Lietuvoje

2020.09.20 07:00

Visiems našlaičiams atviri namai – šeima užaugino ir į pasaulį išleido 100 vaikų

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.09.20 07:00

100 užaugintų, išmokslintų ir į pasaulį paleistų globotinių – tik vienas Venclauskių šeimos nuopelnas. Globotinius Venclauskiai apsupdavo tokia šiluma ir meile, kad jų dukros nesijautė niekuo išskirtinės, viena jų tik būdama 10 ar 12 metų sužinojo, kad ji – tikra Venclauskių dukra, o ne globotinė. Nors Venclauskis bandė riboti globotinių skaičių ir prašė, kad vienu metu prie stalo nesėstų daugiau kaip 30 vaikų, laikytis šios taisyklės ne visada pavykdavo.

„Išskirtiniai žmonės, Šiaulių šviesuoliai, kurie mieste paliko labai gilius pėdsakus. Be Venclauskių šeimos neįmanoma kalbėti apie Šiaulių istoriją – jie yra labai ryškios asmenybės“, – pasakojimą apie Stanislavą ir Kazimierą Venclauskius pradeda „Aušros“ muziejaus Istorijos skyriaus muziejininkė Vilma Karinauskienė.

K. Venclauskis buvo žinomas teisininkas, advokatas, pagarsėjęs ne tik Šiauliuose, bet ir visoje Lietuvoje. Advokato darbas visuomenininkui patiko, o tiems, kurie negalėjo susimokėti, advokato paslaugas K. Venclauskis teikdavo nemokamai.

1918 metais, kai kuriama nepriklausoma Lietuvos valstybė, K. Venclauskis išrenkamas pirmuoju Šiaulių miesto burmistru, vėliau, 1920 metais, jis išrenkamas Steigiamojo Seimo nariu. Čia Kazimieras dalyvavo kuriant Lietuvos Konstituciją, pasisakė už spaudos laisvę, prieš mirties bausmę ir prieš prezidento instituciją – sakė, kad jei Lietuva sudėtingesniais laikais išgyveno be prezidento, gali taip gyventi ir toliau. Vėliau K. Venclauskis išrenkamas į Pirmąjį Seimą, bet, jį paleidus, liko Šiauliuose, ir buvo Šiaulių miesto tarybos pirmininku.

LRT.lt tęsia straipsnių ciklą „Aplink Lietuvą“! Visą vasarą žurnalistai keliavo po atokiausius šalies regionus ir miestelius, kalbino vietos gyventojus, verslininkus bei aktyvius bendruomenių narius, kad jų unikalias istorijas išgirstų visa Lietuva. Apie tai portale LRT.lt skaitykite kiekvieną savaitę.

Užaugino per 100 vaikų

Venclauskiai priglaudė, užaugino ir į pasaulį išleido apie 100 vaikų. Anot V. Karinauskienės, ši didelė šeima buvo labiau Stanislavos iniciatyva – pats Kazimieras tokios didelės šeimos gal ir nebūtų pasirinkęs, bet buvo demokratiškas ir tolerantiškas žmogus, todėl žmonos pasirinkimą rėmė.

„Be abejo, visi ištekliai buvo iš jo, jis sunkiai dirbdavo, visos išlaidos buvo skiriamos šeimai, todėl negali sakyti, kad tai buvo tik Venclauskienės reikalas, – tai buvo jų abiejų reikalas. Bet Stanislavos tėvai jau turėjo globotinių, todėl tikriausiai ir pačiai Stanislavai tai buvo artima. Ji buvo toks žmogus, kuris norėjo su visais dalytis“, – pasakoja V. Karinauskienė.

Stanislavai nutikdavo taip, kad vėl parsivesdavo kokį vaikutį, o kurį laiką priimtą „nelegalų, virš normos“ vaiką slėpdavo.

Iš tiesų, Stanislava į savo namus vaikus priimdavo be jokių atrankų – galbūt kas nors iš šalies ir sakydavo, kad reikia imti gabius vaikus, tegu jie gerai mokosi, bet Stanislavai tai nebuvo suprantama. Ji be jokių klausimų priglausdavo tuos, kuriems reikia pagalbos.

Vaikai Venclauskių šeimoje jautėsi labai gerai, jie buvo labai šiltai priimami, namuose vyravo demokratiška atmosfera. Stanislava savo globotiniams suteikdavo ne tik būstą ar stogą virš galvos – jai buvo labai svarbu suteikti vaikams mokslo ir žinių. O tam ji turėjo puikias galimybes – kai buvo statoma berniukų gimnazija, dalį sklypo jos statyboms skyrė Stanislavos tėvas. Buvo sudaryta sutartis, kad dvi šios šeimos palikuonių kartos gimnazijoje galės mokytis nemokamai.

„Tikriausiai Stanislava tuo ir pasinaudojo – niekas nežinojo, kad tų palikuonių bus tiek daug“, – šypsosi V. Karinauskienė.

Stanislava visada sakydavo, kad nori vaikus pakelti kuo aukščiau ir suteikti jiems išsilavinimą, kad gyventi Lietuvoje būtų kuo šviesiau. Daug globotinių vėliau pabaigė universitetus, buvo šviesūs ir išsilavinę žmonės, priduria V. Karinauskienė.

Bandė įvesti taisyklę: vienu metu – iki 30 vaikų

Kaip vaikai patekdavo į Venclauskių šeimą? Pasak V. Karinauskienės, kartais nutikdavo taip, kad Stanislava su Kazimieru prie durų rasdavo lopšelį su kūdikiu. Mieste jau buvo žinoma, kad šiuose namuose globojami vaikai, todėl atnešdavo kūdikį, palikdavo prie durų ir žinodavo, kad vaikas bus apsaugotas ir priimtas šiltuose namuose.

Apie tai, kad Stanislava yra tikra jos mama, dukra sužinojo būdama jau 10–12 metų.

„Būdavo taip, kad Venclauskienė pati kur nors išvykusi, savo kelionių metu, susidurdavo su sunkiau gyvenančiu vaiku ir, perklaususi tėvų, pati pasikviesdavo vaiką ir suteikdavo sąlygas gyventi. Šeimoje gyveno mergaitė, kuri anksčiau dirbo batų parduotuvėje, ji atėjo pas Venclauskienę, žinodama, kad galbūt gaus pagalbos, o Venclauskienė jai pasiūlė mokytis. Taip ji apsistojo šiuose namuose.

Ne vieną vaiką Stanislava parsiveždavo ligoniuką – buvo keletas globotinių, kurie sunkiai vaikščiojo. Tam reikėjo ir išlaidų – kainavo ir gydymas, ir mokslas, tačiau Stanislava rūpinosi, vežė vaikus pas gydytojus, darė operacijas, mokėjo už gydymą, o vaikai pasveikdavo ir augdavo čia“, – apie Venclauskių šeimos pasiaukojimą pasakoja muziejininkė V. Karinauskienė.

Tiesa, Kazimieras bandė riboti Stanislavos globotinių skaičių, buvo tarsi įvedęs taisyklę, kad vienu metu prie stalo gali sėsti iki 30 vaikų. V. Karinauskienės teiraujuosi, ar iš tiesų pavyko išlaikyti tokį vaikų skaičių, tačiau ši tik nusijuokia:

„Sako, Stanislavai nutikdavo taip, kad vėl parsivesdavo kokį vaikutį, o kurį laiką priimtą „nelegalų, virš normos“ vaiką slėpdavo. Sakydavo, kad vyras kur užmatęs sode lakstantį nepažįstamą vaiką pasikviesdavo ir sakydavo „nebijok“, kadangi tas jau sprukdavo. Jam kitos išeities nelikdavo, susitaikydavo“, – šypsosi muziejininkė.

Nors sako, kad Kazimieras su vaikais bendravo ne itin artimai, reikia suprasti, kad jis be galo daug dirbdavo, jam reikėjo šią gausią šeimą išlaikyti ir ją aprūpinti, pabrėžia V. Karinauskienė. Didesnis ryšys su vaikais atsirasdavo, vasarą nuvykus į šeimos vilą Palangoje. Ten Kazimieras su globotiniais turėjo tam tikrų ritualų – kartu keliaudavo pajūriu, nueidavo tolimiausius kilometrus.

Venclauskiai turėjo ir dvi biologines dukras. Dukra Gražbylė yra pasakojusi, kad šeimoje tarp globotinių nesijautė kuo nors išskirtinė, o apie tai, kad Stanislava yra tikra jos mama, sužinojo būdama jau 10–12 metų.

„Tik vieną dieną tėvas jai pasakė, kad Stanislava jos mama. Gražbylė dar nuėjo ir perklausė mamos: ar tikrai tu mano mama? O mama pasakė: na ir kas? Sunku mums suvokti tokį žmonių atsidavimą kitiems. Tikriausiai reikia mokytis ir žavėtis tokiais žmonėmis, kad jie ėmėsi tokios veiklos, buvo tokie altruistai“, – svarsto V. Karinauskienė.

Per šventes namai tiesiog ūžė

Bendri pietūs, kelionės į Palangą ir didžiulė šeima. Kaip visi sugyveno? Anot muziejininkės, gyvenant su tokiu būriu vaikų, būtina pasidalyti darbais – valgyti šeimai ruošdavo virėja, tačiau visais kitais darbais ir buitimi pasirūpindavo patys vaikai. Labai daug dėmesio skirta globotinių mokslams, visi vaikai lankė gimnazijas.

Stanislavos globotiniai visada sakė, kad ji buvo mama – ji jiems buvo ne globėja, bet mama.

Stanislava buvo viena pirmųjų lietuvių aktorių, ji vaidino pirmajame viešame lietuviškame spektaklyje „Amerika pirtyje“, vėliau ir Šiauliuose ji vaidino įvairiuose spektakliuose, todėl į šią veiklą įtraukdavo ir vaikus. Namuose buvo pianinas, visi vaikai turėjo mokytis muzikos, kadangi Venclauskienė manė, kad kultūringam žmogui to reikia.

„Vaikai pasakoja, kad rengdavo įvairius vakarus – tiek sode šiltuoju metų laiku, tiek viduje. Sueidavo ir aplinkiniuose namuose gyvenantys vaikai – buvo smagu ir triukšminga, o švenčių metu, per Kalėdas ar Velykas, grįždavo globotiniai, kurie mokėsi universitetuose, tad namai ūžė kaip bičių avilys“, – pasakoja V. Karinauskienė.

Venclauskiai palaikė glaudų ryšį su jau suaugusiais globotiniais – tai buvo kaip mamos bendravimas su vaikais. Meilė ir atsidavimas vaikams jaučiamas ir laiškuose – į globotinius Stanislava kreipiasi kaip į mylimiausius, brangiausius. Ir jos globotiniai visada sakė, kad ji buvo mama, Stanislavą visada apibūdindavo šiuo žodžiu – ji jiems buvo ne globėja, bet mama.

Tėvų darbą tęsė dukros – gelbėjo žydus, globojo vaikus

Tėvų, o ypač mamos globėjišką veiklą tęsė ir dukros. Antrojo pasaulinio karo metais Venclauskių dukra Danutė Venclauskaitė itin daug prisidėjo prie žydų gelbėjimo, įkūrė siuvyklą, joje įdarbino 70 žydų. „Holokausto metais darbas žydams buvo tam tikra viltis išsigelbėti, nes jei dirbi, esi kažkuo naudingas, turi teisę gyventi, o tų, kurie negalėjo dirbti, paprastai laukė skaudus likimas.

Danutės tikslas buvo išgelbėti žydus, palengvinti jiems gyvenimo sąlygas. Pasikvietusi juos dirbti, Danutė suteikdavo bent šiokią tokią galimybę prasimaitinti ir išgyventi.

Siuvykloje dirbo nekvalifikuoti darbuotojai, ji neteikė pelno, buvo nuostolinga, tačiau Danutė įvairiais būdais oficialiai rodė, kad įmonė pelninga, o mokesčius vokiečių valdžiai mokėjo iš savo kišenės. Kadangi įmonės ataskaitos rodė, kad ji pelninga, kurį laiką galėjo veikti“, – tvirtina V. Karinauskienė.

Vėliau ir pati Danutė eidavo į getą. Žmonės pasakoja, kad į getą ji ateidavo su paltu ir atrodydavo stamboka, o iš geto išeidavo jau „suplonėjusi“ – atidavusi maistą ar daiktus gete gyvenantiems žydams. Danutė buvo viena iš nedaugelio, sugebėjusių gauti leidimą į getą, todėl naudodamasi tuo ji stengėsi pasirūpinti žmonėmis ir nunešti jiems taip trūkstamo maisto.

Populiariausi

Koronavirusas Lietuvoje

Lietuvoje

2020.10.23 11:08

Rekordinis COVID-19 susirgimų skaičius: infekcija – vėl Ukmergės gydymo įstaigoje, liepsnoja nemažai ligoninių, mokyklų per parą – 442 atvejai, viena mirtis; Vilniaus apskrityje – situacija karščiausia; atnaujinta 11.42

10