsakyti, ir medikai rašo, kad tai – recidyvas.

Antrąjį kartą buvo pražiopsota ligos pradžia, nors tikrinimai vyko nuosekliai – iš pradžių kas tris mėnesius, kas pusmetį, po to kas metus. Pražiopsojau ir atsirado keli židiniai toje pačioje vietoje, kur ir pirmąjį kartą. Jie buvo labai keisti, todėl tuo metu aš buvau labai įdomi Nacionaliniam vėžio institutui (NVI), nes iš pilvo raumens atkurtoje krūtyje vėžys neturėtų atsirasti. Tada aš vežiausi prieš devynerius metus išpjautus savo „mėsos gabalus“ į NVI laboratoriją, kad jie pasižiūrėtų, kas čia yra, ar tuomet tiksliai buvo nustatyta diagnozė.

– Norėčiau dar sugrįžti prie jūsų operacijų, nes tiek pirmuoju, tiek antruoju atveju buvo atliekamos mastektomijos bei krūties rekonstrukcijos operacijos, tačiau jos skyrėsi. Gal galite papasakoti, kuo?

– Man abu kartus buvo daromos pilnos mastektomijos. Antrąjį kartą buvo tik labai rimtas „šonkaulių pagramdymas“. Pirmąjį kartą krūties atkūrimui buvo naudojami mano pilvo raumenys, niekam nelinkiu šitos operacijos, tai yra siaubingai skausminga, aišku, ne jos pačios atlikimo metu, bet po jos. Kaip juokavau, aš tada netekau savo gražaus pilvo preso ir gražiai „įsitaisiau“ groteles, kurios laiko mano šoninius raumenis.

Antrąjį kartą vėžys, kaip jau minėjau, įsitaisė tame pilvo raumenyje, nors jis turėtų formuotis latake. Tai ir buvo toks keistas atvejis, man teko antrą kartą vėl šalinti krūtį ir aš pusantrų metų buvau be krūties. Tuo metu turėjau ne implantą, bet nešiojau vadinamuosius protezus, bet tai nepatogu, nes aš daug vaikščiojau, sportavau, plaukiojau, be to, kartais implantą tiesiog pamiršdavau prisisegti.

Antrąjį kartą mane gydė gydytoja Dalia Gudavičienė. Kai ji mane išoperavo antrąjį kartą, arba kaip ji sako „darė nugramdymą“, aš po metų nuėjau pas ją pasitarti, ką man daryti, kaip reikia toliau gyventi. Ji man papasakojo apie visas galimybes ir nusprendžiau antrą kartą daryti krūties rekonstrukciją, bet man jau neužteko audinių. Nusprendžiau šį kartą krūties rekonstrukcijai paaukoti savo nugaros raumenis.

Man tai buvo labai skausminga, dabar turiu ant nugaros didžiulį randą, bet man reikėjo, kad kažkas laikytų implantą, nes implanto negalima tik po oda pakišti, nes oda po švitinimo nuopėjus, per plona.

Tokiu būdu man buvo atliktos operacijos ir aš to nesigailiu. Nugarą, aišku, skauda, randas didžiulis, nepatogu, bet psichologiškai tu užmiršti, kad neturi krūties.

– Ar buvo sunku pasiryžti šalinti krūtį?

– Bet kuriai moteriai tai yra dramatiška, aš net nekalbu apie seksualumo momentą, bet kalbu apie kūno komfortą. Ar žmogus gerai jaučiasi netekęs rankos? Aišku, čia nėra taip dramatiška, kaip koja ar ranka, bet tai yra svarbi kūno dalis moteriai, jau nekalbant apie dekoltė nešiojimą. Moters krūtinė yra grožio ir estetikos dalykas. Kai viskas gerai, tai negalvoji apie tai, bet kai tau pasako, kad nupjausime, tada supranti, kad atsiras disproporcija, o tai ir stuburui nėra gerai.

Tai skausminga, bet noras gyventi yra didesnis. Jei tavo aukščiausio lygio chirurgas, kuris dirba daug metų, sako, kad reikia daryti operaciją, nes jis baiminasi, kad čia blogai, tu sutinki, nes supranti, kad ne grožis yra svarbu, o noras gyventi. Po to galvoji, kad vėliau tai kažkaip sutvarkysi.

Niekada nesuprasiu tų žmonių, kurie sako, tau gerai, tu jauna ir išgysi. Tai mitas, žmonės nesupranta, kad viskas yra kitaip – pagyvenusiam žmogui kaip tik lėčiau progresuoja vėžys ir jis gali mirti net ne nuo tos ligos, o jaunam žmogui tai gana tragiška.

Yra fizinė pusė, kuri sunki, o dar yra visokių kitokių dalykų, pavyzdžiui, kaip tavo draugai, šeima į tai reaguoja, kaip jie tave saugo, gaili. Kaip tau gyventi, imti tą paskolą iš banko ar ne, o jei nori imti, tau jos nenori duoti, gyvybės nenori drausti, nes tu esi rizikos grupėje ir nesi naudingas, jautiesi nuskriaustas. Tada yra du keliai – arba savęs labai gailėtis ir klykauti, verkšlenti, arba daryti kažką kito. To verkšlenimo reikia, aš netikiu nė vienu žmogumi, kuris sako, kad jam buvo lengva sužinojus diagnozę.

Niekada nesuprasiu tų žmonių, kurie sako, tau gerai, tu jauna ir išgysi. Tai mitas, žmonės nesupranta, kad viskas yra kitaip – pagyvenusiam žmogui kaip tik lėčiau progresuoja vėžys ir jis gali mirti net ne nuo tos ligos, o jaunam žmogui tai gana tragiška

– Kalbate apie žaidimą su savo psichologija netekus krūties, o kaip jautėtės sužinojusi, kad sergate vėžiu?

– Nemanau, kad ką nors nustebinsiu savo reakcija, tai buvo šokas, aš išsigandau ir supratau, kad esu kitoje barikadų pusėje. Visada galvoji apie tuos žmones, kurie guli onkologiniame skyriuje, kaip apie kitus. Kažkada su draugais ten važiavome lankyti jauno žmogaus, būriuotojo. Aš į tą onkologinę ligoninę žiūrėjau su siaubu, man atrodė, kad tai yra tokia vieta, kur žmonės greičiau ar lėčiau, bet miršta. Aš niekada negalvojau, kad būsiu ten pastovi pacientė, kad mane čia operuos ir gydys.

Antrąjį kartą sužinojus apie ligą buvo reakcija „nu tai gerai“. Kadangi per tuos 9 metus, kai aš buvau vadinama pasveikusi, numirė kalnas mano pažįstamų, kuriems buvo nustatyta silpnesnė vėžio diagnozė, kiekvieną kartą sužinojusi apie pažįstamų mirtis savęs klausdavau, kada ateis mano eilė.

Kai antrąjį kartą susirgau, nepagalvojau, kad tai mano eilė. Aš tik galvojau, kad neisiu per tokią chemoterapiją, kokia man buvo taikoma anksčiau, bet gyventi noriu. Susirgus žinai, kad ką reiks, tą padarysi. Turėjau daugiau išminties po pirmojo karto, antrąjį kartą aš turėjau savo konsultantus Ciuriche, Izraelyje ir galėjau padiskutuoti, kaip man elgtis.

Pirmasis ligos kartas buvo sunkus, man padarė viską nuo A iki Z, kartais net kildavo abejonių, ar tikrai man bus geriau. Antrasis kartas buvo lengvesnis, šį kartą man buvo taikoma hormonų terapija. Buvo sunku, bet palyginti su tuo, ką rašo kitos pacientės, tai aš visai neblogai tvarkausi.

Man atrodo, kad gydymo metu psichologinės ir fizinės savijautos negalima atskirti. Ką darai, kuo tiki, su kokiu užtaisu tą darai, yra labai svarbu. Nemanau, kad reikia visada pozityviai žiūrėti į gydymą. Reikia verkti, kai norisi verkti, eiti ir sportuoti, kai to norisi, save prispausti, kai nori kažką daryti.

– Kalbate apie psichologinės savijautos svarbą, kokia psichologinė pagalbą buvo suteikiama gydymo metu?

– Pirmąjį kartą niekas man psichologinės pagalbos nesiūlė, bet kai buvau ligoninėje po operacijos, 2007 metais, jie mane pasiuntė į tokį keistą kambarėlį, kuriame užpildžiau anketą, sudėjau varneles. Jie paklausė, ar labai stresuoju, ir tada jie sakė, kad gali kažkokią psichologinę pagalbą pasiūlyti, bet aš to atsisakiau, nes turėjau kitų rūpesčių. Ir šiaip viskas vyko labai greitai – kai pirmąjį kartą man pasakė diagnozę, praktiškai po savaitės mane jau operavo.

Reikia verkti, kai norisi verkti, eiti ir sportuoti, kai to norisi, save prispausti, kai nori kažką daryti.

Po operacijos 3 savaites praleidau sanatorijoje, į kurią išvažiavau dar su siūlais. Sanatorijoje svarbus limfodrenažinis masažas, pratimai, nes kai išoperuoja, galvoji, kad dabar reikia padaryti taip, jog tau kuo greičiau nustotų skaudėti, kad galėtum įkvėpti ir nusičiaudėti. Tada reikia išmokti vėl eiti, pakelti ranką, reikia padaryti mankštą, nebijot įkvėpti, išsitiesti – tokie maži darbeliai. Aš iš tų žmonių, kuriems tuo metu mažiausiai reikėjo psichologo pagalbos, bent man taip atrodė.

Dėl psichologinės pagalbos – jei tau pačiam ir atrodo, kad esi susitvarkęs, nugalėjęs save ir čia jau sėkmės istorija, kaip visi aplink sako, viskas nėra taip. Tu turi rytų, vakarų arba turi tokių sunkių momentų, kai negalvoji pozityviai. Aš ir POLA organizacijai sakiau, kad mano išgijimo vadinti sėkmės istorija nevertėtų, nes ta istorija yra labai įvairi.

– Kaip liga jus pakeitė?

– Liga, žinoma, kad mane pakeitė – persidėliojo prioritetai, kas yra labai akivaizdu ir to negalima suprasti nepatyrus. Daugelis svarbių dalykų tapo visiškai nebesvarbūs, daugelis dalykų, kurie erzino, nebeerzina. Labai daug atsiranda filosofinio požiūrio, kai žiūri atsipūtęs, nes nori patirti čia ir dabar visą malonumą, nes nežinai, kiek liko.

Kai pirmąjį kartą pabaigiau kovoti su liga ir man pasakė, kad aš sveika, aš nežinojau, ką su savimi daryti. Buvau tarsi kareivis po didelio mūšio, kuris grįžta su potrauminiu sindromu. Kai kovoji su vėžiu, galvoji, kad tau reikia daryti mažus žingsnius, nes tu tarsi vaikštai aštriais ašmenimis, o pasveikus atrodo, kad viskas per ramu, todėl perteklinę energiją nukreipi kitur.

Tiesą pasakius, permąstai daug dalykų, atsiranda atlaidumas, ambicijos tampa pamatuotos. Tampi atidesnis aplinkinių nuotaikų kaitoms, pradedi suprasti kitas ligas ir supranti, kad galbūt liga verčia tam tikrą žmogų elgtis būtent taip, kaip jis elgiasi. Yra žmonių, kurie po ligos tampa pikti, aš tuo nesistebiu. Jie grūmoja Dievui, grūmoja likimui, grūmoja sau, savo genetikai.

Kiti sako, ko aš tokia atsipūtus, bet jie dažniausiai nežino, kad aš sirgau. Aš visada buvau atsipūtus, bet po ligos visai tokia tapau, ėmiau neskubėti daryti dalykų, ėmiau negaišti laiko dalykams, kurių nenoriu. Nenoriu savo aplinkoje burbančių, pagiežingų, piktų žmonių. Aišku, darbe esu priversta su jais susitikti, tačiau kitur galiu rinktis, ką noriu matyti savo aplinkoje.

Aš visada buvau atsipūtus, bet po ligos visai tokia tapau, ėmiau neskubėti daryti dalykų, ėmiau negaišti laiko dalykams, kurių nenoriu

Dar labiau išmokau džiaugtis mažais dalykais. Dabar turiu vaikelį, kiekviena diena žiūrint į Nataną yra didžiausias džiaugsmas, koks tik gali būti. Tas vaikas nuostabus, bet kuriuo atveju džiaugtumeisi, bet dabar ypač džiaugiesi. Kai jis prisiglaudžia, pajaučiu pilnatvę. Aš noriu ne pozityvumo, bet gražių dalykų, pavyzdžiui, geros muzikos ar kelionių.

– Kaip pasikeitė visuomenės požiūris į jus ligos metu?

– Dabar visuomenė ne taip bijo, nes turi informacijos, prie to prisideda ir žiniasklaida, bet kartu ir yra nepaprastai daug žmonių, kurie susidūrę su vėžiu. Pažiūrėkite į statistiką: nėra nė vienos šeimos, kurios tiesiogiai – arčiau ar toliau – nebūtų palietus ši tema. Labai greitai galima iš sveikųjų pusės patekti į kitą barikadų pusę.

Neseniai Lietuvoje kabėjo plakatai apie šimtus tūkstančių Lietuvoje sergančių vėžiu, kasdien diagnozę vėžys šalyje išgirsta 50 žmonių ir jei pasižiūrėsime, kokia nedidelė Lietuva, tai skaičiai tragiškai dideli ir, man atrodo, kad problema yra Vyriausybės ir Sveikatos apsaugos ministerijos požiūryje.

Mano išgijimo vadinti sėkmės istorija nevertėtų, nes ta istorija yra labai įvairi

Man atrodo, kad žmogui susirgus reikalingas palaikymas, visi vaistai turi būti kompensuojami ir jie turėtų būti pačios geriausios kokybės. Bet dar svarbiau – gera diagnostika, nes kuo greičiau diagnozuojama liga, tuo mažesnes išlaidas patiria valstybė.

Pavyzdžiui, per karantiną turėjau turėti savo apžiūrą ir ją turėjau atlikti automatiškai, bet kadangi buvo karantinas, aš to negalėjau padaryti, todėl apžiūra nusikėlė dar trims mėnesiais, bet iš tiesų net šešiais, nes neturėjau užsirašiusi talono, todėl apžiūra nusikėlė į rugsėjo 14 dieną. Tai vietoje to, kad aš turėčiau du patikrinimus, aš turiu vieną. Pusė metų – galingas laikotarpis, kai gali prarasti gyvybę. Čia ir yra mūsų medicinos problema.

– Ką norėtumėte pasakyti tiems, kurie bijo sužinoti diagnozę?

– Tegul skaičiuoja avis, pasikalba su savimi, kiekvienas tegul atranda savo metodą, bet mano vienareikšmis patarimas – eikite, tirkitės ir kuo greičiau sužinosite, tuo greičiau žinosite, su kuo kovoti, nes paskui būna per vėlu. Būna siaubingai gaila, kai žmogus pražiopso tą ligos pradžią ir tai padaro ne iš piktos valios, nes vėžys – labai klastinga liga, ją pajunti, kai yra tikrai blogai.

Iš pradžių tau gali atrodyti, kad tai tiesiog nuovargis, ir tu nežinai, ar šį mėnesį persidirbai, ar neišsimiegojai, ar čia senatvė, ar jau liga. Tegul žmonės sukanda dantis ir eina tikrintis. Reikia eiti ir žinoti, nes kai žinai, su kuo kovoji, tada daug lengviau. Tai vienintelis patarimas. Pamatysite, kokie drąsūs būsite, nes jūs net nežinote, kiek drąsos turite.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt