Lietuvoje

2020.08.30 13:30

Kitos rasės naujagimę įsivaikinusi mama: mūsų misija – apsaugoti dukrą nuo piktų kalbų

Domantė Platūkytė, LRT.lt2020.08.30 13:30

„Dažniausiai aplinkoje katučių neploja, kad įsivaikinsi – veikia stereotipai, žmonės prisiklausę ir prisižiūrėję visko, visiems įstringa tik blogos istorijos, o ne geros“, – portalui LRT.lt pasakoja Emilija, prieš kelerius metus su vyru įsivaikinusi naujagimę mergaitę Austėją. Kaip sako mergaitės mama, tėvais tapo per savaitgalį, o dukra labai greitai tapo sava, ji – svarbiausias žmogus gyvenime.

Vos kelių dienų mergaitė buvo palikta gyvybės langelyje, o tuo metu kitos rasės kūdikį Lietuvoje būtų įsivaikinusios vos trys šeimos – pirmoji šeima mergaitės atsisakė dėl neeuropietiškų bruožų. Pasak Emilijos (mamos ir dukros vardai pašnekovės prašymu pakeisti – LRT.lt), su rasistiniais komentarais šeima nesusidūrė, tačiau pagrindinė jų misija – apsaugoti dukrą nuo įvairių kalbų.

Žengti pirmą žingsnį sudėtinga, tačiau vėliau lengviau

Emilija pasakoja su vyru visą laiką norėjusi vaikų – nors nebūtinai galvojo, kad įsivaikins, susiklostė taip, kad savų vaikų nesusilaukė, todėl nusprendė įsivaikinti: „Supratome, kad tai – mūsų kelias“, – nusišypso pašnekovė.

Nors dabar viskas atrodo paprasčiau, ji pripažįsta, kad žengti šį žingsnį buvo sudėtinga, jautė nerimą, o kažkiek veikė ir aplinkoje girdimos istorijos.

„Žinoma, kad buvo baisu – tai didžiausias įvykis gyvenime. Dažniausiai aplinkoje katučių neploja, kad įsivaikinsi – veikia stereotipai, žmonės prisiklausę ir prisižiūrėję visko, visiems įstringa tik blogos istorijos, o ne geros. Buvo baisu, bet galiausiai viskas gerai“, – pasakoja Emilija.

Nežinau, ar mama, kuri pagimdė, yra tikresnė mama nei mes esame tėvai. Aš dėl savo vaiko padaryčiau bet ką – lygiai taip pat krisčiau po traukiniu.

Nusiraminti bei susiprasti padėjo ir kursai norintiems įsivaikinti. Šie kursai praverstų ne tik būsimiems įvaikintojams, bet ir kūdikio besilaukiantiems tėvams, mano ji. Kursuose dalinamasi ne tik gerosiomis patirtimis ir gražiais dalykais, bet įvairiomis istorijomis – jei tai tave gąsdina, įvaikinimas nėra tavo kelias, tačiau jei nurimsti, reiškia, kad eini teisingu keliu, svarsto Emilija.

Tėvais tapo per savaitgalį

Išgirdę poros sprendimą įsivaikinti, artimieji labai nenustebo – visa artima aplinka labai palaikė. Kartais pasigirsdavo klausimų, kaip galima mylėti svetimus vaikus, tačiau jei žmonėms kyla tokios mintys, šis kelias ne jiems.

„Žinoma, kad vaikas savas. Nežinau, ar mama, kuri pagimdė, yra tikresnė mama nei mes esame tėvai. Aš dėl savo vaiko padaryčiau bet ką – lygiai taip pat krisčiau po traukiniu. Tai yra svarbiausias žmogus gyvenime – niekas nesikeičia nuo to, ar nešioji jį devynis mėnesius, ar nenešioji“, – tvirtina mergaitės mama.

Dažniausiai aplinkoje katučių neploja, kad įsivaikinsi.

Nors pabaigusi kursus dukros pora laukė pusmetį, vėliau viskas vyko labai greitai. Paprastai apsisprendimui šeimos turi mėnesį, tačiau kūdikius namuose siekiama apgyvendini kuo greičiau, todėl jau po poros dienų mergaitė keliavo pas būsimus įtėvius.

„Tėvais tapome per savaitgalį. Buvo šokas. Tiesą sakant, mes dar tikriausiai nelabai supratome, kas čia įvyko, nes viskas įvyko labai labai staigiai – kadangi tai kūdikis, reikia apsispręsti labai greitai, o kai vaikutis didesnis, jis saugioje aplinkoje auga, leidžia pagalvoti ilgiau. Kai tai kūdikis, norisi, kad jis kuo greičiau atsirastų šeimoje, todėl duodama ne tiek ir daug laiko, reikia greitai apsispręsti“, – prisimena Emilija.

Iš pradžių pora jautėsi pasimetusi, nebuvo daug laiko galvoti, todėl naują vaidmenį priėmė kaip pareigą – svarbiausia buvo pasirūpinti mergaite: „Tiesiog rūpinomės vaiku, darėme tai, ką turėjome daryti – maitinti, keisti sauskelnes...“

Mano pagrindinė misija yra apginti vaiką nuo įvairių kalbų.

Tačiau Emilija pabrėžia – nors iš pradžių sudėtinga, jauti tam tikrą šoką, tikriausiai, kad ir biologiniai tėvai taip pat jaučiasi. Darai tai, kas tau pasakyta, pasirūpini, atlieki savo pareigą, o vėliau jau atsiranda visi jausmai, šypsosi moteris.

„Jei jau aš sugebėjau, bet kas pasaulyje gali“

Iš tiesų, pasiruošti vaiko atėjimui į šeimą nelengva – nežinai nei kokio amžiaus vaikas bus, nei kokiu metu, ar tai bus žiema, ar vasara: „Absoliučiai nesi pasiruošęs – per savaitgalį turėjome paruošti kambarį, viską nupirkti... Aš tokio mažo vaiko nebuvau laikiusi gyvenime, o jį reikėjo ir maudyti, ir nagus kirpti.

Nieko nežinojome, tai buvo labai didelis šokas, bet savo draugėms visoms sakiau: jeigu jau aš sugebėjau tokiomis aplinkybėmis, tai gali bet kas pasaulyje vaiką auginti“, – juokiasi Emilija.

Buvo ir kitų baimių – pirmuosius tris mėnesius pora mergaitę galėjo globoti tik laikinai, kadangi ją dar galėjo pasiimti biologiniai tėvai. Moteris pripažįsta, kad iš tiesų baiminosi, jog mergaitę gali pasiimti, todėl su nekantrumu laukė trijų mėnesių pabaigos, o vėliau, kai tik buvo galima, iš karto dukrą įsivaikino.

Kaip sekėsi susidoroti su tokiu nerimu? Anot Emilijos, tiesiog stengėsi apie negalvoti.

„Jei apie tai galvosi, išvesi save iš proto. Mes gyvenome taip, kaip gyvenome, lyg rizika neegzistuotų. Žinoma, kad viduje visada yra baimės, tik negali kiekvieną dieną savęs už tai graužti. Mes gana ramiai su tuo susidorojome, kitaip būtų baisu vaiką įsileisti į širdį, nes ta mintis vis tiek kažkur yra, kad tokia galimybė gali būti“, – išgyvenimus prisimena pašnekovė.

Meluoti aš nepasiryžusi, nes tada visą gyvenimą turi meluoti – ne tik tu, bet ir visa aplinka.

Kadangi mergaitė buvo palikta gyvybės langelyje, šeima save ramino, kad tikimybė, jog mergaitės tėvai norės ją susigrąžinti, mažesnė: „Galbūt mes taip save guodėme“, – nusišypso Emilija.

Kitos rasės vaiką sutiko įsivaikinti tik trys šeimos

Dukrą šeima įsivaikino prieš kelerius metus – tuo metu kitos rasės kūdikį Lietuvoje būtų įsivaikinusios tik trys kitos šeimos, o pirmoji šeima mergaitės atsisakė dėl neeuropietiškų bruožų. Emilija svarsto, kad situacija ir dabar nelabai pasikeitė – nors dokumentuose gali parašyti, kad į šeimą priimsi bet kokios rasės kūdikį, kai su tokiu pasirinkimu susiduri realiai, supranti sunkumus, gali pabijoti.

Kitos šeimos planuoja nuo įvaikintų vaikų slėpti, kad jie – ne biologiniai vaikai, todėl nori, kad vaikai būtų kuo panašesni į juos pačius, apie priežastis, kodėl šeimos nenori įsivaikinti kitos rasės kūdikio kalba pašnekovė.

Su baimėmis dėl dukros rasės Emilija ir jos vyras nesusidūrė: „Žinau, kad mano aplinka yra išsilavinę žmonės, kuriems žmogaus odos spalva įtakos neturi. Mes jau nebepastebime to, bet kai su draugais išeiname į miestą, jie sako, kad kiekvienas į mus pasižiūri – žmonėms tai įdomu, kadangi aš – blondinė, vyro oda taip pat šviesi. Mes iš to pasijuokiame, nes mums tai nėra skaudu, mūsų tai nežeidžia. Mano pagrindinė misija yra apginti vaiką nuo įvairių kalbų“, – tvirtina mergaitės mama.

Emilija džiaugiasi, kad su rasizmu nesusidūrė – dukra dar maža, ji pati nejaučia skirtumo tarp savęs ir bendraamžių, o aplinkiniai vaikai Austėjos taip pat neišskiria. Pasak pašnekovės, ir pati visuomenė Lietuvoje jau tolerantiškesnė, šalyje gyvena įvairių žmonių, todėl atrodo, kad žmonės supratingesni.

Nuo dukros jos istorijos neslėps

Nors kai kurie tėvai nuo vaikų slepia, kad jie įvaikinti, Austėjos tėvai iš karto nusprendė nuo dukros neslėpti jos istorijos ir pasakoti, kaip ji atsidūrė šeimoje. Kol kas Emilija tai bandė daryti skaitydama pasakas, tačiau dukra dar per maža tai suprasti.

„Šiek tiek darau įžangą, bet vaikui turi kilti klausimai, iš kur jis atsirado, ar pilvelyje užaugo, ar ne. Kai kils tokie klausimai, tada grįšime prie šios temos. Būtų juokinga tai forsuoti, o meluoti aš nepasiryžusi, nes tada visą gyvenimą turi meluoti – ne tik tu, bet ir visa aplinka, o vėliau ar anksčiau kažkur kažkas pasakys ir tai bus tokia didžiulė problema. Kam to reikia, jei tai galima gražiai pasakyti“, – svarsto Emilija.

Ji įsitikinusi, kad didelė parama dukrai bus bendruomenė – šeima bendrauja su kitais įvaikintojais, su kuriais lankė įvaikinimo kursus. Septynios šeimos, net 23 žmonės palaiko artimus ryšius, kartu keliauja į užsienį, ilsisi Lietuvoje, leidžia laisvalaikį. Toks artumas ramina, kad jei dukra nepasipasakos jai ar tėčiui, ji galės pasikalbėti su kitais vaikais: „Jie vieno likimo“, – sako Emilija.

Moteris pasakoja, kad jie tikriausiai vienintelė grupė Lietuvoje, kuri taip susidraugavo: „Visi buvome panašaus amžiaus, vieno statuso, mūsų ir finansinės galimybės vienodos, visi esame įvaikintojai, o ne globėjai, mūsų vaikai panašaus amžiaus – mus daug kas siejo. Ir į graikijas, ir į turkijas važiuojame, į Lietuvos pajūrį. Iš viso mūsų 23 žmonės su vaikais – didelė kompanija ir ji dar plečiasi, vieni jau antrą vaiką įsivaikina, kiti laukia ketvirto. Tokia draugystė padeda“, – džiaugiasi Austėjos mama.

Turite įdomią istoriją ar susidūrėte su problema, apie kurią norėtumėte papasakoti LRT.lt skaitytojams? Siųskite laišką el. pašto adresu pasidalink@lrt.lt su prierašu „Siūlau istoriją“.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt