Lietuvoje

2020.09.20 14:38

Žalimas: ne visi dirbusieji sovietų Lietuvos institucijose – kolaborantai, bet tarnavo jie kitai valstybei

Virginijus Savukynas, LRT televizijos laida „Istorijos detektyvai“, LRT.lt2020.09.20 14:38

Lietuvos Konstitucinis Teismas priėmė sprendimą, kuriuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija pripažįstama virškonstituciniu aktu. Ji atsistoja į vieną gretą šalia 1918-ųjų vasario 16 d. Nepriklausomybės akto bei 1990-ųjų kovo 11 d. Nepriklausomybės akto.

Apie tai „Istorijos detektyvų“ laidos vedėjas kalbino Lietuvos Konstitucinio Teismo (KT) pirmininką Dainių Žalimą.

– Dėkoju, kad atvykote į „Istorijos detektyvų“ laidą ir norėčiau pakalbėti apie vieną sprendimą, kurį priėmė KT liepos mėnesį.

– Liepos 30 d.

– Kokia šio sprendimo esmė?

– Sprendimas gal paviršutiniškai atrodytų ne itin svarbus – apie Referendumo įstatymo konstitucingumą. Kadangi tas įstatymas buvo įrašytas į konstitucinių įstatymų sąrašą, teko aiškinti, kas yra konstituciniai įstatymai, kas jais nėra.

Lietuvoje, bent jau iki šito KT sprendimo, nebuvo nei bendros nuomonės, nei visuotinio sutarimo, kas yra konstituciniai įstatymai ir kas jais nėra. Buvo įvairių siūlymų konstituciniams įstatymams priskirti ir Lietuvos nepriklausomybės aktus. KT turėjo galimybę pasakyti, kas yra trys Lietuvos valstybės pamatiniai konstituciniai aktai, kodėl jie nėra konstituciniai įstatymai ir yra netgi virš Konstitucijos, virškonstituciniai aktai. Atskiros jų nuostatos yra nepakeičiamos ir iš jų išauga pati Konstitucija.

Istorijos detektyvai. Dvikova dėl Vilniaus, paslaptys muziejuje bei pokalbis su KT pirmininku Dainiumi Žalimu

– Kurie dokumetai?

– Tai 1918 m. vasario 16 d. aktas, 1990 m. kovo 11 d. aktas „Dėl nepriklausomos valstybės atstatymo“ ir galiausiai 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos deklaracija.

Galbūt iki šiol nebuvo taip aišku, kol KT nepasakė, kad Konstitucija yra pastatyta būtent ant šitų trijų pamatinių aktų ir kiekvienas jų savaip ir Lietuvos valstybę įprasmina, ir kartu išreiškia pamatines jos nuostatas, konstitucines tradicijas.

– Ką reiškia „pamatiniai konstituciniai aktai“?

– Jie pirmiausia įsteigia pačią valstybę, o jau įsisteigus valstybei yra įmanoma jos Konstitucija, dėl to jie yra virškonstituciniai, ant jų yra pastatyta Lietuvos Konstitucija. Bet kuri Lietuvos Konstitucija turėtų remtis šitais trimis aktais.

– Jų nebus galima vėliau išbraukti, sakyti, kad jie nesvarbūs?

– Kiekvieną aktą savo metu priėmė atskira institucija, kuri buvo aukščiausia tautos valią išreiškusi institucija ir dėl to šio akto panaikinti ir pakeisti jau niekas nebegali, joks Lietuvos parlamentas, nes jo galia yra išvestinė.

Lietuvos parlamentas nėra steigiamoji, nėra atkuriamoji valdžia. Seimas yra įsteigtas jau pagal Konstituciją ir turi paklusti Konstitucijai, kuri remiasi tais trimis aktais. Taigi pačių aktų pakeisti niekas negali.

Atskiras jų nuostatas modifikuoti Konstitucija galėtų, bet yra trys nepakeičiamos nuostatos arba trys nepakeičiami konstituciniai principai, be kurių būtų neįmanoma nei Lietuvos valstybė, nei jokia konstitucija, t. y. valstybės nepriklausomybė, demokratinė konstitucinė santvarka arba demokratija ir prigimtinių žmogaus teisių ir laisvių pobūdis – tai yra trys vertybės, kurių neįmanoma paneigti. Be jų negali egzistuoti Lietuvos valstybė ir jokia konstitucija.

– 1990 m. kovo 11 d. aktas – suprantama, 1918 m. nepriklausomybės aktas – suprantama, bet čia yra ir partizanų deklaracija.

– Tai ir buvo proga pasakyti, Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Taryba tuo metu – 1949 m. buvo aukščiausia Lietuvos valstybės institucija. Viskas yra padaryta visiškai nuosekliai, kadangi prieš tai KT turėjo pasisakyti apie partizanus, kas jie tokie buvo.

Tai iš tiesų buvo Lietuvos Respublikos ginkluotosios pajėgos, kadangi sovietų okupacija Lietuvos valstybės nepanaikino, ir partizanai buvo valstybės ginkluotosios pajėgos, kurios kariavo prieš okupaciją. Vadinasi, aukščiausia politinė ir karinė vadovybė buvo ne kas kita, kaip Tautos atstovybė, kuri ir priėmė šitą konstitucinį aktą.

Jame ne tik deklaruojamas siekis atkurti Lietuvos Respublikos nepriklausomybę valstybės tęstinumo pagrindu, bet taip pat ir išdėstomi būsimos konstitucinės valstybės santvarkos pagrindai arba konstitucinės tradicijos. Vakarietiška geopolitinė orientacija atsiranda iš 1949 m. deklaracijos, kurioje skelbiama, kad Lietuva įsipareigoja Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai ir prašo viso demokratinio pasaulio paramos savo laisvės kovai. Pagarba religijai, labai aiškiai išreikšta ištikimybė 1922 m. Konstitucijos dvasiai.

Šiandien mes turime 1992 m. Konstituciją, kuri lygiai taip pat konstatuoja, kad valstybės valdymo forma yra ne prezidentinė, o parlamentinė respublika, vienas iš principų – demokratinė respublika. Svarbu ir šiandienai akivaizdus totalitarinių režimų pasmerkimas, nes 1949 m. deklaracijoje yra skelbiama, kad asmenys, kolaboravę su vokiškaisiais arba bolševikiniais okupantais turi atsakyti prieš Lietuvos teismą. Iš to galima išvesti konstitucinę tradiciją, t. y. totalitarinių režimų draudimas arba pasmerkimas – jie negali laisvai veikti Lietuvoje; komunistų partijos paskelbimas neteisine arba esančia už Konstitucijos ribų, socialinė valstybės orientacija. Tai įdomiausia ir iškalbingiausia konstitucinių tradicijų požiūriu.

Kiti du aktai – 1918 m. vasario 16 d. aktas – nepriklausomybė ir demokratija kaip pagrindiniai principai ir sostinė Vilnius. 1990 m. kovo 11 d. aktas – nepriklausomybė, demokratija ir respublika, ištikimybė tarptautinei teisei ir Lietuvos teritorijos vientisumas ir nedalomumas. 1949 m. deklaracija yra netgi gerokai turtingesnė.

– Man šitas sprendimas pasirodė teisiškai aukščiausiu lygiu įprasminta partizanų kova. Jų deklaracija yra pakylėta šalia Vasario 16-osios, Kovo 11-osios. Aš teisus?

– Taip, Jūs visiškai teisus. Pirmą kartą tai buvo pasakyta oficialiai formuojant oficialią konstitucinę doktriną, tai yra konstitucinė samprata, kaip ikikonstitucinis ir virškonstitucinę galią turintis teisės aktas.

Apie 1949 m. deklaraciją galėdavom skaityti mokslinių straipsnių, bet ir tai nebuvo bendro sutarimo. Dabar, bent jau teisiniu požiūriu, yra visiškas aiškumas, kad Lietuvos valstybė turi tris pamatinius aktus. Dėl Vasario 16 d. akto reikėtų pasakyt, kad šalia jo lydintysis aktas yra 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamojo Seimo rezoliucija dėl demokratinės respublikos paskelbimo.

– Bet grįžtant prie partizanų: kartais sakoma, buvo ir sovietų valdžia, bet čia teisiniu požiūriu aiškiai brėžiama – jie buvo legitimi Lietuvos valdžia.

– Teisiniu požiūriu Lietuvos Respublika kaip valstybė, kaip teisės subjektas, nebuvo išnykusi. Tuo metu ją personifikavo ne kas kitas, o būtent partizanai ir jų aukščiausioji politinė ir karinė vadovybė. Tai buvo aukščiausia Lietuvos Respublikos valdžios institucija, vienintelė legitimi.

Aišku, ne visą okupacijos laikotarpį tokios institucijos buvo, galime kalbėti apie trumpą, bet vienintelės legitimios Lietuvos Respublikos aukščiausios valdžios egzistavimą su jos konstitucinio lygio aktu. Ir teisiškai dabar yra visiškai aišku, kad Lietuvos TSR ar Lietuvos SSR nieko bendro su Lietuvos Respublika neturi. Tai nėra jokia Lietuvos valstybingumo forma. Lietuvos Respublika su Lietuvos SSR arba TSR neturi jokio teisinio ryšio.

– O tie, kas dirbo LTSR struktūrose, yra kolaborantai?

– Nebūtinai – žiūrint ką ir kaip jie dirbo. Iš esmės tai buvo kitos valstybės tarnautojai, jeigu jie dirbo valstybės tarnyboje. Jie tarnavo kitai valstybei, teisiškai tai visiškai akivaizdu.

Bet net ir okupacijos sąlygomis būtina išlaikyti kažkokią administraciją. Svarbu, kad ji nebūtų įnikusi į nusikaltimų gyventojams darymą. Būtina išlaikyti tam tikras tarnybas, kurios turi palaikyti šiokią tokią tvarką, teikti paslaugas gyventojams, bet tai yra okupuojančios valstybės atsakomybė.

– Lietuva nepriklausomybę atkūrė 1990 m., šiandien už lango 2020 m. Kodėl tiek laiko Konstitucinis Teismas delsė pripažįstant 1949 m. partizanų deklaraciją?

– Viskas subręsta savo laiku, bet svarbiausia turbūt gal ir dėl to, kad nebuvo tokios bylos, kuri suteikė galimybę pasisakyti apie susijusių su Konstitucija ir konstituciškai reikšmingų aktų sistemą. Tai ir buvo pirmasis kartas, kada KT turėjo galimybę pasisakyti, kad yra trys nepajudinami Lietuvos valstybės pamatiniai konstituciniai aktai, kartu yra pati Konstitucija ir jos sudedamąja dalimi yra keturi konstituciniai aktai (pavyzdžiui, „Dėl nesijungimo į postsovietines Rytų sąjungas“ arba „Dėl narystės ES“).

Galiausiai yra Konstitucijos pataisos, kurios irgi nėra konstituciniai įstatymai, bet anksčiau ar vėliau tampa Konstitucijos sudedamąja dalimi ir yra konstituciniai įstatymai, kurie turi paklusti jau ir Konstitucijai. Tai yra specifinė įstatymų rūšis, kurie tarp Konstitucijos ir paprastųjų įstatymų. Norint visą šitą sistemą išaiškinti ir reikėjo pradėti nuo Lietuvos valstybės pamatinių konstitucinių aktų.

Kodėl to nebuvo galima anksčiau padaryti? KT, kaip ir visos valstybės institucijos, turbūt savo laiku subręsta. Ir 1949 m. deklaracija ne iš karto atrado savo vietą ir Lietuvos visuomenės, ir politikų sąmonėje, galų gale įstatymų bazėje. Tik 1999 m. tai buvo paskelbta Lietuvos teisės aktu, bet nenurodant, ką jis reiškia, kokią galią turi. Manau, yra visiškai aišku, kad tai yra ikikonstitucinis ir virškonstitucinis aktas.

„Istorijos detektyvai“ kartu su Virginijumi Savukynu – sekmadieniais 15.45 val. per LRT televiziją.

Populiariausi