Įstrigę tarp dviejų barikadų: Lietuvos rusai – apie kaltės jausmą, Rusijos režimo atgarsius ir lietuvybę

Ieva Kuraitytė, LRT.lt
2020.09.19 17:11
Maksimas Zacharovas, Anastasija Kodzisova, Aleksejus Zinkov

Dėl skaudžios istorijos ir geopolitinės situacijos Lietuvos rusų bendruomenė yra tapusi politinių įtakų įkaite. Nuolat kylanti grėsmė tapti Rusijos valdžios propagandos įrankiu bei priešiškos nuotaikos Lietuvoje dažnai neleidžia iš arčiau pažvelgti į šios tautinės mažumos problemas ir išgirsti jos balso.

Rusai yra antra pagal gausą tautinė mažuma Lietuvoje, tačiau bendruomenės, kaip aktyviai veikiančios organizacijos, nėra. Galbūt dėl to LRT.lt kalbintų pašnekovų Maksimo Zacharovo, Anastasijos Kodzisovos ir Aleksejaus Zinkovo požiūris į savo rusiškas šaknis yra labai skirtingas.

LRT.lt portalo straipsnių ciklas „Mūsų žemė“ per asmenines patirtis siekia atskleisti tautinių tapatybių atspalvius ir problemas Lietuvoje.

Taip pat skaitykite

Maksimas: galima skleisti mūsų laisvės idėjas rusų kalba

Paklaustas apie tautinę tapatybę, Maksimas nurodo esantis rusas, tačiau turintis ir baltarusiškų šaknų. Jo mama – baltarusė, bet šios šalies tradicijų ar kalbos šeimoje visai nebelikę.

„Tik senelis, mamos tėtis, kalbėjo baltarusiškai, o paskui viskas nutrūko, nes sovietmečiu nebuvo baltarusių mokyklų. Vaikai galėjo eiti į rusiškas arba į lenkiškas mokyklas, todėl tapdavo arba rusakalbiai, arba lenkakalbiai.“

Maksimas Zacharovas
Maksimas Zacharovas / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Maksimas augo rusakalbėje aplinkoje – tiek darželis, tiek mokykla buvo rusiški, šeimoje bei su kiemo draugais taip pat kalbėjo rusiškai. Tiesa, į kalbos vartojimą jis žiūri pragmatiškai.

„Tiesiog yra kalba, kurią tu vartoji, kad pasakytum „labas rytas“, „aš noriu valgyti“. Vartoji kalbą, ir viskas, ji yra kaip komunikacijos įrankis. Tu žinai, kaip bendravo tavo proseneliai, seneliai. Žinai, kad jeigu su seneliais kalbėsi lietuviškai, tai jie nesupras. Ir jeigu tai yra artimi žmonės, vis tiek vartoji rusų kalbą, nes ji – gimtoji, pagrindinė kalba. O lietuvių kalba yra išmokta nuo vaikystės, nuo darželio“, – nurodo pašnekovas.

Maksimas pripažįsta, kad lietuvių kalbos atžvilgiu rusų tautinė mažuma gali justi dvejopus standartus, kuriančius net ir svetimumo jausmą.

„Lietuvos rusams reikia ne tik mokėti kalbėti, bet dar ir kalbėti taisyklingai. Nes jeigu, pavyzdžiui, italas mokės lietuviškai kalbėti, tai visi jam atleis akcentą, kirčiavimą, o jei tu kirtį ne taip padedi ir jaučiasi rusiškas ar lenkiškas akcentas, iš karto prasideda nedidelės patyčios. Tada jautiesi nevisavertiškas.

Humoro ar senose televizijos laidose labai dažnai būna, kad rusus vaizduoja kaip juokingai kalbančius. Dėl to man asmeniškai nesinorėjo būti toje pačioje vietoje. Bet aš suprasdavau, kam sekėsi šiek tiek sudėtingiau, pavyzdžiui, aplinka šimtu procentų tik rusų arba tik lenkų kalba. Tai tiesiog nėra kur gauti praktikos ar išmokti. Ir žmonės bijodavo arba būdavo iš karto nusiteikę, kad čia tikrai nepasiliks“, – pasakoja Maksimas.

Mes matome, kad netgi tokioje autoritarinėje šalyje kaip Baltarusija žmonės patys atsirinko informaciją, vėlgi ta pačia rusų kalba komunikuodami. Vadinasi, kalba negali turėti jokios grėsmės, ji gali tik padėti derybose. Galima skleisti mūsų laisvės idėjas rusų kalba tiesiogiai.

Jau studijų metais Maksimas greitai įsiliejo į lietuvišką kultūrinę terpę. Anot jo, toks lengvas perėjimas buvo dėl vilniečių, kadangi sostinėje įprasta susidurti skirtingoms kultūroms.

„Visi draugai buvo vilniečiai. Jie šiek tiek kitaip žiūri į tautybę, kalbas, nes patys gyvena aplinkoje, kur kiekvieną dieną autobuse ar prie kiosko lauke gali išgirsti kitą kalbą arba gal net į tave kreipsis iš karto rusiškai“, – sako pašnekovas.

Maksimas džiaugiasi, kad Vilniuje yra vietos ne tik rusų, bet ir kitoms kalboms.

„Kartais visai malonu, kai tokiuose rajonuose kaip Naujoji Vilnia jaučiasi, kai padavėjai arba pardavėjai bando klausyti, kas eilėje laukia, ir tada aptarnauja trimis kalbomis, ypač lenkai moka. Aukščiausias pilotažas“, – šypsosi Maksimas.

Maksimas Zacharavas
Maksimas Zacharavas / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Jo praktinis požiūris į kalbą atsispindi ir kalbant apie švietimą. Maksimo nuomone, stipresnis rusų kalbos dėstymas mokyklose gali būti naudingas plačiau skleisti Lietuvos ir Vakarų norimas žinias.

„Manau, rusų kalbai reikėtų skirti šiek tiek daugiau dėmesio ir jos nebijoti. Tai nėra įrankis okupuoti šalį, nes žmonės nėra buki ir žino, ką skaityti internete. Prieš kokius dešimt metų televizijos vaidmuo buvo svarbiausias, o dabar – viskas. Yra socialiniai tinklai, internetas, žmonės atsirenka, kur tiesa.

Matome, kad netgi tokioje autoritarinėje šalyje kaip Baltarusija žmonės patys atsirinko informaciją, vėlgi ta pačia rusų kalba komunikuodami. Vadinasi, kalba negali turėti jokios grėsmės, ji gali tik padėti derybose. Galima skleisti mūsų laisvės idėjas rusų kalba tiesiogiai“, – mano pašnekovas.

Maksimas turi glaudžių ryšių Rusijoje – ten gyvena jo artimieji, jis ir pats ten lankosi. Ir nors jaučia, kad nėra vietinis, pripažįsta, jog ta šalis ne visai svetima. O taip yra dėl asmeninių ir kultūrinių ryšių.

„Sako – iš Pabaltijo, nes iš karto jaučia pagal akcentą, kirčiavimą. Mes rusiškus žodžius kirčiuojame skirtingai, patys to nenorėdami. Būtent tas pasijaučia, kai pradedi kalbėti. Šiaip ten vaikštai, žiūri iškabas, visur viskas tas pat, tik užrašai kirilika. Visur nori nenori labai krinta į akis, nes neįprastas vaizdas.

Ir suprantu, kad jausčiausi gerai ir ten, ir čia gyvendamas. Jeigu kada nors tektų gyventi kitur, tai nebūtų visiškai svetimas kraštas būtent dėl giminaičių, prosenelių. Tas ryšys jaučiamas, bet per kalbą, per kultūrą, per architektūrą“, – nurodo pašnekovas.

Paliečiama skaudesnė tema ir tu turi tarsi teisintis, kodėl jie – kalbu apie Rusijos valdžią – taip padarė. Kaip mes galime už ją kalbėti, kodėl taip daro?

Maksimas įsitikinęs, kad žmonės, visų pirma, yra sudėtingos geopolitinės situacijos įkaitai. Anot jo, svarbu prisiminti, kad ir kokia Rusijoje būtų valdžia, anksčiau ar vėliau ji išeis, o žmonės liks. Tačiau nurodo, kad valstybių valdžios politikos tapatinimą su žmonėmis jis jaučia ir pats. Nors nėra Rusijos pilietis, Maksimui tenka atsakinėti dėl V. Putino režimo veiksmų.

„Paliečiama skaudesnė tema ir tu turi tarsi teisintis, kodėl jie – kalbu apie Rusijos valdžią – taip padarė. Kaip mes galime už ją kalbėti, kodėl ji taip daro? Kartais tenka atsakinėti už ne savo organizuotus geopolitinius klausimus. Bet tai nieko blogo, nes žmonės nori žinoti asmeninį požiūrį“, – pabrėžia jis.

Pasak Maksimo, stiprios ir vieningos Lietuvos rusų bendruomenės mūsų šalyje nėra. Taip yra dėl suformuoto geopolitinio fono, kurio įkaite lengvai gali tapti ši bendruomenė.

„Bendruomenės kaip organizacijos nėra. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, bet jos tiesiog nėra. Pavyzdžiui, mes matome lenkų bendruomenę, ji yra, ji egzistuoja. Ir aš iš karto prisimenu vaizdą, kai būna lenkų švenčių eisenos, kartu Lenkijos ir Lietuvos vėliavėlės. Supranti, kad jei rusų kultūra turėtų vėliavą, ji tikriausiai būtų Rusijos vėliava. Tai jeigu mes išeitume su tomis vėliavėlėmis, tai labai įdomiai galėtų nufilmuoti Rusijos kanalai. Ir visi labai susipyktų, susipjautų“, – pabrėžia Maksimas.

Maksimas Zacharavas
Maksimas Zacharavas / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Rusijoje valdžios propagandiniu įrankiu naudojamą gegužės 9-osios minėjimą Maksimas atskiria nuo Lietuvos rusų. Lietuvoje jiems tai senelių atminimo ir gedulo diena, o ne šventė. Tačiau svarbu, kad į tai būtų atsižvelgta, nes priešingu atveju ja galima pasinaudoti.

„Gaila, kad minėjimą stengiamasi panaudoti taip, kad čia esame kitaip mąstantys, nelojalūs. Bet mes negalime išsižadėti senelių. Nemanau, kad prie to reikėtų labai kabinėtis. Kai paliečia tau artimą senelį, tada ir prasideda konfliktai.

Reikia duoti žmonėms ramiai nueiti į kapines. Aš skatinčiau būtent nueiti į kapines, prie senelių kapų, o ne į renginius. Bet jei Lietuva nepadaro už mus to renginio, tą renginį padaro kiti – Rusijos ambasada. Tada yra skirtumas, kokios pakraipos tie renginiai. O Rusijos valdžiai tai labai svarbu išnaudoti, nes tai vienas pagrindinių patriotinių naratyvų“, – nurodo jis.

Jei Lietuva nepadaro už mus renginio, renginį padaro kiti – Rusijos ambasada. Tada yra skirtumas, kokios pakraipos tie renginiai. O Rusijos valdžiai tai labai svarbu išnaudoti, nes tai vienas pagrindinių patriotinių naratyvų.

Maksimas įsitikinęs, kad praeitį ir istoriją būtina išmanyti, tačiau aiškintis jos per asmeninių santykių prizmę nereikėtų. O tai, kad Lietuvos rusai nėra prisirišę prie rusų tradicijų, reiškia, kad ši bendruomenė asimiliavosi Lietuvoje: „Jie tapatinasi su Lietuva, nes tai yra mūsų namai.“

Anastasija: atrodo, kad turi įtikinti, jog esi lygiai tokia pat svarbi Lietuvos dalis

„Ilgai ieškojau apibūdinimo, kaip tiksliausiai save pavadinti. Tikriausiai Lietuvos rusė, nes lietuve negaliu vadintis dėl gimtosios kalbos, ruse – irgi nelabai, nes kai buvau Rusijoje, jautėsi skirtumai ir netgi kalbos skirtumai. Tad tiksliausias apibūdinimas yra Lietuvos rusė“, – aiškina ji.

Anastasija Kodzisova
Anastasija Kodzisova / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Anastasijos tėvai – vilniečiai: mama yra baltarusė, o tėtis, kaip teigia ji, tikriausiai save irgi laikytų Lietuvos rusu. Nors Anastasija lankė lietuvišką darželį, mokyklą tėvai parinko rusišką. Dėl to iki paskutinių klasių Anastasiją daugiausia supo rusakalbė kultūra, o bendraujant lietuviškai kildavo iššūkių: „Kaip ir gali visus būtinus pokalbius palaikyti, bet jeigu nori pašnekėti apie tai, ką iš tikrųjų manai, kaip žvelgi į gyvenimą, tada sudėtingiau.“

Įtvirtinti lietuvių kalbos žinias jai padėjo draugai, pamokos Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykloje, o kiek vėliau – ir studijos Vilniaus dailės akademijoje. Anastasija pripažįsta, kad dėl studijų lietuviškoje aukštojoje mokykloje daug svarstė. Ji išgyveno ne tik dėl kalbos ir kitokios aplinkos. Nerimą skatino ir šnekos mokykloje, kad tautinės mažumos gali būti priimamos kitaip.

„Iš pradžių buvo baimė, nors irgi bandai save raminti, kad tai netiesa. Bet vis tiek žinai, kad tavęs nepriims, kad kitaip žiūrės. Baisoka, kai visiškai pasikeičia ir kalba, ir aplinka. Yra streso, kai baigi mokyklą ir pradedi kitur studijuoti, nes pasikeičia aplinka, žmonės. Lietuviams kalba nepasikeičia, o tau išeina taip, kad pasikeičia absoliučiai viskas“, – prisimena pašnekovė.

Pradedi jaustis kaltas dėl to, kas esi. O tai realiai yra nesąmonė. Tokį kaltės jausmą bando sukurti kai kurie žmonės ir pasakyti, kad esi kaltas dėl to, kas buvo.

Anastasijos studijų metais Rusija okupavo Krymą ir Ukrainoje prasidėjo karas. Anot jos, tai buvo sunkus metas Lietuvos rusams.

„Kai prasidėjo įvykiai Ukrainoje, nuolat girdėjau, mačiau straipsnių, visų įrašus feisbuke, ir pradeda atrodyti, kad visi į tave žiūri kaip į priešą. Nors iš tikrųjų neturi nieko bendro su tuo, visiškai nesi susijęs su tais įvykiais – tu gimei čia ir net keista, kad tave su tuo tapatina. Kai tada susipažindavau su žmonėmis, pirmas klausimas sužinojus vardą būdavo: „Ką manai apie Putiną?“ – pasakoja Anastasija.

Būtent studijų metais Anastasija pradėjo daugiau mąstyti apie tautinį tapatumą. Sulaukusi užduoties tema „Tėvynė“, pirmiausia ji sutriko. Tuomet atrodė, kad teisės į tokią sąvoką kaip „tėvynė“ neturinti. Tačiau Anastasija suvokė labai svarbų dalyką – ji tokia ne viena.

„Supratau, kad turiu daug draugų būtent iš tos aplinkos, kurioje augau, ir mes galime pakankamai atvirai bendrauti šia tema. Nors iš tikrųjų retai apie tai kalbėjome, nes kartais būdavo skaudu. Kai kuriems nerūpi, o kai kuriems skaudu. Ir aš supratau, kad noriu su jais pašnekėti ir pati kai ką suprasti, išsiaiškinti, kaip ir kas manyje yra“, – nurodo Anastasija.

Tai buvo postūmis Anastasijai baigiamuosius bakalauro ir magistro darbus kurti Lietuvos rusų tema.

Anastasija Kodzisova
Anastasija Kodzisova / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Priešišką požiūrį Anastasija sako jaučianti tiek privačioje, tiek viešojoje erdvėje. Nors ji pripažįsta, kad dabar į užgaulius pasakymus reaguoja ramiau, jie vis tiek skaudina.

„Buvo rusų minėjimas ir kažkas parašė komentarą: „Va, puiku, visus rusus į vieną vietą ir po to susprogdint.“ Ir aš galvoju: kas tau, žmogau, darosi galvoje?!

Kai tokį dalyką pasako, tau skauda, tu nesupranti, jauti kažkokią kaltę. Pradedi jaustis kaltas dėl to, kas esi. O tai realiai yra nesąmonė. Kai kurie žmonės bando sukelti tokį kaltės jausmą ir pasakyti, kad tu esi kaltas dėl to, kas buvo. Aš visą laiką stengiuosi suprasti, kodėl žmogus gali turėti tokią nuomonę, kodėl iš tikrųjų gali taip galvoti. Neteisinu jų, bet kai supranti, kodėl, kažkaip paprasčiau darosi, nes pasidaro aišku, kad nieko negali pakeisti. Nei tu ką nors padarei, nei nepadarei“, – aiškina ji.

Atrodo, privalai visiems įtikti, nes esi svetimas ir turi įtikinti kitą žmogų, kad esi lygiai tokia pat svarbi Lietuvos dalis, kaip ir jis, nors jis lietuvis, o tu nesi lietuvė.

Anastasija tikina, kad svarbu suvokti, jog priešiškas požiūris dar gajus.

„Sako, kad tai nesąmonė, kad taip retai pasitaiko, ir kai tai pasako lietuviai, aš labai džiaugiuosi. Aš tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kai man lietuviai sako, kad tai yra nesąmonė. Galbūt jie supranta, kad tai kažkur vyksta, bet jų aplinkoje – ne. Vadinasi, jų aplinka labai sveika. Bet jie nesupranta, kad tai ne toks jau retas atvejis“, – mąsto Anastasija.

Nors Anastasija puikiai kalba lietuviškai, kalba iki šiol jai kelia nepasitikėjimą, o iš to kyla skaudžių jausmų.

„Kai bendrauji gimtąja kalba, apie tokius dalykus kažkodėl nepagalvoji. Atrodo, yra tavo žmonės ir yra ne tavo žmonės. O čia atrodo, kad tu privalai visiems įtikti, nes esi svetimas ir turi įtikinti kitą žmogų, kad esi lygiai tokia pat svarbi Lietuvos dalis kaip ir jis, nors jis yra lietuvis, o tu nesi lietuvė.

Anastasija Kodzisova
Anastasija Kodzisova / J. Stacevičiaus/LRT nuotr.

Keistas dalykas, bet vis tiek atrodai menkesnis pats sau ir ne toks svarbus. Nors realiai taip nėra. Iš tikrųjų supranti, kad tai neturi reikšmės, bet kartais apie tai pagalvoji. Nežinau, ar kada nors bus taip, kad tai man neturės reikšmės, kad apie tai negalvosiu“, – pripažįsta pašnekovė.

Nors Anastasija mato iššūkių Lietuvos rusų bendruomenei, pabrėžia, kad iš Lietuvos išvažiuoti negalėtų: „Čia yra tavo namai, tavo šeima, tavo draugai ir supranti, kad tai tavo gyvenimas. Ir tuomet neatrodo, kad esi svetimas ar kad ten bus geriau. Man nesuvokiama, kad gali nemėgti savo šalies, savo namų ir nejausti ryšio, nes aš jaučiu jį. Čia – mano žemė.“

Aleksejus: aš čia gimiau ir mano visa istorija susijusi su šia šalimi

„Aš visą gyvenimą gyvenu čia ir esu tikrai lietuvis. Ir man keista, kai mane vadina rusu. Ne, ne rusas. Rusakalbis – taip, galbūt, bet tikrai ne rusas“, – sako Aleksejus.

Aleksejus Zinkov
Aleksejus Zinkov / D. Umbraso/LRT nuotr.

Aleksejo tėvai, kaip ir jis, gimė Lietuvoje. Jo seneliai turi įvairių šaknų: mamos tėvai po karo į Lietuvą atvyko iš Rusijos, o tėvo tėvai turi rusiškų, lenkiškų ir ukrainietiškų šaknų.

Vaikystę Aleksejus praleido supamas rusiškos kalbos – šeimoje ir su draugais kalbėjo rusiškai, lankė rusų darželį bei mokyklą.

„Man atrodo, kad iki kol mes atgavome nepriklausomybę – tuomet man buvo 6 metai, – Lietuva man buvo kaip Rusija, nes, pavyzdžiui, kieme visi rusiškai šnekėjo. Anksčiau turėjau tokį jausmą, kad visi šnekėjo rusiškai. Paskui atsirado iškabų, pavyzdžiui, „Maisto prekės“, kitokių lietuviškų užrašų. Iki kažkokio momento to nebuvo ir staiga atsirado. Stebėjausi: „Keista, kažkodėl dabar viskas kita kalba“, – prisimena Aleksejus.

Man liko tik rusų kalba – šeimoje kalbu rusiškai, nes tėvai kalba rusiškai ir užaugau kalbėdamas rusiškai. O rusų tautos tradicijos ir panašūs dalykai man yra svetimi.

Nors Aleksejų supo rusakalbė aplinka, rusiškų tradicijų ar ryšio su Rusija jis nejaučia. Tiek jo tėvai, tiek seneliai nepuoselėjo stiprių rusiškų tradicijų, o jis paveldėjo tik rusų kalbą.

„Aš save laikau lietuviu. Man liko tik rusų kalba – šeimoje kalbu rusiškai, nes tėvai kalba rusiškai ir užaugau kalbėdamas rusiškai. O rusų tautos tradicijos ir panašūs dalykai man yra svetimi. Nebent tai, kad esu stačiatikis. Kai visi švenčia Kalėdas, aš nieko nešvenčiu. Galbūt kas nors jaučiasi svetimas čia arba prijaučia istorinei tėvynei. Aš nematau savo istorijos ten, nes aš čia gimiau ir mano visa istorija susijusi su šia šalimi“, – aiškina pašnekovas.

Mokytis lietuvių kalbos Aleksejus pradėjo pirmose klasėse, tačiau gyvenime ji įsitvirtino studijų metais. O ir naują kalbą jis priėmė su smalsumu.

„Buvo šiek tiek sudėtinga, nes lietuvių kalbos mano gyvenime kaip ir nebuvo. Buvo keli draugai lietuviai, bet su jais mažai bendravau. Man labai patiko naujas etapas, prasidėjo universitetinis gyvenimas. Labai natūraliai ir gerai sekėsi. Nejaučiau požiūrio, kad „o, šitas tiesiog nemoka šnekėti“, nes vis tiek turėjau akcentą. Ir grupiokės, ir dėstytojai – visi buvo geri. Tarp Filologijos fakulteto dėstytojų buvo tokių, kuriems nelabai patiko, kaip aš šneku ir apskritai, ką čia veikiu, bet jie nelabai galėjo tuo manipuliuoti“, – teigia pašnekovas.

Aleksejus savo tautinę tapatybę apibrėžia ramiai ir tvirtai, tačiau pripažįsta, kad tam suvokti reikėjo laiko.

„Anksčiau buvo toks jausmas – aš kaip ir rusas, bet kaip ir ne iki galo. Bet kas manyje iš tos Rusijos yra? Galų gale supratau, kad nelabai aš ir rusas. Anksčiau negalėjau sau taip tiksliai atsakyti, ar aš rusas, ar lietuvis, ar apskritai be tautos. Bet ne, iš tikrųjų gimęs čia, pase įrašyta, kad lietuvis, vadinasi, lietuvis“, – pabrėžia vyras.

Aleksejus Zinkov
Aleksejus Zinkov / D. Umbraso/LRT nuotr.

Svarstymai dėl tautinės tapatybės Aleksejui nebuvo išskirtiniai – apie tai jis kalbėdavosi ir su draugais. Pasak jo, dalies draugų suvokimas apie šalį, su kuria galėtų tapatintis, keitėsi, kiti pasirinko gyvenimą Rusijoje.

„Mes su draugais daug diskutavome, nes buvo ir tokių, kurie mušėsi į krūtinę, kad „va, aš čia tuoj išvarysiu į Rusiją, nėra ką čia veikti“. Paskui visiškai pasikeitė pasaulėžiūra ir dabar jie stipriai prieš visa tai, kas vyksta Rusijoje. Bet čia, aišku, dėl Rusijos valdžios režimo. Visi suprato, kas kaip yra iš tikrųjų. Pažįstu savo amžiaus žmonių, kurie tikrai jaučiasi esą rusai. Aš toks nesijaučiu. Aš apskritai neprijaučiu dabartinei politinei situacijai. Turiu draugų rusų, gyvenančių Rusijoje. Jie taip pat yra labiau europiečiai“, – pasakoja Aleksejus.

Jiems galbūt patinka ta jėga, agresyvumas, kuris dažnai rodomas iš Rusijos pusės. Ir jie kažkodėl mano, kad tai „faina“, kad tai tikras patriotizmas.

Vis dėlto Aleksejus pripažįsta, kad svetimumo jausmas gali išlikti.

„Galbūt tai vidinis jausmas – vieni jaučia, kad tikrai yra „Englishman in New York“, galvojančių, kam aš čia gimiau. Tokių, kurie būdami čia jaučiasi nepatenkinti viskuo. Labai dažnai taip būna tarp vyresnių žmonių, jie stipriai palaiko Rusiją, kokia ji yra dabar. Mano, kad ten gerai, nors niekada ten negyveno.

Kai įvyko Krymo aneksija, atsimenu, mes stovėjome prie baro ir ėjo kažkokie marozai rėkdami rusiškai: „Krymas mūsų.“ Koks mūsų? Kieno? Apie ką gali žmonės mąstyti? Jie turbūt jaučiasi esą rusai. Aš abejoju, kad jiems patinka Rusija dėl savo tradicijų ir tautinių dalykų. Man atrodo, viskas yra labai primityvu ir politizuota. Jiems galbūt patinka ta jėga, agresyvumas, kuris dažnai rodomas iš Rusijos pusės. Ir jie kažkodėl mano, kad tai „faina“, kad tai tikras patriotizmas“, – svarsto Aleksejus.

Požiūrio, kad kitur gyventi bus geriau, Aleksejus nesupranta, ypač Rusijos valdžios politiniame kontekste. Jis taip pat pastebi, kad esama mąstymo ir kultūrinių skirtumų tarp jo ir draugų, gyvenančių Rusijoje.

„Kuo toliau, tuo labiau matau, kad išvis nesuprantu, ką jie daro ir kas ten vyksta. Vis tiek tu domiesi situacija, čia yra mūsų artimas kaimynas. Ir jis labai agresyvus, nepastovus ir nesuprasi, ką sau mano.

Rusijoje turiu daug draugų ir su jais bendraudamas matau, kaip prasilenkia mūsų pasaulėžiūra. Jie irgi nepatenkinti politine situacija, bet apskritai yra kita pasaulėžiūra. Ir aš supratau, kad lyginant vien pagal mąstymą mes, užaugę čia, tikrai nesame tos šalies potencialūs gyventojai. Mes kitaip mąstome“, – aiškina jis.

Aleksejus Zinkov
Aleksejus Zinkov / D. Umbraso/LRT nuotr.

Su žmona dukrą auginantis vyras pasakoja, kad pasirinko su ja kalbėti tiek lietuviškai, tiek rusiškai.

„Su mumis dukra šneka rusiškai. Mes nusprendėme, kad su ja namie šnekame rusiškai, o išeidami į lauką dažniausiai pradedame šnekėti lietuviškai. Ji eina į lietuvių darželį, tikrai eis į lietuvių mokyklą. Mes nusprendėme, kad jai rusų kalba reikalinga susikalbėti su močiutėmis, kurios sunkiai šneka lietuviškai.

Jei ji paklaus, kodėl rusiškai šnekame namie, o lietuviškai – visur kitur? Nes gyvename Lietuvoje, o rusų kalba, nes iš seniau taip liko, – šypteli vyras. – Turbūt ir yra tas senelių palikimas, kad mes turime tą kalbą. Daugiau nieko.“