Lietuvoje

2020.08.25 05:30

Gedvilas: man buvo priekaištaujama, kad nekandžioju Grybauskaitės

Gytis Pankūnas, LRT.lt2020.08.25 05:30

Aš nebuvau spardomas, man niekas negalėjo įsakinėti, dirbau iki to momento, kol galėjau dirbti savarankiškai, interviu LRT.lt pasakojo buvęs Seimo pirmininkas Vydas Gedvilas. Anot jo, nors parlamento vadovo pareigos yra labai svarbios, tačiau ne nuo jo vieno veiksmų priklauso, kaip viešumoje bus vertinamas tautos išrinktųjų darbas.

V. Gedvilas Seimo pirmininko pareigas ėjo 2012–2013 m. Buvęs „darbietis“ iš šių pareigų savo noru pasitraukė po to, kai Vilniaus apygardos teismas vadinamojoje Darbo partijos juodosios buhalterijos byloje kaltais pripažino tris tuometinius „darbiečius“ – Seimo narius Viktorą Uspaskichą, Vitaliją Vonžutaitę ir tuometinį Seimo pirmininko pirmąjį pavaduotoją, „darbietį“ Vytautą Gapšį.

Tąkart V. Gapšys pasitraukė iš Seimo vadovybės, V. Gedvilas, solidarizuodamasis su kolega, atsistatydino iš parlamento vadovo pareigų ir užėmė V. Gapšio vietą, o į Seimo pirmininkus paskirta tuometinė Darbo partijos narė, parlamentarė Loreta Graužinienė.

2020-ieji – Seimo rinkimų metai. Todėl, artėjant vienam svarbiausių politinių įvykių, portalas LRT.lt publikuoja interviu ciklą, kuriame – pokalbiai su Lietuvos Seimo pirmininkais, pareigas ėjusiais nuo Nepriklausomybės atkūrimo.

– 2012 m. socdemams, „darbiečiams“ ir „tvarkiečiams“ suformavus valdančiąją koaliciją, jūs buvote išrinktas Seimo pirmininku. Tačiau balsavimo rezultatai Seime (84 buvo už, prieš – 49) tarsi rodė, kad didžiosios dalies parlamento palaikymo neturite. Ar jautėte, kad jums trūksta paramos?

– Natūralu, kad valdančioji dauguma vienijasi ir atiduoda balsus už aptartą kandidatą, ir lygiai taip pat natūralu, kad opozicija balsavo kitaip. Aišku, slaptame balsavime yra paklaidų, bet nieko blogo nematau, juk 71 balso užtenka, kad pirmininkas būtų išrinktas.

Aš, dirbdamas Seimo pirmininku, jaučiau, kad manimi pasitiki politikai – tiek pozicija, tiek ir opozicija. Nebuvau per tą laikotarpį, kai pirmininkavau Seimui, su kažkuo susipykęs, niekas neišreiškė nepasitikėjimo manimi. Taip, opozicija kartais smarkiai kandžiodavosi, bet tokia opozicijos prigimtis. Manau, kad dabar Seimo opozicija yra silpnesnė. Mano laikais opozicija su Andriumi Kubiliumi priešakyje buvo labai kandi. Manau, kad A. Kubilius buvo pats geriausias Seimo opozicijos lyderis per visą parlamento gyvavimo laikotarpį.

– Jūs, pradėjęs pirmininkauti Seimui, kalbėjote apie atsakomybę, rimtą darbą. Susidarė įspūdis, kad naujomis pareigomis labai nesidžiaugėte. Ar tikrai norėjote į tą poziciją?

– Man Darbo partija pirmą kartą pasiūlė tapti Seimo pirmininku tada, kai įvyko balsavimas dėl nepasitikėjimo Seimo pirmininku Artūru Paulausku, tai yra 2006 m. Tada mane pasikvietė partijos vadovai į kabinetą ir pasiūlė tapti parlamento vadovu, bet tuo metu buvau Seimo vicepirmininkas ir pasakiau, kad man dar per anksti, per mažai patirties turiu. Tąkart pasiūliau Seimo pirmininku skirti Viktorą Muntianą. Tarp jo ir Viktoro Uspaskicho tuo metu buvo toks nematomas konfliktas, galvojau, kad, V. Muntianui tapus Seimo pirmininku, sustabdžius narystę frakcijoje, aistros nurims.

Kai partija man pasiūlė tapti Seimo pirmininku, aš tikrai neabejojau, nes mačiau, kaip dirbo kiti parlamento vadovai. Nesigailiu dėl to laikotarpio, kai pirmininkavau Seimui.

– „Daugiau meilės, daugiau tolerancijos, geros nuotaikos, džiaugsmo“, – tokius siekius įvardijote, kai buvote išrinktas parlamento vadovu. Manote, kad Jums pavyko pasiekti savo tikslą?

– Stengiausi būti neutralus visoms partijoms, stengiausi visiems būti teisingas, ar tai būtų Darbo partijos atstovai, ar opozicija. Laikiausi Seimo statuto reikalavimų.

Kas yra Seimo pirmininkas? Jis yra toks pats Seimo narys kaip ir visi kiti – jis turi vieną balsą ir jo norai, jei nepritaria dauguma, tėra oro virpinimas. Stengiausi palaikyti gerus santykius su visais Seimo nariais ir atstovauti parlamentui.

Man didelių problemų vadovaujant Seimui nekilo, nes esu vadovavęs kolektyvams – buvau Lietuvos sporto universiteto prorektoriumi. Buvau atsakingas už bendruosius reikalus, administracinio darbo patirties turėjau. Be to, buvau Seimo vicepirmininku, Švietimo ir mokslo komiteto, Europos reikalų komiteto pirmininku. Taigi, Seimo pirmininko darbas man problemų nekėlė. Aišku, pagrindinis darbas, kuo man reikėjo užsiimti tuo laikotarpiu, buvo Lietuvos pasiruošimas pirmininkauti Europos Sąjungos Tarybai.

– Ar tai ir tapo jums didžiausiu iššūkiu?

– Tai buvo gana didelis iššūkis, bet tai nebuvo sunkus darbas. Tai buvo įdomus darbas: daug kelionių, susitikimų, buvo sprendžiama daug organizacinių klausimų. Puikiai žinote, kad Lietuva Europos Sąjungos Tarybai pirmininkavo gerai, ir tai buvo tinkamo pasiruošimo pasekmė.

– Žadėjote Seime įrengti sporto salę. Ar iš tikrųjų mėginote įgyvendinti šią savo mintį ir kaip sekėsi?

– Bandžiau šitą mintį įgyvendinti. Norėjau įrengti treniruoklių salę vietoje rūkomojo kambario I Seimo rūmuose. Kita idėja buvo prie posėdžių salės pastatyti treniruoklius, kad Seimo nariai per posėdžių pertraukas galėtų nueiti dviračio paminti. Bet Seimo nariams šitas planas buvo visiškai neįdomus. Buvo labai nedaug žmonių, kurie mėgo sportą.

Tiesa, buvo žmonių grupelė, kurie judėjo, sportavome. Mes Maskvoje olimpinėse žaidynėse iškovojome pirmąją vietą tarp komandų. Ten buvo golfas, tenisas, lauko tenisas, šachmatai ir mums pavyko iškovoti pergalę.

– Jūs sakote, kad buvote neutralus Seimo pirmininkas. Opozicija tuo metu aiškino, kad „V. Gedvilas yra V. Uspaskicho atstovas, einantis Seimo pirmininko pareigas“. Kaip į tai reagavote?

– Manau, kad buvau atviras visiems. Gal net per daug atviras, nes būdavo tokių atvejų, kai tu sėdi kabinete, jau 20 val. ir pas tave neperspėjęs užeina koks nors Seimo narys. Juk jo neišvarysi, pasikalbi.

O dėl V. Uspaskicho, tai taip, aš buvau jo komandoje, bet iš Seimo pirmininko pareigų atsistatydinau, nes nenorėjau skaldyti Seimo, skaldyti valdančiosios daugumos, skaldyti Darbo partijos, nenorėjau vykdyti V. Uspaskicho prašymų arba įsakymų. Aš, kaip dabar Viktoras Pranckietis, galėjau toliau dirbti sėkmingai, nes mane palaikė visos frakcijos, bet negalėjau skaldyti valstybės, negalėjau pulti arba kritikuoti aukščiausių valstybės vadovų, jei jie to yra neverti.

– Kalbate apie Dalią Grybauskaitę?

– Taip. Vienas iš prašymų man buvo jos kritikavimas. Nors D. Grybauskaitė manęs nelabai mėgo, aš to nenorėjau daryti.

– Jums V. Uspaskichas tiesiogiai nurodydavo kritikuoti prezidentę?

– Buvo, buvo, bet aš to nedariau, nenorėjau skaldyti valdančiosios daugumos, norėjau stabilumo valstybėje. Kam reikalingi tokie griovimai? Algirdas Mykolas Brazauskas buvo pašalintas iš premjero pareigų, vėliau A. Paulauskas buvo pašalintas iš Seimo pirmininko pareigų, nors aš tam prieštaravau. Tai nieko gero valstybei neduoda, tokie veiksmai atneša tik susiskaldymą, nestabilumą.

Kažkas panašaus galėjo įvykti ir šio Seimo kadencijos metu. Ir tam tikra prasme įvyko – Seimo pirmininkas neturi galios, neturi palaikymo, neturi daugumos.

– Teigiate, kad būdamas Seimo pirmininku buvote labai atviras. Ar tik ne per savo atvirumą pakliuvote į skandalingą istoriją, kai parlamente susitikote su Rusijos atominės energetikos korporacijos „Rosatom“ atstovais? Ar taip nutiko dėl jūsų neišmanymo?

– Manau, kad mane apvylė tas atvirumas. Bet yra kita problema – mūsų valstybės saugumas. Esu Seimo pirmininkas, yra apsauga. Jei tie žmonės dirba prieš Lietuvą ir jie laisvai ateina į Seimą, o apsauga nieko nedaro, leidžia tiems žmonėms prieiti iki Seimo pirmininko, kažkas negerai. Aš pats žmonių neieškojau, aš juos pirmą kartą mačiau. Jie praėjo pro apsaugą... Tai reiškia, kad bet kas gali praeiti pro apsaugą, ateiti pas Seimo pirmininką.

Iš Seimo pirmininko pareigų atsistatydinau, nes nenorėjau skaldyti Seimo, skaldyti valdančiosios daugumos, skaldyti Darbo partijos, nenorėjau vykdyti V. Uspaskicho prašymų arba įsakymų.

– Bet jūs juk galėjote nesusitikti su „Rosatom“ atstovais?

– Aš nežinojau. Man paskambino Seimo narys Mindaugas Bastys, paprašė užeiti ir užėjo su tais žmonėmis. Tuo momentu buvo kalbama apie Astravo atominės elektrinės statybą. Jie klausė, ar mes statysime atominę elektrinę, nes jie norėjo prie jos statybų prisidėti.

Kaip sakė „Rosatom“ atstovai, jeigu mes elektrinės nestatome, tai jie stato Astravo atominę elektrinę ir dar vieną Kaliningrade. Jie klausė, ar mes prisidėsime prie statybų. Apie tai buvo kalbama. Aš jiems nieko neatsakiau, nes nebuvau Vyriausybės narys, ir pasiūliau kreiptis į Vyriausybę. Pasirodo, jau tada buvo galima kalbėtis apie Astravą, tęsti diskusiją, kad jie jėgainės nestatytų. Aš po kiek laiko gal ir teisus buvau, sakydamas, galbūt ir reikėjo su jais kalbėtis.

– Manote, kad praleidome šansą tartis?

– Jau pastatė, bet tada sakė, kad gali nestatyti, kad mes galime statyti jėgainę Ignalinoje.

– Bet ar būtų buvę protinga ir saugu bendradarbiauti su Rusijos bendrove šiuo klausimu?

– Nieko negaliu pasakyti. Bet buvo galima kalbėtis, kad jie nestatytų elektrinės, diskutuoti, kad statytų toliau nuo mūsų, negu dabar pastatė. Negaliu pasakyti, ar būtų buvę protinga bendradarbiauti, bet kalbėtis galėjome.

– O tuo metu Valstybės saugumo departamentas jūsų neperspėjo, kad nebendrautumėte su „Rosatom“ atstovais?

– Ne, neperspėjo. Bet tiems žmonėms leista įvažiuoti į Lietuvą, tai galima buvo ir pranešti apie juos, galima informuoti pažymomis.

– Jūsų pasitraukimas iš Seimo pirmininko pareigų įvyko po rokiruotės: V. Gapšys pasitraukė iš Seimo pirmininko pirmojo pavaduotojo pareigų, jas užėmėte jūs, o parlamento vadove paskirta L. Graužinienė. Ar visa tai prasidėjo nuo kažkokio konkretaus pokalbio? Ar jūs patyrėte spaudimą?

– Darbo partijos vadovybė, pirmininkas man priekaištavo, kad nesu agresyvus, nesu piktas, nekandžioju tiek premjero Algirdo Butkevičiaus, tiek prezidentės D. Grybauskaitės. Bet kodėl turėjau juos pulti, jei su jais dirbau vienoje komandoje? Jeigu prezidentė gerai dirba, turi pasitikėjimą, tai kodėl turėčiau ją kritikuoti? Mačiau, kad man bus trukdoma dirbti, man bus priekaištaujama, būsiu kaltinamas, mane vers daryti darbus, kurių nenoriu daryti. Nenorėjau, kad kas nors man diktuotų sąlygas. Nenoriu eiti prie detalių, bet spaudimas man tikrai buvo.

Manau, kad, pasitraukdamas iš Seimo pirmininko pareigų, gal šiek tiek ir pasikarščiavau. Gal dėl to, kad esu žemaitis. Galėjau toliau tęsti darbą. Juo labiau kad buvo tinkamai pasiruošta Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai.

– Bet, jei būtumėte nepasitraukęs, jus veikiausiai būtų bandę išversti iš posto.

– Nebijojau slapto balsavimo. Būčiau jį laimėjęs, manau, kad autoritetą turėjau ir Darbo partijos viduje. Jei būtų slaptas balsavimas, gal tik 10 procentų frakcijos būtų balsavę prieš mane. Bet pasitraukiau, nes norėjau stabilumo valstybėje, nes jei būčiau likęs, būtų kažkas panašaus, kas vyko pastaruoju metu Seime, kai daugiau laiko buvo skiriama santykiams tarp Ramūno Karbauskio ir V. Pranckiečio, o ne tiesioginiam Seimo darbui. Tai nėra gerai.

Reikia pagalvoti ne tik apie save, ne tik apie savo gerovę. Aišku, gera, kai važinėji su švyturėliais, iš paskos vaikšto apsauga, visi su tavimi sveikinasi, bendrauja. Bet kai kurie draugauja ne su tavimi, o su pareigomis. Aš tai pajutau, kai atsistatydinau iš Seimo pirmininko pareigų. Daug visokių „draugų“ nusisuko, bet liko tikri draugai, kurie iki šiol draugauja su V. Gedvilu, o ne su jo pareigomis.

– Minėjote, kad, jei būtumėte nepasitraukęs iš Seimo pirmininko pareigų, galėjo skilti koalicija. Kaip tai galėjo nutikti?

– Juk buvo V. Muntiano istorija, kai skilo „darbiečiai“, atsirado nauja frakcija. Galėjo ir mano atveju taip atsitikti, dalis atskilusiųjų galėjo taip pat išeiti. Bet aš padėjau kurti partiją, puikiai su visais bendravau, tai jos buvo gaila. Tiesa, vėliau partija išsidraskė, išsilakstė. Matyt, tam buvo priežasčių. Dabar partija susitraukė, ji tapo mažesnė, silpnesnė, joje beveik neliko ryškių asmenybių.

– V. Uspaskichas sugrįžo į partiją. Gal jis ją išgelbės?

– Su V. Uspaskichu labai daug bendravau, buvau jo pavaduotojas. Jis yra charizmatiška asmenybė, neeilinių sugebėjimų vadovas, bet taip pat turi labai daug neigiamų savybių, apie kurias nenorėčiau kalbėti, kurios man nepatiko. Partijos pirmininko darbą jis sugeba daryti gerai, iš jo galima pasimokyti.

– Darbo partijos reitingai kyla. Ji gali pretenduoti į valdžią, į dalyvavimą valdančiosios koalicijos formavime po Seimo rinkimų?

– Ji gali būti parlamentine partija. Jos struktūra visoje Lietuvoje jau seniai yra sukurta, yra skyriai, nors, tiesa, partija yra susilpnėjusi. Daugiamandatėje apygardoje Darbo partija gali surinkti 5 procentus rinkėjų balsų, bet vienmandatėse apygardose jai bus sunkiau, nes partijoje ryškių asmenybių liko nedaug.

Sekdami įvykius, atkreipkite dėmesį į tai, kad V. Uspaskichas giria Saulių Skvernelį, o Darbo partijai sugrąžinama valstybės dotacija. Matau prielaidą, kad jie ruošiasi per rinkimus ir, matyt, po jų gražiai kartu dirbti. Akivaizdu, kad ruošiama nauja koalicija. „Valstiečiams“ juk partnerių reikės, nemanau, kad jie laimės tiek daug vietų Seime kaip praėjusiuose parlamento rinkimuose. Nė viena partija nėra pakartojusi tokios sėkmės.

– Ar nepasikartos panašus scenarijus, kokį matėme tuo metu, kai jūs dirbote Seime? Ar nebus taip, kad iš prezidentūros, jei „darbiečiai“ bus valdžioje, pasipils kritika dėl to, kad koalicijoje dirba teisiama partija?

– Nežinau, kiek principingas bus prezidentas, nes jis praktiškai dar nedalyvavo Vyriausybės formavime. Bet aš manau, kad šiuo metu šioje politinėje kovoje lyderis yra Vyriausybė. Kalbu ir apie ministrų skyrimus, ir apie kovos su koronavirusu formavimą, ir apie padėtį Baltarusijoje.

Kaip prezidentas elgsis po Seimo rinkimų? Daug kas priklausys nuo to, kokios asmenybės bus siūlomos į ministrus. Kritikuoti vien dėl to, kad partija yra teisiama, negalima. Galbūt partijoje atsiras labai stiprių žmonių? Aišku, tuo aš labai abejoju.

– Jums teko dirbti su prezidente D. Grybauskaite, o dabar galite stebėti, kaip šaliai vadovauja G. Nausėda. Kaip manote, ar jo veiksmuose trūksta tvirtos rankos politikos ir ar to iš viso reikia šiuo metu?

– Nesu už kraštutinumus, kad prezidentas turėtų būti kietas, bekompromisis arba kaip tik visiškai minkštas, kuris visiems viską atleidžia. Manau, kad G. Nausėdai truputėlį trūksta griežtos prezidento nuomonės, griežtesnių pasisakymų kai kuriais klausimais.

Šalies vadovas turi labai aiškiai, neaptakiai suformuoti savo poziciją, kad žmonės jį suprastų. Gal jam dar trūksta patirties, nes tik vieneri metai tepraėjo. D. Grybauskaitė iki prezidento pozicijos dirbo Vyriausybėje, buvo eurokomisarė, tai jos istorija yra ilgesnė. Ji buvo griežta prezidentė, kartais perlenkdavo lazdą. Nors ji manęs nepaskyrė švietimo ir mokslo ministru, aš ją gerbiau kaip prezidentę. Ją reikėjo gerbti, nes tauta ją gerbė, ją išrinko.

– Pokalbio pradžioje užsiminėte manantis, kad dabartinė Seimo opozicija neprilygsta tai, kuri parlamente dirbo tuo metu, kai jūs vadovavote Seimui. Galvojate, kad opozicija dabar yra gerokai susilpnėjusi?

– Taip. Nesvarbu, kad A. Kubilius apkandžiodavo ir mane, kaip Seimo pirmininką, bet po posėdžio puikiausiai sutardavome. Pasikartosiu – A. Kubilius yra geriausias opozicijos lyderis. Jis sugebėdavo kritikuoti, nors ne visada teisingai, mėgdavo kraštutinumus, mėgdavo sutirštinti spalvas, bet jautėsi, kad jis buvo lyderis.

A. Kubiliaus daug kas nemėgo, tai rodė ir jo reitingai, bet jo kritikavimas, puolimas skatindavo Vyriausybę į kai kuriuos klausimus pasižiūrėti atidžiau, skirti daugiau dėmesio kai kurioms problemoms. Dabartinė opozicija irgi puola, bet tas jų puolimas neturi rimtų argumentų, tai yra panašiau į mažo šuniuko pasikandžiojimą.

Pasikartosiu – A. Kubilius yra geriausias opozicijos lyderis. Jis sugebėdavo kritikuoti, nors ne visada teisingai, mėgdavo kraštutinumus, mėgdavo sutirštinti spalvas, bet jautėsi, kad jis buvo lyderis.

– Bet dabartinė Seimo opozicija pasitelkia kitus būdus, norėdama pasipriešinti valdantiesiems. Opozicijos atstovai, norėdami blokuoti valdančiuosius, ypač pamėgo per balsavimus parlamente ištraukti korteles.

– Man tai visada atrodė juokingai ir vaikiškai. Kam viską ardyti, jei matai, kad yra dauguma ir priims kažkokį sprendimą? Pabandyk balsavimu parodyti, kad esi prieš, kalbėk argumentais, iškelk savo alternatyvą pasiūlytam įstatymui.

Prisimenu, kai atėjau į Seimą iš akademinės bendruomenės, man buvo keista, kaip galima taip žmones įžeidinėti, kaip galima tokiais būdais – kartais ir su keiksmažodžiais – pulti kitus kolegas. Aišku, vėliau pripratau, bet iš pradžių buvo labai keista.

– A. Kubilius jums yra geriausias opozicijos lyderis. O kas, jūsų manymu, buvo geriausias Seimo pirmininkas Lietuvoje?

– Nenorėčiau nieko įvardyti. Man visi Seimo pirmininkai atrodė normalūs.

– Bet esate sakęs, kad, jūsų nuomone, L. Graužinienei vadovauti Seimui nesisekė.

– Nenoriu dabar vertinti savo kolegės. Buvo, aišku, momentų, kai aš kai ką pastebėdavau. Aišku, kai tu dalyvauji viešuose renginiuose ir darai didžiules klaidas, tai Seimo pirmininko ir Seimo autoritetui tai gero neprideda. Nieko gero, kai iš tavęs juokiasi, tyčiojasi. Seimo pirmininkas turi rimtai pasiruošti, nes jis atstovauja ne save, o visą Seimą. Dėl to Seimo pirmininkas turi gerai atrodyti, turi būti geros sportinės formos, jo kalba turi būti tinkama.

Česlovas Juršėnas buvo vienas iš mano mokytojų, kai patekau į Seimą ir tapau vienu iš parlamento vicepirmininkų. Su juo puikiai sutariau. Tiesa, sutariau su visais Seimo pirmininkais.

– Kaip vis dėlto elgtumėtės valdančiųjų palaikymo neturinčio V. Pranckiečio vietoje?

– Aš jam sakiau – jei asmeniškai dėl savęs, tai galima ir nesitraukti iš pareigų. Bet jeigu Seime yra didžiulis konfliktas, jei yra noras, kad Seimas būtų stabilus, parlamente darbas vyktų sklandžiai, tai aš jo vietoje pasitraukčiau. Bet V. Pranckietis pasirinko kitą kelią.

Aišku, būdamas Seimo pirmininku, esi labiau pastebimas negu paprastas Seimo narys. V. Pranckietis iš dalies savo tikslus ir pasiekė – jį į rinkimus pakvietė liberalai, jis partijos sąraše užima aukštą vietą. Jeigu žiūrėtume pragmatiškai, tai jis pasielgė teisingai, nes V. Pranckietis greičiausiai vėl bus išrinktas į Seimą. Aš buvau pasirinkęs kitą kelią, bet dėl to labai gerai jaučiuosi. Aš nebuvau spardomas, man niekas negalėjo įsakinėti, dirbau iki to momento, kol galėjau dirbti savarankiškai.

– Kai mes kalbame apie Seimo prestižą, turbūt pritartumėte, kad teisiamų asmenų veržimasis į parlamentą teigiamo poveikio neduoda, o ir Seimo narių imuniteto panaikinimo procesai neretai užtrunka. Ar turėtume imtis kokių pokyčių šiuo klausimu?

– Jeigu žmogaus atžvilgiu vyksta ikiteisminiai procesai, jis dalyvauja tyrimuose, bandoma įrodyti jo kaltę, dar nereiškia, kad jis yra kaltas. Žmogus yra kaltas tada, kai priimamas teismo sprendimas, kuriuo konstatuojama, kad jis yra kaltas. Manau, kad demokratinėje valstybėje visi žmonės, kurie nėra nuteisti, gali dalyvauti rinkimuose.

Aišku, kai eini į politiką, turi būti pakankamai švarus žmogus, nes esi matomas, viešas žmogus, visi mato, ką tu darai, kaip tu elgiesi. O teismo procesai kartais trunka ir aštuonerius ar devynerius metus, kol galiausiai žmogus būna išteisinamas. Štai, pavyzdžiui, buvęs Lietuvos krepšinio federacijos generalinis sekretorius Mindaugas Balčiūnas, kurį po devynerių metų teisminių procesų išteisino. Jis galėjo būti FIBA generaliniu sekretoriumi, bet mes sužlugdėme jo karjerą ir gyvenimą.

– Mes nuolat kalbame apie prastą arba vis blogėjantį Seimo įvaizdį. Kaip jį pakeisti?

– Visame pasaulyje yra taip, kad parlamentarai visuomenėje yra labiausiai nemėgstami. Lietuva nėra šiuo atveju išimtis. Nemanau, kad artimiausiu metu Seimas bus labiau mylimas, gerbiamas ir pakils į reitingų viršūnes.

Kodėl Seimas nėra mylimas? Dėl to, kad jis yra labai atviras, jame vyksta ekskursijos, žurnalistai nuo ryto iki vakaro stebi politikus, juos kontroliuoja. Vyriausybė yra gerokai uždaresnė institucija, bet jų darbai labiau matomi. Jei išasfaltavo kelią, pakėlė pensijas, tai visi žino, kad Vyriausybė tai padarė, o jei kažkas neigiamo nutiko, tai kaltas Seimas.

Seimą sudaro 141 narys, kiekvienas turi skirtingą nuomonę ir visi jie turi po vieną balsą. Sunku Seimo pirmininkui visus suvaldyti. Sunku ir komandas partijoms išlaikyti: dalis su „valstiečiais“ atėjusių žmonių išėjo iš frakcijos, kai kurie konservatoriai irgi išėjo, socdemai skilo. Tai įsivaizduokite, Seimo pirmininkui ar valdybai reikia suvaldyti visą šitą Seimą.

Patys rinkėjai balsuodami turi pagalvoti apie tuos žmones, kuriuos renka. Jeigu tu eini su kitais kaip avių banda, negalvodamas, nežiūrėdamas į partijų sąrašus, į kandidatus, į jų išsilavinimą, tai niekas ir nepasikeis. Galbūt ateis tas laikas, kada rinkėjai pradės rinktis ne tik partijas, bet ir žmones.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.