Lietuvoje

2020.08.12 05:30

Manote, kad tai tik filmukas? Iš tiesų jūsų vaikai žiūri propagandą

Aida Murauskaitė, LRT.lt 2020.08.12 05:30

Į meno ar pramogų drabužį įvilkta propaganda kutena mūsų jausmus. Suklastotą realybę pateikti per tokią prizmę lengviausia. Šiam tikslui pasitelkiami kino filmai ir net animaciniai filmukai. Kaip sako propagandos analitikai, į Lietuvą šiuo atžvilgiu labiausiai nusitaikiusi Rusija.

„Filmai ir animaciniai filmukai, kaip meno, kultūros, pramogų rūšis, turi ypatingą įtaigą. Išvis menas turi ypatingą įtaigą, veikia ne vien mūsų protą, bet ir jausmus, palieka pėdsaką. Galima sakyti, kad tam tikros meno rūšys potencialiai visuomet yra propagandos taikinyje“, – paaiškino politikos apžvalgininkas, Vilniaus universiteto Politinės komunikacijos katedros lektorius dr. Viktoras Denisenka.

Būtent kinematografijos ar animacijos įtraukumą ir pasitelkia propagandininkai.

„Vargu ar žmogus sąmoningai, savo noru vartotų gryną propagandą, bet propagandinius ideologinius naratyvus, įvilktus į patrauklią meno ar pramoginę formą, visuomenė priima geriau. Taip gali priimti propagandinę žinutę to net nepastebėdamas“, – sakė V. Denisenka.

Tam pritarė ir Rusijos propagandos įtaką Europos Sąjungai analizuojanti Europos Sąjungos Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto narė Indrė Vareikytė: „Filmai ir filmukai yra vieni paveikiausių propagandos įrankių. Mūsų visuomenė tampa vis atsparesnė ir vis labiau pamato ir atpažįsta tradicines propagandos formas, tad šie įrankiai kuo toliau tuo labiau naudojami.“

Taikosi ir į vaikus

Rusiški animaciniai filmai „Maša ir Lokys“, „Vaikai prieš burtininkus“, kino filmai „Krymas“, „Šaltasis tango“, „Vikingas“, dokumentinis filmas „Krymo sugrįžimas į tėvynę“ – šie Rusijos kino pramonės produktai pasiekė ir lietuvių akis. Dėl kai kurių ietys skrido į kino teatrų savininkų pusę.

„Dabartinė Rusija yra pirmiausia nelaisva valstybė, tai autoritarinė valstybė. Tai savaime paaiškina valstybės bandymą daryti įtaką visoms gyvenimo sritims. Ideologinės pozicijos kalbant apie istorinius įvykius atsispindi ir šiuolaikinėje meno ir pramogų produkcijoje. Ypač toje, kurią finansuoja Rusijos valstybiniai fondai. Mūsų susirūpinimas dėl galimos įtakos yra pagrįstas“, – kalbėjo V. Denisenka.

Anot I. Vareikytės, mums turi būti svarbu ne tik tai, kaip Rusija skleidžia propagandą Lietuvoje, bet ir tai, ką ji daro visoje Europos Sąjungoje ir pačioje Rusijoje. Juolab propagandos kūrėjai taikosi ir į vaikus.

Tarkim, 2016-aisiais Rusijoje buvo sukurtas animacinis filmas „Vaikai prieš burtininkus“. Siužetas toks: Suvorovo karo mokyklos auklėtiniai paaugliai, vykdydami Rusijos saugumo tarnybos skirtą užduotį, vyksta į Škotiją gelbėti rusų vaikų našlaičių, patekusių į antgamtinių jėgų spąstus. Rusijos paaugliai turi įveikti užsienio burtų galią. Šis animacinis filmas sukurtas kaip priešprieša filmams apie Harį Poterį.

„Vaikai prieš burtininkus“ sulaukė nepalankių atsiliepimų – kritikuota ir kompiuterinė grafika, ir agresyvi karinė tema. Kritikai šį animacinį filmą tiesiai šviesiai pavadino propaganda.

„O mažieji tos šalies piliečiai auga tikėdami didinga idėja, kuri dažnai prasilenkia su logika ar tarptautine teise“, – sakė I. Vareikytė.

Ji priminė, kad po Krymo okupacijos buvo išleistas ir populiarus šou, kuriame vaikai skatinti prisidėti prie armijos ir saugoti Rusijos sienas.

I. Vareikytė kritiškai žvelgia ir į Lietuvoje (ir ne tik joje, bet ir kitose ES šalyse) populiarų animacinį serialą „Maša ir Lokys“. Filmukams smarkiai išpopuliarėjus, Lietuvoje galima įsigyti ir drabužių, suvenyrų su herojų atvaizdais. Prekybos centre galima įsigyti net lavinamųjų užduočių knygelių „Maša ir Lokys“.

Tiesa, V. Denisenka šio animacinio serialo nelinkęs sureikšminti.

„Esu jį žiūrėjęs, bet gilios propagandinės ar ideologinės įtakos neįžvelgiau. Ten yra simbolių, kurie iškalbingesni vyresniems žiūrovams, bet kokią įtaką jie daro vaikams, sunku pasakyti. Kai kalbame apie tokius dalykus, lengva nusiristi iki svarstymų, ar Lokys išties simbolizuoja Rusiją. Manau, tai labiau žaidimas su tradiciniais simboliais. Meška paplitusi Rusijos pasakose kaip personažas. Man dėl šio animacinio serialo nekyla stiprių emocijų ar įtarimų“, – sakė politikos apžvalgininkas.

„Youtube“ kanale sukurtos „Mašos ir Lokio“ prieigos ispanų, italų, anglų ir kitomis kalbomis. Tai, kad filmukai prieinami Europos vaikams, V. Denisenka vadino minkštosios galios plėtra.

„Vaikai žiūri, patiria emocijas, juokiasi, taip kuriamas pozityvus ryšys su herojais, pozityvus požiūris į Rusiją.

Jei Rusija naudotų tik minkštąją galią, problema nebūtų didelė. Bet bėda, kad Rusija taiko agresyvius būdus paveikti kitas valstybes informacinėje erdvėje, kartais siekia sukelti informacinį chaosą“, – kalbėjo V. Denisenka.

Kremliaus siekis – nukreipti dėmesį

Vienas iš pavyzdžių, kai iškraipoma istorija, – 2017-aisiais Rusijos ekranus pasiekęs filmas „Krymas“.

„Tai meilės, tikėjimo ir garbės, dvasios stiprybės ir tikros draugystės istorija realių 2014 m. Krymo įvykių fone“, – šitaip pristatytas režisieriaus Aleksejaus Pimanovo filmas. Istorijos epicentre – Maidano aktyvistės ir kitoje fronto linijoje kovojančio vaikino meilės istorija.

Šis filmas sulaukė gynybos ministro Sergejaus Šoigu palaikymo. Nors Kremliui lojali žiniasklaida rašė apie tariamą „Krymo“ sėkmę, kino filmų reitingavimo platformų šeimininkai neslėpė: tokių prastų atsiliepimų jie dar nebuvo matę.

„Šiame filme siekiama pateisinti Rusijos agresiją Ukrainos atžvilgiu, siužetas – išgalvotas, įvykiai vaizduojami vienpusiškai. Filmo uždavinys – plauti smegenis auditorijai“, – taip „Krymą“ apibūdino žiūrovai.

Skelbta, kad filmo biudžetas siekė 400 mln. rublių (4,6 mln. eurų), o štai techniškai sudėtingas Fiodoro Bondarčiuko filmas „Trauka“, kuriame ateiviai užkariauja Maskvos mikrorajoną, – 380 mln. rublių.

Taip pat skaitykite

„Šiame filme atkartojama viena iš Kremliaus minčių: gal viską pamirškime, juk Krymas esą grįžo į Rusiją, o ukrainiečiai ir rusai yra broliai. Meilė viską nugali. Bet tai labai ydingas dalykas.

Kai kalbame apie Krymą, išties kalbame apie tarptautinės teisės pažeidimą, karinę agresiją prieš kitą valstybę, Ukrainos teritorijos užgrobimą. O bandymas viską suvesti į tai, kad esą politika yra politika, o tautos vis tiek gyvena draugiškai, įmanoma net meilė, yra bandymas nukreipti dėmesį nuo esminio klausimo – tarptautinių santykių“, – aiškino V. Denisenka.

Anot I. Vareikytės, tokiu filmu atitraukiamas dėmesys nuo to, kas vyksta Ukrainoje.

„Romantizuojami žmonių gyvenimai, ir mes ramiau tai imame vertinti, nes esą juk Rusija ir Krymas yra tas pats. Siekiama nebeskirti rusų ir ukrainiečių, nes jie juk toje pat teritorijoje. Iš tokių filmų atrodo, kad Rusija padėjo Krymui, o ne aneksavo šalies teritoriją“, – kalbėjo I. Vareikytė.

Nesyk kilo triukšmas

„Krymas“ – ne vienintelis pavyzdys, kai pramoginėje produkcijoje mėginama įtvirtinti Kremliaus propaguojamą požiūrį į naujausius istorijos įvykius.

Prieš kelerius metus Lietuvoje kilo triukšmas dėl filmo „Šaltasis tango“, kuriame pasakojama apie rezistencinę kovą Baltijos valstybėse.

„Šis filmas atspindi oficialų Rusijos požiūrį į tuos įvykius. Šiandien Rusija grįžo prie sovietinio naratyvo, kurio pagrindinė mintis, kad Baltijos valstybės savo noru įstojo į Sovietų Sąjungą, jokios kovos dėl nepriklausomybės nebuvo, kad tai darė tik „banditai“, „nacių pakalikai“, jie žudė bei plėšikavo.

Šiuo atveju mes kalbame apie aiškią politiką ir bandymus įtvirtinti tam tikrą požiūrį į istorinius įvykius“, – pabrėžė politikos apžvalgininkas V. Denisenka.

Lietuvos ekranus prieš kelerius metus pasiekė ir propagandos siūlais susiūtas kino filmas „Vikingas“, kuriame, kaip jau rašė LRT.lt, rusai be skrupulų pavertė savo herojumi kunigaikštį Volodymyrą, nors daugeliui ukrainiečių tai atrodo jų istorijos vagystė.

Ukrainai jis – Kijevo Rusios kunigaikštis, valdęs Kijeve ir pakrikštijęs savo valdomas žemes, kai Maskvos dar net nebuvo. Vladimiras Putinas yra pareiškęs, kad šis kunigaikštis buvo pakrikštytas Kryme, štai todėl Krymas toks svarbus rusams.

V. Denisenka prisiminė ir dokumentinį filmą „Krymo sugrįžimas į tėvynę“, ekranus pasiekusį 2015 metais.

„Jame pasakota Kremliaus versija, kas įvyko Kryme. Man tas filmas įsiminė labiausiai todėl, kad V. Putinas į kamerą prisipažino, kad jis vadovavo Krymo „sugrąžinimui“. Bet jei prisimintume propagandos naratyvus 2014 metais, kai viskas vyko, Rusija oficialiai neigė, kad ten dalyvauja Rusijos kariuomenės pajėgos“, – priminė politikos apžvalgininkas.

Jis atkreipė dėmesį ir į Rusijos kovinę fantastiką, kurioje dažnai galima aptikti alternatyviosios istorijos, tarkim, kad Sovietų Sąjunga nežlugo ir ateities karuose doroja JAV ir panašiai.

Taip pat skaitykite

Mūsų istoriją parodo kitaip

Anot pašnekovų, ne tik Lietuva tampa Kremliaus taikiniu.

„Kas šiandien yra Rusijos taikinys, klausimas sudėtingas. Mums Lietuvoje atrodo, kad taikomasi tik į mus, nors dabartinė Kremliaus propaganda yra orientuota į visą Europos Sąjungą. 2016-aisiais savo rezoliucijoje tai pripažino Europos Parlamentas.

Sakyčiau, kad Lietuva ir buvusios Sovietų Sąjungos šalys yra vienas iš taikinių. Mes tai pajutome, pastebėjome anksčiau nei kitos Europos valstybės. Paaiškinimas būtų toks: mes turime bendrą su Rusija sovietinę istoriją. Ir mūsų supratimas apie tą istoriją yra visiškai kitoks nei oficialiosios Maskvos. Kas mums buvo didžiausia tragedija – nepriklausomybės praradimas, Rusijai buvo didžiausias laimėjimas, naujų žemių prijungimas.

Tai, ką Vladimiras Putinas pavadino didžiausia geopolitine katastrofa, Sovietų Sąjungos žlugimas, mums buvo istorinio teisingumo atkūrimas, galimybė grįžti į pasaulio žemėlapį kaip nepriklausomai valstybei“, – aiškino V. Denisenka.

Jis pabrėžė, kad Rusija net po Sovietų Sąjungos žlugimo save pozicionavo kaip traukos centrą. Baltijos valstybės tam priešinosi. O tai, anot politikos apžvalgininko, ir lemia tai, kad Lietuva, Latvija ir Estija pirmosios pajuto bandymus paveikti informacinėje erdvėje.

„Mūsų atsparumą lemia žinojimas ir įsitikinimai. Jei išmanome savo istoriją, jei suprantame, kad pokario metais vyko kova dėl nepriklausomybės, vargu ar mūsų nuostatą pakeis vienas kitas filmas, kur viskas parodyta atvirkščiai. Bet jei žmogus neišmano savo istorijos, neturi stiprių įsitikinimų, suprantama, kad jį lengviau paveikti, ypač gerai atliktu meno kūriniu“, – aiškino V. Denisenka.

Taip pat skaitykite

Uždraudžia Rusijos kanalus

Pasak I. Vareikytės, Kremliaus propagandos pavojų įžvelgia ne tik Lietuva ar kitos kadaise sovietų okupuotos šalys.

„Jei pažiūrėtume, kas vyksta kitose šalyse, pamatytume, kad suvokusios realią tokių priemonių įtaką jos pradėjo valyti savo informacinę erdvę. Vienas iš pavyzdžių – Didžioji Britanija, kur informacinę erdvę prižiūrinti agentūra uždaro Rusijos kanalus – daro tai, ką darė Lietuva ir sulaukdavo daug kritikos. Taip pat uždraudžia tam tikras programas, nes suvokė, kokį poveikį daro tos neva nekaltos laidos žmonėms.

Mes nekalbame apie kitokios nuomonės turėjimą. Gerai, kad žmonės domisi ir moka atsirinkti informaciją. Bet jei žmonės nuolat girdi klaidingą informaciją, jie gali priimti sprendimus, kurie gali kenkti valstybei“, – kalbėjo I. Vareikytė.

Ji pabrėžė, kad Rusija tiek mūsų šalyje, tiek Vakarų valstybėse stengiasi įdiegti nuostatą, neva Lietuva ir kitos šalys nebuvo okupuotos.

„Kolegos man pasakoja, kaip, tarkim, matė filmą apie berniuką karo metu ir svarsto, kad tai puikus filmas, realaus turinio ir kad mums buvo visai gerai Sovietų Sąjungoje. Žinoma, tame filme nekalbama, kokia buvo Sovietų Sąjungos kaina mums. Ten nekalbama apie tai, kad mums karas nesibaigė taip, kaip jis baigėsi kitoms šalims. Tokiais filmais siunčiama žinia, kad gavome rožinį gyvenimą, buvome puiki sąjunga.

Taip pat skaitykite

Tokių filmų prisižiūrėję žmonės degančiomis akimis stato paminklus Leninui. Jie nesvarsto, kas išties buvo Sovietų Sąjunga ir kad jokiais būdais negalima leisti, kad tai pasikartotų. Kai mes suprasime, kad Europos Sąjungoje mūsų istorija traktuojama kitaip, nei kad išties buvo, požiūrį pakeisti bus labai sunku“, – aiškino I. Vareikytė.

Ir šedevras gali būti propaganda

V. Denisenka įspėjo, kad vis dėlto mažiau atspariam žmogui atpažinti propagandą ir suvokti, kada žaidžiama jo jausmais, sudėtinga, mat kartais riba tarp propagandos ir meno itin liauna.

Jis tai iliustravo režisierės Leni Riefenstahl pavyzdžiu.

„Ji buvo vadinama mėgstamiausia Hitlerio režisiere, sukūrė keletą filmų, kurie vertinami kaip kino klasika. Tarkim, filmas „Olimpija“ apie olimpines žaidynes 1936 metais. Faktiškai pripažįstama, kad tai šedevras, meno kūrinys, kita vertus, pripažįstama, kad 1937–1938 metais, kai tas filmas pasirodė ekranuose, tai buvo grynosios propagandos kūrinys, kuriame alegorine forma pateiktos nacistinės Vokietijos idėjos. Kartais sunku nustatyti ribą – ar tai propaganda, ar kino šedevras“, – įspėjo V. Denisenka.

Taip pat skaitykite

Anot jo, deja, bet nutinka ir taip, kad tai yra ir viena, ir kita.

V. Denisenka pabrėžė, kad propaganda ateina ne tik iš Rusijos, šiuo aspektu pastaruoju metu ypač agresyvi yra Kinija.

„Bet Kinija yra geografiškai toliau, todėl mes to nevertiname kaip labai svarbaus dalyko“, – kalbėjo V. Denisenka.

LRT „Naujienų rentgenas“ – jau antrus metus vykdomas projektas, skirtas medijų raštingumui didinti ir auditorijos kritiniam mąstymui skatinti. Projektas vykdomas kartu su partneriais „Baltic Center for Media Excellence“ ir „Internews“.