Lietuvoje

2020.09.26 17:33

Istorikė: apie kontracepciją sovietmečiu menkai nusimanė ir gydytojai, moterims siūlę „liaudies priemones“

Giedrė Čiužaitė, LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2020.09.26 17:33

Keli mėnesiai per metus praleisti vaikų namuose, šalia beglobių, savo gimdytojų niekuomet nemačiusių vaikų, po to – sugrįžimas į įprastą vaikystę pas žemės ūkio darbus pabaigusius tėvus. Gyvenimas internate, šalia sunkaus elgesio ir negalią turinčių bendraamžių, o taip pat tų, kurie atsidūrė įstaigoje kaip „socialiai atsilikę“ – nepaklūstantys, nors ir niekuo neproblemiški. Dalies sovietmečio, ypač ankstyvojo, vaikų patirtys buvo tokios, sako šias temas tyrinėjanti istorikė Ieva Balčiūnė.


„Mokslininkai puikiai supranta, kad visuomenė buvo labai įvairi ir stengiamasi neabsoliutinti. Buvo įvairių šeimų, įvairių situacijų ir niekas nesikėsina papasakoti, kaip visiems buvo blogai“, – apie sovietmetį tyrinėjantiems istorikams neretai adresuojamą kritiką sako doktorantė I. Balčiūnė.

LRT RADIJO laidoje „10-12“ ji pasakojo apie vaikystę sovietmečiu, taip pat požiūrį į abortus. Pastarąja tema neseniai pasirodė ir jos straipsnis Jungtinėse Valstijose leidžiamame žurnale „Lituanus“.

Apie kontracepciją menkai žinojo ir gydytojai

1955 m., po dvidešimtmečio draudimo, abortai Sovietų Sąjungoje buvo vėl įteisinti ne tik esant kai kurioms medicininėms aplinkybėms, pavyzdžiui, pavojui moters gyvybei ar vaisiaus neišsivystymui. Tiesa, laikotarpio tyrinėtojams gerai žinoma, kad nelegalūs nėštumo nutraukimai nebuvo retenybė. Tikslūs jų mastai nesuskaičiuojami, tačiau ir po 1955-ųjų surinkti tikslius duomenis istorikams yra sudėtinga, sako I. Balčiūnė.

„Nuo tada tarsi imama atidžiau žymėti statistiką, kiek jų atliekama, ilgainiui kartais pradedama žymėti ir dėl kokių priežasčių. Statistika šiokia tokia yra ir vėlyvajame sovietmetyje, apie 1988-1989 m., ji perkopė 50 tūkst. atvejų per metus. Tai yra tik oficiali statistika.

Iš kitų tyrimų, mokslinės literatūros linkstama manyti, kad realus skaičius galėjo būti dar bent trečdaliu didesnis, nes didelė dalis dėl įvairių priežasčių likdavo neregistruota. Nenorėta to viešinti, moterys kartais pačios susimokėdavo gydytojams, seselėms ar sanitarams – tiems, kas fiksuodavo atvejus, kad jų negalima būtų rasti jokiuose sąrašuose. Kita vertus, ir aplaidumas gana didelis buvo“, – laidoje „10-12“ pasakojo istorikė.

Palyginimui, esama skaičiavimų, jog tarpukario Lietuvoje, 1930 m., buvo atlikta 15 tūkst. abortų. Tačiau kaip mini I. Balčiūnė, nežinoma, ar į šią statistiką įtraukti nelegalūs abortai ir tyčiniai persileidimai, o turint omenyje, jog savanoriški abortai anuomet nebuvo leidžiami, o tarp šalies gyventojų dominavo konservatyvios katalikiškos pažiūros, realus skaičius, tikėtina, buvo mažesnis.

Po kelių dešimtmečių sovietmečio Lietuvoje teisė į abortą buvo pateikiama jau kaip valstybės progresyvumo požymis, vis dėlto moterys skatintos gimdyti, turėti bent tris, pageidautina – keturis vaikus.

„Viešame diskurse tai buvo pateikiama kaip moterų emancipacijos laimėjimas, kaip tai, ko neturima Vakaruose, moterų teisių įprasminimas. Kita vertus, čia pat vykdoma antiabortų kampanija, kurioje kalbama apie jų žalą. Ypatingai, pavyzdžiui, pirmojo nėštumo atveju, kad reikia gimdyti, nes tai atsiliepia moterų sveikatai. Yra tam tikra specifika, kalbama ne apie psichologinę sveikatą, bet apie tai, kad vėliau bus sunkiau vykdyti savo pareigą gimdyti valstybei vaikus. Diskursas yra specifinis“, – sakė I. Balčiūnė.

Pavyzdžiui, straipsnyje istorikė mini, jog populiariuose sovietiniuose žurnaluose abortai traktuoti kaip egoizmo ir materializmo, nesuderinamo su sovietinės moters vertybėmis, išraiška. Vis dėlto, tapę prieinamesni, ilgainiui abortai priimti kaip „normalus šeimos planavimo būdas“.

„Kita vertus, tam tikra stigma egzistavo, moterys nebuvo linkusios apie tai viešai kalbėti, buvo tam tikra gėda ir, žinoma, nenoras viešinti“, – laidoje kalbėjo I. Balčiūnė. Dažniausios numanomos abortų priežastys – socioekonominės, neišgalint išlaikyti dar vieno šeimos nario. Istorikė svarsto, kad kai kuriais atvejais prie apsisprendimo negimdyti galėjo prisidėti ir santykiai šeimoje.

„Buvo labai didelis mastas smurto šeimoje. Savisaugos ir grėsmės jausmai, žinoma, persiduoda ir tai turėjo didelę įtaką jų sprendimams taip pat“, – teigė pašnekovė.

Valstybei kalbant apie aborto žalą moters sveikatai ir šeimai, būdas to išvengti turėjo būti kontracepcija. Tačiau sovietų Lietuvoje ilgą laiką ji buvo ne tik mažai kam pasiekiama, tačiau ir ne itin pažinta netgi gydytojams. Dėl šių priežasčių būta atvejų, kai gydytojai rekomenduodavo po sueities naudoti liaudiškas priemones – praplovimus citrinų sultimis ar boro rūgštimi.

„Prezervatyvai buvo, jų buvo galima nusipirkti, bet jie buvo labai prastos kokybės ir dažnai naudoti visai kitiems dalykams. Visai neseniai Leono Katino tapybos parodoje, atsimenu, buvo užrašas apie tai, kaip jis vaikystėje juos pripūsdavo kaip balionus, nes balionų nebuvo. Žinoma, tai juokas.

Bet pati populiariausia kontraceptinė priemonė Lietuvoje, kuri pasirodė tik 1973 metais, buvo spiralės, bet jos buvo sunkiai pritaikomos, labai kenksmingos, vieno dydžio. Todėl, pavyzdžiui, jos negalėjo būti naudojamos moterų, kurios dar nebuvo gimdžiusios, mažo sudėjimo, o pasirinkimo didelio nebuvo. Apie tai ir patys daktarai-ginekologai ministerijai rašydavo, kad atsiųskite mums daugiau, bent kiek daugiau pasirinkimo, nes neturime ką duoti, ką pasiūlyti. Kita vertus, yra pasiekiamumo klausimas“, – kalbėjo I. Balčiūnė.

Dalis kontracepcijos importuota iš socialistinių šalių, pavyzdžiui, Lenkijos ar Vengrijos. Nors žinios apie šiuos produktus gyventojus per spaudą pasiekdavo, rasti jų vaistinių lentynose buvo sunkesnė užduotis.

„Tarkime, tokiame (žurnale) kaip „Tarybinė moteris“, kuris buvo masinis, milžiniško 350 tūkst. tiražo, būdavo šiek tiek straipsnių apie kontracepciją, bet dažniausiai specifika tokia, kad būdavo išvardinamos pavadinimais priemonės ir tuo užsibaigdavo. Apie tai, kaip vartoti, kaip veikia nebuvo nieko aiškinama. Ir man pasirodė labai keistas tų priemonių pavadinimų išvardinimas, jeigu tu net negali jų gauti ir tuo labiau, kad nežinai, kaip naudoti.

Nebūtinai ir patys daktarai žinodavo, jie apie tai kalba, kad nežinojo patys, kaip tiksliai paaiškinti, kaip ir kas turi būti vartojama. Esu radusi daugybę laiškų iš ministerijos tai pačiai redakcijai, kuriuose prašoma neperrašinėti tų straipsnių – nes jie dažnai būdavo ne autoriniai, su Lietuvos realijomis nesusiję – nes ministerija gauna skundus iš žmonių, kad jie negali gauti tų vaistų, apie kuriuos perskaitė žurnale. Nes jų nėra Lietuvoje, galbūt net ir Sovietų Sąjungoje“, – kalbėjo istorikė.

Bausmė už nepaklusnumą – jokio maisto

Kita I. Balčiūnės tyrinėjama tema – vaikystė sovietmečiu. Institucinis tinklas – vaikų namų ir internatų – kuriam patikėta vaikų globa, buvo įvairus ir didelis, o sąlygomis kartais ypač atšiaurus.

Internatuose vaikai dažnai apsigyvendavo dėl patogumo, pavyzdžiui, kai iki mokyklos keliauti reikėdavo toli, o galimybių tai daryti kas rytą nebuvo. „Tokio pobūdžio internatai pradėjo steigtis su privalomo septynmečio mokslo įvedimu, kai tiesiog reikėjo įgyvendinti direktyvas ir internato įstaiga buvo kaip galimybė“, – sako I. Balčiūnė.

Vienose jų sąlygos buvo neišsiskiriančios, o kitos vaikams galėjo tapti sunkiu, netgi traumuojančiu išbandymu.

„Buvo ir tokie tarsi specialiosios mokyklos, kurios priimdavo įvairius vaikus – ir tuos, kurie buvo iš vaikų namų, ir tuos, kurie perkeliami iš normalių mokyklų dėl sudėtingo elgesio, pavyzdžiui, truputį banditiško, bet lygiai taip pat į juos buvo perkeliami ir vaikai, turintys kažkokią psichinę ar judėjimo negalių ir vaikai, kurie buvo įvardijami kaip „socialiai atsilikę“.

Į šitą sąvoką, kaip vienas iš variantų, galėjo patekti vaikai, išreiškiantys savo kokį nors religinį tikėjimą. Jeigu buvo kokia nors bjauresnė auklėtoja ar aršesnė ateistė, kuri galėjo turėti įtakos jo gyvenimui, galėjo jį įvardyti kaip socialiai atsilikusį ir jis galėjo būti perkeliamas į spec. mokyklą internatą“, – pasakojo doktorantė.

Nagrinėjant įstaigų dokumentus matyti, kad vaikų namuose taip pat pasitaikydavo sudėtingų sąlygų, sako pašnekovė.

„Kai dokumentus atsiverti, ten būdavo visko: nuo smurto prieš vaikus, jeigu kai kurie auklėtiniai yra sudėtingo elgesio ir čia pat yra su neįgalumu, ir seksualinio išnaudojimo atvejai, ir bausmės, kurios reiškiasi nedavimu valgyti vaikams, jeigu jie prasižengia“, – sakė I. Balčiūnė.

Ankstyvuoju sovietmečiu vaikų namai tapdavo ir savotiškomis laikinomis prieglaudomis, kai dėl ūkio darbų kaimuose tėvai neturėjo laiko vaikų prižiūrėti, sako istorikė. Dėl to istorikams sudėtinga ir pasakyti, kiek tiksliai vaikų augo tokiose įstaigose kaip nuolatiniai gyventojai.

„Vaikų namai neretai tapdavo ir laikinos priežiūros institucijomis, pavyzdžiui, darbymečiu, ypač ankstyvesniu sovietmečiu. Žmonės iš kaimų tiesiog laikinai atiduodavo, kaip į darželį vaiką, į vaikų namus trims ar dviem mėnesiams, nes juo nėra kam pasirūpinti. Tada tas vaikas yra įtraukiamas į sąrašus kaip vaikų namų gyventojas, bet po kelių mėnesių jis grįždavo į šeimą“, – sakė pašnekovė.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „10-12“ įraše.

Populiariausi

Karantinas Lietuvoje

Lietuvoje

2020.10.28 12:24

Nauji COVID-19 atvejai: infekcija sparčiai plinta Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos apskrityse, vejasi Šiauliai patvirtinti 776 nauji užsikrėtimo atvejai ir 3 mirtys, atnaujinta 12.47

7
Perskaičiuojami balsai po to, kai paskelbta, kad Gintautas Paluckas ir Edmundas Pupinis jų surinko vienodai

Lietuvoje

2020.10.27 21:05

Balsų perskaičiavimą Utenoje organizavo Pupinio padėjėja, socdemai ruošia skundą VRK VRK vadovė: neturėjau duomenų, kad komisijos pirmininkė yra Pupinio padėjėja, atnaujinta 23.20

9