Lietuvoje

2020.09.27 07:00

Dešimtojo dešimtmečio pokyčiai: vyrai laiką leido „ant sofutės gerdami alų“, o moterys buvo stumiamos likti namie

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.09.27 07:00

Pirmi žingsniai nepriklausomos valstybės keliu ir pirmi sunkumai pasikeitus santvarkai. Vyrai, dešimtąjį dešimtmetį praleidę „ant sofutės gerdami alų“, ir moterys, stumiamos atgal į namų šeimininkės vaidmenį. Taip apie šį laikotarpį portalui LRT.lt pasakoja sociologė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorė Aušra Maslauskaitė.

Kaip atrodė santuoka ir vaikų auklėjimas LDK? Kaip į partizanes moteris reagavo aplinkiniai? Kaip tarpukariu linksminosi lietuviai? LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Meilės archyvai“, kuriame atskleidžiame, kaip skirtingais istoriniais laikotarpiais atrodė šeima, žmonių laisvalaikis bei moters ir vyro padėtis visuomenėje.

Kalbant apie šeimą, vyrą ir moterį šeimoje bei visuomenėje, praėjusio amžiaus dešimtasis dešimtmetis buvo lūžio laikotarpis, paženklinęs pirmiausia vyrų padėtį visuomenėje, sako A. Maslauskaitė. Tačiau, pasak jos, buvo ir reikšmingų, nors ir trumpų momentų, kai visuomenė apmąstė moteriškumą, koks būtų siektinas moters gyvenimas.

Ekonominis nuosmukis paveikė vyrų padėtį

Labiausiai dešimtasis dešimtmetis ir atgavus nepriklausomybę prasidėjęs ekonominis nuosmukis išskirtinai neigiamai paveikė vyrų padėtį visuomenėje. Sovietmečiu keletą dešimtmečių ekonomikoje vyravo industrija, kuri susiurbdavo labai daug vyriškos darbo jėgos, pasakoja sociologė.

„Vyrai buvo stipriai orientuojami į darbininkiškas pozicijas. Taip buvo todėl, kad dirbti tokį darbą dažnu atveju labiau apsimokėjo, nei trinti universiteto ar instituto suolą, nes atlygio požiūriu darbininko atlyginimas nedaug skyrėsi nuo inžinieriaus. [...]

Keletą dešimtmečių sukosi tokia sistema, kurioje buvo daug industrijos, juodo darbo, juodadarbių vyrų, kurie prisidėdavo prie šeimos išlaikymo“, – aiškina A. Maslauskaitė.

Kitaip tariant, tarp vyrų buvo daug prastesnį išsilavinimą turinčių darbininkų. Dešimtajame dešimtmetyje su ekonominiu nuosmukiu prasidėjo deindustrializacija ir nebeliko daugybės darbo vietų.

„Įsivaizduokime, turime minias vyrų, kurie neturi darbo, ekonominis persiskirstymas nesukuria tiek darbo vietų, daug vyrų išspjaunami iš darbo rinkos, jiems reikia kur nors pasidėti. Ekonominiai pokyčiai labai stipriai paveikė tiek vyrų padėtį visuomenėje, tiek šeimoje. Jie nebegalėjo išpildyti lūkesčių, kurie su jais buvo siejami tiek visuomenės, tiek šeimos lygmeniu“, – kalba sociologė.

Dešimtmetį praleido „ant sofutės gerdami alų“?

Anot A. Maslauskaitės, buržuazinės šeimos idealas, kai šeimą išlaiko vyras, buvo sukurtas tarpukariu ir vėliau persimetė į sovietmetį. Sovietmečiu toliau buvo palaikomas patriarchalinis šeimos modelis, nors viešojoje erdvėje skelbiama lyčių lygybė, sako pašnekovė.

„Mes išlaikėme tą normą, kad vyras turi uždirbti duoną, kad jis yra pagrindinis šeimos maitintojas. Tai išlaikydami ateiname į dešimtąjį dešimtmetį. Tačiau tada daliai vyrų realiai nebelieka galimybių šį visuomenės primetamą ir jų pačių palaikomą suvokimą įgyvendinti. Struktūrinės sąlygos pasikeičia ir jie nebeturi ką daryti“, – tvirtina A. Maslauskaitė.

Ji primena, kad kai kurie mokslininkai, kalbėdami apie 20 a. paskutinį dešimtmetį, sako, jog vyrai jį praleido „ant sofutės gerdami alų“, kadangi dėl jau minėtų priežasčių jiems prisitaikyti prie naujos situacijos buvo labai sudėtinga.

Pasikeitusią vyrų padėtį atspindėjo ir demografiniai rodikliai – galima sakyti, kad lūkesčių, siejamų su vyriškumu, kasdieniame gyvenime buvo neįmanoma patenkinti. Tačiau labai dažnai, priduria A. Maslauskaitė, socialiniai mechanizmai sukasi taip, kad lūkesčiai nesikeičia, atvirkščiai – dar labiau laikomasi įsikibus tų modelių ir vyriškumo standartų.

„Kai kalbame apie alkoholį, savižudybes, smurtą šeimoje, labai daug šių problemų išplaukia iš to, kad visuomenė išgyvena radikalius pokyčius, pereina prie naujos ekonominės sistemos, kurioje dalis gyventojų, dalis vyrų negali dalyvauti, nėra tam pasiruošę. Tada įsijungia kompensaciniai mechanizmai, mėginama kitaip pateisinti vyriškumą, kurio nepavyksta pateisinti per ekonominę veiklą, uždarbį“, – sako sociologė.

Ji pasakoja, kad kiek vėliau, dešimtmečio pabaigoje, atsirado naujų lūkesčių, kad tėvas turi ne tik uždirbti duoną, bet ir skirti laiko vaikams, rūpintis jų emociniais išgyvenimais. Šiuo metu atsirado naujosios tėvystės, tėvo ir vyro vaidmenys, tiesa, jie labiau liko kaip lūkesčiai, o ne realiai įgyvendinti vaidmenys, priduria A. Maslauskaitė.

Moterys stumiamos atgal į namų šeimininkės vaidmenį

Dešimtojo dešimtmečio pradžioje keitėsi ir moterų padėtis. Valstybės atkūrimo etapas ir pirmieji darbai dažnai buvo susaistyti su lūkesčiais ir vaizdiniais, nukreiptais į tarpukario Lietuvą, atkreipia dėmesį A. Maslauskaitė. Pavyzdžiui, iš politinės tribūnos buvo sakoma, kad privalome moterims grąžinti tai, ką iš jų atėmė sovietmetis, įsivaizduojant, kad galima moteris sugrąžinti į tarpukario laikus ir tarpukario šeimą.

„Pirmiausia tokie sentimentai buvo siejami su tuo, kad sukurkime šeimą, kurioje bus vienas dirbantis, o moteris bus ta, kuri liks namuose, prižiūrės vaikus ir lauks grįžtančio vyro. Buvo įsivaizduojama, kad moterų įstūmimas į darbo rinką sovietmečiu buvo prievartinis veiksmas jų ir tautos atžvilgiu, todėl dabar kompensuokime“, – teigia A. Maslauskaitė.

Toks požiūris buvo patogus ir žvelgiant į ekonominius procesus, kadangi tada ir daugybė moterų neteko darbo. Pasak VDU profesorės, moterų stūmimas iš darbo rinkos buvo pateisinamas prisidengiant jų pačių gerove, suprask, darome tai, kas joms geriau.

Tiesa, požiūris, kad moteris turėtų likti namuose, vyravo ir dėl mažėjančios institucinės paramos šeimai. Buvo masiškai uždaromi darželiai, tad nelikus infrastruktūros šeimoms teko mąstyti, ar turi išteklių samdyti auklę ir dirbti, pasakoja A. Maslauskaitė.

„Nors moters įstūmimas atgal į namų šeimininkės vaidmenį buvo labai ryškus dešimtmečio pradžioje, jis tęsėsi ir vėliau. (...) Buvo spaudimas, kad moteris, gera motina privalo likti su vaikais, sėdėti namuose, ilgai auginti vaikus. Tokį vaizdinį ir dabar turime, dar esame visuomenė, mananti, kad moteris turėtų bent jau pirmus metus likti su vaikais, o būtų gerai, kad ir antrus, ir trečius metus, nes kitaip esminiu būdu bus pakenkta vaiko asmenybei ir raidai“, – kalba sociologė.

Vienintelis proveržis – stojant į ES

Pasak jos, situacija ir dabar nelabai pasikeitusi, tokie lūkesčiai išlikę – tai rodo mažas darbų pasiskirtymo šeimoje pokytis, sako VDU profesorė.

A. Maslauskaitės teigimu, daugybė tarptautinių tyrimų rodo, kad esame įpratę prie tradicinių lyčių vaidmenų – tiek vyrai, tiek moterys mano, kad pagrindinė atsakomybė už šeimos gerovę tenka vyrui.

Nedaug pasikeitė ne tik lyčių stereotipai, bet ir požiūris į lyčių lygybę. Anot pašnekovės, kertinių pokyčių šioje srityje nėra.

„Mūsų lyčių lygybės klausimai yra deklaratyvaus pobūdžio. Sovietmečiu buvo vieno tipo deklaratyvumas, dabar – kito tipo. Stodami į Europos Sąjungą sutvarkėme visą teisinę bazę, kurią privalėjome sutvarkyti, žvelgdami į šią gyvenimo sritį.

Sukūrėme struktūras, institucijas, kontrolės mechanizmus, bet, jei pažiūrėsime į visuomenės, kasdienybės lygmenį, tai per 30 metų nematau jokio didelio poslinkio. Prieš stojant į ES buvo vienintelis proveržis“, – apgailestauja A. Maslauskaitė.

Patriarchalus šeimos modelis – nepateisintas lūkestis?

Sovietmetis sukėlė didelių struktūrinių pokyčių visuomenėje, sako sociologė. Anot jos, tarpukariu kūrėme kapitalizmą, tai vyko gana evoliuciniu būdu, pakankamai nuosekliai ir neforsuojant, o sovietmečiu visuomenė išgyveno masinį struktūrinį pasikeitimą.

„Sovietmetis šia prasme yra beprecedentis visuomenės raidos eksperimentas, jis primestas, atėjęs nenatūraliai. Natūralu, kad daug dalykų atkeliauja iš sovietmečio į šiandien, bet neturime pamiršti pokario, kuris turėjo savo specifiką. Kartu su tautininkų valdžia ir su nacionalizmo ideologija buvo labai stipriai palaikomas ir skleidžiamas tam tikro tipo šeimos vaizdinys, patriarchalios šeimos vaizdinys: vyras yra šeimos galva, o motina yra šeimos židinys“, – kalba A. Maslauskaitė.

Tarpukariu buvo sunku realiai įgyvendinti tokį šeimos vaizdinį, kadangi dauguma gyveno kaimo vietovėse, kur reikėjo visų šeimos narių darbo jėgos, o miestai dar nebuvo išsivystę, teigia sociologė. Todėl, akcentuoja ji, sovietmečiu išlaikytas patriarchalinis šeimos modelis atkeliauja kaip nepateisintas lūkestis, sukurtas tarpukariu.

„Sovietinė okupacija neišnaikino nacionalinio tapatumo, suvokimo, kas esame kaip tauta. Tautos diskurse buržuazinės šeimos elementas vaidina labai didelį vaidmenį, nes būtent šeima yra nacijos gynimo vieta. Kokioje šeimoje ta tauta geriausiai gimsta? Tokioje, kurioje vyras rūpinasi šeimos materialiniais pagrindais, o moteris stengiasi, kad visi jaustųsi saugiai ir gerai, būtų pavalgę, namai būtų gražūs, tvarkingi ir jaukūs.

Visa tai atkeliauja į sovietmetį. Nors pasikeičia politinė santvarka – turime prievartos aparatą, – gyvenimo lygmeniu tai išlieka. Ta mintis iš naujo pamaitinama dešimtojo dešimtmečio atgimimo laikotarpiu, kai vėl suskamba nacionaliniai jausmai“, – svarsto A. Maslauskaitė.

Taip pat skaitykite