Lietuvoje – kraupūs daugyklų vaizdai, o užsienyje – karališkomis sąlygomis gyvenantys keturkojai

Domantė Platūkytė, LRT.lt
2020.09.21 17:21
Šuo

Kol Lietuvoje stebime nelegalias daugyklas, kuriose randami negyvi gyvūnai, galvijų kaukolės ir šaldytuvuose kabantys gyvūnų kailiai, kitos Europos šalys džiaugiasi pustuštėmis gyvūnų prieglaudomis, kuriose gyvūnai „gyvena kaip Hilton viešbutyje“. Kaip LRT.lt pasakoja specialistai, tokią situaciją svetur lemia ir privalomas gyvūnų žymėjimas, švietimas, ir griežtai reglamentuota tvarka.

Švedija bei Belgija paprastai įvardijamos kaip tos šalys, kuriose nėra daug benamių gyvūnų, o įstatymai reglamentuoti tinkamai.

Belgijos mieste Antverpene gyvenanti Laura Janssen svarsto, kad dėl tinkamai reglamentuotos tvarkos Belgijoje nėra daug benamių gyvūnų. Dėl šios priežasties dalis žmonių augintinius vežasi iš kitų šalių. Pati Laura prieš kelerius metus, studijuodama Graikijoje, taip pat nusprendė parsivežti katiną vardu Michigu.

„Graikijoje labai daug benamių kačių, o gatvėse gyvenančių gyvūnų Belgijoje niekada nemačiau“, – portalui LRT.lt pasakoja Laura.

Lauros kiemo gyventojai
Lauros kiemo gyventojai / L. Janssens nuotr.

Nors vykstant studijuoti minties apie augintinį nebuvo, tačiau šalia Lauros namo Graikijoje nuolat gyveno bent 15 kačių, dar kelios neretai tik užklysdavo.

„Supratau, kad negaliu išgelbėti visų kačių, taigi nusprendžiau rūpintis bent jau viena, kuriai galėčiau skirti viską. Michigu buvo labai nedrąsus, jis neidavo pas mane į namus, taigi turėjau jį prisivilioti. Nuo tos dienos, kai jis įėjo į namus, pradėjau jį vadinti savo katinu. Po truputį jį jaukinausi, tačiau praėjo beveik du mėnesiai, kol jis namuose užsilikdavo vis ilgiau“, – prisimena Laura.

Laura Janssen
Laura Janssen / Asmeninio archyvo nuotr.

Nors iš pradžių ji planavo katinu rūpintis tik tol, kol bus Graikijoje, galiausiai priėmė sprendimą vežtis jį namo į Belgiją. Pasak merginos, Graikijoje taip pat veikia daug organizacijų, kurios bando benamėms katėms surasti namus kitose Europos šalyse.

„Pradėjau galvoti, kad negaliu jo palikti ir išvykti, kadangi jau buvome vienas prie kito prisirišę. Žinojau, kad Graikijoje nebus to žmogaus, kuris juo pasirūpins, girdėjau istorijų, kaip laukinės katės nukankinamos ar užmušamos, todėl negalėjau jo tiesiog palikti“, – tvirtina Laura.

Skelbimai apie parduodamus gyvūnus neleidžiami

Belgijoje gyvūnų prieglaudose Roeselare ir Oostende savanoriaujanti Nele Vlaminck portalui LRT.lt sako, kad į gyvūnų gerovę Belgijoje žiūrima griežtai. Didelį vaidmenį vaidina ne tik privalomas žymėjimas, bet ir griežta šeimininkų atranka, kai jie nori iš prieglaudos pasiimti gyvūną. Būtent dėl to, svarsto Nele, dalis žmonių renkasi paprastesnį būdą ir gyvūną atsiveža iš kitos šalies.

„Anksčiau Belgijoje galėjai ateiti į prieglaudą ir tiesiog išsirinkti gyvūną – tavęs neklausdavo jokių klausimų. Tačiau dabar beveik visose prieglaudose dirba žmonės, labiau susipažinę su gyvūnų elgesiu, jų psichologija, taigi atėjus į prieglaudą turi užpildyti specialias formas, atsakyti į daugybę klausimų.

Nelegalios šunų veisyklos Kretingoje
Nelegalios šunų veisyklos Kretingoje / N. Jankausko/LRT nuotr.

Tada žiūrima, ar prieglaudoje yra gyvūnas, kuris tiktų tavo gyvenimo būdui. Taip užtikrinama, kad šeima vėl neatiduotų gyvūno dėl to, kad šeimininkų aplinka ir gyvenimo būdas jam netinkamas. Taigi žmonės, negavę norimo gyvūno, eina į parduotuves arba pasiima juos iš kitų šalių“, – apgailestauja N. Vlaminck.

Tačiau svarbiausias aspektas, leidžiantis kovoti su nelegaliais daugintojais bei benamių gyvūnų problema – privalomas gyvūnų žymėjimas. Privalomas šunų ženklinimas įvestas dar 1989 metais, o nuo 2017 metų specialų žymeklį privalo turėti ir katės.

Katinas
Katinas / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Belgijoje paprasti žmonės negali pardavinėti kačių ar šunų – verstis gyvūnų prekyba gali tik akredituoti veisėjai. Anksčiau, jei augintinis atsivesdavo palikuonių, juos šeimininkai galėjo parduoti internetu ar kelti skelbimus. Tačiau dabar tai uždrausta – skelbimų apie parduodamus gyvūnus negalima kelti nei socialiniuose tinkluose, internete ar parduotuvėje skelbimų lentoje, sako N. Vlaminck.

Griežtesnės bausmės pakeitė žmonių požiūrį

Kita valstybė, neretai apibūdinama kaip lyderė gyvūnų gerovės srityje, sugebanti užtikrinti jų saugumą ir reguliuoti žmonių veiklą – Švedija. O lydere šioje srityje Švedija vadinama ne veltui. Su įvairiomis Švedijos bei Lietuvos gyvūnų organizacijomis dirbantis švedas Jimmy J. Stocker portalui LRT.lt sako, kad Švedijoje būtų sunku rasti benamių šunų, o ir prieglaudos ten atrodo kitaip nei Lietuvoje.

Anot J. Stocker, kai kurios gyvūnų prieglaudos Lietuvoje globoja 200 šunų, Švedijoje jų būtų kur kas mažiau – paprastai tokioje prieglaudoje rūpinamasi 3–5 šunimis.

„Vietiniai švedai manęs klausia: kodėl nepadedi Švedijos šunims, Švedijos prieglaudoms? O aš atsakau, kad šunys Švedijos prieglaudose gyvena kaip Hilton viešbutyje“, – juokiasi J. Stocker.

Anot jo, geresnę situaciją Švedijoje lemia keli aspektai. Visų pirma, išskiria jis, Švedijoje veikia visai kitokie įstatymai – jie daug griežtesni nei Lietuvoje. J. Stocker teigimu, priėmus griežtesnius įstatymus, pasikeitė ir žmonių požiūris į gyvūnus – dabar jie tarsi aukštesnėje pozicijoje nei buvo anksčiau.

„Švedijoje nepamatysite sode pririšto šuns, kuris gyvena tik lauke. Jei pasitaiko toks atvejis, žmonės tuojau apie tai praneša atsakingoms institucijoms, kurios šunį paima. Jei iš tavęs atima gyvūną, esi paduodamas į teismą. Nėra taip, kad gausi 100 eurų baudą – tau nebebus leidžiama daugiau auginti jokių gyvūnų visą tavo gyvenimą“, – apie Švedijoje veikiančius įstatymus pasakoja ir su Lietuvos teisine sistema gerai susipažinęs J. Stocker.

Šuo
Šuo / E. Blaževič/LRT nuotr.

Nors įstatymai dar tobulinami, už gyvūno kankinimą Švedijoje gali grėsti iki ketverių metų laisvės atėmimo bausmė.

Neatlikus nurodymų – kiekvieną dieną 350 eurų bauda

Griežtesnė ir gyvūnų žymėjimo tvarka – šunų žymėjimas Švedijoje privalomas jau ilgą laiką, tačiau įstatymas neseniai papildytas ir kitu punktu – privaloma žymėti ir visus katinus. Gyvūnų teisių gynėjas aiškina, kad žmonės gali rinktis, ar katinui ant ausies bus padaryta speciali tatuiruotė, ar įsegtas specialus žymeklis, dar vadinamas mikročipu.

Jei planuojama katiną išleisti į lauką, jis taip pat turi būti kastruotas. Anot J. Stocker, toks įstatymo papildymas dėl katinų priimtas dėl to, kad dėl jų Švedija dar susidūrė su nemažomis problemomis.

Katė
Katė / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

J. Stocker jau ilgą laiką bendradarbiauja su Lietuvoje veikiančiomis gyvūnų prieglaudomis, neretai lankosi Lietuvoje ir čia benamiams šunims bei katinams ieško namų Švedijoje. Tai – taip pat griežtai Švedijoje reglamentuojama veikla. Taigi kaip vyksta gyvūno pervežimas į kitą šalį, užtikrinant, kad viskas vyksta legaliai, o ne per nelegalius daugintojus?

„Jei randu naują šeimą šuniui Švedijoje, procesas prasideda prieglaudoje „Penkta koja“ – gyvūną žymime, skiepijame, tada jis registruojamas specialioje sistemoje, todėl taip gali jį sekti visoje Europoje, matyti jo buvimo vietą. Tada iš Klaipėdos vykstu į Švediją.

Šuo
Šuo / E. Blaževič/LRT nuotr.

Kai tik kertu sieną ir paduodu gyvūno pasą, jis yra registruojamas Švedijos sistemoje. Nuo registravimo datos turime 10 dienų, per kurias naujieji šeimininkai turi perrašyti dokumentus, kad už gyvūną atsakingi jau jie. Jei per 10 dienų to nepadaro, už kiekvieną dieną po dešimtosios aš gausiu 350 eurų baudą kiekvieną dieną už kiekvieną šunį. Tai labai gera sistema, nes kiekvienas šuo privalo turėti mikročipą ir būti užregistruotas sistemoje“, – sistemos privalumais džiaugiasi J. Stocker.

Privalomas žymėjimas gyvūnams leidžia grįžti namo

Organizacija „Tarptautinė bendruomenė už gyvūnų teises“ pabrėžia, kad privalomas gyvūnų žymėjimas padėtų išspręsti gyvūnų pertekliaus klausimą, kadangi plačiai apribotų galimybes išmesti gyvūną į gatvę, jį apleisti ar užsiimti nežymėtų gyvūnų dauginimu ir jų prekyba.

90 organizacijų Europos Sąjungoje (ES) vienijanti organizacija EU Dog & Cat Alliance (ES šunų ir kačių aljansas) taip pat tvirtai pasisako už privalomą kačių ir šunų žymėjimą. Kaip portalui LRT.lt sako aljanso atstovai, privalomas gyvūnų žymėjimas bei privaloma jų registracija padėtų kovoti su pasimetusių ar pavogtų gyvūnų problema, taip pat tai leistų stebėti parduodamų ar dovanojamų gyvūnų keliavimą iš vienų šeimininkų pas kitus.

Kaip informuoja organizacija, šiuo metu 22 iš 27 ES valstybių yra priėmusios įstatymus, reglamentuojančius privalomą šunų žymėjimą. 7 ES narės reglamentuoja ir privalomą kačių žymėjimą.

Nelegalios šunų veisyklos Kretingoje
Nelegalios šunų veisyklos Kretingoje / N. Jankausko/LRT nuotr.

Nors aljansas nerenka informacijos, kaip įvairiose šalyse pasikeitė situacija, įvedus privalomą gyvūnų žymėjimą, specialistai dalinasi Jungtinėje Karalystėje veikiančios organizacijos Dog Trust duomenimis. Jungtinėje Karalystėje žymėti šunis privaloma nuo 2016 metų.

„2018–2019 metais savivaldybės skelbė, kad būtent dėl privalomo žymėjimo dauguma pasimetusių šunų grąžinami šeimininkams. Benamių šunų skaičius Jungtinėje Karalystėje pradėjo kristi dar prieš 2016 metus ir, priėmus įstatymą, krito toliau“, – portalui LRT.lt pasakoja aljanso atstovai.

Trūksta kontrolės, pamiršta atnaujinti duomenis

Nors anglai džiaugiasi privalomo žymėjimo rezultatais, ir čia dar susiduria su kliūtimis. Dažna problema – žymeklyje pateikta neteisinga gyvūno šeimininko informacija. 2018–2019 metais atlikta apklausa parodė, kad 78 proc. visų pažymėtų šunų nebuvo grąžinti šeimininkams, nes žymekliuose buvo pateikta neteisinga informacija.

Su panašiomis problemomis susiduria ir Belgija. Nors gyvūnų šeimininkai privalo atnaujinti savo duomenis sistemoje, nemaža dalis jų nenori arba pamiršta tai padaryti. Nemažai pasimetusių šunų neranda savo namų, nes šeimininkų duomenys, įvesti į žymeklį, yra jau pasenę, apgailestauja N. Vlaminck.

Šuo
Šuo / E. Blaževič/LRT nuotr.

Kita problema Belgijoje – per maža reikalavimų kontrolė. Anot N. Vlaminck, nors gyvūnai turi būti pažymėti, tai užtikrinti dar sunku. Pavyzdžiui, veterinarai privalo pranešti, jei apžiūri nepažymėtą gyvūną, tačiau paprastai atsakingos institucijos apie tai nebesužino.

Gyvūnus vengiantys žymėti šeimininkai randa ir kitų būdų išsisukti, taip pakenkdami gyvūnams. N. Vlaminck pasakoja, kad katei atsivedus kačiukų, kai kurie šeimininkai juos išmeta į gatvę, kadangi nenori neplanuotiems naujiems augintiniams skirti daug pinigų, mokėti už vakcinas ar jų žymėjimą.

Vis dėlto ES šunų ir kačių aljansas tvirtina, kad teigiami privalomo žymėjimo aspektai yra svarbesni nei galimi neigiami.

Orientuojamės ne į problemos kūrėją?

Lietuvos specialistai taip pat išskiria, kad gyvūnų žymėjimas – vienas kertinių aspektų, siekiant suvaldyti nelegalias veisyklas ir spręsti benamių gyvūnų problemą. Gyvūnų žymėjimas padeda atsekti, iš kur paimtas gyvūnas, kas konkrečiai yra jo tėvai, kokia jo kilmė. Turint duomenų bazę, taip pat galima stebėti, su kokiomis problemomis gyvūnas susiduria – galbūt į gydymo įstaigą kreipiamasi ne dėl paprastos sveikatos problemos, bet sukeltos šeimininko.

Privalomam gyvūnų žymėjimui Lietuvoje Seimas buvo pritaręs dar 2016 metais, tačiau dėl visuomenės spaudimo, neva tokia žymėjimo sistema yra per brangi, įstatymas neįsigaliojo. Įvairiose veterinarijos klinikose gyvūno žymėjimas vidutiniškai kainuoja 15–20 eurų. Toks žymėjimas veiks visą gyvūno gyvenimą.

Gyvūnų gelbėjimas Širvintose
Gyvūnų gelbėjimas Širvintose / BNS nuotr.

Lietuvos gyvūnų teisių apsaugos organizacijos vadovė Brigita Kymantaitė portalui LRT.lt sako, kad šiuo metu nėra aišku, kiek vienas asmuo augina gyvūnų, kadangi jie nėra žymimi. B. Kymantaitė kritikuoja, kad kasmet atsiranda daugybė benamių šunų ir kačių. 80 proc. jų – neženklinti, o tai reiškia, kad surasti jų šeimininkus be galo sudėtinga.

„Jei įsivaizduotume, kad visi prieglaudose esantys gyvūnai yra paženklinti, tai galėtume sužinoti jų istoriją, o tai iš esmės pakeistų situaciją“, – argumentuoja ji.

B. Kymantaitė taip pat stebisi žmonių piktinimusi, kad 15 eurų už gyvūno paženklinimą yra didelė suma.

Brigita Kymantaitė
Brigita Kymantaitė / „Dienos temos“ stop kdras

„Nėra per daug valstybei skirti milijoną gaudyti benamius gyvūnus? Ne per daug beveik milijoną surinkti iš žmonių, aukojančių prieglaudoms, ir išleisti gyvūnų priežiūrai? (...) Ar orientuojamės į problemos kūrėją, ar į problemos sprendėją? Ar turime pastatyti daugiau prieglaudų, ar daryti viską, kad daugiau jų nebereikėtų?“ – klausia organizacijos vadovė.

Situaciją gelbsti ir 10 kartų didesnės gydymo išlaidos, ir švietimas

Vis dėlto J. Stocker sutinka, kad Švedijos sėkmės paslaptis – ne tik privalomas gyvūnų žymėjimas ar tinkamai reglamentuoti įstatymai. Bendra šalies ekonominė padėtis, švietimas ir žmonių empatija taip pat daug ką lemia.

Pavyzdžiui, svarsto jis, Švedija yra turtinga šalis, kurioje vyrauja daug aukštesni atlyginimai, o paslaugų kainos taip pat gerokai didesnės, taigi nelegaliems gyvūnų daugintojams tiesiog neapsimoka užsiimti tokia veikla. Būdamas Lietuvoje J. Stocker pasirūpino 10 šunų gydymu ir medikamentais, o už tai sumokėjo maždaug 420 eurų. Švedijoje į veterinarijos kliniką savo šunį nuvedęs tik apžiūrai, J. Stocker sumoka apie 320 eurų.

Gyvūnų gelbėjimas Širvintose
Gyvūnų gelbėjimas Širvintose / BNS nuotr.

„Neturime problemos su nelegaliais daugintojais, žinoma, jų yra, yra ir žmonių, kurie iš jų perka augintinius, tačiau žmonės žino, kad tai yra blogai – apie šią problemą daug kalba žiniasklaida, todėl dauguma žino, kad negalima pirkti gyvūnų susitikus prie parduotuvės“, – kalba švedas.

Kad tik privalomo žymėjimo neužtenka sutinka ir ES šunų ir kačių aljansas. Anot aljanso specialistų, itin svarbu užtikrinti privalomą šunų ir kačių nuolatinę identifikaciją ir registraciją nacionaliniu šalies mastu.

Tokia registracija taip pat turėtų būti susieta su tarptautine ES baze, kadangi duomenų bazės šalies viduje gali padėti sekti kates ir šunis nacionaliniu mastu, tačiau gyvūnų judėjimas tarp ES šalių taip pat dažnas, pabrėžia aljansas.