Valdovas ir juokdarys – vieninteliai žmonės dvare, kurie galėjo juokauti ir šaipytis. Pirmasis atstovavo tiesai ir teisingumui, o antrasis buvo tas, kuris suardo nustatytą tvarką. Tačiau, istorikų teigimu, pasitaikydavo atvejų, kai juokdarių mentalitetas buvo aukštesnis už paties valdovo, bet lemtis – nepavydėtina.
„Juokdarys – ne profesija, o funkcija. Šį vaidmenį žmogus turėjo atlikti iki pat mirties: pajuokavęs dvare juokdarys negalėjo nusiimti apsiausto ir tapti paprastu dvariškiu. Jis turėjo nuolat vilkėti kvailą kostiumą su asilo ausimis ar prikabintais varpeliais ir visą laiką pokštauti – net valgant ar tiesiog sėdint. Nevaidinti juokdario vaidmens buvo neįmanoma“, – pasakoja Lietuvos istorijos instituto, Lietuvos edukologijos universiteto profesorė dr. Raimonda Ragauskienė.
Istorikės teigimu, nėra žinoma, kaip buvo tampama juokdariu. Tačiau iki pat Renesanso pradžios juokdarių padėtis dvaruose buvo labai prasta – į juos žiūrėta ne kaip į žmogų, o kaip į daiktą.
„Su juokdariais buvo elgiamasi baisiai: jie buvo savo ponų inventoriaus dalis. Juos buvo galima pirkti, mainyti, išlošti, dovanoti. Gero tono ženklu buvo laikoma juokdarį badyti pirštais, iš jo garsiai juoktis, šaipytis, net jei tas žmogus – su fizine negalia. O kartais juokdario mentalitetas buvo aukštesnis nei paties valdovo. Juk juokdarys paprastai mokėdavo po kelias užsienio kalbas, gebėjo groti įvairiais instrumentais“, – tikina profesorė.
Kodėl dvariškiai ne tik šaipydavosi iš juokdarių, bet ir jų bijojo – LRT TELEVIZIJOS laidos „Istorijos detektyvai“ reportaže.
