Lietuvoje

2020.10.03 20:31

Nuo savų kariuomenių iki teismų: kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais kūrėsi „respublikos“ respublikoje

Rimas Bružas, LRT RADIJO laida „Istorijos perimetrai“, LRT.lt2020.10.03 20:31

Pirmaisiais nepriklausomybės metais Lietuvoje ėmė kurtis nedideli, tačiau savarankiški, dažnai savo kariuomenes, teisėsaugą ir savarankiškus vadovus turintys teritoriniai–administraciniai dariniai, pasivadindavę respublikomis. Apie šias „valstybes“ valstybėje – „Istorijos perimetrų“ laidoje.


Lietuvos Tarybai paskelbus nepriklausomybės deklaraciją valstybės kūrimo iššūkiai tik prasidėjo. Dvejus metus tęsėsi kovos su bolševikais, bermontininkais ir Lenkija, vietomis siautėja demoralizuotos vokiečių kariuomenės daliniai. Centrinė Lietuvos valdžia ragina steigti valsčių komitetus – savivaldos institucijas.

„Tuo metu Vyriausybė didesnės galios Lietuvos periferijoje ir netgi didesnėje šalies teritorijoje neturi, todėl belieka vienas kelias – raginti aktyviąją visuomenės dalį. Į šį raginimą yra atsiliepiama, pradedami steigti pirmieji komitetai – valsčiaus arba apskrities“, – laidoje aiškino Vilniaus universiteto istorikas Kęstutis Kilinskas.

Geriausiai žinomos pirmųjų nepriklausomybės metų „respublikos“ – Perlojos, Joniškėlio ir Žemaitijos, nors pastaroji, vadovaujama Povilo Plechavičiaus, veikiau traktuotina kaip karinė, o ne politinė institucija. Visgi visos jos tampa valstybės kūrimo instrumentu periferijoje, kur valstybės kontrolė dėl administracinių, piniginių ir žmogiškųjų išteklių stygiaus dar neįsitvirtinusi, visos jos – apsiginklavusios, todėl suvaidina vaidmenį ir krašto gynyboje.

„Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje dėl bolševikų veiklos, dėl revoliucijos Vokietijoje, vokiečių kariuomenė Baltijos šalyse, taip pat ir Lietuvoje, tampa demoralizuota. Suyra karinė drausmė ir jos kariai pradeda elgtis labai brutaliai – jie smurtauja, plėšikauja, spekuliuoja.

Nuo jų veiklos stipriai kenčia vietos gyventojai, nes ne tik labai didelės rekvizicijos, prievolės uždėtos, prisideda ir kitas veiksnys – štai toks neprognozuojamas elgesys. Vietinės bendruomenės pradeda telktis, burtis į tam tikras organizuotas struktūras. Antras dalykas, suveikia valstybės raginimas, bet jis sunkiai užčiuopiamas (...) ir yra labiau simbolinis negu galintis tiesiogiai paveikti jų kūrimąsi“, – pasakojo K. Kilinskas.

Vyriausybė didesnės galios Lietuvos periferijoje ir netgi didesnėje šalies teritorijoje neturi, todėl belieka vienas kelias – raginti aktyviąją visuomenės dalį

Vietos bendruomenių elitas – mokytojai, inteligentai, policininkai ar kariai, tampa svarbiausiais žmonėmis šiuose procesuose.

„Karinės aplinkybės, taip jau yra, sudaro palankią terpę reikštis žmonėms, kurie turi karinės patirties. Visose šiose respublikose, kuriant milicijas ar savisaugos būrius, didelį vaidmenį atlieka buvę Rusijos imperijos kareiviai ir karininkai, kurie tarnavo Pirmojo pasaulinio karo metais. Kad įsivaizduotumėte, kiek jų galėjo būti – Rusijos imperija mobilizavo apie 150 tūkst. lietuvių. Skaičius, žinoma, yra apytikris, su išlygomis, bet toks jis buvo“, – sako K. Kilinskas.

Netoli Varėnos esanti Perloja gali pasigirti viena iš tokių neeilinių istorijų. Krašto istorijos muziejaus muziejininkė Marija Lūžytė pasakojo, kad perlojiškiai mikliai patys ėmėsi savo žemių apsaugos, o netrukus sukūrė ir kitas bendruomeninio gyvenimo funkcijas atliekančias institucijas.

„Lietuvos aide“ buvo Laikinosios Vyriausybės atsišaukimas, raginantis kurti komitetus, burti aktyvius žmones ir saugoti savo namus, kiemus ir kaimus – imti valdžią į savo rankas. Perlojiškiai tarsi „užšoko“ pirmiau, nes atsiminimuose pasakojama, kad vienas iš grįžusių pabėgėlių Jonas Česnulevičius su keletu vyru buvo nuvykęs į Vilnių pasiieškoti pokalbio su Lietuvos valdžia, kad sužinotų, kaip gyventi toliau.

Grįžę jie – kaip kad seniau populiaru buvo susirinkti vyrams ir pasikalbėti apie reikalus – sukvietė į špitolės namus tvirtesnius, aktyvesnius, šiek tiek praprususius perlojiškius ir visus, kurie norėjo. Bet buvo toks pageidavimas, kad būtų nors keli atstovai iš aplinkinių kaimų, kurie priklausė Perlojos parapijai“, – „Istorijos perimetruose“ pasakojo muziejininkė.

Respublikai priklausė Perloja ir 10 gretimų kaimų. Vadovauti parapijos komitetui, besirūpinusiam saugumu ir tvarka, o taip pat atlikusiam tam tikras socialines funkcijas, išrinktas Jonas Česnulevičius, kuriam patikėtos ir vietos teismo pirmininko pareigos. J. Česnulevičius buvo baigęs raštvedybos kursus, gana gerai kalbėjo rusiškai, galėjo susikalbėti lenkiškai ir vokiškai, buvo baigęs pagreitintus karininkų kursus. Kai buvo išrinktas komiteto pirmininku, jam tebuvo 21-eri.

Pirmaisiais pokario metais netrūko chaoso ir išorinių grėsmių, tam perlojiškiai skyrė daug dėmesio. 80 vyrų nuolatos prižiūrėjo pasienį, tarp jų, pasak M. Lūžytės, būta ir paauglių, ir suaugusiųjų. Tačiau saugumas buvo ne vienintelis rūpestis. Pavyzdžiui, respublikoje buvo ir švaros ministras, kuris turėjo užtikrinti gatvių, centrinės sutvarkymą, padėta ir skurstantiems.

„Du eiguliai buvo paskirti, kurie rūpinosi, kad nebūtų parceliuojamas miškas ir švaistomas javas. Buvo ir tokie tarsi fondai, kad neturintiems būtų duodama sėklų, rugių arba bulvių“, – pasakojo Perlojos istorijos muziejaus istorikė M. Lūžytė.

Ne viskas klojosi idealiai, pripažįsta ji. Ne visi buvo linkę pripažinti vietos valdžios pareigūnų autoritetą, konfliktų kildavo, tačiau juos pavykdavo išspręsti.

„Juozas Lukoševičius, būdamas milicijos viršininku, turėjo priimti sprendimą, kaip suvaldyti tą vyrą, kuriam teismas nurodė susitaikyti su žmona, dorai gyventi, negirtuokliauti ir jos neskriausti. Sakoma, kad kai nuvyko jaunasis milicijos vadas, jį tiesiog išvijo.

Bet vėliau jis pasiskundė savo tėvui – kaip aš juokauju kartais, tvarkingas sūnus buvo – ir senasis Lukoševičius su šautuvu paaiškino, kaip reikia gyventi šeimoje. Trumpas ir aiškus pokalbis buvo. Ir vėliau, gal po mėnesio, Nedzingės klebonas iš sakyklos paskelbė: „esame dėkingi Perlojos teismui, kad sutaikino mūsų parapijos žmones“, – pasakojo muziejininkė.

Du eiguliai buvo paskirti, kurie rūpinosi, kad nebūtų parceliuojamas miškas ir švaistomas javas. Buvo ir tokie tarsi fondai, kad neturintiems būtų duodama sėklų, rugių arba bulvių

Perloja turėjo ir savo daboklę – kalėjimą, kuris iš tiesų buvo laikinam sulaikymui pritaikytas rūsys. Tačiau mažoje katalikiško krašto bendruomenėje ne ką mažiau efektyvios būdavo ir socialinės bausmės.

„Gėdos jausmas tada buvo gana stiprus. Žmonės ne visada vogdavo, kad pasipelnytų, bet kartais iš bado, nes didžioji dalis badavo. Jeigu pavogdavo skilandžio gabalą ar lašinių, kaip sakydavo, kavalką, tai uždėdavo ant pečių lašinių paltį ir pavarinėdavo po Perloja. Dėl tokios gėdos turbūt numirti būdavo negu kad tau einant visi žinotų, kad tu esi Perlojos vagis“, – aiškino M. Lūžytė.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Istorijos perimetrai“ įraše.

Populiariausi

Greitoji pagalba

Lietuvoje

2021.04.22 17:13

Tragedija Vilniuje: šalia daugiabučio namo rastas mirusio mažamečio kūnas

pareigūnai kol kas neatmeta įvairių mirties versijų