Lietuvoje

2020.08.22 11:38

Lašas: su socialiniais tinklais grįžome į viduramžių „pletkų“ erą

Neringa Gudišauskaitė, LRT RADIJO laida „Aktualijų studija“, LRT.lt2020.08.22 11:38

Nuotraukos iš daržo, dviračių žygio ar aukojant kraujo, sveikinimai žmonėms švenčių progomis ir patarimai, kaip šaldyti uogas – tai keletas pavyzdžių iš Lietuvos politikų socialinių tinklų. Artėjant Seimo rinkimams ir tebesisaugant koronaviruso, socialiniai tinklai, pasak ekspertų, įgyja dar didesnę reikšmę tiek rinkėjams, tiek politikams.


Sutinkama, jog socialiniai tinklai politikams gali būti ir paranki priemonė kalbėti apie save ir darbus, ir vieta, kur neatsargus slystelėjimas garantuoja pajuokas, o neapgalvotas įrašas liks išsaugotas, nepaisant aplinkybės, ar to norėtų pats jo autorius.

LRT RADIJO laidoje „Aktualijų studija“ Kauno technologijų universiteto Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto dekanas doc. dr. Ainius Lašas atkreipia dėmesį, kad skiriasi ne tik tai, ką politikai kalba, tačiau ir kaip tą daro. Politika socialinių tinklų laikais tapo labiau personalizuota, o sąlyginės išimtys matomos tais atvejais, kai neseniai susikūrusioms partijoms reikalinga, kad apie jas sužinotų daugiau žmonių.

„Personalizuotos politikos kaina, kad partijos nueina kažkur į šešėlį. Jeigu pažiūrėsime į Uspaskichą – jis labai aktyviai komunikuoja ir kiekvieną savo įrašą dar ir reklamuoja, todėl yra matomas, pas jį labai daug peržiūrų komentarų, bet partijos ten nesimato visiškai. Tai yra vieno žmogaus, vieno politiko komunikacija.

Tuo tarpu kitur, pavyzdžiui, Aušrinė Armonaitė rodo labai daug partijos – jos narių, renginių. Aišku, tai jiems dabar aktualu – tai yra nauja partija, jie bando tuo kažką parodyti. Bet mes matome skirtingus stilius, skirtingas koncepcijas“, – sakė politologas.

Jo manymu, tai veikiau yra paremta ne strateginiu planavimu, o intuityviais sprendimais. Pasak pašnekovo, Lietuvos politinėje sistemoje, kurioje parlamento nariai renkami tiek individualiai vienmandatėse, tiek daugiamandatėje, kurioje varžosi sąrašai, apygardose, susitelkimas į vieną asmenį, t.y. partijos lyderį, yra rizikingas.

Kita vertus, kaip pastebi viešojo kalbėjimo specialistė Neringa Bliūdžiūtė, klysta įsivaizduojantieji, jog prisijaukinti socialinius tinklus yra paprasta.

„Jokia socialinė medija nėra nei pigu, nei greitai, tai yra labai imli laikui ir darbui priemonė, jeigu tikrai žiūri į ją kaip į priemonę bendrauti su savo auditorija, ne tik „šaudyti“ vaizdais, nes tie vaizdai po penkto paveiksliuko – čia aš su rinkėjais X, čia aš dalyvavau mišiose, čia aš buvau tame susitikime – tampa nebeįdomūs“, – laidoje sakė N. Bliūdžiūtė.

Todėl ne paslaptis, jog dažnas politikas komunikaciją patiki savo padėjėjams. Nors tai gali pasirodyti nenuoširdu ir tolima, Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentas Andrius Šuminas įsitikinęs, jog tai rodo politikų profesionalumą, supratimą, jog palaikyti ryšį su piliečiais yra būtina. Tiesa, galima pastebėti, jog didelė dalis politikų vengia temų, kurios žmonėms aktualios, tačiau yra nevienareikšmiškos, o nesunkiai įsijungia į temas, kurios yra saugios – pavyzdžiui, įvykiai Baltarusijoje ir protestuojančiųjų prieš Aliaksandro Lukašenkos režimą palaikymas.

„Didžioji dalis politikų reaguoja į tai, nes mato, kad lietuviškas Feisbukas yra nusidažęs balta-raudona-balta spalvomis, ta tema yra plačiai aptarinėjama, dalinamasi įrašais, kviečiami veiksmui ir politikai nori pademonstruoti, kad yra aktyvūs ir taip pat įsitraukę į tuos dalykus. Tačiau jeigu pažiūrėtume į ne taip vienareikšmiškai vertinamas temas, akivaizdu, kad kai kuriais atvejais politikai nedrįsta reaguoti, bijo sukiršinti savo rinkėjus, neįtikti kai kuriems iš rinkėjų, bijo išsakyti aiškiai nuomonę ir dažnai lieka pasyvūs stebėtojai“, – kalbėjo A. Šuminas.

Pastebima ir tendencija, kuomet politikai sąmoningai vengia žiniasklaidos ir jiems jautriomis temomis kartais kalba išimtinai per socialinius tinklus. Tai yra komunikavimas „radijo principu“, sako A. Lašas: „tokiu būdu yra lengviau kontroliuoti komunikaciją – pats valdai savo kanalą, gali jame kažką ištransliuoti, niekas neužduoda nepatogių klausimų“.

N. Bliūdžiūtės manymu, kuomet tai daroma sistemingai ir aiškinant nepasitikėjimu tradicinėmis žiniasklaidos priemonėmis, pastarosios dar labiau nukenčia visuomenės akyse, jeigu politikas yra populiarus.

A. Lašas akcentuoja ir mąžtantį pasitikėjimą partijomis – politikos personalizacija pastumia jas ir jų rinkimines programas į šalį, skatina atsigręžti ne į idėjas ir keliamus tikslus, o charizmą, asmenines savybes. Tokiame kontekste „partiškumas tampa našta“, sako A. Lašas.

Socialinius tinklus būtų klaida matyti kaip neutralų, savaime nieko nekeičiantį, įrankį, priduria politologas. Jis pažymi pakitusį daugumos žmonių informacinį akiratį ir vartojimą, taip pat rizikas, apie kurias ekspertai kalba pastaraisiais metais.

„Vienas komunikacijos profesorių yra sakęs, kad dabar su socialiniais tinklais mes grįžtame į viduramžių, į pletkų, erą. Kada tau sunku atskirti, kur yra tiesa, o kur – netiesa, yra alternatyvios informacijos kiekvienam faktui. Turiu omenyje, tarkime, vaistus ar skiepus, kai atrodo, tai jau neturėtų kelti diskusijų, bet sukelia bangas prieštaringos informacijos, skelbiama dezinformacija“, – kalbėjo A. Lašas.

Visas pokalbis – LRT RADIJO laidos „Aktualijų studija“ įraše.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt