Lietuvoje

2020.09.13 13:00

Lietuvos demografijos tendencijos: kodėl Lietuvoje daugėja vyrų ir kurias vietoves galima vadinti anomalija

Guoda Pečiulytė, LRT RADIJO laida „Tuzinas“, LRT.lt2020.09.13 13:00

Tarp 80 ir 90 proc. į Lietuvą atvykstančių kitataučių imigrantų yra vyrai, o tai, tendencijoms tęsiantis, reikštų stiprias demografines permainas visuomenėje, sako demografas Rolandas Tučas. Tai – tik viena iš permainų, kurias pastebi šios srities specialistai, ir tik viena iš 12-os demografinių ypatybių Lietuvoje ir pasaulyje, kurias laidoje „Tuzinas“ apžvelgė R. Tučas.


Dažnu atveju, vertinant demografines tendencijas, Lietuva nesiskiria nuo daugumos pasaulio valstybių – moterų šalyje yra daugiau, mat gyvena jos statistiškai ilgiau negu vyrai, gimdyvių amžius vis vėlėja, o žmonės iš regionų vis tankiau apgyvendina didmiesčius. Vis dėlto esama ir specifinių bruožų, apie kuriuos kalba demografai.

Lietuva „vyriškėja“

„Kaip ir daugumoje pasaulio valstybių, taip ir Lietuvoje moterų yra daugiau, negu vyrų, nes moterys ilgiau gyvena – dėl įvairiausių priežasčių vidutinis moters amžius yra ilgesnis, negu vyrų, ir ypač tarp garbaus amžiaus žmonių aiškiai dominuoja moterys, – sako R. Tučas. – Tačiau jeigu mes suskaidytume visuomenę į tam tikras stratas, grupes, pamatytume, kad tarp jaunimo ir viduriniosios kartos daugumą gyventojų sudaro vyrai ir tik garbaus amžiaus laike dominuoja moterys. Tie procesai turi tam tikrą dinamiką, kuri susijusi su dabartiniais migracijos procesais“.

Antrus metus iš eilės į Lietuvą daugiau gyventojų atvyksta, negu išvyksta, o apie pusė iš jų yra kitataučiai – iš Ukrainos, Baltarusijos, šiek tiek iš Rusijos ir atokesnių šalių. Dažnai tai yra ekonominiai imigrantai, tarp kurių moterų ypač reta.

„Ir tarp atvykstančių kitų valstybių piliečių labai aiškiai dominuoja vyrai – kaip darbo jėga statybos, transporto sektoriuose. Jie sudaro apie 80-90 proc. tarp atvykstančių kitataučių. Rezultate pas mus, tarp atvykstančiųjų, apie du trečdalius sudaro vyrai, trečdalį – daugiausiai tai yra mūsų pilietės – moterys. O iš Lietuvos vyrų ir moterų išvyksta labai panašiai, kai kuriais metais moterų išvyksta netgi šiek tiek daugiau“, – sakė R. Tučas.

Jau dabar 30-mečių gretose yra apie 10 ar daugiau proc. moterų negu vyrų, sako pašnekovas. Anot jo, ateityje tai gali būti problemiška, nors tokia lyčių disproporcija, kokios esama, pavyzdžiui, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, ir neprognozuojama – kai kuriose vidutinio amžiaus grupėse vyrų čia kelis kartus daugiau negu moterų.

Gimdyvių amžius – vis brandesnis

Įpusėjusi trečią dešimtį, netekėjusi ir neturinti vaikų – tai būtų retas reiškinys prieš 50 metų, tačiau situacija keičiasi į priešingą pusę. Moterys atžalų susilaukia vis vėliau.

„Tai labai aiški tendencija, būdinga visam Vakarų pasauliui, Rytų Azijai, greičiausiai jau būdinga ir visam pasauliui – tie procesai vyksta ir Afrikoje, nors aišku, gimstamumo rodikliai ten labai aukšti, bet jie taip pat turi tendenciją mažėti.

Kalbant apie Lietuvą, mūsų močiučių laikus, dvidešimt-kelerių mergina, neturinti vaikų ir netekėjusi, būdavo kažkas keisto, dar prieš dešimtmetį, būdama 25-26 metų, jau įprastai (atžalų) turėdavo. Šiais laikais vidutinis gimdančios moters amžius pasiekė 30 metų ribą – praėjusiais metais dar nesiekė, o vidutinis pirmą vaiką gimdančios dabar yra 28-eri metai. Tas rodiklis kiekvienais metais linkęs prailgėti maždaug po du mėnesius“, – sako R. Tučas. Tiesa, palyginimui, etninės italės vaikų susilaukia dar vėliau, sako pašnekovas.

„Europos kontekste mūsų rodikliai geresni, nes, tarkime, Italijoje, jeigu kalbame ne apie imigrantus, bet titulines tautas, ten moterys gimdo dar vėliau“, – kalbėjo mokslininkas.

Vadinamasis suminis gimstamumo rodiklis, t.y. vienai motinai tenkančių vaikų skaičius, regionuose yra aukštesnis negu didmiesčiuose. Praėjusiais metais kaimo vietovėse jis siekė 1.81, o Vilniuje – 1.51.

„Bet kadangi Vilniuje yra daugiau jaunų moterų, aišku, daugiau vaikų gimsta Vilniuje ir kituose Lietuvos miestuose. Taip pat Lietuvos didmiesčiuose moterys gimdo vėliau, pavyzdžiui, Vilniuje vidutinis gimdančios moters amžius yra apie 32 metus, kai tuo tarpu kaimo savivaldybėse būna ir 29-eri, nesiekia 30-ies“, – aiškino R. Tučas.

„Žiedėjanti“ Lietuva

Išskyrus tris didžiausius šalies miestus su jų apylinkėmis ir šiaip taip balansą išlaikančius Šiaulius, gyventojų daugumoje savivaldybių mažėja.

„Kadangi tuose didžiuosiuose miestuose koncentruojasi ugdymo, medicinos įstaigos, geriausi specialistai, jos pritraukia jaunus žmones iš kaimiškų savivaldybių, o jose lieka tie žmonės, kurie nelabai turi galimybių ir resursų išvykti. Susiklosto tokia situacija, kad teritorijos apgyvendinimas ne tolygėja, o vyksta savotiška poliarizacija“, – sako R. Tučas.

Toks „žiedėjimo“ procesas matomas ir žvelgiant į gyventojų sudėtį pagal amžių. Netolimoje ateityje šie netolygumai tik didės.

„Gimstamumo rodikliai yra labai prasti, turi labai aiškią prastėjimo tendenciją ir nėra jokių prielaidų, kad jie keistųsi į gerąją pusę. Vyresnio amžiaus žmonių skaičius yra augantis, ypatingai skaitlinga grupė yra dabartinių 60-mečių, taip vadinama „priešpensinė karta“ – tie, kurie gimė apie 1960-1961 m. ir dar tebėra darbo rinkoje, išliks galbūt dar apie penketą metų, bet netrukus pereis į pensinį amžių.

Ir po maždaug dešimtmečio mes turėsime labai didelę vyresnio amžiaus, išlaikomų žmonių grupę ir gana mažai jauno amžiaus žmonių, kurie juos išlaikys. Ir tai kelia kitą grėsmę – kaip reaguos jaunimas, kai išlaikymo našta guls ant jų pečių? Ar nebus pasirinktas tas įprastinis variantas – vykti kitur, kur to nėra?“, – svarstė demografas.

Kaimynų iššūkiai tie patys

Nors Lietuva savo demografinėmis tendencijomis panaši į didžiąją daugumą Vakarų šalių, gimstamumo rodiklius kol kas šiek tiek gelbsti kaimiškos vietovės. Tuo tarpu Skandinavijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ar Jungtinėje Karalystėje gimstamumo rodiklius kelia imigrantai ir jų atžalos. Kaip Lietuva, taip ir jos kaimynės susiduria su tais pačiais rizikos veiksniais, sako R. Tučas.

„Jeigu lyginsime su kaimyninėmis Latvija ir Estija, viena vertus, mes visada didžiuodavomės, kad sugebėjome išlaikyti daugiau savasties, kad didesnę gyventojų dalį Lietuvoje sudaro etniniai lietuviai, bet kita vertus, latviai turi stambų miestą kaip Ryga, kuris yra konkurencingesnis už Vilnių ir Taliną, jis yra kaip regiono centras ir perspektyvoje gali traukti investicijas, naujus gyventojus.

O tendencijos – kaimo gyventojų šiek tiek daugiau yra Lietuvoje, negu Latvijoje ar Estijoje, atitinkamai ir gimstamumo rodikliai šiek tiek geresni. (...) Mūsų situacija yra geresnė ir negu Lenkijoje, kitose Vidurio Europos valstybės.

Tarkime, suminis gimstamumo rodiklis – vaikų, tenkančių vienai moteriai, skaičius, yra šiek tiek aukštesnis Lietuvoje, negu ES vidurkis. Pastarasis yra 1.51, Lietuvos – 1.61, o patys aukščiausi yra tokiose valstybėse kaip Prancūzija, Skandinavijos šalys, Jungtinė Karalystė. Gali susidaryti įspūdis, kad ten aukštas pragyvenimo lygis, šeimos turi daugiau vaikų, bet iš tikrųjų tai netiesa – jeigu giliau paanalizuotume situaciją, pamatytume, kad daugiavaikės šeimos tose šalyse dažniausiai yra atvykėliai iš kitų pasaulio kraštų, o tituliniai prancūzai, vokiečiai, anglai, norvegai, švedai turi dar mažiau vaikų, negu lietuviai“, – dėstė pašnekovas.

Lietuvos demografijos lakmuso popierėlis

Paklaustas, ar esama savivaldybių, kurios mikro lygmeniu geriausiai reprezentuoja bendrąsias demografinės tendencijas, R. Tučas sako, kad arčiausiai to galėtų būti Šiauliai.

„Kai kuriose šalyse mėgstama parinkti savivaldybes, pavyzdžiui, rinkimuose, kurios tipiškiausiai balsuoja ir pagal kurias galima prognozuoti visos šalies rinkimų duomenis, bet Lietuvoje man neteko girdėti, kad kažkas būtų atlikęs tokią analizę. Tai būtų gan sudėtinga – aišku, įdomi, padaroma, bet gan sudėtinga. Šiuo atveju galima bandyti spėti iš vidinės patirties ir duomenų, ir aš sakyčiau, kad galbūt Šiauliai“, – sakė demografas.

Taip yra todėl, kad Vilnius, Kaunas, Klaipėda ir jas supančios žiedinės savivaldybės bei kurortai auga, o kita Lietuvos dalis, išskyrus keletą išimčių, traukiasi. Tuo tarpu Šiauliai gyventojų skaičiumi svyruoja, tačiau pastaruoju metu išlieka stabilūs. Yra ir dar keletas panašių atvejų.

„Taip pat arti to yra savivaldybės, kurios turi veikiančias dideles įmones, yra netoli Lietuvos didmiesčių – Kėdainiai, Jonava, Mažeikiai. Jos yra arti Lietuvos vidurkio“, – sakė „Tuzino“ pašnekovas.

Demografinės anomalijos?

R. Tučas sako, kad stipriai stebinančių demografinių išskirtinumų jis nepastebi, nors iš dalies tokia anksčiau buvo Klaipėda. Iš pirmo žvilgsnio, trečias pagal dydį Lietuvos miestas, uostas, taip pat turintis nemažai rekreacinių resursų ir gretimus kurortus, tarsi turėtų sulaukti vis daugiau naujų gyventojų, tačiau tokia tendencija tęsiasi vos keletą metų.

Šiuo atžvilgiu įdomi Šilutė – pajūrio savivaldybėms augant, joje gyventojų mažėja. Visgi bene sparčiausiai „nykstanti“ savivaldybė yra Pagėgiai, sako demografas, išsiskiria ir bemaž visa šiaurinė Lietuva.

„Gali būti tokių reiškinių kaip derlingos žemės vidurio ir šiaurės Lietuvoje – tarsi žmonės galėtų keltis, gyventi, o jos yra sparčiausiai nykstančios. Patys didžiausi praradimai yra būtent Šiaurės Lietuvos savivaldybėse – Pakruojyje, Joniškyje, Pasvalyje, Biržuose, Rokiškyje, kur yra pačios derlingiausios žemės. Gyventojų skaičius ten sparčiausiai mažėjo. (...) Taip pat Vilkaviškio, Varėnos, Ignalinos, Zarasų – visas pasienio ruožas, išskyrus Mažeikius kaip pramoninį miestą – yra nykstantis“, – pastebėjimais dalinosi R. Tučas.

Tiesa, nereikėtų suprasti, kad žmonės kraustosi tik į miesto širdį – plečiasi ir jo paribiai, norima įsikurti toliau nuo šurmulio ir taršos, vyksta vadinamoji suburbanizacija. Žinoma, tą retai sau gali leisti mažiau pasiturintys gyventojai, o suburbanizacija aktyviausia tose savivaldybėse, kurios gali pasigirti patrauklia gamta.

Tolimas prognozes vertina atsargiai

„Lietuvoje mokslininkai dažnai tiesiog pakartoja prognozes, kurias skelbia, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų mokslininkai. Ir jos yra labai pesimistinės ir keistos“, – sako „Tuzino“ svečias.

R. Tučas teigia netikintis tokiomis tolimomis prognozėmis, jog apie 2100 metus Lietuvoje gyvens 1.5 mln. gyventojų. Nors šioje srityje neabejotinai dirba profesionalai, reikia įvertinti ir kitus aspektus, pirmiausia – gyventojų migraciją.

„Kalbant apie globalų gyventojų skaičių tie paskaičiavimai gali būti gana tikslūs, bet kalbant apie atskirus žemynus ar valstybes, kyla daug abejonių. Tarkime, prognozuojama, kad Afrikoje gyventojų skaičius išaugs 3 kartus. Ar jie visi gyvens Afrikoje? Labai abejoju, ar tiek išaugus Užsachario Afrikos gyventojų skaičiui, visi žmonės ten išsiteks, greičiausiai jie važiuos į kitus regionus, taip pat galbūt ir į Lietuvą“, – sako R. Tučas.

Svarbi pasaulio gyventojų judėjimui bus ir klimato kaita, nors kai kas gali pasirodyti „kaip iš fantastikos srities“, sako demografas.

„Negi iš tikrųjų Sachara plėsis, tirps ledynai ir užlies pakrančių miestus? Bet klimatologai apie tai kalba, o pakrantėse gyvena daugiausia – Bangladeše, Indijoje, Kinijoje, kad ir Europoje ar Šiaurės Amerikoje – visur pakrantėse yra stambiausi megapoliai. Jei jie bus užlieti vandens ir žmonės ten negalės gyventi, jie kažkur kelsis, o tai yra milijardai“, – atkreipia dėmesį R. Tučas.

Visas pokalbis su demografu Rolandu Tuču – LRT RADIJO laidos „Tuzinas“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt