Greta Biržų esantį Kirkilų apžvalgos bokštą žino daugelis, kas keliavo po šias apylinkes. Tačiau bent trumpam vertėtų stabtelėti ir už poros kilometrų įsikūrusiame nedideliame Kirkilų pramogų parke, į kurį vilioja šachmatų lentą primenantis keistas namas. Tikrai nepravažiuosite.
LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliaus po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbins vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Karštą dieną stabteliu ir aš prie šio namo, žinau, kad manęs laukia pramogų parko darbuotoja. Sportiškos išvaizdos, plačia šypsena pasidabinusi moteris drąsiai žengia į priekį, ištiesia ranką ir sako: „Karolina Brazdžionė.“

Sutrinku. Pati esu kilusi iš Biržų, čia vietinis trimetis žino, kad Bernardas Brazdžionis, na, gal ne šitas, bet Vytė Nemunėlis tai tikrai iš Biržų. Ir ant senojo pašto pastato kabo lenta, skelbianti, kad čia kadaise buvo mokykla, o joje mokslus krimto garsus lietuvių rašytojas, poetas ir dramaturgas. Pačios vaikystėje įsirėžęs Meškiukas Rudnosiukas, apie kurį mama tamsiais vakarais prieš miegą rimuodavo. O ir čia stovint iš atminties išnyra pirmieji „Šaukiu aš tautą“ posmai.
„Aš privalau paklausti. Jūs – Bernardo Brazdžionio giminaitė?“ – nepaleidžiu darbuotojos rankos, pati pamiršusi prisistatyti.
„Ne, ne aš. Mano vyras yra jo sūnėnas“, – sako plačiai šypsodamasi Karolina.
Net pritupiu iš nuostabos. Kur jau kur, bet pažinties su kone garsiausio lietuvių poeto, rašytojo, dramaturgo, literatūros kritiko artimaisiais Kirkilų kaimelyje tikrai nesitikėjau.
Karolina prisipažįsta, kad pati B. Brazdžionio nebuvo sutikusi, tačiau vyras apie dėdę šį tą papasakojo.
„Visada žinojau, kad Brazdžioniai čia gyveno, čia mokėsi. Ir kai su vyru susipažinau, žinojau, iš kokios jis giminės, tačiau tada ne tai buvo svarbiausia“, – šypsosi moteris.
Baigęs mokslus B. Brazdžionis iš Biržų išvyko į Kauną, tačiau per Antrąjį pasaulinį karą bėgdamas nuo persekiojimų iš Lietuvos pasitraukė, vėliau persikėlė gyventi į Ameriką.
„Vyro broliai jo šeimą ten susirado – laiškais susirašė. Vienas vyro brolis dabar išvykęs į Ameriką, palaiko glaudžius santykius su visa šeima, paties rašytojo atminimą stengiasi puoselėti, turi muziejų. Ten likę ir Bernardo vaikai, ir anūkės – visi gyvena Amerikoje, bet lietuviškai irgi kalba.
Mano vyras ne tik prisimena dėdę, bet ir keletą kartų buvo nuvykęs jo aplankyti. Jis prisimena, kad Bernardas buvo labai šnekus, turėjo iškalbos dovaną. Jis gebėjo suburti žmones, mėgo pabūti kartu, pasišnekučiuoti. Jam patikdavo, kai suvažiuodavo daug žmonių“, – pasakojo K. Brazdžionė.

Pačiai Karolinai Biržai – visas pasaulis. Ji čia gimė, čia gyvena ir be Širvėnos ežero savo dienų neįsivaizduoja. Pastaraisiais metais, jos tikinimu, miestas labai pasikeitė, išgražėjo. Atsirado daugiau pramogų, pasivaikščiojimo takų.
Pasukame link parko, kuris skirtas aktyviam laisvalaikiui. Iš toli pasitinka kanapių laukai, kuriuose įrengtas labirintas. Nauja pramoga traukia tiek vietinius, tiek Biržų krašto svečius. Anot pašnekovės, kukurūzų labirintai gal kiek ir pabodę, o kanapės – kažkas naujo, be to, šis augalas turi išskirtinį kvapą. Ji priduria, kad labirintas suformuotas iš maistinių kanapių, neturinčių psichotropinių savybių. Tiesa, iš šių kanapių lapų verdama arbata, o sėklomis galima pagardinti namie kepamą duoną.
Be klaidžiojimo kanapių labirinte, parko lankytojai mėgsta stabtelėti ir sulošti mini golfo partiją arba ranką pamiklinti svaidydami lėkštes diskgolfo aikštelėje. Azartiškiems žaidėjams, mėgstantiems pasivaržyti, darbuotojai ir taškų skaičiavimo lapus išdalija. Greta – šaudymo lankais aikštelė, kurioje akies taiklumą demonstruoja vyresni žaidėjai.
„Beveik visomis pramogomis gali mėgautis visi – nuo mažiuko iki senjoro. Amžius neribojamas ir tikrai visi žaidžia“, – pasakojo Karolina.

Ramybė karstinių ežerėlių apsuptyje
Palikusios sporto aikšteles užnugaryje, patraukiame paukščių taku. Takas įrengtas saloje, kuri yra tik nedidelė dalis daugiau nei 1239 ha parko teritorijos. Pastaroji – išraizgyta pėsčiųjų takų, apsupta gipso karstinių ežerėlių.
Šie ežerėliai – tai susiformavusios smegduobės su vandeniu. Tai nebūtinai vienoje smegduobėje susiformavęs vandens telkinys, jis gali apimti kelias smegduobes ar net jų grupę. Pats didžiausias karstinis ežeras yra Kirkilų – užima 3,9 ha plotą. Ežero gylis kinta – per kelis metrus esančiuose taškuose gali skirtis daugiau nei 3 metrus.
Karstinių ežerėlių gausa geriausiai matoma iš Kirkilų apžvalgos bokšto, kurio aukštis siekia 32 metrus. Greta bokšto įrengta ir paukščių garsų gaudyklė, į kurią galima įeiti ir pasiklausyti vietinių paukščių giesmių.
Anot pašnekovės, vykstant vaikų ekskursijoms čia klegesio būna nepalyginamai daugiau. Mat šiame pažintiniame take lankytojai supažindinami su paukščių įvairove. Vaikai šią pramogą dievina dėl vienos užduoties: reikia ne tik stendus su paukščiais aplankyti, bet ir konkretų paukštį parke surasti ir nufotografuoti. Patys kantriausieji ir labiausiai užsispyrę apdovanojami prizais.

„Vaikai labai nori, labai stengiasi, žiūri, kur tas paukštukas slepiasi, skrenda, telefonais fotografuoja, kiti – ir filmuoja. Atbėgę savimi patenkinti rodo, ką suradę. Pavyzdžiui, mėlynagurklę, kirkutį ir pilkąjį gandrą čia apsilankę vaikai jau pažįsta“, – pasakojo Karolina.
Labiausiai lankytojų pamėgta vieta – gravitacinis namas
Grįžtame taku link pramogų parko teritorijos. Karolina siūlo užsukti ir į gravitacinį namą. Anot jos, pabuvojus pramogų parke neaplankyti šio namuko – tiesiog nusikaltimas.
„Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad namukas kaip namukas, o viduje, kai įeini, reikia tiesiog tai pajusti. Papasakoti sunku, nes kiekvieną namas veikia skirtingai. Vieniems galva sukasi, kitus pykina, trečius į šonus mėto. Kas lankėsi, sakė, kad smagu. Buvo net tokių, kurie išėję alkotesterio prašė“, – pasakojo Karolina.
Kvietimą priimu, tačiau žengusi vidun jau noriu sprukti. Jausmas tarsi sapne, nes namas pasviręs tiek, kad, atrodo, ant grindų išsilaikyti neįmanoma, nusiridensi pasienin. Galvoju, kad vertėtų sukti atgal link įėjimo, tačiau suvokiu, jog su aukštakulniais iš vietos nepajudu. Kyla mintis ropoti, bet stebint parko darbuotojai pulti ant keturių nesmagu.

Karolina ragina, drąsina ir vis kartoja: „Neišsigąskit!“ Kiek apsipratusiai viduje puse lūpų šypsodama sako: „Gal prisėsti norėtumėt?“ Norėčiau, bet pamačiusi kėdę, kuri į priekį pasvirusi gal 25 laipsnių kampu, atsisakau. Prisėdus su kėde galima atsiremti į sieną, tačiau kėdės priekinės kojos pakyla nuo žemės.
„Buvo vyrų, kurie prisėdę nebeatsistojo“, – pasakoja parko darbuotoja.
Drąsesniems kaba ir sūpynės, jei netyčia per mažai galva sukasi.
Nutariu, kad kito kelio nėra – tik pirmyn. Pasieniu klibinkščiuoju link kitų durų, o ten į akis plieskia ryškiai oranžinė spalva. Grindys ir sienos čia pasvirusios į kitą pusę – galva dar labiau sukasi. Tačiau čia gravitacijos dėsniai neveikia. Man regis, kad aš krintu, o Lina rodo pasienyje įrengtą lovelį – juo kamuoliai rieda aukštyn ir pasiekę viršūnę sustoja.

Išsiropščiu laukan, įkvepiu – nedidukas tas namukas, tačiau įspūdžių per akis. Karolina pasakoja, kad buvo lankytojų, kurie žengę pirmą žingsnį grįžo atgal. Tiesiog suprato, kad negali. Buvo ir tokių, kurie visą namuką apėjo keturiomis.
Atsisveikinus su B. Brazdžione atrodo, kad vis dar nejaučiu kojomis žemės. Galbūt tas namukas vis dar primena apie save. O gal galva sukasi dėl netikėtos pažinties...









